Audronė JablonskienėRespublika, 2004 10 12

Julija Kavaliauskaitė Kau­no dramos teatre atsidū­rė tuoj po aktorystės stu­dijų ir liko ten ligi šiol, nors jau kelinti metai sunki liga privertė vaid­menis apriboti iki mini­mumo ir ieškoti kitų kū­rybinės raiškos būdų.

Su ilgamete teatro aktore, prieš 36 metus ryškiai debiutavusia Al­girdo Aramino filme "Kai aš mažas buvau", kalbamės Vilniuje, jos tėvoJono Kavaliausko namuose.

-Ar Jūsų profesinį pasirinkimą lėmė ta aplinkybė, kad gimėte žinomo aktoriaus šeimoje?

-Ar aš žinau. Nuo mažens apie aktorystę tikrai nesvajojau, bet dar paauglystėje perskaičiau Stanislavskį, Kačialovą, Nemirovičių-Dančenką. Man patiko vaikščioti su tėčiu į teatrą, patiko grimo kvapas jo persirengimo kambaryje. O namuose traukdavau arijas, kurių prisiklausydavau iš mamos, muzikos mokytojos, mokinių. Mama ir mane mokė dainavimo, tačiau nė vienas iš tėvų nenorėjo, kad sukčiau jų pėdomis. Bet man atrodė, kad turiu pabandyti, kad kitaip ramybės neturėsiu.

Tais metais kursą rinko Juozas Rudzinskas. Tarp mano bendrakur­sių - Vladas Bagdonas, Vaiva Mai­nelytė, dabar išgarsėjęs televizijos scenaristas Bronius Bušma, ilgametis Kauno teatro administrato­rius Rimantas Štaras...

-Kokį prisimenate Rudzinską, dabar jau teatro legendą?

-Buvau mačiusi visus jo spek­taklius, tačiau man įstojus jau nebevaidino dėl silpnos širdies. Tačiau išliko energija, temperamentas, as­menybės mastas. Paslapčia gerdavo tabletes ir ironizuodavo, kaip "negarbingai" mirė Kazys Inčiūra: besirišdamas batų raištelius. Ar ga­lėjo nujausti, kad lygiai taip pat pa­sitrauks iš gyvenimo ir jis pats...

Mylėjom jį be galo. Kaip tėvą, kaip pedagogą, kuris suprato, kaip svarbu ugdyti mūsų pasitikėjimą savimi. O apie visokius išsidirbinė­jimus sakydavo: jei norit, stovėki­te ant galvos, bet kad aš suprasčiau, kodėl taip darote.

-Trečiame kurse nusifilma­vote pas Araminą. Ar labai sužvaigždėjote?

Tikrai ne. Tik atsirado pasitikėjimo savimi. O perskaičius scenarijų net imtis nenorėjau. Sakiau Araminui: čia gi apie meilę, o aš nieko nežinau, kas tai yra, neįtik­siu jums, jūs manęs nė nepažįs­tat... O jis pažėrė prieš mane ban­dymų nuotraukas ir sako: gerai ta­ve pažįstu - štai tu visa.

Filmuojant buvo paprasta, nes režisierius visą laiką tvirtino: būk tokia, kokia esi. Nepatinka tekstas - sakyk savo žodžius. Nepatiko he­rojės vardas Ada - pasirinkau Eglę. Viskas buvo tarsi žaidimas. Kai Va­balas pakvietė į "Birželį, vasaros pradžią", jaučiausi lygiai taip pat gerai, nes operatorius buvo Araminas..

-Jūsų karjera kine tais dviem vaidmenimis ir baigėsi. O kaip klostėsi teatre?

Pradžia buvo fantastiška, dabartiniai absolventai sunkiai net patikės. Įsivaizduojate, po diplomo įteikimo kviečia visus po vieną į Vaišytės kabinetą, o ten - visų di­džiųjų teatrų režisieriai: Jurašas, Gaidys, Čibiras... Nežinau, ar visų, bet manęs taip ir paklausė: pas ką norėtumėt? Aš nė nemirktelėjusi: pas Jurašą. Tas dar perklausė: pas mane? Taip, pas jus.

Mano pirmasis sezonas sutapo su Kauno dramos teatro 50-mečiu. Prisimenu, visi aktoriai turėjo išei­ti į sceną prisistatyti nuo jauniau­siojo iki vyriausiojo. Mudu su Algiu Kybartu išėjome pirmieji. Neturėjau net ilgos suknelės, išsiprašiau, kad leistų su trumpa. Išradingoji mama perdažė mano baltą vestuvinę.

-Taigi jau buvot spėjusi ir iš­tekėti.

- Už kurso draugo Egidijaus Paulausko. Kaune staiga pasijutau tokia vieniša, kad vedybos pasirodė visai tinkama išeitis. Jurašas ir mano vyrą priėmė, nors tas jau vaidino Vilniuje pas Čibrą.

