Scena

Artėjant Teatro dienai, pravartu peržvelgti didesnę teatro laiko atkarpą, skaityti jo metraštį ir susimąstyti apie ateitį, apie tai, kas laukia joje, kokia ji bus. Atsakydami šiandien, sąmoningai prisiimsime atsakomybę už savąjį veikimą dabartyje, kuris daugiau ar mažiau lemia ir kuria ateitį, bent jau ženklina, išreiškia, įprasmina mūsų lūkesčius, intencijas ateinančiai dienai. Šių minčių akivaizdoje pašnekesio kviečiame aktorę Nijolę Lepeškaitę, teatro mokyklėlės „Mano teatras“ įkūrėją ir direktorę, vadovaujančią 10–14 metų vaikų grupei, vaidinančią Nacionaliniame Kauno dramos teatre. Asmenybė, didesnę gyvenimo dalį praleidusi Teatro pasaulyje, ir asmenine raiška, aktorine kūryba, ir pedagogine veikla atsakingai, uoliai dirba savąjį darbą, kuris yra daugiau nei profesija, daugiau nei darbas, tai – Pašauktojo misijos išpildymas.

Jūsų akimis, koks Teatras yra šiandien? Kokį jį menate? Apie kokį svajojate?

Teatras visada yra: šiandien toks, rytoj kitoks... Teatras šiandien yra sudėtingas: įdomus, kartais visai neįdomus, banalus, bedvasis, techniškas, – bet taip atrodo man, kitiems gal kitaip...

Prisimenu teatrą irgi visokį, bet man ankstesnysis buvo priimtinesnis. Ne vien dėl to, kad tai buvo seniau. Jis buvo kitoks – jei verkiau teatre, žiūrėdama gerus spektaklius, matydama puikius aktorinius darbus, vadinasi, mane palietė, man skaudėjo, gyvenau kartu su personažais. Kokios asmenybės buvo teatruose, kokie iškilūs artistai! Pasiilgau tokio teatro, kur scena buvo šventa lyg bažnyčios altorius. Svajoju, kad dar grįš į teatrą ASMENYBĖS, grįš didžioji dramaturgija, nesubjaurota šiuolaikinių „genėtojų“, kad teatras vėl bus minties ir jausmo šventovė.

Vaikas šiandien

Teatro pedagogikos pradžia Jūsų gyvenime – 1970 m., kai pradėjote vadovauti Kauno mokytojų namų vaikų dramos būreliui, taigi jau beveik pusė amžiaus. Svari patirtis leidžia prašyti žvelgti gilyn, plačiu laiko ašies horizontu, kontekstualiai. Pirmiausia tebūnie dabartis. Kokį regite vaiką šiandien? Koks, Jūsų patyrimu, yra šiuolaikinis vaikas?

Kartais galvoju, kad jau nežinau, kas aš – artistė ar teatro pedagogė. Kai būnu su vaikais, jaučiuosi artistė (pati kaip vaikas!)... Jaučiu, kaip jie iš manęs traukia sukauptą patirtį... Mokyklėlė suvedė mane su daugybe vaikų, norinčių vaidinti – gabių ir nelabai, bet norinčių būti meno aplinkoje, pajausti tą dvasią, kuri skleidžia sparnus kiekvieną pamoką. Vaikai visada yra vaikai. Sako, kad dabartiniai turi mažiau dvasingumo, jausmo gelmės. Bet gyvenimas toks, kad viską gožia skubėjimas, negirdėjimas, neįsigilinimas. Prarandam daug, bet, žinoma, ir gauname tiek informacijos, kad nespėjame jos visos perprasti.

