Festivalis netaupantiems laiko – AURA 24 3
100 km = 1 spektaklis. Nesvarbu, įdomus, nuobodus, ilgas ar trumpas. Tokią formulę galima taikyti vienai „Auros" šokio festivalio dienai (jų buvo penkios), kasdien keliaujant maršrutu Vilnius–Kaunas–Vilnius. Nors dėl tokio grafiko teko paaukoti galimybę po spektalių susitikti su kūrėjais ar gyvai aptarti pasirodymus. Kita vertus, tai buvo puiki proga atkreipti daugiau dėmesio į organizacinę festivalio dalį. Bet pirmiausia – apie meną.
Nors ilgą laiką „Auros“ festivalį buvo įprasta vadinti daugiau modernaus nei šiuolaikinio šokio festivaliu, šiemetinė programa pasirodė įvairesnė ir aktualesnė, nei vilnietiškojo „Naujojo Baltijos šokio“. Lietuvoje visiems festivaliams bendra yra tai, kad jų vadovai kasmet siekia renginius „pritempti“ prie konkrečių temų. Teisybės dėlei vertėtų pasakyti, jog nė vienas festivalis Lietuvoje nėra sudaromas teminiu pagrindu. Organizatoriams tenka remtis mainų ir įperkamumo principais. Tad šiemet ,,Auros“ skelbta vyriškumo tema nublanko prieš šalių ir kultūrų gausą bei jų mainus – o tai galėjo tapti ne ką prastesne festivalio koncepcija. Visų pirma – pačiame Kauno šokio teatre.
Pirmą kartą Lietuvoje surinkta tarptautinė šiuolaikinio šokio trupė. Nenuostabu, jog tai įvyko būtent „Auroje“, tapusioje vieninteliu teatru, gebančiu ne tik suburti šokėjus ne vienam projektui, bet nuosekliai veikti ir nuolat bendradarbiauti su užsienio kūrėjais. Nors meninė šio teatro kūrybos vertė nuolat svyruoja priklausomai nuo čia statančių choreografų, tačiau iniciatyva ir techniniu atlikėjų pasiruošimu skųstis negalime. Nenuostabu, jog atranka pasirodė iš tiesų vaisinga – bene labiausiai festivalio lauktoje premjeroje „Gyvenimo aprašymai“ pasirodę šokėjai prisistatė energingai ir skoningai.
Lietuvos ir Vokietijos „artscenico“ organizacijos koprodukcija nestokojo žiūrovų dėmesio. Naujosios trupės nariai pasirinko pasakojimą apie kiekvieno žmogaus kelionę – gyvenimą, kurį užbaigė tvirtindami, jog dabar atėjo jų laikas. Galima būtų ginčytis, ar iš tiesų buvo reikalinga ir paveiki sapno/senatvės/mirties scena. Galbūt iš tiesų jauniems ir pirmą kartą prisistatantiems kūrėjams vertėjo labiau koncentruotis į jau nueitą kelią ir jo piką – esamajį „jų“ laiką, nesistengti per prievartą papildyti spektaklio neišvengiamos baigties tema. Jai priešinosi bendra spektaklio atmosfera, pripildyta žaismingumo bei gaivališko tarpusavio (taip pat ir tarpkultūrinio) bendravimo.
Scenogafija čia buvo sukurta iš kartoninių dėžių, kelių kėdžių bei video projekcijos, pernelyg nekreipiant dėmesio į estetinę šių daiktų vertę (toks kūrėjų sprendimas kelia asociacijas su vaikų, kurių fantazijose paprasčiausia dėžė gali transformuoti net į kosminį laivą, pasauliu). Ir vis dėlto Paulo Hesso choreografija pasižymėjo fantazijos stoka. „Wuppertal/ Pina Bausch“ teatro rezidentas pasidavė legendinės kūrėjos braižo įtakai, atskiedęs ją kituose darbuose matytais įvaizdžiais. Toks žingsnis nebūtų blogas ar destruktyvus, tačiau visą spektaklį konstruodamas svetimomis priemonėmis ar net judesiais, Hesso, atrodyto, pamiršo, jog „Gyvenimo aprašymuose“ prisistato nauja tarptautinė trupė su (pageidautina) savitu požiūriu į šiuolaikinį šokį ir jo estetiką.