-Taigi turėjote savo režisierių?

-Deja, kaip žinote po konflikto su Kultūros ministerija dėl "Bar­boros Radvilaitės" jis pasitraukė ne tik iš teatro, bet ir iš Lietuvos.

-Spėjo Jus įvesti į spektak­lius?

-Į daugelį. Ypač jam dėkinga esu už "Šventežerį". Mačiau jo premjerą dar būdama studentė ir nė į galvą tada negalėjo ateiti, kad su tuo spektakliu pradėsiu savo karjerą ir užbaigsiu. Per 30 metų išvažinėjom visą Lietuvą, jos miestelius ir kaimus. Kaimuose spektaklį pradėdavome ne į laikrodį žiūrė­dami, o klausydamiesi karvių mū­kimo. Parvaro iš ganyklos bandą vadinasi, metas grimuotis. Pamelš moterys pieną - ir ims rinktis išti­somis šeimomis.

Nepamirštami tų žmonių vei­dai, jų reakcijos. Dažnai nenorėda­vo skirstytis po spektaklio, likdavo pabendrauti. Vaidindama Ramunę tris sukneles sudėvėjau, keitėsi ma­no figūra, keičiausi aš pati...

-Ar per tą laiką nebuvo ki­tų įsimintinų įvykių?

Buvo. Į mūsų teatrą atėjusi Dalia Tamulevičiūtė pasikvietė iš Le­ningrado tokį Šifersą. Jis ėmėsi sta­tyti slovakų dramaturgo Bukovčiano pjesę "Kol gaidys užgiedos". Kai
pagalvoju, būtų baisiausiai aktua­lu dabar. Karo metu vokiečiai už vie­ną nušautą saviškį paima 10 įkaitų - moksleivę, studentą, kirpėją, va­gį, prostitutę, vienuolį... Skirtingo
amžiaus, skirtingos socialinės padėties žmonės, surišti vienu likimo mazgu. Ir režisierius, ir dailininkė Malinauskaitė tą spektaklį buvo sumanę kaip sakralines mišias. Gal būtent todėl jį greit nuėmė. Tragiškas ir jo statytojo likimas: grįžęs į Leningradą negavo darbo nė viename teatre, girdėjau, įstojo į vienuolyną, o galiausiai – nusižudė.

-Kaune režisieriai keitėsi vienas po kito: Čibiras, Padegi­mas, Vaitkus...

- Pastarojo periodas mano biog­rafijoje pats nykiausias. Šiek tiek už­imdavo kiti režisieriai. Kartą mama man ir sako: "Žinai, Jule, tu tingi­nė, daryk ką nors pati, kokį poezijos vakarą ar ką..." Neilgai galvoju­si ėmiausi Jasukaitytės poezijos ir "Baladės apie prosenelę Malviną". Skaitant dramatišką Malvinos isto­riją ji natūraliai peraugdavo į poezi­ją - kai jau įtampos laipsnis pasiek­davo ribą, kai proza sprogte sprog­davo iš vidaus. Tam vakarui rengiau­si su mintimi, kad jau atsisveikin­siu su teatru. Man tarsi reikėjo įro­dyti, kad dar kažką galiu.

-Tačiau nepasitraukėte net ligos įvaryta į kampą.

Ne . Poezija man reikalinga lygiai taip pat, kaip ir mano draugai, kurių gerumas, kurių buvimas greta padeda išgyventi sunkiausias dienas ir valandas. Net į operacinę lengviau važiuoti, kai iki paskutinės minutės tavo ranką laiko geriausia draugė, o grįžus į palatą ji tavęs vėl laukia.

Dabar jaučiuosi pakankamai at­sigavusi, kad vėl galėčiau galvoti apie poezijos vakarą. Šįkart jį ruo­šime trise: Vilija Grigaitytė, Dalia Jankauskaitė ir aš. Tai bus Vaičiū­naitės, Degutytės ir Salomėjos Nė­ries eilės. Režisuoti ėmėsi Dolore­sa Kazragytė.

-Aktorinis likimas - jis galė­jo susiklostyti ir sklandžiau.

-Turbūt. Gal nereikėjo man veržtis į Kauną. Ten visą laiką jaučiausi lyg medis išrautas su šakni­mis. Iki ašarų susigraudindavau, kai atvažiuodavau į Vilnių gastrolių arba tėvų aplankyti. Apie gyvenimo trumpumą ir ne­išnaudotas galimybes įsikalbėjome su Irena Bučiene per jos jubilieji­nį vakarą, į kurį kartu su kvietimu ji atsiuntė ir saldainių dėžutę. Tai buvo cukruotos spanguolės ir trumpas laiškutis: „Mūsų profesija kaip tos spanguolės: išorėje saldu, viduje- rūgštu“.