Neretai viešojoje erdvėje kalbama ir visuomenėje įsigali manymas, kad šių dienų vaikai yra blogesni, prastesni, nei augę kadaise, nei dabarties suaugusieji, nors dažnai neįvardijama, kuo pasireiškia, kuo grindžiami neigiami epitetai, o, pabandžius juos nusakyti, pasirodo, kad apibūdinimai vis tie patys. Jie tinka ir Astridos Lindgren kūrybos personažams apibūdinti, ir šiandienos gyvenime, jie žymi vaikiškumą, vaikystės laisvę, smalsumą, drąsą, trokštant pažinti pasaulį. Remdamasi savo ilgamečiu buvimu šalia, kartu su vaikais, kokius kartų kaitos ženklus pastebėtumėte, išskirtumėte? Daugiau bendrybių, o gal skirtybių? Kokios savybės esminės Jums?

Vaikai šiais laikais mažiau skaito, o knyga yra didžiausias pasaulio pažinimas, nes žodžio galia neišmatuojama – jis ir stato, ir griauna.. Taip visada maniau, todėl daug skaičiau, bandydama surasti išminties branduolį.

Taip, tikrai, jie tokie, kaip išvardijote (bet, kaip sako Astrida Lindgren apie savo vaikystę: „Mes visada turėjome pareigų, nebuvo žodžių: nenoriu, tingiu, negaliu, nedarysiu. Buvo žodžiai reikia padaryti, o paskui – žaisk iki nukritimo“). Bendrybių yra daugiau nei skirtybių. Vaikai visi smalsūs, išradingi, norintys žinoti, pažinti save. Tik, man atrodo, dabartiniai vaikai žiauresni vienas kitam. Vaikystėje negirdėjau žodžio patyčios. Gal jos ir buvo, tačiau tikrai ne tokios piktos ir skaudžios. Mūsų mokyklėlėje teatro priemonėmis, etiudais viską aiškinamės, gilinamės, auklėjame kiekvienas save, auginame savyje gėrį. Taip jaučiamės sustiprėję dvasiškai. O, žinoma, svarbiausia širdžių bendrystė – tėvų ir vaikų.

Mokytojas – mokantis ir besimokantis

1975 m. pradėjote vadovauti Girstučio kultūros rūmų vaikų liaudies teatrui „Buratinas“. Taip prabėgo penkiolika metų, drauge su Viktoru Valašinu pastatyta penkiolika spektaklių. Veikla tęsėsi 1995 m. Kauno Kalniečių vidurinėje mokykloje, skleidžiant teatro pasaulį, kol 1999 m. greta dabartinio NKDT buvo įkurta mokyklėlė „Mano teatras“, itin reikšmingas teatro meno židinys ne tik Kauno miesto, bet, sakytina, valstybės kultūros lygmeniu. Prisiminkite šį laikotarpį. Pasidalykite, kas Jūsų pedagoginės (iš)minties autoritetai?

Kai dirbau Kalniečių vidurinėje mokykloje, išgyvenau labai sunkų kūrybinį tarpsnį savo biografijoje, bet tai – jau praeitis. Darbas mokykloje man buvo labai svarbus (visada būsiu dėkinga tuometei direktorės pavaduotojai Violetai Balčiūnienei, ji mane pasikvietė). Vedžiau teatro pamokas visose klasėse, statėme spektaklius su mažais, didesniais ir net su mokytojais. Buvo sunku, bet kartais to reikia. Kaip tik ten užaugo vienas aktorius, sėkmingai dabar dirbantis teatre.

Mano Mokytoja, mano kelrodis visuose darbuose – profesorė, teatro pedagogė Irena Vaišytė. Ji yra mano pagrindinės metodikos autorė. Ji mane atvedė į teatrą, buvo kurso vadovė Valstybinėje konservatorijoje (dabartinė Lietuvos muzikos ir teatro akademija).

Žinia, mokytojas – tas, kuris amžinai mokosi pats, o dargi teatro menas reikalauja naujumo ir unikalumo kaskart, jis tarsi priešinga sritis, kurioje turi kiekvieną kartą nemokėti nieko, nesikartoti, būti iš naujo, dabar ir čia, be vakar patirties. Galbūt ir mokytojas kartais jaučiasi, kad kuo daugiau žino, tuo mažiau moka? Kokia Jūsų asmeninio mokymosi, saviugdos patirtis? Kas padeda, skatina ir kaip?

