Literatūra

Neseniai „Facebook’e“ buvo kilusi diskusija, kurią įžiebė Rimvydo Stankevičiaus mintys apie visaverčio poezijos vertimo neįmanomybę ir nacionalinės poezijos reikšmę, kurios negalėtų atstoti jokia kitos šalies kūryba. Ta proga apie rašytojų būdo savitumus, vertimus ir kūrybą kalbamės su puikiu poetu ir vertėju Vytu Dekšniu.

Kokia būtų Tavo nuomonė apie poezijos (ne)išverčiamumą, pratęsiant diskusiją „Facebook’e“?

Poezija – labai sudėtinga medžiaga, jos būna visokios: išverčiamos ir neišverčiamos. Panašiai kaip ir sąmojis, yra vidinio (angl. inside jokes) ir universaliai (ar bent jau tam tikros civilizacijos terpėje) suprantamo humoro. Yra poezija, kur nusilauši sprandą, bandydamas ir išsaugoti sudėtingą formą, ir nesuniokoti turinio bei intonacijų, o būna naratyvūs verlibrai, kuriuos gali versti kaip nesudėtingą prozą. Aš pats stengiuosi nesiimti to, ko nepatrauksiu, bet tai nereiškia, kad tai, ko nepatraukiu aš, niekada nepadarys kiti. Galima ginčytis, sėkmingas ar nesėkmingas vienas ar kitas vertimas, bet taip pamažu ir vyksta susikalbėjimas su kitos literatūros kontekstais. Svarbu nenustoti domėtis.

Diskusija dėl Rimvydo – čia nemažai kalbėjimo ad hominem, visi iškart prisimena vieną ar kitą pasisakymą „Respublikoje“ ir mato kovą su kosmopolitizmu. Bet juk tam tikro poezijos tradicijų hermetiškumo išties esama, tas susikalbėjimas niekada nebūna visiškas. Dar vienas dalykas – vis dar per mažai padaryta pažintinio darbo, poezija verčiama priešokiais, retas kuris vertėjas nuosekliai, kryptingai dirba su kurios nors šalies poezija. Taip ir randasi mūsų festivaliuose atsitiktiniai poetai ir atsitiktiniai vertimai, ir plinta įspūdis, kad nei jie mums įdomūs, nei mes jiems. Čia ir pats sau galiu šį tą prikišti, bet per vieną dieną to neištaisysim. Laukia dar daug darbo ir suvokimo, kad kuo labiau gilinamės, tuo daugiau nežinom ir tuo mažiau norisi daryti globalinio masto išvadas.

Šiais metais išėjo Tavo versta kaladės storumo Cz. Miłoszo biografija. Su kokiais iššūkiais teko susidurti ir kiek laiko teko prie jos plušėti?

Dirbau pusantrų metų. Spėjau su ta biografija ir susigyventi, ir neblogai pasikivirčyti. Iš pradžių skaitydamas tą dokumentinį pasakojimą maniau, kad bus lengviau. Pirmiausia – psichologinis sunkumas, verčiant didžiulės apimties tekstą. Tas kalnas raidžių pradeda slėgti dar nespėjus dorai įsibėgėti. Antras dalykas – įvairūs teksto registrai: autoriaus dokumentinis pasakojimas ir eilėraščių analizė, jauno ir vyresnio Cz. Miłoszo kalba, laiškai, atsiminimai, poezija, įvairių laikų amžininkai su savo kalba. Visą laiką tenka persijunginėti. Paskui buvo dar nemažai darbo su redaktore ir leidėja, ir vis turėdavo mane žadinti, kad kaip nors vėl grįžčiau prie įsiėdusio teksto. Bet nuotykis puikus, ypač man, dar apyjauniam barbarui lietuviui Vilniuje, daugeliu atvejų sužinančiam elementarius dalykus. Dabar šiek tiek kitomis akimis matau savo miestą. Bet taip, matyt, būna po kiekvieno svarbaus teksto.

Kuo dabartinis suvokimas apie miestą skiriasi nuo ankstesniojo?

