Tapytoja Agnė Liškauskienė: „Sąlyga kūrybai – lenktynės su laiku“ 1

Parengė Dovilė Stirbytė
www.kamane.lt, 2016-08-04

Literatūriniais pasakojimais ar socialiniais kontekstais neapkrautų drobių motyvus menininkė Agnė Liškauskienė semia iš ją supančios gamtos. Realybėje sutiktus objektus ar reiškinius ji subtiliai abstrahuoja iki konceptualaus ženklo ar vien tik spalvos lauko, jų identifikavimą paversdama gana sudėtinga užduotimi, kurią dažnai įveikti padeda nebent tik kūrinio pavadinimas.

2001 m. Vilniaus dailės akademijoje apsigynusi tapybos magistro laipsnį, menininkė yra surengusi ne vieną personalinę parodą. Vietinių ir tarptautinių grupinių parodų kontekste verta paminėti su kolegomis Sauliumi Paliuku ir Jovita Varkulevičiene rengtas bendras ekspozicijas („Netapyba“, galerija „Meno parkas“, 2012; „Tapybos“, Kauno paveikslų galerija, 2012), žyminčias tam tikrą bendraminčių menininkų grupę.

Vasaros pradžioje A. Liškauskienė mėnesį viešėjo menininkų rezidencijoje Abu Dabyje (Jungtiniai Arabų Emyratai), o pastaruoju metu yra užsiėmusi ne tik darbais Kauno rajono muziejuje, kuriame ji jau keletą metų dirba, bet ir dalyvauja šiuo metu Pažaislio vienuolyne vykstančiame tarptautiniame tapytojų plenere A. Samuoliui atminti, taip pat ruošiasi bendrai Arūno Vaitkūno (1956–2005) ir jo mokinių ekspozicijai „Šiandien prieš vakar“ bei personalinei parodai, kuri bus atidaryta rudenį Raudondvaryje.

Kol įspūdžiai po kelionės dar neišblėsę, intensyvaus kūrybinio proceso ir paruošiamųjų darbų artėjančioms parodoms fone susitikome su menininke pasikalbėti jos erdvioje ir jaukioje kūrybinėje studijoje Raudondvaryje.

Prieš pradedant kalbėti apie tai, kuo gyvenate šiomis dienomis, norėčiau paklausti, kodėl apskritai pasirinkote tapybą?

Nepamenu, kad būtų buvę kokių svarstymų ar dvejonių. Bandžiau atsekti net ir pasąmoninį populiarumo ar mados aspektą. Kol mokiausi gimnazijoje, tokius, kaip mes, laikė išskirtiniais, net kuoktelėjusiais ar narkomanais; būti kitokiam džiugino. Bet tikrai ne dėl to rinkausi tapybą (šypsosi).

Taip, buvo laikas, kai norėjau minkyti molį. Manau, paauglystėje norėjosi sukurti kažką apčiuopiamo ir praktiško (pavyzdžiui, vazelę, puodelį, suvenyrą), nes laikmetis toks buvo – visko trūko. Bet vėliau, kai perėjau į tapybą, niekada nebegalvojau apie keramiką. Pati tapybos technika, manau, labai tiko ir paauglystės būsenoms perteikti. Gimnazijoje (dab. Kauno dailės gimnazija – D. S.) baigiamasis darbas buvo apie mano vidinius išgyvenimus. Taip pat ir bakalauro studijas baigiau figūratyvine tematika. Jau kuris laikas suprantu, kad anksčiau, besimokydama tapybos, „šliaužiojau“ kaip aklas kačiukas, semdamasi kūrybinių idėjų tik iš savęs, per būsenas, pamąstymus. Asmeniniai resursai greit išsisėmė, turbūt jutau idėjų stygių, bet tada to nesupratau arba nenorėjau suprasti... Ir tik vėliau išmokau stebėti aplinką ir pajutau šio gebėjimo galią. Nesitikėjau, kad tai gali būti visos kūrybos atspirties taškas.

Manau, iš dalies mano pasirinkimą lėmė ir tai, kad buvau laiku pastebėta ir paskatinta. Jei tuo metu mano mokytojai būtų pasakę, kad tapyba – ne man, būčiau atsižvelgusi į jų nuomonę ir rinkusis kažką kita. Kol esi jaunas, manau, autoritetas iš tikrųjų daro didelę įtaką.

