Gegužė

M.G. Lietuvių literatūrologija į populiariąją literatūrą žiūri atsargiai, sakyčiau, netgi įtariai. Akademinei literatūrologijai daugiausia sunkumų kyla dėl estetinės arba literatūrinės vertės kriterijų, kurie populiariojoje literatūroje yra sunkiai nusakomi. Koks, jūsų manymu, turėtų būti akademinės literatūros kritikos santykis su populiariąja literatūra?

S.K. Nesiryžčiau sakyti, jog lietuvių literatūrologijos požiūris į populiariąją literatūrą yra atsargus ar įtarus. Greičiausiai kol kas nėra jokio aiškaus požiūrio. Kelių paskelbtų populiariosios literatūros problemą liečiančių publikacijų ir diskusijų tikrai nepakanka norint apibūdinti aiškesnes populiariosios literatūros vertinimo tendencijas. Ir tai suprantama – reiškinys sąlygiškai naujas, besiformuojantis. Kartu su juo formuojasi ir požiūris. Nesu tikras dėl galimybės populiariajai literatūrai taikyti estetinės vertės kriterijus. Populiarioji literatūra yra normalios, nuolatinėje įtampoje nebegyvenančios visuomenės bei kultūros reiškinys, kai kasdienybė ir banalybė yra dažnesnės nei iššūkiai ar mobilizacija kokiems nors tikslams. Populiarioji literatūra – tai pramoga rašytiniu pavidalu, kuri ir turėtų būti vertinama kaip pramoga. O gera pramoga nėra toks paprastas dalykas. Literatūros kritikams reikėtų paieškoti šiai rašytinį bei knygos pavidalus įgijusiai pramogai adekvačių kriterijų.        

M.G. Kas, jūsų manymu, apibrėžia populiariąją literatūrą kaip tokią. Populiarumas? O gal lėkštumas? Pastaraisiais metais aktyviai domėjausi profesionaliais vadinamų, bet Lietuvoje ne itin populiarių Kauno rašytojų kūryba. Pastebėjau, kad dažnai jie savo nepopuliarumą teisina tekstų intelektualumu. Neva skaitytojai ieško tik lengvos produkcijos. Tačiau tokių profesionalų tekstai dažnai atrodo sukurti pagal  receptą „literatūra  save vadinantiems intelektualais“ (kitaip sakant – snobams): šiek tiek egzistencinių temų, šiek tiek knyginės filosofijos, dar keletas intertekstualių nuorodų į pasaulio klasikus – ir neva intelektualus tekstas. Nepopuliarus, bet ne dėl sunkumo, o dėl manieringo intelektualumo, kuris nesudomina nei masių, nei intelektualų. Daugelį tokių tekstų vadinčiau nepopuliaria populiariąja literatūra, paremta lėkštu knyginiu parafrazavimu. Taigi nepopuliarumas jokiu būdu nerodo profesionalumo. Bet ir populiarumas dar nerodo lėkštumo: daugelis klasikų yra populiarūs, bet tai nedaro jų poprašytojais. 

S.K. Literatūros sociologai sako, jog populiarioji literatūra yra konkretaus meto visuomenės vaizduotės (dažniausiai – pesimistinės ar net patologinės) apibendrinimas. Todėl populiarioji literatūra visuomet yra aktuali, ji neturi būsimojo laiko, nėra galimybės kalbėti apie jos išliekamąją literatūrinę vertę. Kitaip sakant, populiarumas (arba masinis vartojimas) nėra būtina populiariosios literatūros sąlyga, daug svarbesnis yra aktualių klausimų (sociologinių, politinių, kultūrinių) kėlimo literatūros priemonėmis kriterijus. Juk vien tik didelis tiražas knygos nepaverčia populiariąja literatūra ir atvirkščiai, mažas tiražas nėra motyvas kalbėti apie genialumą. Thomas Stearnsas Eliotas yra sakęs, jog būtent perkamos knygos formulės sukūrimas yra genialumo bruožas. Vėliau populiariosios literatūros teorijoje atsiranda „estetinio recepto“ sąvoka, reiškianti mechanišką literatūrinių formų panaudojimą aktualiam turiniui perteikti. Taip greta romano atsiranda euroromanas, kuris yra lengvai verčiamas, nekeliantis jokių problemų stiliaus ar idėjų struktūros požiūriu. Literatūros (nepopuliariosios) požymiai yra kiti, pirmiausia – ji yra didelis iššūkis vertėjui. Be jokios abejonės, ir akademinė literatūra gali būti  veikiama populiariosios literatūros schemų, tačiau „intelektualiosios literatūros“ tekstas pasižymi sava specifika, bet čia jau būtų atskira kalba.      