Tikra teisybė... Kaip sakė didysis graikų filosofas Sokratas: „Žinau, kad nieko nežinau.“

Dažnai vaikams sakau, kad daug ko nežinau, bet turiu sužinoti. Jie kartais sako: „Tai jau darėme.“ Tada atsakau: „Bet jūs dabar kitokie, paaugote, pasikeitėte, kitaip mąstote.“ Žavingas tas bendravimas su vaikais, ypač kai esi su jais ilgėliau ir keitiesi drauge (mūsų vaikai – nuo dvejų iki aštuoniolikos metų). Jie mane augina, stiprina, skatina kurti kiekvieną užsiėmimą. Jie yra mano kūrybos šaltinis.

Tęsiant mintį, pasidalykite su jaunu (teatro) pedagogu, kaip (pra)skleisti teatro uždangą vaikui, paaugliui, kaip ugdyti asmenybę Teatrui, Teatro asmenybę – išmanantį, išmoningą žiūrovą, jautrų patyrėją, savitą, unikalų kūrėją?

Jauniems pedagogams linkėčiau įsileisti į save vaikų gyvenimus ne tik mene, bet ir kasdienybėje. Kad suprastum, ko tam vaikui reikia, kad jis suprastų save, rastų tai, ko dar nežino turįs, kad eitų pirmyn į savo svajonių pasaulius, kad apsispręstų dėl ateities. Dažnai sakau vaikams, kad visai nebūtina tapti menininku, būti geram, išmintingam, suprantančiam, užjaučiančiam žmogui – irgi didelis dalykas.

Teatras tarp vaiko ir suaugusiojo

Būdama Teatro mene tiek su suaugusiaisiais, tiek su mažaisiais kūrėjais, kokias esmines kūrybinio proceso ypatybes išskirtumėte? Kokius bendrus ar skirtingus bruožus žymėtumėte?

Kodėl mūsų spektaklis „Liūdnas Dievas“ skirtas visai šeimai? Tiesiog būtina, kad spektaklį žiūrėtų visa šeima, kad pasidalytų supratimu tarpusavyje, spektaklio poveikiu – vaikui, mamai, močiutei... O kad mes, jų mokytojai, esame šalia scenoje, yra neįkainojama patirtis. Vaikas jau daug giliau suvokia, kas yra aktorius, kad jis scenoje ne vaidina, o tiesiog gyvena personažo gyvenimą. Mes, aktoriai, turime būti gyvas persikūnijimo pavyzdys.

Svarbiausia suaugusio, subrendusio menininko savybė – motyvacija. Jis žino, ko nori, kokių tikslų siekia, o mažas vaikelis dar nežino, ko jis norėtų, kokios jo galimybės. Dažną mažąjį pas mus atveda tėvai, ir palaipsniui vaikas atranda savyje tai, ko net negalvojo turįs. Labai džiaugiuosi tokiais. Deja, vaikai, jau minėjau, mažai skaito. Be knygų – skurdi vaizduotė, negebėjimas fantazuoti, kurti. Norisi, kad vaikai save pažintų. Svarbiausia – savęs pažinimas.

Siejant suaugusįjį ir vaiką, galvojant apie jų bendrą buvimą, žiūrėtina artimiausio ryšio. Kaip Jūs, kaip pedagogė, specialistė, regite jaunuosius tėvelius? Kiek jie moka, geba, nori būti ir bendrauti su vaiku, padėti pažinti, atrasti (teatro) pasaulį?

Labai džiaugiuosi tėvais, kurie domisi savo vaiko veikla, jo tobulėjimu. Tėvai gi save taip pat ugdo, dalyvaudami spektaklio kūrime, repeticijose ir jau vaidinant. Jiems rūpi visos vaikui skirtos užduotys, jie kartu visa tai išgyvena. Išgyvena su savo vaiku spektaklio džiaugsmą, sunkumus, – o tai didelė tėvų sėkmė. Jie kartu.