Ką Jums reiškia kūrybinė erdvė? Juk buvo laikas, kai studijos neturėjote. Gal galite prisiminti ir pasidalyti, kaip kūrybiniai procesai klostėsi tada?

Kūrybinė erdvė svarbu. Kuriant neturėtų varžyti nepatogumai, bet jei nori kurti ir turi ką pasakyti, turbūt rasi ir būdą išsisakyti. Nepamenu, kad mažą kūrybinį aktyvumą siečiau su kūrybai skirtos erdvės stoka. Mano kūrybą varžė šeiminė padėtis. Kūrybai trūko ramybės ir laiko. Po studijų su šeima gyvenome bute. Gyvenome ne vieni, todėl reikėjo lankstumo. Net nebuvo minties bute tapyti aliejiniais dažais. Bet epizodiškai tęsiau darbą siuvamąja mašina ant popieriaus. Vasaros metu prireikus galėjau dirbti neįrengtame tėvų name, bet studija tos erdvės niekada nelaikiau, tai buvo tik vieta po stogu konkrečiam sumanymui atlikti. Seriją darbų iš sudurstytų išvirkščių drobių kūriau bute, didesnio formato darbus ant porėmio aptraukdavau tėvų kieme. Rengiantis vienai parodai, mano direktorė dėl laiko stokos, kad spėčiau sukurti darbus, leido man siūti siuvamąja mašina darbe darbo metu. Todėl niekad nesureikšminu erdvės, ne ji mano kūrybos įkvėpėja, svarbiausia sąlyga kūrybai – mano lenktynės su laiku, kiek jo pavyks nugvelbti nuo šeimos.

Neseniai vienam mėnesiui iškeitėte savo studiją Raudondvaryje į Abu Dabio meno inkubatoriaus erdves. Kas labiausiai įstrigo iš šios kelionės?

Man tai buvo nauja patirtis – pirmą kartą išvykau į tokio tipo rezidenciją, kur galėjau nevaržoma dirbti visą mėnesį. Todėl pirmiausia džiaugiausi ne tuo, kur aš esu, o apskritai pačia galimybe būti. Bet kuriuo atveju rezidavimas ten man buvo didelė dovana. Patiko viskas: neįprastas peizažas, naujos spalvos ir formos, pažintinė, bet nekomercinė programa, dvi skirtingos kūrybai skirtos erdvės (dykumoje ir mieste), kūrybinių priemonių gausa, aštrus meniu, būti greta bendraminčių. Mane buvo pagavęs toks įkvėpimas, kad kurdama nepaisiau nei laiko, nei mastelių. Sukūriau apie 30 darbų, likau patenkinta rezultatu. Keista, bet labai ramiai atsisveikinau su savo darbais. Svarbiausia, kad galėjau ne tik įgyvendinti savo sumanymą, bet dar ir sukaupti naujų idėjų bagažą.

Kūriniuose perteikiate abstrahuotus realybės atspindžius, kuriuos atpažinti ir įvardyti dažniausiai galima tik iš jų pavadinimo. Man įdomus šis aspektas: kiek ir kaip konkrečiais atvejais svarbus kūrinio (-iui) vardas. Pvz., Jūsų drobė „Daiktai sniege“ dėl pavadinimo man pirmiausiai asocijuojasi su vaivorykšte, nes primena kažkur neseniai skaitytą eilutę: „Prabėgusių amžių sniegas – vaivorykštės vandens lašeliuose“, ir verčia mąstyti apie laiką, buvusį ir esamą, bei jame vykstančius susidūrimus, susipynimus ir su ateities vizijomis... Nors nei lašų, nei vaivorykštės kūrinyje nepamatysime. Ar ilgai užtrunka sugalvoti kūriniui pavadinimą? Kiek reikšmės jam teikiate?

Graži Jūsų minima eilutė apie vaivorykštę, bet mano darbų pavadinimai ne tokie filosofiški. Jie labiau archajiški, konkretūs, aiškūs, monumentalūs. Nemėgstu svajingų saldžių pavadinimų. Mano darbai dažnai yra kokio nors konkretaus pamatymo atspindys, todėl ir pavadinimas labai artimas tam pamatymui. Esu galvojusi, kad prie darbo galėčiau sukurti tam tikrus aprašus, istorijas, inspiravusias motyvo pasirinkimą, dažnai jas tenka pasakoti žodžiu. Pavadinimai paprasti, kartais, jei jų neužfiksuoju, kitoje parodoje jau gali būti šiek tiek pakitę, nors pagrindinė idėja ta pati.

