Europos meninio stiklo panorama projekte „European Glass Context 2016“ 94

Raimonda Simanaitienė
www.kamane.lt, 2016-10-12

Šių metų rudenį vis dar galima aplankyti vieną svarbiausių Europoje keramikos ir stiklo bienalių, vykstančių Danijoje, Bornholme. Šiemet ji yra skirta stiklo menui, taigi oficialusis šių metų bienalės pavadinimas „European Glass Context 2016“.[1] Bienalėje teko būti jau penktą kartą, nes tiek kartų dirbta kartu su pagrindiniais projekto autoriais danais, rengiant šį Europos projektą. Taigi šiame straipsnyje norisi pasidalyti mintimis apie pastarųjų metų parodą, projekto specifiką ir sklaidą Lietuvoje.

„European Glass/Ceramic Context“ bienalė vyksta nuo 2006 m. Ji rengiama gan egzotiškoje vietoje – Danijai priklausančioje, bet gerokai nuo jos nutolusioje Bornholmo saloje, esančioje Baltijos jūroje, netoli pietinės Švedijos krantų. Į šią mažą salą, prasidėjus bienalės renginiams, kaskart atvyksta didžiulis būrys keramikos ar stiklo specialistų – menininkų, kuratorių, menotyrininkų bei minėtų dailės rūšių gerbėjų ne tik iš visos Europos, bet ir iš žymiai tolimesnių kraštų. Ir nors bienalė yra susieta su europiečių menininkų kūryba, jos metu vykstančios konferencijos ir įvairias aktualijas aptariantys diskusiniai stalai sutraukia pačių įvairiausių kraštų kūrėjus.[2] Projektas trunka apie du mėnesius (šiais metais jis tęsiasi nuo rugsėjo 10 iki lapkričio 13 d.), tačiau dar prieš oficialų bienalės atidarymą menininkai jau darbuojasi rezidencijose, kuria Danijos karališkosios meno akademijos Bornholmo dizaino mokykloje bei saloje esančiose menininkų dirbtuvėse. Pagrindiniame projekto etape Bornholme organizuojama daug renginių: demonstruojamos vietinių kūrėjų ir kviestinių dailininkų parodos, Bornholmo dizaino mokykloje vyksta dirbtuvės ir diskusijos, aktualizuojančios įvairius meninio stiklo (ar keramikos) raidos, edukacijos, rinkodaros klausimus.[3] Projekto metu menininkai kviečiami aplankyti Bornholme esančias dailininkų studijas, kurių čia priskaičiuojama gerokai daugiau nei pusšimtis. Apskritai ši sala garsėja meninių amatų tradicijomis, taigi čia apžiūrėti galima ne tik stiklininkų ar keramikų, bet ir tekstilininkų, juvelyrų ar kitų menininkų kūrybos bazes.

Visgi viso projekto svarbiausiu įvykiu galime laikyti dviejų stambių parodų atidarymą Bornholmo dailės muziejuje Gudhjemo mieste ir Haslės parodų centre „Grønbechs Gård“.

Iki šių metų čia rodytos žymiųjų ir jaunųjų Europos menininkų parodos. Jas rengiant pagrindinės projekto organizatorės Susanne Jøker Johnsen[4] sumanymu svarbus vaidmuo tekdavo kiekvienos Europos šalies atstovams (nacionaliniams komisarams)[5], kuriems būdavo patikima pasiūlyti savo šalies menininkus. Vėliau tarptautinė projekto komisija, kurią paprastai sudarydavo pasaulyje gerai žinomi, autoritetingi keramikos arba stiklo meno specialistai, iš pasiūlytų kandidatų atrinkdavo du kiekvienoje šalyje žinomus menininkus ir du jaunuosius, savo kūrybinį kelią dar tik pradedančius kūrėjus.