M.G. Mano požiūriu, populiariosios literatūros studijos turėtų būti kultūrologinių-antopologinių studijų objektas. Literatūrologinis požiūris, nukreiptas į estetinės vertės kriterijų paiešką, tarsi užprogramuotas visada diagnozuoti lėkštumą. Esate minėjęs, kad mūsų literatūrologija, susižavėjusi antropologija, per daug apleido literatūrinę analizę. Taigi norisi šiek tiek paprovokuoti: kokias literatūrinės analizės perspektyvas populiariajai literatūrai jūs įžvelgtumėte?

S.K. Mane patį labiausiai šiuo atveju domina stiliaus ir naratyvo santykio klausimas. Populiarioji literatūra stengiasi parinkti pasakojamai tikrovei adekvatų, ekvivalentišką stilių. Jei, sakykim, pasakojama apie aristokratų gyvenimą, parenkamas aukštasis stilius, kuris tarsi pakartoja pasakojamą tikrovę, jos personažų gyvenimo būdą. Tuomet pats tekstas ir jo skaitymas tampa analogiškas pasakojamai tikrovei gyvenimo būdu, kurį galima tiesiogiai patirti. Iš čia, matyt, ir tas populiariosios literatūros, kaip pramogos, malonumas. Literatūra paprastai stengiasi tokio stiliaus ir pasakojamos tikrovės sutapimo išvengti.           

M.G. Kaip įsivaizduojate, kokia kryptimi turėtų būti kreipiamos universitetinės populiariosios literatūros studijos?

S.K. Kaip universitetinė disciplina populiarioji literatūra atsirado gana vėlai, 9-ajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje. Iki tol tik pavieniai žinomesni akademinio cecho atstovai ryždavosi imtis populiariosios literatūros ar kultūros elementų analizės. Sakykim, Marshallas McLuhanas. Tad kokios nors ryškesnės populiariosios literatūros studijų tradicijos dar nėra. Įdomiausia, manau, šiose studijose būtų avangardistinės iliuzijos – rasti aiškų receptą, kaip „pagaminti“ meno kūrinį. Tokios turėtų ir nemažą praktinę reikšmę. Juk tokių studijų absolventai galėtų  leidėjams atsakyti, ką skaitytojas pirktų ir kaip perkama knyga turėtų būti parašyta. Jie būtų turtingi žmonės...       

M.G. Ar jau galime kalbėti apie mūsų populiariosios literatūros istoriją, turėdami omenyje, kad populiarioji literatūra savo didžiausią mastą įgavo per pastarąjį nepriklausomybės dvidešimtmetį?

S.K. Populiariajai literatūrai, žiūrint į kaimynines kultūros istorijas, reikia dviejų sąlygų – masinio raštingumo ir sąlygiškos ramybės kultūroje bei visuomenėje, kasdienybės dominavimo. Kaip rodo Vakarų literatūros istorija, XIX a. pabaigoje dėl švietimo reformų (tokių, kaip Williamo Forsterio1870 metų „Pradinio lavinimo aktas“, faktiškai įvedęs privalomą pradinį mokymą Anglijoje ir Velse) gebėjimas skaityti ir rašyti tapo masinis. Kartu atsiranda ir skaitinių poreikis, kurį to meto leidybos pramonė išmoksta patenkinti atradusi masinės leidybos būdus – pigūs leidiniai minkštais, popieriniais viršeliais (1966 metais tokias knygas, savotišką popkultūros simbolį, apdainavo „The Beatles“ dainoje „Paperback Writer“), greita sklaida. Ypatingą reikšmę įgyja moterų raštingumas, atsiranda specialūs, tik moterims skirti žurnalai, specializuoti literatūros žanrai. Lietuvoje tokie laikotarpiai, kai masinis raštingumas sutapo su kasdienybės iškilimu kultūroje, buvo du: tarpukario dešimtmečiai ir laikotarpis po nepriklausomybės atkūrimo XX a. pabaigoje. Nors šie laikotarpiai ir trumpi, bet pakankamai gausūs įvairių populiariosios literatūros ieškojimų. Todėl manau, jog visai teisėtai galima kalbėti apie lietuvių populiariosios literatūros istoriją.     

M.G. Be abejo, populiarioji literatūra nėra tik šiuolaikinės literatūros reiškinys. Kaip apibūdintumėte tarpukario, sovietmečio ir šiuolaikinės populiariosios lietuvių literatūros tendencijas? 