Kita festivalio žvaigždė – Rachido Ouramdane spektaklis „Sfumato“ (Prancūzija). Tai tikra žvaigždė: ryški, įsimintina, hipnotizuojanti, paveiki, rodanti tik tai, ką turi geriausio ir dažnai per daug tuo besididžiuojanti. Spektaklyje pasirodę šokėjai, dainininkai, muzikantai – savo srities profesionalai.. Kiekvieno iš jų gebėjimai išnaudojami atskirose, laisvai jungiamose scenose. Dėl to bendrą choreografinę liniją, stilių nusakyti būtų sudėtinga, nes galima išvysti labai skirtingą šokį – nuo stepo iki Loretos Juodkaitės sukinių. Beje, lietuvių žiūrovams tai buvo viena iš nedaugelio galimybių išvysti šią šokėją užsienio trupės kontekste, atliekančią ne savo choreografiją.
Iš pirmo žvilgsnio pasakojimas apie „klimato pabėgėlių“ matytus vaizdus ir patyrimus, nulemtus skirtingų gamtos sąlygų, atrodo pavykęs, tačiau viso spektaklio metu neapleido jausmas, lyg būtum savotiškame cirko pasirodyme. Spektaklyje neapsiribojama tik šokėjų choreografija („kas ką moka“), bet pasitelkiamos ir technikos galimybės: panaudoti dūmai, vandens purškikliai, specialus įgarsinimas, aukštos kokybės video projekcijos. Paradoksalu, tačiau visiškai nuo žiūrovų atsiskyrę, net atsitvėrę šokėjai sugebėjo ne tik neatitraukti publikos akių nuo šokio, bet ir paveikti jų jusles. Scenoje atlikto veiksmo ir garso junginys iš tiesų kelė šiurpulį.
Vis dėlto „parodomasis“ beveik kiekvienos atskiros scenos pobūdis nugalėjo. Sąžininga ir atvira Kauno publika ėmė ploti po kiekvieno „pasirodymo“ taip ardydama spektaklio konstrukciją. Ir visgi ji buvo teis: vientisumo ir ore tvyrančios teatrinės atmosferos čia trūko, ją pakeitė triukai ir soliniai atlikėjų pasirodymai.
Keletą kartų profesionalumas ir konceptualumas susiliejo į vientisą kūrinį. Tą patį vakarą rodyti Belgijos ir Izraelio menininkų spektakliai įrodė, jog šiuolaikinis šokis gali labai paprastai kalbėti apie visiems suprantamus dalykus ir, pasitelkiant konceptualų sprendimą, netapti nei iliustratyviu, nei banaliai abstrakčiu menu.
„Dame de Pic“ trupė bei jos vadovė Karine Ponties pristatė spektaklį „Luciola“. Iš pirmo žvilgsnio ne tiek šokiu, kiek paprasta, grubia kūno kalba pasakojama šiuolaikinio „nupoliruoto“ žmogaus kova su jo vidiniu monstru, stebino savo subtilumu.
Šviesų dailininkui (Guillaume Toussaint Fromentin) iš tiesų pavyko šokėjus „apšviesti šešėliu“: keturi kūnai ir viena didžiulė sofa galėjo mainyti savo pavidalus, formas ir nuotaikas erdvėje tarp šviesos ir tamsos. Nesiekiant didžiulio įspūdžio, vizualių efektų, apšvietimas scenoje buvo vienas pagrindinių elementų, kuriantis ne tik atmosferą, erdvę, bet ir keisdamas žiūrovo žvilgsnį bei percepciją.
Pasitelkti šokis, judesys, statiškos scenos, kalbamas tekstas ir muzika suteikė galimybę ne tik stebėti ne vien scenoje vykstančią žmogaus ir jo vidinio monstro kovą, bet ir suvokti, kokie žiaurūs sutvėrimai, visų pirma, mes esame vienas kitam. Tikriausiai viena svarbiausių temų čia tapo viduje slypinčiojo pripažinimas ir pastanga gyventi kartu, vietoje visiems įkyrėjusio ir jau senokai nebeveikiančio „kovos su blogiu“ moto. Be to, kas gali pasakyti, kuri iš dviejų žmogaus pusių iš tiesų yra blogesnė?