Kreipiant dėmesį į patį Teatro reiškinį, koks, Jūsų manymu, yra ir turėtų būti Teatras vaikams šiandien?

Visada svarbiausia giluma, o ne paviršius. Labai noriu, kad taip bręstų jaunieji kūrėjai. Skauda širdį, kad vaikai teatre dažnai mato technologijas, „cirką“, bet mažai užčiuopia širdies, jausmo, skausmo, gėrio... Galbūt pasaulis ritasi į chaosą, bet tikiu, tiesiog privaloma, kad teatre vaikas rastų harmoniją, ramybę, meilę, išeitį iš aklavietės... Teatras nėra ir neturi būti be minties ir išminties, be džiaugsmo. Jame reikia daug veiksmo, bet jis turėtų būti ne baisus, o prasmingas. Vaikai ilgisi tokio teatro. Taip pat ir suaugusieji. Su grauduliu prisimenu savo jaunystės vaikiškus spektaklius, kuriuose mažieji žiūrovai salėje šaukdavo Raudonkepuraitei: „Neik, ten vilkas!“ Jie tiesiog dalyvaudavo spektakliuose. Seniai vaidinto spektaklio „Karalius Motiejukas Pirmasis“ finale, kai „negeri ministrai“ ateidavo Motiejuko suimti, vaikai iš salės puldavo į sceną, kad neprileistų jų prie karaliaus. Tai buvo patys tikriausi išgyvenimai su herojais. O tai nuostabu! Spektaklis vaikams pirmiausia turi liesti širdį, o tada jau ir veikti protą. Linkėčiau tokių spektaklių.

Teatro reikšmės ir prasmės

Atsitolinant, žvelgiant abstrahuotai į Teatro meną, ką duoda Teatras žmogiškąja prasme, kokia jo reikšmė ir prasmė šiais laikais?

Šių dienų teatras ne visada duoda tai, ko ilgiesi. Dažnai jis tėra it žaidimų kambarys prekybos centre. Jis gali būti žaidimas, bet reikia siekiamybės, ne tik šiaip šėlsmo, po kurio nieko nelieka nei širdyje, nei atmintyje. Jis turi mokyti kurti, mąstyti, kartu su aktoriais scenoje spręsti ir išnarplioti problemas. Turi mokyti rasti ir auginti gėrio sėklas. Jame viskas turi būti nuoširdu, nes vaikai labai jaučia, jie skiria tiesą ir melą. Dirbdamas su vaikais privalai būti nuoširdus, antraip liksi nesuprastas.

Ką ir kaip duoda Teatras Jums, turinčiai ilgametę aktorystės patirtį, asmeniškai kaip aktorei ir kaip žmogui?

Mano gyvenimas buvo teatras, aš gyvenau teatru, tai buvo mano gyvenimo prasmė. Šiandien gal skamba pompastiškai, bet taip buvo. Jis paėmė mane už rankos ir nusivedė... Vienoje pjesėje herojė sako: „Grąžink man viską, ką atėmei.“ Bet tada liktų tuštuma... Aš gi to norėjau, nuo savo vaikystės, kiek save pamenu. Kad mane įtrauktų į pačią gelmę, į pačią sūkurio šerdį...

Aktorystės tiesa

Esate sukūrusi Barboros Radvilaitės vaidmenį to paties pavadinimo spektaklyje, Jurgą „Baltaragio malūne“, kaip sakėte viename interviu[i], vaidinote ne tai, kas Jums priklausė, perėmėte jau kitų aktorių sukurtus vaidmenis, o Teatre perimti – tai ne atkartoti, priešingai, nusikratyti kas ne tavo, nors veikiausiai pagundos esama, kai kito sukurtas vaidmuo pelno žiūrovų meilę. Pasidalykite aktorystės jausmo, kūrybos prisiminimais.