S.K. Sunku tai padaryti, kai nėra lietuvių populiariosios literatūros istorijos, nėra nusistovėjusių vertinimo kriterijų. Lengviau kalbėti apie sovietinės Lietuvos laikotarpį, nes Vakaruose Sovietų Sąjungos populiariajai kultūrai skirta nemažai dėmesio, išleistos solidžios studijos. Šiek tiek tuose darbuose paliesta ir populiarioji sovietinės Lietuvos kultūra. Prieš porą mėnesių miręs vienas žymiausių Rytų Europos populiariosios kultūros tyrinėtojų Richardas Stites populiariąją literatūrą apibrėžia kaip kasdienybės emocijų formą, turinčią tik dabarties perspektyvą. Tai ne meno, o banalybės pavidalų sritis. Pagal juos galima pabandyti nubrėžti tam tikras punktyrines tendencijas. Mano asmeninis įspūdis, jog tarpukario populiarioji literatūra, priešingai nei „aukštoji“ (nežinau, kaip įvardinti lietuvių literatūros kanoną sudarančius kūrinius), buvo labai urbanistiška. Tai miesto kultūros, kurios tarpukario Lietuvoje būta labai nedaug, fantazijos, personažų, kurių „aukštoji“ lietuvių literatūra nesukūrė, paieškos: lošėjas, žvalgybos agentas, lietuviškas Jamesas Bondas...

Sakykim, Justino Pilyponio „Klubas nepatenkintų žmonomis“ (1929). Po visu Kaunu iškasti tuneliai, požeminės salės. Ir viskas tik tam, kad būtų galima paslapčia (lošėjai prisidengę kaukėmis) palošti... Sovietų Sąjungos populiariojoje literatūroje literatūros istorikai išskiria detektyvo ir mokslinės fantastikos tradicijas. Ypač populiari buvo mokslinė fantastika, leidusi egzistencines problemas perkelti į ideologiškai saugią kito laiko ar kitų pasaulių plotmę. 1975 metais Sovietų Rusijos rašytojų sąjungos sąrašuose buvo net 600 autorių, kurie skelbėsi esą mokslinės fantastikos kūrėjai! Pirmąjį fantastinį romaną išleidus J.Pilyponiui („Antrasis pasaulio tvanas“, 1934), sovietinėje Lietuvoje suskaičiuoju tik 6 autorius, kurie rašė mokslo fantastikos tematika (Vladas Minius, Vytautas Norbutas, Banguolis Balaševičius, Loreta Latonaitė, Kazys Paulauskas, Jurga Vikšraitytė). Kodėl tiek mažai? Kodėl nepasinaudota šia labai patogia Ezopo kalbos forma? Klausimas lieka atviras, tačiau, regis, galima kalbėti, jog okupacijos sukelta įtampa neleido Lietuvoje susiformuoti bent kiek  panašesnei į populiariąją literatūrą tradicijai. Tik tautinė, folkloro ir valstybingumo tematika drąsesnėmis ar labiau kompromisinėmis formomis Lietuvoje garantavo masinį skaitytoją. Žinoma, neatsargiai elgiantis – ir KGB dėmesį ar net kalėjimą. Manau, jog šiuolaikinė populiaroji lietuvių literatūra yra artimiausia vakarietiškajai tradicijai. Tiek tematiškai, tiek sistemiškai – atsiranda moteris autorė, rašanti moterų auditorijai. Būtent nuo to prasidėjo populiariosios literatūros suklestėjimas XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje.                   

M.G. Tarpukario metų populiariosios literatūros pavadinimai – intriguojantys: „Nuodėmių kelias: kryžius ir gyvatė širdyje“, „Prostitutės meilė: romanas iš Kauno gyvenimo“. O Jono Marcinkevičiaus romanas „Ties bedugne: išpažintis pasmerktojo mirti“ (1931) net ir šiandien galėtų vadintis skandalingu dėl atviro masturbacijos, prostitucijos, homoseksualizmo vaizdavimo. Deja, šias knygas sunku gauti. Galbūt būtų reikalinga kokia nors populiariosios literatūros antologija, kuri supažindintų su tokios literatūros istorija?

S.K. Būtų sveikintina idėja. Be 1990 - 1994 metais išleistų kelių J. Pilyponio romanų, sistemingiau tarpukario populiariosios literatūros leidyba, kiek man žinoma, niekas neužsiėmė.

M.G. Kadangi populiarioji literatūra egzistuoja, negalime jos neigti ir skaitančią visuomenę moralizuoti už jos neišprusimą. Kaip jūs įsivaizduojate, koks apskritai turėtų būti akademinės kritikos ryšys su skaitančia visuomene? Ar kritikai nėra per toli nutolę nuo skaitytojų?