O štai vyriško dueto iš Izraelio spektaklis „Dviejų kambarių butas“, sukurtas taip, jog nereikalauja nei scenos, nei techninių galimybių. Čia susitinka kūrybos ir gyvenimo partneriai Nivas Sheinfeldas ir Orenas Laoras. Pagal anuomet naująjį Izraelio šokį išjudinusį 1987 m. to paties pavadinimo spektaklį, šie kūrėjai ėmesi pasakoti tiek savo gyvenimo, tiek mūsų kasdienybės istorijas. Orignaliai vyro ir moters dueto principu sukurtas spektaklis savo pradinėje formoje šiandien atrodytų mažų mažiausiai banalus. Jis ir ji, turintys nedidelę, į dvi lygias dalis padalintą erdvę, bando joje ne tik gyventi, bet ir kurti. Dar daugiau – ieškoti būdų kaip šiuos du dalykus vienas nuo kito atskirti. Tad kaip šią temą atgaivina N. Sheinfeldas ir O. Laoras? Kūrėjai tiesiog perima jau esančią formą, jos nekeičia, greičiau ,,apsivelka“ ją ant savo gyvenimų, istorijų ir pradeda pasakojimą. Tokiu būdu vyro ir moters bendras gyvenimas natūraliai tampa dviejų vyrų gyvenimu. Uždarame kontekste tai net galėtų pretenduoti į toleranciją ugdantį spektaklį, kuris įrodo potyrių, būsenų ir emocijų universalumą. Arba atvirkščiai – tai gali būti meno universalumas, galintis bet kokią istoriją paversti bendra. Bet kuriuo atveju mes kalbame apie spektaklį, kurio iš pirmo žvilgsnio paprasta ir repetityvumu įtraukianti forma jį paverčia bendru buvimu, pokalbiu tarp dviejų žmonių, o galiausiai ir tarp kūrėjo bei publikos.
Atmintyje įstrigusi mikroscena apibūdina visą valandos potyrį: prie visiškai nuogo partnerio prieinantis šokėjas paliečia jo krūtinę toje vietoje, kur yra širdis. Toks yra ir spektaklis, ir jo atlikėjai: viskas arti, jautru ir apnuoginta, tačiau nevulgaru – atvirkščiai, atviras artumas čia skatina ne fizinį, bet emocinį atsaką.
Visiškai priešingai suveikė Švedų trupės E=MC2 DANCE spektaklis „Transmisija“. Choreografės Gun Lund idėja prie šokėjų kūnų pritvirtinti vibraciją skleidžiančius prietaisus ir, kaitaliojant jų bangų stiprumą kurti judesį, mano nuomone, nepasiteisino - nepanašu, jog pavyko šį eksperimentą paversti spektakliu (nors toks potyris patiems atlikėjams turėtų būti labai įdomus bei atveriantis naujus kūno galimybių pojūčius). Šokėjai ir publika neužmezgė jokio kontakto ir liko atskirti vieni nuo kitų. Scenoje buvo matyti tik savo patirtį išgyvenantys šokėjai, nesusiję su juos stebinčiais žiūrovais.
Niekaip nesusijusi su dabartine šokio kalba ir realybe pasirodė Italų trupė „Egribiancodanza“, pristačiusi triptiką apie šokį „Šokis šokis šokis“. Grakščiai atliktos neoklasikos ir modernaus šokio kombinacijos, kartu su pasirinkta estetika ir kostiumais staiga visus nubloškė atgal į 90-uosius. Negailestingai ir net, sakyčiau, nelabai skoningai. Nors nesinori griežtai kritikuoti šokėjų technikos ir atlikimo, sunku vertinti tokį pasirodymą šiandienos kontekste, kuriame toks šokis jau senokai atrodo kaip archyvinė medžiaga. Panašiais epitetais apibūdinti galima ir vieną iš Meksikos šokio vakaro pasirodymų – trupę „Delfos“.
Kitas lenkų šokio teatras „Zawirowania“ ir jų spektalis „50 Ievos veidų“ priminė apie problemą, su kuria, atrodytų, nebeturėtume susidurti šiuolaikiniame pasaulyje. Pavadinimas tikriausiai įkvėptas pasaulinio bestselerio „50 pilkų atspalvių“, tiesiogiai nurodė į kūrinio turinį. Čia trys šokėjos mainė pavidalus, įsigyvendamos į skirtingų religijų, tautybių, profesijų ir požiūrio moteris visame pasaulyje. Daugiau ar mažiau pavykusių scenų eigos kulminacija tapo interaktyvioji spektaklio dalis. Joje atlikėjos atvirai klausė publikos nuomonės apie moters padėties ir teisių situaciją jų šalyje.