Išvirkščias drobes beveik visas vadinau horizontaliais lopais, kartais su konkretesniu prierašu (pvz., „Horizontalūs lopai. Uogos lede“). Tuose darbuose yra daug atsitiktinumo, nevalingai persigėrę dažai drobės paviršiuje kuria įvairias asociacijas. Panašiai kaip debesų formų skaitymas.

Apie „Daiktai sniege“ pasakojau jau ne vienam. Sėdėti virtuvėje ir žiūrėti pro langą – mano kasdienybė. Laikas – po Naujųjų metų. Vedžioju akimis po sniegą, po laukų tolius, pasigrožiu sesių man dovanotu kaštonu, matau gulinčią iššautų fejerverkų tūtelių dėžutę. Šiukšlė sniege laikui bėgant ima erzinti, prisimenu, jau kiek kartų prašiau vyro susirinkti savo „žaislus“. Sniegas tirpo ir vėl šalo, dėžutė mirko ir glebo, kol vieną dieną įgavo patrauklią formą. Padariau jos eskizą, paskui ir tapybos darbe atkartojau iki skausmo įstrigusį atvaizdą – kaštoną ir fejerverkų dėžutę. Pamilau taip mane erzinusį vaizdą. Suteikiau jam kitą estetiką ir prasmę. Supratau, kad tuo darbu tarsi įamžinau laiką, to laiko išgyvenimus, sustabdžiau akimirką. Gal čia buvo kokia pamoka, kurią turėjau išmokti, kad nėra to blogo, kas neišeitų į gera (šypsosi)? Buvo norinčių pirkti tą darbą, bet negaliu parduoti. Jis priklauso mūsų erdvei.

Tęsiant apie Jūsų kūriniuose vis pasikartojančią sniego metaforą (pvz., „Surūdijęs sniegas“, „Norvegijos šiaurė“), kodėl kartais renkatės kalbėti per ją?

Iš pradžių tapau tik sniegą. Sniegas sniego metaforą įgauna vėliau, kai pradeda gyventi savarankiškai. Gal tą metaforą sukuria žiūrovas? Juk ir pačiame tikriausiame sniege yra tiek paslapties – jis viską užkloja, perdažo balta spalva, o uždangos prasmę, baltos sakralumą kiekvienas gali interpretuoti savaip. Tapydama sniegą keliu sau uždavinį baltai spalvai, sniego faktūrai. Man patinka pati žiemos peizažo estetika – švara, tvarka, ramybė. Baltas sniegas nusidažo įvairiomis spalvomis – tirpdamas susimaišo su purvu, būna išvažinėtas mašinų, ledo spalva nuo matinės keičiasi iki skaidrios juodos, paukščių nuskabytos uogos nudažo jį ryškiai avietine spalva, šunų apšlapintas sniegas pagelsta ir t. t. Tai labai tapybiški motyvai, o vėliau nugulę darbuose jie iš tikrųjų įgauna ir metaforą.

Žiemos periodas apskritai man labai patinka. Tada esu laisvesnė nuo lauko darbų ir galiu daugiau dėmesio skirti kūrybai. Žiema pailsina ir mano akis nuo spalvų pertekliaus, kurio kartais tiek savy prikaupusi jau nebegaliu pakelti. Kai man kas nors skundžiasi žiema, išdėstau jiems visus jos privalumus (šypsosi).

Susidaro įspūdis, kad laikas, gamtos ciklas, nenutrūkstama gyvybės grandinė ir žmogus, kaip gamtos dalis, su jo emocijomis bei vidinėmis būsenomis Jūsų kūryboje yra gana svarbūs aspektai. Šiame kontekste galima prisiminti ir Jūsų pačios išsakytą augalo filosofijos, kaip rizomos, idėją. Prašau, papasakokite apie šiuos Jus dominančius ir kūryboje dažnai gvildenamus dalykus plačiau.

Kūrybinio įkvėpimo semiantis iš gamtos, turbūt neįmanoma nepastebėti jos nuolatinės kaitos. Tas pats dėsningumas pastebimas ir žmogaus gyvenime. Kurdamas atlieki ne tik mechaninį rankų darbą, tuo pačiu metu galvoje sukasi daugybė minčių, vyksta pasąmoniniai temos gvildenimai, minties reiškimo sprendinių paieška. Visa kūrybos procesu sukaupta energija sugula į darbą. Dalis energijos prabyla į mus apčiuopiamu pavidalu, kita, galbūt net didesnė, lieka nematoma.