Vaidmenys, kuriuos išvardijote, o ir kiti, buvo mano džiaugsmas ir mano kančia. Dažnai buvau antra (dėl to, kaip ir sporte, jautiesi pralaimėtoju). Bet vaidmenį prisijaukini ir gyveni su juo nesijausdamas antru, nes scenoje tu esi vienas vienintelis su tais žiūrovais, kurie sėdi salėje. Jaučiau žiūrovų meilę.

Rūta Kanopkaitė straipsnyje teigia: „1982-aisiais pastatytame „Mūsų miestelyje“ Nijolė pasiekė vieną savo kūrybos viršukalnių – suvaidino misis Veb. Po to ėjo ilga eilinių personažų virtinė – motinos, žmonos, močiutės <...>.“[ii] Galvojant apie teatro, aktorystės esatį, sakytina, kad tokia ištartis klaidinga, netinkama kalbėti apie vaidybą, vaidmenis. Juk aktoriui kiekvienas jo kuriamas personažas tuo metu, tą vakarą yra pats svarbiausias, laikydamas jį eiliniu scenoje gyvas nebūsi. Pasidalykite su jaunais aktoriais vaidybos kaip kasdienės praktikos unikalumo įžvalga, įžvelgimo pastangomis.

Tikra teisybė, dramos aktorius – ne kordebaleto šokėjas, jis vieną dieną gali būti karalius, kitą – masinės scenos dalyvis. Bet viską privalu daryti kaip vieną vienintelį kartą, kitas kartas jau bus kitoks, nes tai – teatras, jame viskas kasdien iš naujo. Beje, vaidinti nedidelį epizodą kartais be galo įdomu, mes ir savo vaikams, kurie vaidina „Liūdname Dieve“, sakome, kad kiekvienas yra matomas ir įdomus. Jauniems aktoriams linkėčiau nepaklysti pasiūlymų gausybėje, atsirinkti tai, kas jiems artima, miela, reikalauja daug kūrybinių pastangų. Linkiu stiprybės, atkaklumo, išsilaikyti, išsaugoti viltį, jei nepasiseka – dirbti toliau, žinokit, kad džiaugsmo teatre yra mažiau nei skausmo, bet tai grūdina.

Atsiminimų ir svajų horizontai

Pasidalykite savo pirmąja teatrine patirtimi. Koks jausmas užplūsta prisimenant?

Mano pirmasis darbas teatre buvo Nazi spektaklyje „Dvikova“. Buvau jauna, dar tik baigusi mokslus, ir ne tokia drąsi, kaip šių dienų jauni aktoriai. Režisierius Jonas Jurašas sako: „Čia reikia kristi ir šaukti: „Nenoriu gyventi!“ Aš negaliu, dar viduje neužaugau, negaliu meluoti... O režisierius spiria: „Premjera po mėnesio, o tu gal užaugsi tik po pusmečio, daryk...“ Taip prasidėjo mano kelias profesionaliame teatre.

Artėjant Teatro dienai, ko palinkėtumėte Teatrui, Teatro žmonėms?

Teatro žmonėms linkiu išdidžiai nešti šią sunkią, bet palaimingą naštą, būti stipriems ir visada tikėti, kad tas vaidmuo, kurio lauki, suras tave.

Linkint verta svajoti – kaip Jūs šiandien suvokiate ir nusakytumėte svajonių spektaklį?

Manau, tai yra tai, ko niekada nepasieksi, bet ilgėsies ir lauksi. Jaunystėje teko matyti garsaus rusų režisieriaus Anatolijaus Efroso spektaklių, man jie buvo fantastika (bet man buvo dvidešimt su trupučiu), buvau apimta euforijos...

Nežinau, ar dar galiu svajoti (daugiau prisimenu ir ilgiuosi). Ko norėjau, jau niekada nebus, bet gyvenimas vis tiek labai gražus – buvo ir yra dabar.

______________

[i] Kanopkaitė R. Scena – kartais medus, kartais – laukinis obuolys. Menų faktūra [interaktyvus]. 2007 [žiūrėta 2017-02-17]. Prieiga per internetą: http://menufaktura.lt/?m=1024&s=56802.

[ii] Ten pat.