Literatūra

Bibliotekoje:

-          Ar turite žydiškų daiktų kambarį?

-          ???

-          Turiu omeny knygą...

-          Ak, taip, žinoma!

/iš Audronės Urbonaitės užrašų feisbuke/

Kur gi ne... Sustingdantis knygos pavadinimas, kurį išgirdus prieš akis atsiveria apleisti žydų koncentracijos stovyklų kambariai su likusiais po naikinimo žmonių daiktais: batais, akiniais, indais, lagaminais, kokie yra Aušvico memorialiniame muziejuje. O dar tos mergaitiškos kojos, paskendusios lakiniuose raudonuose bateliuose ant knygos viršelio, ir dailiu kulniuku priminta besimėtanti popieriaus skiautė iš mokyklinio sąsiuvinio. Mintyse susisuka tragiškas filmas ir nusėda kažkur ties gerkle. Ir jei knygą atsiverti neskaitęs anotacijos, patiri siurprizą, nes pačiame pirmame puslapyje randi tokius žodžius kaip „teismo išvada“, „atpiginimo akcijos“ ir „RIMI XXL“. Mintyse išgirsti per vinilinę plokštelę besibraukiančios adatos garsą „bžščt...“ ir supranti, jog veiksmas vyksta beveik čia ir beveik dabar, o raudonuose lakiniuose bateliuose atpažįsti suaugusį nuskriaustą vaiką.

Tas vaikas – žydaitė Hedva, ieškanti vaikystėje prarasto savo tėvo, ir siekianti jį susigrąžinti kartu su visais tikram tėvui priklausančiais atributais: meile, artumu, kartu praleistu laiku, burną užčiaupiančiais ledais, daiktais, guodimais, bausmėmis, intymiomis paslaptimis, net broliais. Mananti atradusi tėvą, ji rizikuoja asmeniniu gyvenimu, t.y. pinigais ir karjera (o dieve, juk ji neturi to asmeninio gyvenimo!), kad tik galėtų būti arčiau jo. Ji išnaudoja visas galimybes atkreipti tėvo dėmesį, tačiau tasai paskendęs savajame gyvenime ir, ironiška, savose mistiškose paieškose. Entuziazmo užsuktas troškimas virsta iš inercijos riedančiu kerštu.

Pristatytas šių metų knygų mugėje, „Žydiškų daiktų kambarys“ susilaukė daug dėmesio. Tai trečiasis Audronės Urbonaitės romanas. Pirmasis paremtas asmeniniais išgyvenimais autorei išgyvenant sunkią ligą – vėžį, antras vėlgi susijęs su asmenine patirtimi, kaip pasakė pati autorė, turint geltonodę anūkę. Šįkart, istorija pasiskolinta iš draugės, tačiau „istorija – draugės, o jausmai – mano“, – teigia pati A. Urbonaitė, o viename interviu („Santarvė“, 2014.11.04) užsimena, jog pati savo tėvą pirmąsyk pamatė būdama devynerių, lygiai kaip ir pagrindinė knygos veikėja („Mano tėvas mane aplankė, kai man suėjo devyneri“, p. 17). Tarp romano herojės ir autorės yra ir daugiau asociatyvų: juodi vešlūs plaukai, gimtajame mieste Kaune praleista vaikystė, regis, net kai kurie charakterio bruožai – tiesmukumas ar atlapaširdiškumas.

Knygą ne perskaičiau, o prarijau – retai kada taip greitai skaitomos knygos. Banalu, paviršutiniška? Lyg ir ne. Pernelyg paprasta ir aišku? Taip pat lyg ir ne. Skaitydama žinojau, kad rašysiu apie šios knygos vidų, tačiau paraštėse mano užrašų nebuvo daug, nors ir svetimumo tekstui nejutau. Jaučiausi nei alkana, nei pavalgius. Kažkas buvo netaip.