Žmogaus sąsaja su gamta akivaizdi, gamta yra matoma, apčiuopiama gyvenimo virsmo schema, kuria iš dalies remdamiesi ir permąstome savo, kaip žmonių, būties paslaptį. Todėl žmogaus kvėpavimas kartu su gamtos ritmu juntamas net ir tada, jei meno kūrinyje ir nevaizduojamas. Augalo supaprastinimas iki trišakio stiebelio turbūt ir kilo iš to, kad man nebuvo svarbus augalo, kaip pačios rūšies, detalizavimas, rūpėjo pati jo spalva ir forma skirtingu jo gyvavimo periodu, o ta įvairovė (metų laikų tėkmėje) pateikia didžiulę spalvų paletę.

Dažniausiai kuriate klasikinėmis tapybos priemonėmis, tačiau vis peržengiate jos komforto ribas ne tik pasirinkdama kitas kūrybines medžiagas ir būdus, bet ir alternatyvų, specifinį drobių pateikimo būdą, kai, pvz., jas įvairiai jungiate, susiuvate, maišote, ir ne tik iš gerosios, bet ir išvirkščias jų puses. Kodėl toks lopymas Jums atrodo prasmingas? Ką juo norite pasakyti? Juk gal tam tikrais atvejais galima tą patį rezultatą gauti ir dirbant vientisoje plokštumoje?

Kūrybinių priemonių įvairovė turbūt susijusi su pačia kūrybine aplinka. Menininko aplinkoje atsiranda tam tikri daiktai ar priemonės, kurie natūraliai įtraukiami į kūrybinį procesą. Iš to tikriausiai ir atsiskleidžia kiekvieno kūrėjo individualumas. Pastebėjau, kad, kuriant vieną darbų kolekciją, dažniausiai jau dedami pamatai kitai. Taip atsitiko ir su išvirkščiomis drobėmis. Nuvilktos nuo porėmio senų ar nepavykusių darbų drobės patraukė mano dėmesį savo estetika, o sudurstytų drobių lopai atitiko pasirinktos, besidriekiančių horizontų temos įvaizdį. Lygiai taip pat rengiant parodas skirtinga erdvė padiktuoja ir eksponavimo koncepciją. Sukurti išvirkščių drobių kolekcijos darbai, kuriuos vienija ta pati estetika, natūraliai gali jungtis tarpusavyje, o individualiai pergrupuojant išreiškia skirtingą koncepciją, kuria savitą nuotaiką.

Pats durstymas yra tapymo koncepcija. Gamtoje laukai driekiasi jungdamiesi vienas su kitu savo ribomis ir formomis, skirtingais štrichais ir spalvomis. Ta jungtis gali būti begalinė. Vienas laukas, išreikštas viena spalva, kuria vientisą statišką nuotaiką, o sujungus du tokius laukus dominuoja dvi spalvos, tarp kurių jau vyksta dialogas. Kaitaliojant darbus skirtingi spalvų deriniai kuria skirtingą nuotaiką. Toks kūrybinis procesas primena dėlionės žaidimą, o jau kadaise sukurti darbai nuolat atsinaujina. Iš to tarsi savaime išnyra nuolatinio gamtos virsmo koncepcija.

Pastarieji žodžiai tik patvirtina mano susidarytą nuomonę, kad spalvos, jų niuansai ir tarpusavio komunikacija Jums yra labai svarbu.

Visa mano kūryba susijusi su spalva, jos matymu. Mane įkvepia pamatyti spalviniai santykiai. Kaip naudoju spalvą, priklauso nuo minties, ką noriu perteikti. Vienuose darbuose jos daug, spalviniai santykiai ryškūs, kituose ji vos pastebima, beveik nematoma. Kas ir kiek darbe sugeba pamatyti spalvos, jau priklauso nuo individualios patirties.

Net mano sudurstytose išvirkščiose, iš pažiūros monochrominėse drobėse spalvos yra pakankamai. Nors buvo ir tokių, kurie sakė, kad čia nieko nėra. Spalvos matymas ir jos suvokimas – labai įdomus reiškinys. Nuo įgytos patirties ir individualaus domėjimosi priklauso, kiek atspalvių sugebame ar norime atskirti, ar kaip vertiname spalvinius derinius. Vieni jaučiame spalvą, kiti – ne.