Iš Lietuvos per visą šį laikotarpį į Bornholmo meno bienalę iškeliavo keramikų Aldonos Keturakienės, Dormantės Penkinski, Mindaugo Pridotko, Vytės Noreikienės, Gedimino Šibonio, Gražinos Sakalauskaitės, Giedrės Bardzilauskės, Juliaus Rakevičiaus, Remigijaus Sederevičiaus, Nomedos Jakūnienės, Rūtos Bartkevičiūtės ir Valdo Pukevičiaus kūriniai. Taip pat savo darbus čia demonstravo ir didelis būrys stiklo menininkų. Tai – Valmantas Gutauskas, Eimutis Markūnas, Julija Pociūtė, Indrė Stulgaitė-Kriukienė, Edmundas Unguraitis, Sigita Grabliauskaitė, Artūras Rimkevičius, Audronė Andrulevičienė, Valda Verikaitė, Dalia Truskaitė, Irina Peleckienė, Kamilė Stanevičiūtė, Paulius Rainys. Daugeliu atveju šie dailininkai ir patys apsilankė parodos atidarymuose, stebėjo įvairius renginius. Nuvykus į bienalę plėtėsi tarptautinės pažintys, buvo keičiamasi dalykine informacija.[6] Man, kaip nacionalinei komisarei, dirbant šiame projekte svarbiu uždaviniu atrodė ir Lietuvoje plačiau nušviesti šios bienalės ypatumus, užmojį, pristatyti Bornholme vykstančius renginius ir joje dalyvaujančius menininkus. Todėl sklaidos erdve apie šią bienalę tapo rezonansinės parodos, spaudos leidiniai, tinklalapiai, įvairūs moksliniai renginiai.[7]

Nuo 2016 m. bienalės parodų koncepcija organizatorių sumanymu pasikeitė: Bornholmo dailės muziejuje nuspręsta rodyti visoms Europos šalims atstovaujančių stiklo dailininkų kuruojamą ekspoziciją, o Haslės meno centre rengti laisvo kandidatavimo parodą. Todėl šių metų bienalėje dirbo tik šeši kuratoriai (Sven Hauschke, Maja Heuer, Jeffrey Sarmiento, Sylva Petrova, Maria Luisa Martinez), iš kurių vienai teko būti ir man.

Kiekvienas iš minėtųjų kuratorių buvo atsakingas už dailininkų darbų iš kelių Europos šalių kolekciją, o vėliau ir už bendrą galutinę visų eksponatų atranką. Pavyzdžiui, man skirtą grupę „Europe 4“ sudarė Lietuvos, Latvijos, Estijos, Lenkijos ir Bulgarijos menininkų kūrinių paieška.

2016 m. Bornholmo bienalės patirtis dar kartą atskleidė, jog šis projektas neabejotinai suaktyvina tam tikrų regionų stiklo menininkų kūrybiškumą. Dalyvavimas tarptautiniuose simpoziumuose bei parodose menininkus skatina kurti, ruoštis renginiams iš anksto. Šis ženklus kūrybinio progreso skatinimas stebimas ypač tose šalyse, kurios neturi itin gilių stiklininkystės tradicijų, seniai veikiančių stiklo mokyklų arba aktyviau vystomos stiklo pramonės.[8] Pavyzdžiui, asmeniškai mano kuruoto regiono („Europe 4“) stiklo meno raida nėra istoriškai susiformavusi ir tokia fundamentali, kaip, tarkime, Italijos, Čekijos ar Vokietijos. Lietuvoje ar Latvijoje profesionali stiklo meno mokykla pradėjo formuotis tik nuo XX a. antros pusės, Estijoje – šiek tiek ankstėliau, XX a. ketvirtame dešimtmetyje. Gilesnėmis tradicijomis šioje srityje pasižymi tik Lenkija. Tuo tarpu Bulgarijoje stiklo edukacija taip pat nėra išvystyta. Taigi šiose šalyse kuriančių menininkų ir šiandien dar nėra ypač gausu. Nepakankamai gerai istoriškai čia susiklostė ir kūrybinių dirbtuvių, stiklo pramonės, gamybinės terpės reikalai. Ir nors diskusijoje, išdėstytoje žurnalo „New Glass“ paskutiniame numeryje, yra teigiama[9], kad tradicijos šiandien nėra labai svarbus veiksnys (nes atvirame pasaulyje žmogus gali lavintis ir kurti kur tik panorėjęs), nesinorėtų su tuo visiškai sutikti. Galime rasti įvairių šio reiškinio suvaržymų, kad ir finansinių.[10] Todėl menininkų aktyvinimas, skatinimas įsitraukti į Europos stiklo meno panoramą per parodas yra labai reikšmingas procesas, o noras jose pristatyti aktyviai ir įdomiai kuriančius savo regiono dailininkus – ne tokia ir lengva užduotis.

