Dailė

„Visuotinio šnekėjimo ūžesy, kai, atrodo, kiekviena ląstelė nori ką nors pasakyti, apie ką nors pranešti, vis pasigendu nieko nesakymo pauzių“, – prisipažįsta menininkė Dalia Truskaitė, kurios paroda „Nepasakyti“ šiuo metu eksponuojama Kauno galerijoje „Meno parkas“. Todėl šia paroda (akivaizdu ir iš pavadinimo) menininkė nusprendė nieko neteigti, neaktualizuoti ir neįprasminti, neatkreipti dėmesio, neišsakyti nuomonės ir neginti jokios pozicijos.

Ir vis dėlto apsisprendimas nieko nesakyti irgi yra pozicija, sakyčiau, netgi labai tvirta ir drąsi pozicija, suponuojanti ryžtingą atsisakymą dalyvauti prasmių dauginimo procese, kuris daugeliu atveju yra ne kas kita, kaip informacinio triukšmo produkavimas. Rašydamas šį tekstą taip pat produkuoju prasmes, tačiau viliuosi, kad jos netaps tik informaciniu triukšmu.

Tad pereikime prie pačios parodos aptarimo. Paroda kamerinė, eksponuojama galerijos trečiojo aukšto patalpose. Menininkė pristato darbus, kurie, pasak parodos anotacijos, yra 2014–2016 m. grupinėms parodoms darytų darbų išplėtotos versijos. Nors eksponatų daug, kūriniai tik du: „Nepasakyti“ ir „Linija / Iš pirmų rankų du kartus“. Šiuos du kūrinius galima vertinti ir kaip vientisą instaliaciją, kurios abu dėmenys tiek papildo, tiek oponuoja vienas kitam, tokiu būdu kurdami specifinę prasmių dinamiką. Tačiau apie tai – truputį vėliau. Pirmiausia aptarsiu kiekvieną kūrinį atskirai.

„Nepasakyti“ – tai 380 itin plonų matinio stiklo lakštų, simetriškai suguldytų ant galerijos grindų. Akivaizdu, kad šie lakštai – mums įprastų A4 formato popieriaus lapų imitacijos, tad akis iškart fiksuoja medžiagos ir formos neatitikimą. Tokią meninę strategiją, kai objekto, tikrovėje susijusio su tam tikromis medžiagomis, „dublikatas“ gaminamas iš visai kito pobūdžio materijos, menotyrininkas Alfonsas Andriuškevičius yra pavadinęs medžiagos inversija. Lietuvių menininkai medžiagos inversiją kūryboje yra pasitelkę ne kartą (verta paminėti Dariaus Basčio minkštąsias skulptūras, Gedimino Urbono „Lagaminą“), tačiau jos taikymo pradininkai – šiuolaikinio meno pionieriai svetur. Rezonansą dar XX a. 7 deš. sukėlė Claeso Oldenburgo minkštos įvairių kasdienių objektų ar maisto produktų skulptūros, ironiškai reflektavusios tuometę vartojimo kultūrą JAV. Na, o iš jaunesnių šiuolaikinių menininkų vertėtų paminėti Danielį Arshamą, kuris šiandienio vartojimo daiktus (fotoaparatą, telefoną, sportinius batelius) paverčia gipso skulptūromis, tokiu būdu skatindamas į dabartį žiūrėti iš ateities perspektyvos.

Žodžiu, medžiagos inversija menininkams pasitarnauja kaip produktyvi strategija prasmėms generuoti. Ji veikia ir Dalios Truskaitės kūrinio „Nepasakyti“ atveju, tačiau vienu metu galimos net kelios kūrinio perskaitymo galimybės. Lengviausia priskirti prasmes kūrinio materijai – stiklui. Neįmanoma ignoruoti jo, kaip medžiagos, savybių, kurios jau savaime asocijuojasi su trapumu, pažeidžiamumu ir laikinumu. Visai kas kita – menininkės pasirinkta forma (siaurąja prasme), t. y. balti popieriaus lapai. Viena vertus, baltas popieriaus lapas asocijuojasi su idealizuota tabula rasa (iš lot. k. švarus lapas; neliestas, tyras dalykas) būsena, švara, sąmonės skaidrumu. Kita vertus, su tuštuma, trūkumu, minties sąstingiu. Visgi, atsižvelgdami į pačios menininkės retoriką ir parodą lydinčią anotaciją, galime teigti, kad akcentuojama pozityvi balto popieriaus lapo prasmė. Na, o pasitelkdama stiklą, kaip kūrinio materiją, D. Truskaitė vizualizuoja šios „balto popieriaus lapo“ būsenos trapumą ir laikinumą.