Šiek tiek konkretesnės žinios apie tarpukarį. Ten buvo Žygimanto Augusto gimnazija, ten – radiofonas, ten gyveno buvusi jo sužadėtinė... Gyvesnės žinios. Dažnai ir tokie dalykai, kuriuos ir be Cz. Miłoszo žinočiau, jei būčiau atidesnis. Daug tų detalių. Bet va – jauno barbaro problemos. Nuo tokių knygų tas atidumas ir auga.

Ar galėtum išskirti sunkiausią, daugiausiai grumtynių su savimi pareikalavusį vertimą? Arba tokį, kuriuo labiausiai didžiuotumeisi?

Vienas sunkiausių vertimų ir buvo Cz. Miłoszo biografija. Iš mažesnių knygų gerokai privargau su W. Gombrowicziaus „Kosmosu“. W. Gombrowicziaus kalba labai specifinė. Čia tie atvejai, kai vargas ir malonumas lydi vienas kitą. Vis dėlto sunkiausia, kai, tarkime, humanitarinės studijos autorius ne koks rašytojas, o redaktoriai nesiryžo mėsinėti iš peties. Visų sunkiausia versti (neminėsiu „chaltūrų“ vertimų biurams) buvo lenkų istoriko straipsnį, rašytą lietuvių leidiniui, bet nepublikuotą ir neredaguotą lenkiškai. Pirmiausia tekdavo mintyse susiredaguoti nepaskaitomus originalo sakinius. Tačiau buvo ir nelengvų tekstų, kuriuos verčiau vienu atokvėpiu, pavyzdžiui, Andrzejaus Stasiuko
 „Pakeliui į Babadagą“. Su panašiu įkvėpimu verčiau ir Karolio Modzelewskio „Barbarų Europą“, tik dabar atsargiau elgčiausi su kai kuriais terminais ir vardais.

Autoriaus pažinojimas, bendravimas su juo keičia Tavo santykį su jo kūryba?

Kažkaip pavyksta atskirti tekstą nuo autoriaus. Būna tik, kad susidūrus su autoriumi nebesinori aiškintis su juo teksto subtilybių. Nebūtinai asmenybė bjauri. Būna geranoriškų žmonių, kurie paklausti labiau sukomplikuos problemą, negu paaiškins. Būna ir atvirkščiai: su tekstu susikalbi tik iš bėdos, o su žmogum susibendrauji puikiai. Jei yra galimybė bendrauti su autoriumi – labai gerai, jei ne – išsiverčiu be jo.

Prieš dešimt metų išėjo Tavo poezijos knyga „Iszimtys“. Minėjai, kad esi atitolęs nuo kūrybos – kodėl?

Visokių prisigalvoju atsakymų. Ramiai gyvenu, asmeninis gyvenimas aiškus ir pastovus, alkoholis – retas ir neužsisėdintis svečias. Vertimas reikalauja nemažai energijos. Nesu tikras, ar visa tai ne atsikalbinėjimai. Šiaip ar taip šiuo metu nelabai turiu ką tomis priemonėmis pasakyti. Gal stinga drąsos. Poezija – pavojingas žaidimas, o aš ne iš drąsiųjų. Gal iš tos drąsos mąstyti stokos baigėsi ir reikalai su filosofija. Šiaip ar taip neinvestavau tiek savęs į kūrybą, kaip daug kas iš kuriančiųjų, visada pasilikdavau kelių atsitraukti. Sigito Gedos apibrėžimu nesu poetas, galiu labai ilgai išbūti natūraliai nesusimąstydamas apie poeziją. Apskritai nežinau, ar sugebu investuoti pakankamai savęs į kokį nors reikalą, pabūgstu siaurėjančio akiračio ir traukiuosi. O akiratis vis tiek natūraliai siaurėja.

O mąstymai apie galimas išraiškas kitais žanrais neaplanko?

Aplanko, bet nėra kol kas tokio turinio, kuris taip reikalautųsi išsakomas. O galbūt tiesiog trūksta natūralaus pastabumo. Proza tikriausiai ne intravertų protas.

