Gegužė

Austė Radžiūnaitė

www.kamane.lt , 2010 05 07

Festivalis išsaugojo visas per 20 metų sukurtas tradicijas, tarp jų – ir vaikų piešinių akciją

Lauko scenos koncertai viliojo džiazo šokių aistruolius

Didžiausias šalies džiazo festivalis „Kaunas Jazz“ garbingai atšventė 20-metį. Pasirodo, ir perpus mažesnio biudžeto nei anksčiau gali užtekti solidžiai nemokamai šventės programai, išskiriančiai „Kaunas Jazz“ iš kitų šalies džiazo festivalių: koncertams lauko scenoje ir bažnyčiose, džiazo madų ir fejerverkų reginiui bei kitoms akcijoms surengti, geriems klubiniams projektams ir pakviesti į pagrindines koncertų scenas mažiausiai tris megažvaigždes.

Aišku, prisiminus 15-ąjį „Kaunas Jazz“, kai renginių maratonas truko vienuolika dienų, šio rekordo neviršijo jokia šalies džiazo šventė, o publika jį įveikė be nuovargio, liktų tik atsidusti. Dar ir pernai Kaune nesijautė džiazo mėgėjų atoslūgio, nors festivalio programa dėl sunkmečio buvo sumenkusi. O šiemet jubiliejiniame festivalyje galėjai pasigesti daugelio, atrodė, augte suaugusių su „Kaunas Jazz“ veidų. Festivalio verpete dieną ir naktį sukęsis džiazo jaunimas netgi prasitarė besiilgįs jo buvusios  šiltesnės  auros.

S.Jordanas scenoje buvo apimtas ekstazės – muzikavo kiekviena jo kūno kąstelė.

Dievo žmogaus monologai

Tačiau ir vieno šiemečio koncerto būtų užtekę, kad jubiliejinis „Kaunas Jazz“ nepasimirštų. „Dabar galima numirti“, - taip perteikė klausytojų euforiją po JAV gitaristo Stanley Jordano pasirodymo ilgametis festivalio vedėjas Alfredas Kukaitis.

Tokį didžiulį įspūdį lietuviams padarė gitaros poetas skambindamas nugrotus džiazo, bosanovos, popmuzikos šlagerius: „Stolen Moments“, „Autumn leaves“, „How Insensitive“, „Over the Rainbow“ ir kitus.

Kritikų tarkuotas dėl talento švaistymo ir betikslės karjeros, S.Jordanas nesusigundė lengva šlove ir niekada nesiliovė ieškoti savo takelio į žmonių širdis per dvasinį ryšį, emocinį muzikos tikrumą – ne veltui ilgainiui jis pasinėrė į muzikos terapiją.

S.Jordanui siekti savo tikslų padeda neįprasta grojimo technika: skambinimas stygomis kaip fortepijono klavišais, išgaunant subtilius, švelnius garsus, o kartais – net dviejų instrumentų skambesio efektą, kaip Kaune atliekant Wolfgango Amadeaus Mozarto 21-ojo fortepijoninio koncerto andante.

Scenoje S.Jordanas atrodė lyg apimtas ekstazės – muzikavo ne tik gitara ir fortepijonu, bet ir veido išraiška, visu kūnu – kaip aistringas šokėjas. Pasak gitaristą į Kauną atlydėjusių jo trio narių -- bosininko Nato Reeveso ir būgnininko Kenwoodo Dennardo, tokį jį matė nedaugelis.

Vidinis šio menininko švytėjimas atpirko jo paties originalios kūrybos neapibrėžtumą, leido atlaidžiai žvelgti į, sakytum, nesuderinamo braižo ir mąstymo jo scenos partnerius. Gaivališkos, maištingos K. Dennardo improvizacijos netgi savaip prisodrino nežemišku tobulumu alsavusius S.Jordano monologus. Tačiau daugiausia gitaristas grojo vienas.

C.Pine’as vienija žmones muzika, kad ir kur jį nublokštų likimas

Laureatas įliejo linksmybių

Visiškai kitokią garsų terapiją Kauno publikai pritaikė britų pūtikas Courtney Pine‘as, įtikėjęs muzikos galia suvienyti žmones.

Vulkaniškos energijos muzikantas, padedamas virtuoziškų palydovų, tiesiog apstulbino klausytojus margu melodijų šiupiniu: nuo Naujojo Orleano, Karibų, balkaniškų motyvų iki pasaulinių popšlagerių ir lietuviškos dainos „Augo girioj ąžuolėlis“. Mat skirtingais ritmais, harmonija, melodijomis C.Pine‘as tikisi stiprinti pasaulyje tautų draugystę.

Muzikantas aiškino nepamirštantis šios misijos, kad ir kur jį nublokštų likimas. Ir visur sulaukiantis publikos palaikymo – ši ploja, dainuoja, šokinėja. Kauno Vytauto Didžiojo universiteto salė per C.Pine‘o koncertą labiau priminė sporto klubą. Pats virtuozas kaitino salę ne tik iš scenos, bet ir nardydamas su saksofonu tarp žiūrovų eilių. Panašų scenarijų prisimename ir iš C.Pine‘o pasirodymo „Kaunas Jazz“ 2001-aisiais.

Šis egzotiškais muzikiniais kokteiliais ir novatoriškomis idėjomis garsėjantis britas yra sukūręs unikalių projektų. Tačiau Kaune jis priminė vestuvių muzikantą, trokštantį žūtbūt pralinksminti svečius. Net surūgę virtuozo palydovų veidai rodė nepritarimą, kol galiausiai įkaitus publikai pralinksmėjo.