Laiko ir laikinumo matmuo itin išryškėja, kai susitelkiame ne į atskirus kūrinio „Nepasakyti“ lakštus, bet į jų visumą. Įdėmiai apžiūrėjęs kūrinį pastebi, kad kiekvieno lakšto kairysis kampas yra išlenktas. Be to, žvelgiant iš kairės į dešinę, matyti, kad kiekvieno dešiniau paguldyto lakšto kampas yra išlenktas labiau nei prieš jį gulinčio. Tokia vizuali progresija suteikia kūriniui papildomos dinamikos. Atrodo, tarsi į grindis nuklojusius popieriaus lapus būtų papūtęs vėjas ir atplėšęs juos nuo grindų paviršiaus, arba, mąstant labiau metaforiškai, atrodo, tarsi prieš save regėtum ne popieriaus lapus, bet banguojančią jūrą. Šis momentas, jei vyktų realiu laiku, truktų labai trumpai, tačiau menininkė, pasitelkdama stiklą, jį sustabdo, tarsi norėdama ilgiau pasimėgauti ar atkreipti dėmesį į jo efemerišką grožį.

Bekontempliuojant kūrinį „Nepasakyti“ lengva užsimiršti, kad dėmesio prašo ir kitas erdvėje eksponuojamas darbas – „Linija / Iš pirmų rankų du kartus“. Pastarasis yra beveik kaip antitezė prieš tai aptartam kūriniui. Regime žiūrovo viršugalvio aukštyje pritvirtintą vielos juostą, apraizgiusią kelias galerijos sienas ir prieangį. Kai kuriose juostos atkarpose viela kuria tankesnį audinį, kitose – retesnį, tarsi būtų vizualizuotas pulsuojantis sąmonės ir (ar) pasąmonės srautas.

„Linija / Iš pirmų rankų du kartus“ – itin atviras interpretacijai kūrinys, tačiau jį lengviau analizuoti gretinant su šalia eksponuojamu „Nepasakyti“. Man asmeniškai „Linija / Iš pirmų rankų du kartus“ pasirodė kaip nuo stiklinių, popieriaus lapus imituojančių lakštų pakilusios ir ant galerijos sienų pakibusios mintys ar žodžiai. Tarsi menininkė būtų atskyrusi formą nuo turinio ir įkūnijusi juos dviejuose kūriniuose. Tačiau, be abejo, tai tik viena iš galimų interpretacijų. Viena aišku, kad abu kūriniai yra kaip du binarinės sistemos poliai, kuriantys tylos ir triukšmo, harmonijos ir chaoso, statikos ir dinamikos balansą.

Pabaigoje norėčiau pasvarstyti, koks kontekstas būtų parankiausias D. Truskaitės darbams aptarti. Jei parodą vertintume stiklo meno kūrinių kontekste (nes juk D. Truskaitė yra pristatoma kaip stiklo menininkė), ją neabejotinai galėtume priskirti šiuolaikiniam stiklo menui, nes stiklą, kaip medžiagą, menininkė konceptualizuoja, priešingai nei tradicinio stiklo meno kūrėjai, kurie jį traktuoja tik kaip priemonę funkcionaliems objektams realizuoti. Tačiau kur kas įdomiau, o ir prasmingiau parodą vertinti platesniame šiuolaikinio meno kontekste. Norėčiau ją susieti su minimalizmu, nes D. Truskaitės kūriniams būdinga minimalistinė estetika. Iš minimalizmo menininkė perima formos paprastumą, vizualinės kalbos lakoniškumą, polinkį į abstrakciją. Tačiau kitaip nei tradiciniai minimalistai, D. Truskaitė nevengia operuoti ir tokiomis formomis, kurios turi aiškias kultūrines konotacijas, todėl menininkės kūrybą verčiau reikėtų vertinti kaip postminimalistinę. Postminimalistai atsisako minimalizmui būdingo šalto intelektualumo ir siekio eliminuoti bet kokį kultūrinį kontekstą bei individualiam autoriui būdingą raišką. To atsisako ir D. Truskaitė, todėl jos kūrybą galėtume vadinti originalia minimalizmo ir postminimalizmo sinteze.

Paroda galerijoje „Meno parkas“ veikia iki kovo 3 d.

Vytauto Paplausko nuotr.