Atrandant mano ir tavo Vilnių 4

Urtė Navalinskaitė
www.kamane.lt, 2015-06-23

Justinas Žilinskas. Mano Vilnius mano. – Vilnius: Aukso žuvys, 2015. – 312 p.

„Mano Vilnius mano“ (kablelius ar kirčius susidėkite savo nuožiūra) lentynoje turėjau dar nuo knygų mugės ir vis žadėjau skaityti. Ir pagaliau priėjo eilė šiai Justino Žilinsko istorijai.

Apie J. Žilinską rašiau anksčiau, pristatydama ankstesnę jo knygą – „KGB vaikus“, tad dabar peršoksiu autoriaus pristatymą ir imsiuosi knygos sklaidymo. Per vieną kito autoriaus knygos pristatymą ponas Žilinskas sėdėjo šalia manęs ir burbėjo niurnėjo, porą kartų net garsėliau šūktelėjo pristatymo dalyviams, kurie svaidėsi knygos siužeto detalėmis ir veikėjų likimais. Tad aš pasistengsiu taip papasakoti apie „Mano Vilnių mano“, kad neatimčiau malonumo jį atrasti patiems.

Knygai skirtame interneto puslapyje nurodoma, kad ji skirta vyresniems vaikams ir paaugliams. Pati, būdama jau truputį išaugusi iš to amžiaus, su tuo nesutikčiau. Jei esate augesnis ir nebūtinai iš Vilniaus – ši knyga irgi gali visai rimtai patikti. Ir patikti turi nebūtinai pati istorija apie vaikus, Aistę ir Simą, atrandančius Vilnių kartu su paslaptingu Metraštininku. Aš, pavyzdžiui, įdėmiau sekiau knygos „Facebook“ puslapį, kuriame buvo skelbiami maži Vilniaus istorijos gabaliukai.

Mane labai žavi tai, kad populiarioji (ar gal labiau tiktų pramoginė) literatūra Lietuvoje atranda įdomius būdus sudominti skaitytoją rimtais dalykais.

Štai J. Žilinsko knygos „Mano Vilnius mano“ yra du variantai. Pirmasis, skirtas pristatymui knygų mugėje, yra smėlio spalvos viršeliais ir su šiltai žaliu ornamentu, tačiau atsargiai, nes iš užlankstų netyčia gali iškristi Vilniaus žemėlapis ir mažytė komiksų knygelė bei trafareto lapelis (su šiuo, tiesą sakant, nežinojau, ką veikti). Ši versija labai jauki, kaip siauros sostinės gatvelės... Antrasis variantas pasirodė knygynuose – blizgiu lyg veidrodis viršeliu, žaliai melsvomis detalėmis, toks šaltokas ir panašus į Vilniaus dangoraižius. Vilniaus žemėlapis su maršrutais ir komiksai įterpti į puslapius ir nebėra galimybės juos pamesti (arba panorus išbandyti maršrutus, reikėtų plėšti puslapius, oi, skauda!).

Abu tiražus vienija įdomūs grafiniai sprendimai, vaizduojant skyrių pavadinimus ir puslapių numerius, kiek statiškos, bet įdomios ir vertos patyrinėti iliustracijos (kiekvienoje vis ieškojau katino su žmogaus veidu). Ir, žinoma, pasakojimas apie Vilniaus istoriją.

„Mano Vilnius mano“ patiko vien dėl kelių, rodos, smulkių ir didingoje Vilniaus istorijoje ištirpstančių linijų. Pirmiausia, turbūt kiekvienam mokytojui ir tėvui kilusi problema – kaip sudominti vaiką ir įtraukti jį į mokymosi procesą, sukelti jo norą domėtis, mokytis ne tik pamokų metu, bet ir ieškoti bei atrasti pačiam. J. Žilinskas pakartoja (ir knygoje, ir keliuose interviu apie ją), kad, ko gero, geriausias būdas yra dalyvauti procese pačiam – pamatyti gyvai ir tapti vyksmo dalimi.

Kita linija, kuri man patiko, ir džiaugiuosi, kad ji buvo užkabinta, – vaikų patyčios. Dabar populiaru bandyti atkreipti dėmesį į šią problemą skelbiant visokias akcijas, kabinant plakatus ir kalbant apie tai nedalyvaujant tiems, kurie tai patiria. J. Žilinskas pateikia vieną trumpą pažeminimo epizodą, kai Aistę skaudina klasės draugai, ir kelias užuominas, dėl kokių dalykų vaikai sulaukia nemalonių dalykų mokykloje. Gražu, kad tai pateikta subtiliai, natūraliai, be priekaišto skaitytojui, bet ir priverčiant jį susimąstyti.

Lygiai toks pats jausmas kyla ir skaitant pačią istoriją. Metraštininkas iš paslaptingo namo Antakalnyje nukelia Simą ir Aistę laiku į vis kitą Vilniaus istorijos epizodą. Vaikai gali ne tik, kaip įprasta tradiciniuose pasakojimuose apie keliones laiku, stebėti, bet ir įsikišti – atskleisti melą, atnešti naujovę, padėti priešintis, išgelbėti. Kiekvienas toks kelionės laiku epizodas šiame pasakojime tampa pamoka apie atsitiktinumo įtaką istorijai, nežinojimą, priespaudą ir pasipriešinimą, žiaurumą ir išgelbėjimo stebuklą, absurdą ir ateitį. Kad ir kokią rimtą istoriją Metraštininkas parodytų ir įtrauktų į ją vaikus, negirdėti piktų priekaištų ir bumbėjimo dėl tam tikrų miesto problemų, kartais švysteli tik liūdesys dėl juodžiausių dėmių – geto, Vilniaus užkariavimo, maro. Bet viską nusveria tylus, didingas ir žavingas pasididžiavimas. Akivaizdu, kad J. Žilinskas yra vilnietis ir savo miestą myli, dovanodamas jam galimybę būti atrastam jaunųjų skaitytojų.

Kaip ne vilnietė, kartais nežinojau gatvių, kuriose lakstė Simas ir Aistė, kartais pritrūkdavau žinių apie tam tikrą istorijos epizodą. Bet „Mano Vilnius mano“ tam ir skirtas – supažindinti skaitytoją su daugmaž pagrindiniais Vilniaus istorijos taškais, įkvėpti noro išeiti pasivaikščioti po miestą, atkreipti dėmesį į pastatus, siauras gatveles ir tarpuvartes, pasidomėti istorijomis už paminklinių lentelių ir skulptūrų. Atrasti tą Vilnių, kuris jau išnyko sugriuvusiuose ir nugriautuose pastatuose, užstatytose aikštėse.

Todėl ir sakiau pradžioje, kad ši knyga skirta ne tik jaunuoliams. Kartais ir kiek vyresniems praverstų prisiminti Vilniaus istorijos painumą, daugybę tautų ir religijų, kurios čia yra nuo amžių amžinųjų.

Perskaičius J. Žilinsko knygą „Mano Vilnius mano“, po visų įtraukiančių nuotykių ir istorijų liko tik viena mažytė nuoskauda. Nagi kodėl J. Žilinskas vilnietis... Aš noriu tokios knygos apie Kauną, apie Klaipėdą ir kitus mūsų miestus ir miestelius. Apie visą neatrastą ar truputį užmirštą mano Lietuvą mano...


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*