Atsispirti C.Pine’o charizmai neįmanoma. Vis dėlto gaila, kad kaip tik po tokio  -- skirto labiau kojoms, negu ausims – projekto autoriui C.Pine’ui atiteko klausytojų simpatijų prizas “Jazz Eaters Award”. Tarsi “Kaunas Jazz” publika labiau už viską vertintų pramogas ir linksmybes.

Kad taip nėra, parodė audringas S.Jordano ir subtilaus lenkų pianisto Andrzejaus Jagodzinskio sutikimas festivalyje.

A.Jagodzinskis savo muzika elegantiškai diskutuoja su F.Chopinu

Praskleidė F.Chopino paslaptį

Retokai džiazo scenose išgirsi tokį fortepijono aristokratą kaip A.Jagodzinskis, sugebantį tarsi atsiriboti nuo asmeninės patirties ir pažvelgti į muzikos ikonas amžinybės, sugėrusios visų epochų patirtį, akimis. Tokį įspūdį paliko A. Jagodzinskio trio (Adamas Cegielskis – kontrabosas, Czeslawas Bartkowskis – būgnai) interpretuojamas Fryderykas Chopinas.

Net drąsiausi sprendimai, pavyzdžiui, ugningas gedulingas maršas iš F.Chopino baladės b-moll, neatrodė trumpalaikė pianisto užgaida – veikiau įdomus fortepijono muzikos raidos viražas. Santūrią, skaidrią A. Jagodzinskio skambinimo manierą, iki tobulumo nugludintą garso kultūrą norisi palygnti su ledkalnio viršūne, stūksančia virš metų metus stingstančio pagrindo.

„F.Chopinas – mano kultūros, mano muzikos šaknys. Nė kiek nedvejojau sukdamas šiuo keliu, - kalbėjo pianistas apie ilgus metus jį maitinantį įkvėpimo šaltinį. – Norėjau prisiliesti prie F.Chopino paslapties, surasti savo kelią į šią muziką.“

Tik pamatęs virtuozą, tiesiog suplukusį po koncerto, supranti, kiek pastangų jam kainuoja ta rami scenos elegancija. A.Jagodzinskis su trio jau antrą kartą atidavė Kauno džiazo festivalyje duoklę F.Chopinui, bet noras klausytis šių menininkų dialogo su klasiku neišblėso.

Jauniausias festivalio dalyvis G. Lehavi spinduliavo nevaikišką azartą

Karaliavo pianistai

Šiemetis „Kaunas Jazz“ buvo ypač dosnus fortepijoninio džiazo. Malonia staigmena šios muzikos mėgėjams tapo jauniausio festivalio istorijoje muzikanto – keturiolikmečio izraeliečio Gadi Lehavi trio (Maxas Oleartchikas – kontrabosas, Itay Morchi – būgnai) pasirodymas.

Švelnios vaikiškos išvaizdos virtuozas spinduliavo scenoje nevaikišką azartą, žavėjo nepriekaištinga technika, muzikalumu, sugebėjimu gyvai bendrauti su partneriais. Ambicingas vaikino repertuaras – Chicko Corea,  Johno Coltraneo, Mileso Daviso kūrinių aranžuotės ir kita muzika – liudijo solidų jo akiratį ir intelektualius polinkius.

G.Rubalcaba, sėdęs prie fortepijono, nėrė į disputą su savimi

Bene mažiausiai „Kaunas Jazz“ publikai įtiko aštuonis kartus „Grammy“ nominuotas šio apdovanojimo laureatas – kubiečių kilmės pianistas iš JAV Gonzalo Rubalcaba. Žmonės nenumaldomai slinko iš jo koncerto Kongresų rūmuose.

Lankstumu garsėjančiam pianistui publika šį kartą tarsi neegzistavo, o už tai anksčiau ar vėliau tenka mokėti. G.Rubalcaba atėjo prie fortepijono ir išėjo iš salės, neprataręs nė žodžio. Jis uždraudė festivalio rengėjams net rodyti savo atvaizdą  dideliame ekrane, ko kiti menininkai neišvengė.

O G.Rubalcabos muzika priminė nenutrūkstamą filosofinį disputą su savimi, variusį į neviltį atpažįstamų motyvų tradiciškai laukusią publiką. Tik bisui pagrotas F.Chopinas praskaidrino koncerto atmosferą.

Istorija atgijo ekrane

Turbūt nė vienas „džiazo valgytojas“ neįveiktų visos „Kaunas Jazz“ programos – ji šiemet apėmė arti 30 projektų. Nekėlė sau tokio tikslo ir šios apžvalgos autorė, užfiksavusi įsimintiniausius šventės momentus.

20-asis “Kaunas Jazz“ suteikė viltį, kad ateityje juos išvys ir neįpirkusieji bilietų į šiuos koncertus. Jubiliejinė idėja parodyti Vienybės aikštės ekrane „Kaunas Jazz“ archyvinių įrašų suvirpino daugelio džiazo aistruolių širdis.

Kiek daug būta per 20 metų kraują kaitinusių akimirkų! Arturo Sandovalo du visiškai skirtingi projektai, Dianne Reeves koncertai, Roy Hargrove‘s RH Factor, nepamirštami Richardo Bonos šou, „The Terry Lyne Carrington Group“ futuristinės vizijos, Django Bateso „Quiet Nights“ poezija ir dešimtys kitų įsimintinų projektų.

„Jei tavęs nėra čia – nėra apskritai“, - sako džiazo mėgėjai, neįsivaizduojantys pavasario be „Kaunas Jazz“.

V.Suslavičiaus nuotraukos