Replika

Gal visgi pradėsiu nuo to, jog pats fenomenas „Europos kultūros sostinė“ man yra nepriimtinas. Nors ir yra šalių, kurios savo valstybės sostines kilnojo iš miesto į miestą ir netgi statė naujus miestus, kaip antai Oscaro Niemeyerio ir Lucio Costos Brazilija, o Pietų Afrikos Respublika turi net kelias oficialias sostines, su kultūra – nors tu ką – man tai niekaip nedera. Jei kultūra mieste yra aktyvi platesnių procesų formuotoja, tai gerai. Taip bus ir be jokių pereinamųjų titulų, juo baisiau kai jie yra išskirstomi pagal kvotas valstybėms. Nei sportinio, nei kultūrinio principo...

Bet žvelgiant į situaciją apskritai, nuo pachazūchos procesų mes niekaip nepabėgsime. Nors, įterpiant mintį į šiuos dėsnius, man asmeniškai labiau patiko, kai kažkada Kaunas lyg ir buvo nusprendęs siekti Europos žaliosios sostinės vardo. Šių planų lyg ir buvo atsisakyta, bet aš čia mačiau naudą, kad galbūt, bet tik galbūt, tam titului gauti miestas būtų privalėjęs padaryti kažką, kas nulemtų geresnę ekologiją, taršos mažinimą, viešojo transporto plėtrą ir kitus mažus dalykus, kurie iš esmės būtų naudingi ir lemtų tai, jog Kinijos kapitalas net nematytų reikalo ir galimybių Kaune užkurti anglimi varomą elektrinę. Aš netgi buvau pradėjęs galvoti apie platesnį Kauno architektūrinį maršrutą, kuris būtų pravažiuojamas viešuoju transportu, išlipant tam tikrose stotelėse. Bet kaip ir Žaliosios sostinės siekis, taip ir mano idėja liko tūnoti kažkur neuronų jungčių paribiuose.

Kai Europos kultūros sostine buvo Vilnius, įžvelgiau ir gerų dalykų. Sakykim, bene socialiausia šio reiškinio apraiška tapo vietos gyventojų darytos asociatyvios nuotraukos, pvz., stoties rajone, kur prie Europos kultūros sostinės logotipo vartėsi girti benamiai. Matyt, būtent toks meninis aktyvizmas įkvėpė ir Emilį Vėlyvį, kurio filmo „Zero“ antros dalies pradžia vyksta būtent prie kultūros sostinės logotipo – pastarąjį pabrėžiant ir taip patrolinant tiek apskirtai šio fenomeno sumanytojus, tiek ir vietinius rengėjus su itin žymia istorike priešakyje.

Tuo tarpu kauniečiai 2022 metų iššūkiams ruošiasi rimtai. Apskritai, Kauno apibrėžimu galėtų tapti sakinys: miestas, kuris ilgą laiką nepelnytai tūnojo sostinės Vilniaus šešėlyje, dabar keliasi nuo kelių ir vis labiau apie save primena iš teigiamos pusės. Bent jau dabartiniame kultūros paveldo vyksme – Kauno tarpukario modernizmas yra dominuojanti tema, idėjiškai nustelbianti visokius tokius ypatingus istorinius ir žymius paminklus, kaip barokai, senamiesčiai ar dvarai. Ir dėkui Dievui.

Vis dėlto, manyčiau, kad lenktynės dėl Europos kultūros sostinės tebūtų varnelės užsidėjimas. Be abejo, procesų katalizacijos aspektu būtų pasiekta daugiau, tačiau aš linkęs manyti, jog kultūra (visomis jos apibrėžimo formomis) yra organiškas, laiko reikalaujantis fenomenas, ir būtent Kaunui tinka lėtesnė, tačiau kaip ir modernizmo architektūra šiame mieste, poreikio ir galimybės balansą išlaikanti kultūros raida.

Visgi svarbiausias akcentas krinta ne čia. Gyvename įdomiame laikmetyje, kuomet manoma, kad galios pozicija nebeegzistuoja ir visuotinė demokratija įsigali visose individo gyvenimo sferose. Vargu ar tai tiesa, veikiau tiesos iliuzija. Gerai pagalvojus, galios pozicija niekur nedingo, o pasislinko link reiškinių ir procesų, kurie kažkada buvo laikyti paraščių reiškiniais ir procesais. Taigi, čia, kur netinka Kaunas (aš jau įsivaizduoju, kaip būtų siekiama „pasaulinio lygio“, „tarptautinio lygio“, „aukščiausios kokybės“), kuris tikrai negali pasiūlyti klasikiniam diskursui būdingo išskirtinumo, tinka Jonava. Kaunas, pritaikant Gintaro Beresnevičiaus mintis, yra paribyje egzistuojantis kultūrinis fenomenas, jis nėra centras ar net arti centro, tačiau būtent dėl mistinio nežinojimo ir savitos tradicijos jis yra nuolat kurianti erdvė. Jonava šiuo atveju puikiai tinka esančiam galios pasislinkimo ir interregnumo diskursui.

Ir be reikalo Jonavos valdžia kalba apie daugiakultūriškumą. Akivaizdu, kad Ruklos pabėgėlių centras ar iš kitų buvusių Sovietų Sąjungos respublikų atvykusių dirbti specialistų gyvenimas Jonavoje tikrai negali būti įvardijamas tuo klasikiniu melting pot daugiakultūriškumu, į kurį taip atkreips dėmesį autoritetinga komisija. Jonava yra puikus Rytų Europos mažo miesto pavyzdys, su savitu gyvenimo būdu, kuris nors ir neturi nieko bendro su „aukštąja kultūra“, bet visgi gali būti ir yra įdomus visagaliui turistui ir kultūros vartotojui. Taigi, Jonavos arkliukas yra visai ne didysis menas, nepaisant to, kad čia gimė Grigorijus Kanovičius, ir visai ne tarptautiškumas (šalia čia gyvenančių maždaug 27 tūkst. lietuvių ir apie 2 500 rusų dar gyvena net 42 vokiečiai), o kasdienybės kultūra, industrializacijos padiktuota nuobodi architektūra bei akivaizdi deklaracija Europoje, kad žmonės gyvena ir taip, ir kad čia yra pats gryniausias kultūrinis veiksmas, net jei jis ir sunkiai lygintinas su Paryžiaus Monmartro rajonu.

Jei jau statyti Bilbao, tai statyti ne Vilniuje, ne Kaune ir net ne Klaipėdoje. Jį reikia statyti Tauragėje, Mažeikiuose ar Alytuje. Jei jau egzistuoja ši pachazūchos fiesta, o ji egzistuoja gyvybingai, tegul ji bent atneša naudą ten, kur jos labiau reikia. Už Jonavą!