Perskaičiau keletą recenzijų^[1], perklausiau keletą Audronės Urbonaitės pokalbių su žurnalistais po šios knygos pasirodymo^[2] ir dar labiau sutrikau, nes nuomonės buvo visiškai prieštaringos. Recenzijose buvo kalbama apie logikos stygių, neįtikėtinas psichologines veikėjų būsenas, neišpildytą Elektros kompleksą, neaiškios prasmės, erzinančią žydų temą ir pan. Ir nebuvo net užsiminta apie tai, apie ką kalbėjo pati Audronė Urbonaitė. Autorė gi kalbėjo apie sentimentus, gilius jausmus, išgyvenimus ir jos kalbėjimuose negalėjau rasti jokių užuominų, susijusių su recenzijų tekstais – nei grįžtamojo ryšio, nei pritarimo, nei pasipriešinimo. Tarsi jūs rašykit sau, o aš kalbėsiu sau, arba lyg būtų kalbama apie dvi skirtingas knygas.

Skaitydama „Žydiškų daiktų kambarį“ visą laiką jaučiausi taip lyg autorė mane, skaitytoją, vedžiotų už nosies. Kai absurdas pasiekia epopėją, ir galiausiai pripažįsti, kad visi įvykiai tėra kliedesiai ligotoje Hedvos galvoje, kitame skyriuje vėl esi grąžinamas į tikrovę ir ratas ima suktis iš naujo. Be viso to, dar nuolat blaškė pasakotojo asmuo – istoriją pasakoja tai pati Hedva, tai trečias asmuo ir visa vyksta tame pačiame skyriuje, toje pačioje pastraipoje ar net sakinyje, be jokių ypatingų išskyrimo ženklų ar paaiškinimų (pvz.: „Kampuota mergaitė – aš jutau, kad užkliūsiu už bet ko, prie ko prisiliesiu, net už oro, – negrabiai turseno prie savimi pasitikinčio pono“, p. 53). Galima justi nuolatinę nesvarumo būseną, čia pat ore tvyrantį pamišimą, kuris nėra nei slepiamas, nei paneigiamas. Pasakotojas atvirkščiai (tiek Hedvos, tiek trečiojo asmens vaidmeny) – nuolat primena, kad ši mergina šiek tiek pamišusi („Kiti sako, jog viską išsigalvoju: savo tėvą, Žydiją ir nelaimes. Kad tyčia kuriu gėdingas istorijas apie savo giminę, nes man galvoj negerai“, p. 126 arba „Mano atkaklumas priminė lengvai tonizuojantį pamišimą, todėl nereikėjo vartoti narkotikų: nuolat buvau kiek apdujusi ir pasiruošusi pavojui“, p. 105).Taigi ir man labai kliuvo logikos spragos: broliai nuo kelių motinų, tačiau visi turėjo tėvą (juk negyveno su visomis?), kas jai leidžia skelbti RIMI XXL akcijas ir kodėl kasininkės jai paklūsta, kodėl ji nėra stabdoma (ir su tokiu valdymu prekybos centras nebankrutavo daug seniau?). Ir galiausiai antilogikos vinis – ligoninė Alpėse. Tokie neatitikimai bei prieštaravimai painiojo („DNR testas skelbė, jog Hedva ir  ponas Kuklenskis nėra tėvas ir duktė. [...] Bet plaukas buvo katino“, p. 222) ir norėjosi ieškoti knygoje paaiškinimų – kas iš tiesų ten nutiko, bet paaiškinimų nebuvo. Taigi glumina neaišku kodėl išplėtota žydų tema. Knygoje minimų žydų sutinkama labai daug, rašoma, kaip pagrindinė veikėja juos atpažįsta socialiniuose tinkluose, tačiau neaišku, kaip juos randa (juk neatskiria iš veido?). Ir išvis, kodėl žydai? Ar pasikeistų knygos esmė, jei veikėjai būtų latviai arba gruzinai? Labai panašius vertinimus, radau recenzijose, kurias perskaičiau. Tai būtų lyg ir viskas, kas jose rašoma: antspaudai sudėti, atrodo belieka tikėti recenzijomis, o autorė tegu sau šneka... Bet kaip minėjau, kažkas visgi buvo ne taip.