Šių metų „European Glass Context“ bienalės specifika parodė organizatorių norą atskleisti stiklo meno modernumą, inovatyvumą, formų šiuolaikiškumą. Žinoma, nesiekta visiškai užmiršti klasikinių stiklo technikų ar stikliškųjų meninių raiškos aspektų,[11] bet visgi orientuotasi į dabartines populiarias meno raiškos galimybes (virtualumą, instaliatyvumą, šiuolaikines technologijas, mokslo įtaką, kompleksines medijas, tarpdiscipliniškumą bei bendruomeniškumą). Siekta pademonstruoti ir išryškinti kūrinio koncepcijas, aiškinantis, kodėl viename ar kitame darbe stiklo medija yra reikalinga kaip priemonė asmeninei istorijai papasakoti.

Tad kokias gi vizualines kryptis galėjome išvysti „European Glass Context 2016“ parodose? Pirmiausia, čia ženkliai atsiskleidė saikingo, minimalistinio stiklo kūrinio interpretacija. Šiai pakraipai galėtume priskirti Eevos Käsper, Agnieszkos Leśniak Banasiak, Veronikos Suter, Judith Rӧder ir kitų darbus. Neabejotinai šiuolaikiškai atrodė Saros Lundkvist objektai, nors jų vizualinis pavidalas ir priminė pramoninės gamybos daiktus.[12] Itin paprasto geometrinio sprendimo Saros Karlyn Sutherland plokštės buvo paremtos autorės studijų paieškomis, kuomet ji braižybos priemonėmis stiklo plokštumoje interpretavo šiuolaikinę architektūrą ir žiūrovą veikė dizainiška samprata. Dalis minimaliosios plastikos darbų pasižymėjo viena iš esmingiausių stiklo savybių – optiškumu, atspindžiu, šviesos šešėlio žaismu (Angelinos Pavlovos, Evės Kohos kūriniai).

Lakonišku, bet vis dėlto labai išraiškingu vizualiniu sprendimu išsiskyrė Harry‘o Morgano kubas, Evos Novakovos architektoniška instaliacija, Marzenos Krzemińskos-Baluch plokščių triptikas, Dalios Truskaitės kūrinys „Neparašyti“. Pastarojo pagrindas – keturiasdešimt aštuoni A4 formato balto stiklo lapai – tušti ir neišsiųsti menininkės laiškai...

Saikingos formos rėmuose įgyvendinta ir šių metų bienalės pagrindinio prizo savininkės švedės Karin Forslund skulptūrinė kompozicija „Subalansuotas procesas II“, kurioje menininkė pademonstravo nepriekaištingas amato žinias ir siekė kūrinio idėją perteikti technikos padiktuotomis priemonėmis. Beje, puikus technologijos įvaldymas, stiklo plastikos medžiagiškumo patikros taip pat stebimos ir kitų autorių darbuose. Pavyzdžiu gali būti asketiška menininko iš Vokietijos Thomo Kuhno kompozicija „Be pavadinimo“, šių metų bienalėje nominuota antrąja premija. Iš matinio stiklo įgyvendintame darbe autorius siekė stiklo medžiagos asociacijos su polistirolo pakuote, kuri jau buvo panaudota ir turėjo suniokojimo žymių. Šį menininką domina medžiagiškumo vertės klausimas. Polistirolas, pasak jo, yra pigus ir nuobodus, stiklas – kilnus ir brangus. Tačiau abi šios medžiagos tam tikrą akimirką gali būti panašios. Stiklo lankstumo, takumo, kitos medžiagos imitavimo tendenciją matėme ir Nadège Desgenétez, Verenos Schatz, Pernille Braun kūriniuose.