Kartą vienas Rašytojų sąjungos pastate dirbęs poetas pasakojo, kad naktimis ten pirmame aukšte vaidenasi. Pats ne taip jau seniai pradėjai ten dirbti – kokie tavo pagrindiniai darbai ir kokie įspūdžiai?

Ta mano metų kadencija Rašytojų sąjungoje kaip tik ir baigiasi. Vaiduokliams, matyt, esu atsparus. Gal dar Sąjungos suvažiavimuose kartais išlenda koks gyvas numirėlis su pretenzijomis į nemirtingumą, bet šiaip rašytojų dvasios nepasirodė piktos. Darbai – daugiausia rengimasis „Poezijos pavasario“ tarptautinei daliai, vienos kitos vertimų dirbtuvės ar išruošti delegaciją į kokios nors netolimos šalies festivalį. Sunkumai daugiausia psichologiniai: kaip laisvės išlepintam menininkui ateiti į kontorą ir ten išsėdėti. Kai atpranti, tikrai nelengva. O šiaip įtampos ten nedaug.

Ar manai, kad Sąjunga atlieka visas funkcijas, kurias galėtų atlikti?

Palyginti su kitų šalių rašytojų organizacijomis, mūsiškė dar pusėtinai veikli ir išlaiko tos veiklos kokybę. O didžiausia bėda – sunkiai įveikiamas individualizmas. Tokia menininkų bendruomenės specifika. Kita vertus, būna toje bendruomenėje ir dabartinės butų bendrijos atmosferos: kažkas būtinai pasakys, kad visi vagys ir viskas iš tiesų pigiau ir lengviau padaroma, išmanantis žmogus verčiau nutylės dėl šventos ramybės, o išeina erzelis ir energijos taškymas niekams.

Daug ten keistinų dalykų, ir tai ne tiek kartų kaitos dalykai, kiek pačių rašytojų požiūrio. Turiu šiokio tokio optimizmo, kad ta „butų bendrija“ keisis į gera – ir kaip profsąjunginė organizacija, ir kaip lietuvių literatūros globotoja, nors šitos dvi funkcijos kartais ima ir paprieštarauja viena kitai.

Girdėjau, kad ne kartą buvai įkalbinėjamas stoti į Vertėjų sąjungą, bet taip ir neįstojai. Kodėl?

Kol kas labai daug visokios veiklos Rašytojų sąjungoje. Jaučiuosi įsipareigojęs ir nelabai noriu blaškytis, o būti vien dėl buvimo sąraše nelabai prasminga. Kol kas neskubu, o vėliau matysim.

Kaip manai, ar valstybė turėtų ką nors padaryti, kad Lietuvos rašytojams ir vertėjams gyventi būtų lengviau?

Lengviausia būtų sakyti: daugiau pinigų literatūros programoms, daugiau kultūrinės spaudos rėmimo ir dar, kad didžiosios partijos prisiimtų atsakomybę už kultūros politiką, o ne atiduotų kaip trečiaeilį kaulą trečiaeiliams koalicijos partneriams, kuriems, toks sutapimas, išgirdus žodį „kultūra“, dažniausiai kyla J. Goebbelso refleksas, o kultūrininkams prisieina kiekvienai naujai ministerijos vadovybei aiškinti elementarius dalykus. Bet visa tai – šauksmas tyruose. Kol kas verčiau patiems susivokti, ko norime ir kokius sprendimus galime siūlyti. Labai mažai tarp mūsų gebančių kalbėti dalykiškai, dauguma tiesiog mano, jog valstybė privalo padaryti, kad būtų gerai. Taip ir ūkaujam tyruose.

O ko pats norėtum ir kokius sprendimus siūlytum iš savo pusės?

Pats esu gerokai inertiškas ir nelabai susipažinęs su tais dalykais. Norėtųsi išmanyti geriau, kad turėčiau kokių nors argumentų. Kol kas tenka tik viena ar kita ausimi klausytis, kas vyksta kokioje nors Kultūros taryboje, o savų sprendimų neturiu. Ilgas sąmonėjimo procesas, ir visa ta kritika puikiai tinka man pačiam.