Koks vaidmuo Jūsų kūryboje tenka žiūrovui?

Kuriant ateina nusiraminimas, tikiu tuo, ką darau, ir jaučiuosi įgijusi jėgų. Todėl rodydama darbus noriu, kad ir žiūrovas pajustų tai, ką jaučiu. Aš esu jų autorė, man jie suprantami, matau juose tai, ko galbūt kiti ir negali pamatyti, nes perteikta informacija jau yra pakitusi ir nutolusi nuo pirminio impulso.

Manau, kad mano darbai yra skirti meditacijai, nusiraminimui, savitų prasmių paieškai. Pristatydama parodą nubrėžiu savo interpretacijos gaires, bet visa kita palieku žiūrovui, kuris pats gali jį interpretuoti savaip. Žiūrovo nuomonė man įdomi, jei jis turi ką pasakyti. Tokioms liaupsėms, kaip „labai gražu“, neteikiu didelės reikšmės. Laikui bėgant mano kūriniai pradeda gyventi savarankiškai ir įgyja vis kitų prasmių. Iš pradžių tai tėra tik pamatymo perteikimas – šiltnamis su savo forma ir spalva, bet per vienos parodos atidarymą priėjusi moteris ir išsakiusi savo mintį apie šiltnamį, kaip tremties metaforą, darbui suteikė socialinį atspalvį.

Minėjote, kad dalis žiūrovų, vertindami Jūsų monochromines drobes, sakė, jog kūriniuose „nieko nėra“. Kokių komentarų dar esate sulaukusi?

Pati negirdėjau, bet galerijos „Meno parkas“ kolektyvas pakuždėjo, kad pro meno mugėje „Art Vilnius“ įsikūrusį galerijos stendą, kuriame buvo pristatyta ir mano kūryba, praėjęs Alfonsas Andriuškevičius sakė: „Aukščiausio lygio darbai!“ (Šypsosi.) Labai nuoširdžių pastabų, šiltų apsikabinimų sulaukiau po paskutinės parodos minėtoje galerijoje. Giedrė (galerijos kuratorė – D. S.) maloniai nustebino, pristatymo tekste mane įvardijusi kaip „peizažo gurmanę“. Ar turėčiau abejoti žmonių ašaromis? Tomis akimirkomis jaučiuosi gerai ne dėl savęs, bet kad kitiems gera. Jei meno kūrinys gali gydyti žmonių sielas, tai ko daugiau reikia?

Žinoma, buvo ir tokių, kurie atvirai kikeno prie mano darbų. Bet tokiais atvejais aš nesutrinku, jie yra iš kito pasaulio, suprantu, kad jiems trūksta patirties. Yra ir tokių, kurie nesupranta, bet nori suprasti, tada užsiimu savotiška edukacija. Ir įdomiausia tai, kad jie pradeda skaityti. Žinau, kad tikrai visada atsiras tokių, kurie pasakys, kad čia nieko naujo, kad viskas jau seniai padaryta. Bet... Argi to užtenka, kad viską mestum? (Šypsosi.)

Šiųmečio tarptautinio tapytojų plenero A. Samuoliui atminti potemė – „Gelbėjantis pasaulį“, iš dalies nurodanti į aktualius pasaulyje vykstančius politinius, religinius, karinius konfliktus. Jūsų kūryba yra apolitiška, tiesiogiai neliečianti jokių socialinių kontekstų. Plenero metu numatyta nemažai diskusijų šiomis temomis, tad atskleisti savo poziciją galima ne tik vizualiomis priemonėmis, bet ir pasisakymuose, tam tikromis manifestacijomis. Ar ir šio projekto kontekste Jūsų pozicija išliks neutrali?

Man patinka F. Dostojevskio mintis: „Grožis išgelbės pasaulį“ (šypsosi). Nesu ir neliksiu nuošaly. Man rūpi šiuo metu vykstantys politiniai konfliktai ir jų pasekmės. Menininkas taip pat turi teisę reaguoti į juos. Bet man nepatinka, kai meninėmis priemonėmis aštrinamas konfliktas, manau, kad tik gerumu, ramybe, meile galima pasiekti santarvę. Man taip pat nepatinka, kai menininkas piktnaudžiauja susidariusia situacija savo, kaip menininko, populiarumui įgyti...

 

A. Liškauskienės nuotr.

 

Projektas „Susitikimai menininkų studijose“


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*