Romantika, naratyvai, netgi paslaptys lydėjo ir kitą – išsamiu pasakojimu, fabulos žaismu, sudėtingomis daugiaelementėmis kompozicijomis grįstą stiklo kūrinių kryptį. Joje skleidėsi emocionalusis menininkų pasaulis: prisiminimai, baimės, sąsajos su autorių biografijomis. Čia darbo prasmės neretai turėjo kur kas didesnį svorį nei techninis sudėtingumas ar netgi išorinis vizualumas. Pavyzdžiui, menininkė Sibylle Peretti parodoje eksponavo kelis objektus iš serijos „Aš ieškau sniege“. Jos darbas, sukomponuotas iš ištapytų, graviruotų ir sidabruotų opalinių plokščių, atskleidė užslėptas gyvenimo žymes, leido įžvelgti ir pajusti išoriškai nematomos vidinės tiesos siekį. Dailininkė teigia: „Savo kūryboje tyrinėju harmonijos tarp gamtos ir žmonių veiklos stoką. Stengiuosi atverti paslėptus pasaulius, kur ši harmonija gali egzistuoti ir yra sureguliuota.“[13] Romantišką poziciją, kupiną nostalgijos Renesanso epochai ar antikiniam pasauliui, mums atskleidė Silvano Rubino skulptūrinis portretas, pavadintas „Ritratto (di un ricordo) remoto su rettangolo aureo“.

Įdomų sprendimą vitražo technika įgyvendintuose kūriniuose – savotiškose dėžėse – pademonstravo jauna dailininkė Kalina Bańka. Jos darbas „4a/8“ pasakojo apie triukšmingą, įkyrų, nešvarų ir destruktyvų miestą, kuriame gyvena daugelis iš mūsų: gatvėse praeina pro grafičiais ištapytus namus, užsuka į perpildytas kavines. Menininkė sako, jog savo vitražuose ji piešia miesto realybę – tas vietas, kurios yra svarbios jai pačiai, o į „dėžių“ vidų sukrauna daiktus, kurie yra jos tikrųjų gyvenimo faktų simboliai.[14]

Parodoje eksponuota ir keletas itin žaismingų objektų. Labai įdomus atrodė Pauliaus Rainio kūrinys „Kaip supakuoti jūsų stiklo darbą parodai?“. Autorius teigia, jog inspiracijų kūrybai jam teikia kasdienybė ir rutina, tad ir jo darbas atspindi stiklo menininkui labai aktualų dalyką – kūrinio pakavimą taip, kad jis nesudužtų transportuojant (kas, beje, ne taip jau retai nutinka šios meno rūšies objektams). Dailininkas idealiai sukuria savotišką apgaulę. Mes matome burbulinės plėvelės pakuotę-imitaciją, kuria apvyniotas menamas stiklo kūrinys, padėtas ant krovininės dėžės. Greta autorius dar prideda ir garso instrukciją apie teisingą kūrinio vyniojimo procesą.

Dar vienas šmaikštus darbas parodoje – Shige Fujishiro objektas „Kur yra mano rojus? (Vaivorykštė)“. Jame kalbama apie tokias kategorijas kaip „viduje/išorėje“, „aš/tu“, „į/iš“. Kita čia gvildenama tema yra sportas – dviejų asmenų žaidžiamas badmintono žaidimas. Kartu taip išreiškiamas ir dviejų žmonių ryšys. Autorius bando suderinti pasirinktas temas per badmintono rakečių ir „stiklo“ tinklo sąveiką. Šio menininko darbe galėjome matyti ready made‘ą, kuris apskritai bienalėje buvo dažnas reiškinys. Pavyzdžiui, jis naudotas sudėtingose kompozicijose, pasakojančiose intriguojančias istorijas, pasižyminčiose įdomiais naratyvais bei apjungiančiose įvairių medžiagų daiktus (natūralius gamtiškus, pramoninius bei specialiai sukurtus iš stiklo) į vienį (Alenos Matějkos ir Rafaelio Alejandro Zarazúa Rosaleso darbai).