Kelias dienas sukosi galvoje Audronės Urbonaitės žodžiai, jog knyga yra skirta sentimentaliems žmonėms ir patirti jausmai yra pačios autorės. Turiu pripažinti (nors ir labai to nesinorėtų), kad kai kurie jausmai man pasirodė labai artimi nors mano gyvenimo įvykiai buvo  visiškai kitokie. Jei romanui būdingi bendražmogiški jausmai, kodėl recenzijose apie juos kalbama taip mažai?

Galvoje sukosi – sentimentalumas, sentimentalumas, sentimentalumas. Toks neskanus, nepatogus žodis.

O tą nepatogumą jaučiau skaitydama visą romaną. Mane erzino Hedvos troškimas turėti tai, ko galbūt neturiu aš, ko galbūt neturi daugelis iš mūsų. Ne turėti tėvą kaip fizinį asmenį, o trokšti kažko tik sau, sau – būti tokia be galo sentimentaliai kaprizinga. Kai Hedva to troško aš tarsi buvau įsprausta į rėmą trokšti kartu su ja, turėjau tapti sentimentali, o jei ne – piktintis. Kadangi aš stabdžiau save nuo tokių įžūlių troškimų, nes vien nuo žodžio „sentimentalumas“ mane ima purtyti, aš piktinausi ir ieškojau kabliukų. O kabliukai buvo tarsi tyčia išmėtyti ant tako, tik eik ir rink juos į sveikatą. 

Ir pagaliau man atsiveria akys, kad knyga yra tiesiog sentimentali, „skysta“, jausminga, svajokiliška, pamišėliška, nepatogi, naivi, kerštinga (kai neaišku, kam labiau keršiji, savo skriaudėjui ar sau), t.y. visiškas bobiškas tryzniojimas. Ir jei su tuo sutiktum, būtų viskas puiku. Net žydų tema (tiesiog abstrakčiai sentimentaliai jautri tema) puikiai „įsipaišytų“ į visą tą jausmų liūną. Tik štai, tasai mūsų visuomenėje priimtas vyriškas mąstymas priešinasi tam. Šis pasipriešinimas yra ir recenzijose, ir mano pačios galvoje. Nes taip nesinori pabūti ne protinga, ne viską galinčia įveikti, ne stipria, o tiesiog „snarglėta“ mergiote, turinčia neišsipildžiusių vaikystės troškimų. Nes tada nebūsi tokia, kokią tave nori matyti draugai ir šeimos nariai, nes tada nebūsi ta, apie kurią rašo moteriški žurnalai, kokią garbina supermamos – tokia supermoteris, galinti viską: ir vaikus pagimdyti, ir karjerą pasidaryti, ir nublizginti virtuvės spintelių paviršių (o gal pastatyti tą darbą atlikti vyrą?), ir aplankius visus grožio salonus atrodyti tviskančiai tobulai. Ir taip norisi kareiviškai atstačius krūtinę eiti per visuomenę ir daryti taip, kaip turi būti. Ir savaime suprantama, jog norisi, kad Hedva taip eitų kartu su manimi, su visomis. Ir knyga būtų tvarkingai sudėliota, kaip ir turi būti.

Siekdamos lygiateisiškumo su vyrais, moterys kažkodėl perima vyriškus bruožus, kad tik neatrodytų silpnesnėmis. Ne moteris tampa lygi vyrui, bet moteris su vyro kauke. Nusiėmus tą kaukę, atsiskleidžia tas vidinis jausmas (bene intuicija?) mane verčiantis tikėti autore. Tai solidarumas – moteriškas solidarumas. Prieš akis iškyla visi tie įrašai ir nuotraukos feisbuke, visi tie papostringavimai apie amžių ir išvaizdą, apie pasimaivymus ir apsižioplinimus, apie nesuvaldomus plaukus ir gėdingai suprakaitavusias pažastis... Ten nėra logikos, paaiškinimų, tikslumų. Pati Audronė Urbonaitė man atrodo tokia be galo sentimentali, tai yra, moteriška.