Atvirai pasakius, man pačiai ši tema iš pradžių pasirodė visiškai nebeaktuali ir atgyvenusi savo laiką, ypatingai Europos šalių kontekste. Galbūt skirtingai nuo didžiosios auditorijos dalies man parūpo klausimas ne apie tai, kaip blogai pas mus gyvena moterys, o kodėl man pačiai niekuomet nekyla diskriminacijos klausimai. Vis dėlto aktyvus žiūrovų bendravimas su šokėjomis kūrėjų pasirinkimą pateisino.
Apibendrinant lenkų pasirodymą galima teigti, jog spektaklis kiek nuvylė, nes nepateisino didelių vilčių, sukeltų po jų pasirodymo ,,Auros“ festivalyje prieš kelerius metus. Kita vertus, nepaneigiama tai, jog kūrėjai palietė publikai svarbią ir jautrią moters teisių temą. Todėl „Zawirowania“ patvirtino esantys iš šalies, kurioje geras teatras visuomet asocijuojasi su socialiniu ir politiniu aktyvumu.
Na, o paskutinis vakaras buvo skirtas susipažinimui su šiuolaikiniu Pietų Korėjos šokiu. Meniniu ir estetiniu požiūriu skirtingi pasirodymai galbūt ir negalėjo aprėpti visos šalies šokio paletės, tačiau patvirtino savo išskirtinumą. Kaip ir daugelio Azijos šalių šokyje, čia svarbia ir organiška dalimi išliko autentiškos kultūros fragmentai.
Pietų Korėjos atlikėjai dar kartą įrodė, jog aukščiausią energetinį tašką ir kulminaciją galima pasiekti ne tik espresyviu judėjimu, bet ir trumpais, konkrečiais, vidinės jėgos pripildytais judesiais, kurių užtaisas pasklinda po salę didžiulės energijos pavidalu. Būtent toks judesys geriausiai atspindi mums ne visuomet artimą ir suvokiamą, bet paveikų rytiečių santūrumą, kuris išreiškia didžiulę galią.
Deja, neteko pamatyti daugiausiai įspūdžių žadėjusios, paskutinės vakaro dalies – ROH šokio projekto „Magiškoji akis“. Nepavyko išvysti ir vakarą prieš tai pasirodžiusios trupės „Moving borders“ spektaklio „Nostros“.
Šiemet nė vienas festivalio pasirodymas tikriausiai neprasidėjo laiku, o pusvalandį vėluojantys spektakliai tapo norma. Kartais būtent tiek pritrūkdavo iki galimybės miesto svečiams, skubantiems į paskutinį traukinį namo, išvysti bent dalelę finalinės dienos pasirodymų.
Nekalbant apie pačius spektaklius, norisi vertinti ir organizacinę festivalio pusę. Reikia pasakyti, jog trūko informacijos apie vėluojančius spektaklius ar sukeistus pasirodymų laikus. Taip pat neapgalvotai suplanuotas žiūrovų judėjimas skirtingose erdvėse tarp spektaklių (Meksikos vakaras). Nepasirūpinta teatrui tinkama apšvietimo sistema Vytauto Didžiojo universiteto Didžiojoje scenoje. Dėl išvardintų trukdžių nerimavo žurnalistai ir kritikai: ar pavyks patekti į spektaklį, apie kurį privalėsi rašyti straipsnį... Šios ir daugelis kitų organizacinių problemų kiekvieną vakarą iš naujo stebindavo ir sudarė lyg atskirą festivalio „Off“ programą. Praėjus šiek tiek laiko į viską galima žvelgti atlaidžiau. Tačiau tam tikra nepagarba žiūrovui ir jo laikui tikrai nepakeldavo nuotaikos ir itin kontrastavo su dažniausiai maloniai nuteikdavusia menine festivalio dalimi.
Žinia, jog šiemet „Auroje“ įvyko ne tik trupės, bet ir adminstraciniai atsinaujinimai. Tad šiomis pastabomis norisi ne barti, bet patarti atkreipti dėmesį kitais metais, jau jubiliejiniame, ketvirtį amžiaus skaičiuosiančiame „Auros“ festivalyje.