Kolorito estetika išsiskyrė Camille Jacobs vazų ansamblis „Tulpomanija“. Pasak belgų stiklininkės, šį darbą įkvėpė tulpės. Ši gėlė, patekusi į Nyderlandus iš Turkijos, nuo pat septyniolikto amžiaus akivaizdžiai paveikė Europos meną. Menininkė sako, kad ją tulpės sužavėjo savo egzotiška išvaizda, itin tinkama interpretuojant vazos formą. Tulpių asimetriniai pavidalai čia gerokai „suvaržyti“, tačiau liepsningos spalvos ir asociatyvi žiedų grafika išliko.[15]

Žvelgdami į menininkės iš Danijos Karin Mørch kūrinius, žavimės linijos estetika: ši dailininkė yra suformavusi savitą, visuomet atpažįstamą meninę stilistiką. Jos darbai yra abstraktūs ir kartu itin kaligrafiški. Dailininkė labai jautriai kalba apie stiklo medžiagą. Ji teigia, jog žvelgdama į stiklą ji tarsi regi mikrokosmosą. „Stiklas yra unikalus, jis turi peršviečiamumo dovaną, sugeria šviesą, yra gyvas“, – sako autorė.[16] Bornholmo parodoje Karin Mørch pristatė projektą „Tonai“. Tai – linijos grakštumą, plastiškumą, grafiškumą išryškinančių kūrinių ciklas. Jame matome stiklinės linijos pulsavimą, kitimą. Linijos primena kardiogramą, žmogaus širdies tonus. Kita vertus, šie stiklo kūriniai spalviškai taip pat itin subtilūs, juose naudojama pustoniais pagrįsta kolorito skalė, spalvinės tonacijos. Pati menininkė, komentuodama parodoje eksponuojamą triptiką, teigia, jog labiausiai ji domisi garso bangomis ir vibracijomis, kurios mus supa kasdieniame gyvenime. Tad jos sukurtos stiklo linijos gali išreikšti ir garso momentą, neaiškaus garso sklidimo spontaniškumą, judėjimą. Linijos yra skirtingos judėjimo kreivės, bet visas jas jungia bendras ekspresijos pojūtis.[17]

Išanalizavus daugelį bienalės kūrinių, galime daryti išvadą, kad šių metų Bornholmo parodos akivaizdžiai atskleidė tai, jog Europos stiklo menas yra labai skirtingas įvairiomis prasmėmis: tą nulemia ir įvairūs kultūriniai klausimai, ir skirtingos stiklo gamybos tradicijos, ir meninių mokyklų ypatybės. Vis dėlto „European Glass Context“ projektas tuo ir yra įdomus. Šiame margame kontekste jis gali būti traktuojamas kaip svarbus veiksnys, vienijantis Europos stiklo dailininkus į gausią meninę bendriją, susidedančią iš skirtingų profesinių patirčių bei požiūrių.

 

Raimondos Simanaitienės ir kūrinių autorių fotografijos

______________

[1] Ši bienalė rengiama kas du metus, keičiant meno rūšis – pristatant stiklininkų arba keramikų kūrybą.

[2] Šiais metais į Bornholme vykusį „Glass Virus“ seminarą atvykę menininkai iš Japonijos, Amerikos ir kitų tolimų šalių sakėsi važiavę į bienalę būtent dėl galimybės išsiaiškinti jiems aktualius probleminius klausimus, tokius, kaip šiuolaikinio stiklo meno ir dizaino santykio pokytis, stiklo pritaikomumo, išlikimo šiandienos pramonėje poreikis.

[3] Visų renginių programą galima rasti projekto tinklalapyje: www.europeanglasscontext.com.

[4] Susanne Jøker Johnson dirba Danijos karališkosios meno akademijos Bornholmo dizaino mokykloje, yra svarbiausia šio projekto sumanytoja, vadovė, visų meno renginių organizatorė. Jos dėka 2006 m. gimė šio grandiozinio projekto sumanymas, buvo sugalvotas jo formatas, ieškomas ir gaunamas finansavimas bei vykdomi visi kūrybiniai projekto veiksmai.                  