S.K. Ko čia moralizuoti... Populiarioji literatūra, kaip minėjau, vertintina labiau kaip pramoga, klasikiniai literatūrinės vertės kriterijai jai vargu ar tinka. O ko čia pykti, jei kas tokiu būdu linksminasi. Ne pats blogiausias būdas. „Literatūrinio raštingumo“ ugdymas yra labai svarbus dalykas, bet kur kas aktualesnės kitos problemos. Prieš porą metų esu atlikęs nedidelį tyrimą – kiek knygų išstudijuoja, atidžiai perskaito studentas filologas. Dviejų universitetų rezultatai: nuo 2 iki 4 per ketverius studijų metus. Tai nereiškia, jog jie neskaito, bet visa informacija studentus pasiekia ištraukų, tekstų fragmentų, tezių, santraukų ir kitokiais pavidalais. Ilgo teksto skaitymo ir analizės patirtis, kuri yra būtina galvojant apie klasikinius literatūros kriterijus, baigia nykti. Be abejo, informaciniai teksto pavidalai yra gerokai praktiškesni, greičiau suteikia reikiamų žinių, o literatūros skaitymas neišvengiamas be atsiribojimo dienai ar bent pusdieniui, be koncentracijos ir aplinkinių terorizavimo – ša, aš skaitau... Šioje situacijoje kiekvienas, kuris pajėgia perskaityti poros šimtų puslapių nesvarbu kokią knygą, yra vertas pagarbos.         

M.G. Kauno technologijos universitete dėstote „Medijų filosofiją“ magistrantams. Kokios galimos medijų filosofijos perspektyvos populiariosios literatūros analizei?

S.K. Kultūros istorijoje  išskiriama 1953 metais gimusiųjų karta, pirmoji, kurios vaikystė buvo intermediali. Jie augo ne tik žiūrėdami kino filmus ar vartydami komiksus, bet buvo ir pirmoji belaidžio ryšio ir nešiojamųjų grotuvų karta. Užuot skaičiusi knygas, ši karta tranzistoriniais imtuvais klausėsi literatūros adaptacijų kartu su populiariosios muzikos intarpais. Tai radijo karta, kurią vėliau keitė televizijos, kompiuterio monitoriaus kartos. Veimaro Bauhauso universiteto profesorius Frankas Hartmannas sako, jog tai „antrojo neraštingumo“ epocha, kurioje mokėjimas skaityti nebereiškia literatūrinio raštingumo, knygą nustelbia kitos, naujosios žinojimo formos. Tokioje anapus rašto gyvenančioje visuomenėje literatūra, matyt, ir tegali egzistuoti kaip pramoga, kaip kultūros marginalija, kaip populiari literatūra. Kita vertus, literatūros atsiradimas kultūros paraštėje gali būti ir teigiamas pokytis. Rašytojas Salmanas Rushdie'is yra pastebėjęs, jog literatūra, kaip mažiausiai technologizuota kultūros sritis (tereikia pieštuko ir popieriaus lapo), gali būti puiki vieta tarsi iš šalies pažvelgti į technologijų persmelktą kultūrą.     

M.G. Pastebėjau, kad lietuvių populiariojoje kultūroje gausu tautosakos motyvų. Kas antra estrados daina apie „motulę“, „tėvelį, „senelę“, „saulelę“, „mergužėlės“, „bernužėlį“, „sodžių“ ar kokią nors laukų gėlelę. Vien iš „Sveikinimų koncertų“ galima parašyti ištisą studiją apie tautosakos motyvų transformacijas/niveliacijas. Jaunimo grupės taip pat dažnai vartoja tokius kolektyvinius simbolius. Jie visiems žinomi, „užkabinantys“. Ar tautosaką, kaip pirmąją kolektyvinę kūrybą, būtų galima vadinti populiariosios kultūros pirmine forma?

S.K. Peteris Burke savo fundamentaliojoje studijoje „Popular cultur in early modern Europe“ tautosaką taip ir pavadina – kaip vieną iš pirmųjų populiariosios kultūros struktūrų modernėjančioje Europoje. Jis atkreipia dėmesį į tai, jog sakytinio, šnekamojo žodžio tradicija (iš pradžių – neraštingos visuomenės dalies, vėliau – buitinės ir gatvės šnekos) visada – ir iki pat šių dienų – yra labai svarbi populiariosios kultūros dalis. Tad natūralu, kad tautosaka, kaip sakytinio žodžio kultūros dalis, iki šiandien asocijuojasi su populiarumu, masiškumu.