Ir Hedva yra moteris. Keista, sutrikusi moteris, kruopščiai analizuojanti savo gyvenimą ir dėl viso to, kas nenusisekę, pasiteisinanti grubiu ir nejautriu tėvo elgesiu („Būčiau išstudijavus blaiviąją realybę. Bet aš, tėvo neturinti mergaitė, viską regėjau kitaip“, p. 64). Tačiau visa ta lūkesčių košė-makalošė t.y. tikėjimasis, jog tėvas supras padaręs gyvenimo klaidą ir nuoširdžiai išpirks savo kaltes, jog broliai norės jos kaip sesers, o ne kaip moters-sekso objekto, jog nekenčiama tėvo sužadėtinė susipras, kad konkurencija neįveikiama, ir pati pasitrauks, ir ji, Hedva, gyvens ilgai ir laimingai – išsipildys, tereikia eiti iki galo. Romano varomoji jėga – Hedvos kaprizingas užsispyrimas ir begalinis pasitikėjimas savimi, tikėjimas, kad viską įmanoma pasiekti. Tekstas paremta jausmais, svajonėmis, sentimentais, kaprizais, neišpildytais lūkesčiais, viltimis ir baimėmis, o logiškas, nuoseklus mąstymas išnyksta moteriško, prigimtinio chaoso gelmėse. Romanas –  chaotiškai tvarkingas Hedvos gyvenimas, lyg moters rankinė, kurioje ji visada viską suranda. Tai supratus nebereikia aiškinimų – kaip mat  viskas stoja į savo vietas.

Radusi atsakymus į šiuos klausimus (t.y. atsakymų nėra ir būti negali) aš pasisotinu ir romanas man atsiveria jau visai kitu rakursu. Ar tai feministinis romanas? Galbūt. Romano pabaigoje vyras sunaikinamas ir moteris lieka patenkinta tarsi vorė  suėdusi savo apvaisintoją, nors tikslas, rodos, tebuvo tapti tam vyrui reikšminga. Ar yra būdingas feminizmui maištas? Taip, maištas prieš gyvenimą su visais moteriškos galybės įrodymais. Tačiau nėra žlugdančio vidinio nuopuolio, jog dėl meilės (ar manymo, kad tai meilė) buvo paaukota karjera. Turbūt tai aš, moteris-skaitytoja dėl to turėčiau nusivilti ir beviltiškai skėstelti rankomis: „et...“? Aš spėju (tikiu), kad feminizmo teorija nebuvo įmaišyta į šį romaną sąmoningai, o autorei pateikti moteriškumą pavyko savaime, nepritempiant, neprisitaikant, t.y. viską perleidžiant ne per teoriją, o per save. Todėl atsiranda „neatitikimų“ feminizmui, o jei ne už feminizmą, vadinasi prieš jį. Todėl romanas ir vertinamas skeptiškai, nes netelpa nei į klasikinio patriarchalizmo, nei į pakankamai grubaus feminizmo rėmus.

Priėmus tokį požiūrį, „Žydiškų daiktų kambarys“ tampa moters pasaulio veidrodžiu. Gerokai iškreiptu veidrodžiu ir tik (net!) dėl to, kad tą moterį atstūmė svarbiausias jos gyvenimo vyras. Ar rekomenduočiau šią knygą turinčioms panašią patirtį? Nebūtinai. Psichiatras Linas Slušnys rekomendavo šią knygą perskaityti visiems vyrams kaip vadovėlį ,,Kaip vyrui reikia nesielgti su moterimi“. Aš, priešingai, siūlyčiau paskaityti moterims kaip vadovėlį ,,Kaip moteriai galima jaustis pačiai su savimi“.

[1] Marijus Gailius „Literatūra ir Menas“, Virginija Cibarauskė ten pat, Rasa Čergelienė „Šiaurės Atėnai“, psichiatras Linas Slušnys „Lietuvos žinios“

[2] Interviu su Violeta Baubliene TV laidoje „Stilius“, pokalbis su Renata Mikailionyte „Lietuvos ryto“ televizijos laidoje „Viskas bus gerai“, spaudos konferencija su Rimvydu Valatka Vilniaus knygų mugėje