[5] Kai kurie nacionaliniai komisarai keitėsi, kiti nuolatos bendradarbiavo su šiuo projektu. Nuo 2008 m. projekto lietuviškosios dalies koordinatore teko būti man. Projekto nacionaliniai komisarai turėdavo ne tik atrinkti autorius ir jų meno kūrinius, bet ir bienalės katalogams parengti straipsnius, parašyti menininkų kūrybinius credo: European Ceramic Context 2010: catalogue, Bornholms Kunstmuseum, 2010; European Glass  Context 2012: catalogue, Bornholms Kunstmuseum, 2012; European Ceramic Context 2014: catalogue, Bornholms Kunstmuseum, 2014.

[6] Kadangi norėjosi platesnio rezonanso apie šį projektą ir Lietuvoje, bienalėje lietuvių menininkų įgytos patirtys įvairiais būdais buvo pratęsiamos ir viešinamos Lietuvoje. Pavyzdžiui, 2010, 2012 ir 2014 m. Kauno galerijose buvo suorganizuotos nemažos grupinės bei asmeninės stiklininkų ir keramikų kūrinių parodos, dedikuotos Bornholmui. Visos šios parodos buvo rengiamos tuo pat metu, kaip ir Bornholmo projektas, t.y. rudenį. Šis kelias buvo pasirinktas, siekiant garsinti bienalės projektą savame regione, o taip pat dar kartą mūsų šalyje viešai pristatyti menininkus, išrinktus atstovauti šaliai svarbiame tarptautiniame renginyje.

[7] Šia tema buvo parengtas ir išspausdintas ne vienas išsamus straipsnis, pristatantis projektą spaudoje ar konferencijose: Kogelytė-Simanaitienė Raimonda, „Europos šiuolaikinės keramikos bienalė“. In: Dailė, Vilnius: LDS, 2010, Nr. 2, p. 61-67; Simanaitienė Raimonda, Grabliauskaitė Sigita, Rimkevičius Artūras, „Lietuvos stiklo dailininkų ieškojimai ir patirtys tarptautinio projekto „European Glass Context 2012“ kontekste“. In: konferencijos medžiaga Menas, dizainas ir meninis ugdymas. Kūrybiškumo lavinimo metodai ir patirtys. Kaunas: KK J. Vienožinskio menų fakultetas, p. 9-16; Simanaitienė Raimonda, „Tvirtai įsilieję į europinį meno kontekstą“. In: Kauno diena, Santaka, 2012.11.23, p. 1-2; Simanaitienė Raimonda, „Lietuvių keramikai „European Ceramic Context 2014“ bienalėje“. In: Nemunas, 2014, spalio 23-lapkričio 5, Nr. 35-36, p. 25.

[8] Šių šalių stiklo menininkai ir savarankiškai nuolatos ieško įdomių stiklo simpoziumų, rezidencijų ir kitų renginių, kur galėtų realizuoti ir pristatyti savo idėjas.

[9] European Glass Context Bornholm 2016. Compiled by Uta M. Klotz and Petra Reatequi. In: New Glass. Art and Architecture, 2016, Nr. 3, p. 17.

[10] Akivaizdu, kad mūsų regiono stiklo kūrėjams išvykti tobulintis svetur pirmiausia sunku dėl materialinių priežasčių. Baigus šią specialybę, mūsų šalyje nelengva rasti darbo pasiūlymų. Daugeliui jaunų žmonių tai tampa rimtu pretekstu apmąstymams, ar verta rinktis šią meno sritį kaip profesinį kelią.

[11] Apie tai liudija ir toks faktas, kad pagrindiniai bienalės nominantai buvo puikiai įvaldę technologinę stiklo kūrimo sritį ir jų darbai žiūrovą veikė, būtent, medžiagiškąja raiška.

[12] Čia norėtųsi priminti, jog Bornholmo bienalė yra skirta eksponuoti išskirtinai unikaliai autorinei kūrybai.

[13]European Ceramic Context 2014: catalogue, The Royal Danish Academy of Fine Arts, Schools of Architecture, Design and Conservation, School of Design Bornholm, 2016, p. 137.

[14] Ten pat, p. 185.

[15] Ten pat, p. 19.

[16] Ten pat, p. 27.

[17] Ten pat, p. 27.


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*