Požiūris į Vitą Luckų 1

Jurij Dobriakov
www.kamane.lt, 2013-11-20

„Gyvenimas – tai pašėlęs šokis pasaulyje, kur viskas kinta, kur regimybės kyla ir slūgsta tarytum galingi potvyniai, valdomi mums nematomų mėnulių. Regimybės – tai šmėklos. Gyvenimas yra šmėklų šalis, kur regimybės kinta, persmelkia, persunkia viena kitą ir visas kitas, kurios čia atsiranda, čia išnyksta, čia įsižiebia, čia nublanksta ir užgęsta, po kurio laiko vėl atgimdamos kaip naujos regimybės. Tu pats esi tokia regimybė, sudarytas iš gausybės praeities regimybių. Visa, ką regimybė gali pažinti, tėra miražas. Tavo troškimai – taip pat miražas. Tuos miražus sudaro neįsivaizduojama ir nesuskaičiuojama daugybė regimybių, kurios užgriūna tave, suformuoja tave iš praeities ir išsklaido tave į tokią pačią neįsivaizduojamą ir nesuskaičiuojamą daugybę regimybių, užpildysiančių ateities šmėklų pasaulį. Gyvenimas – tarsi vaiduoklis, jis greitai praeina. Tu pats esi vaiduoklis. Praeities vaiduoklių, kurie gyveno prieš tave ir kurie sudaro tavo kūno dalis, dėka tu veblendamas išplaukei iš evoliucinio dumblo ir veblendamas pranyksi, susimaišęs su kitais vaiduokliais, kurie užims tavo vietą.“

Jack London, „Džonas Miežius“

Tai mano mažas hommage žmogui, kurio negalėjau pažinoti asmeniškai, bet su kuriuo artimai susipažinau per jo paties žodžius. Versdamas Margaritos Matulytės ir Tanios Luckienės-Aldag sudarytos fotografui Vitui Luckui ir jo kūrybai skirtos knygos tekstus negalėjau atsikratyti jausmo, kad Luckaus figūroje atpažįstu kai kuriuos savo bendraamžius, esančius aplink mane šiandien. Tad šis hommage netiesiogiai adresuojamas ir jiems.

Vyraujančius mitus apie Luckų ir požiūrius į jį galima sąlyginai suskirstyti į dvi didokas grupes. Vienas požiūris koncentruojasi į tariamą Luckaus ekscentriškumą, ir reikia pripažinti, kad „medžiagos“, galinčios suteikti pagrindą tokiam mitologizuotam požiūriui, yra nemažai (ko verta vien liūtuko laikymo namie istorija ar „visasąjunginės“ kelioninės jauno Luckaus avantiūros). Tačiau suprasti Luckų tik taip reikštų nesuprasti jo apskritai ir dar gerokai jį sumenkinti, nurašyti į saugią keistuolio kategoriją. Antras paplitęs požiūris skelbia, kad Luckus buvo menininkas, aplenkęs savo laiką. Tai yra tiesa, bet šis požiūris lyg ir daro nebylią prielaidą, kad teoriškai egzistuoja laikotarpis, kuris Luckui būtų palankesnis, kuriame jis „pritaptų“. Tiesiog Luckus jo nesulaukė, gimė „ne savo laiku“; kitomis aplinkybėmis viskas būtų buvę kitaip. Aš tuo abejoju, ir pamėginsiu pagrįsti, kodėl.

Taigi, nė vienas iš šių kanoniškų požiūrių man nepateikia patenkinamų atsakymų į klausimus, kas Luckus buvo tada ir kas jis galėtų būti šiandien. Bet viduje kirba įvairios nuojautos, užstrigusios kažkur tarp ano meto ir dabarties, sujungiančios šiuos laikus paralelių ir atspindžių gijomis, todėl nusprendžiau suformuluoti savo atvirai asmenišką požiūrį į Vitą Luckų ir jo pasaulį.

Nenuspėjamas ir nesutramdomas ekscentrikas – tai veikiau Luckaus iškamša, patogus ir neutralizuojantis nesuprantamo turinio įpakavimas. Kodėl Luckus gyveno „ne pagal taisykles“, rizikingai, „iki paskutinio atodūsio“, kaip Godardo filme? Tų laikų veikėjų prisiminimuose įprasta skaityti apie ne visai saugias linksmybes ir ideologiškai smerktinus išsišokimus, bet Luckui tai pavyksta labai natūraliai, be pastangų. Tai reiškia, kad tame nėra jokios pozos (nebent tiek, kiek tam tikras narciziškumo laipsnis yra apskritai būdingas žmogui, ypač jaunam ir turinčiam ką parodyti pasauliui). O jei nėra sąmoningos pozos, turi būti vidinė būtinybė. Iš kur ji kyla?

Luckaus variklis akivaizdžiai yra vidinis konfliktas, kurio metastazės yra nuolatinė abejonė ir poreikis uždavinėti klausimus (nebūtinai artikuliuota ir akivaizdžia forma) tiek sau pačiam, tiek aplinkai. Tad tariamas ekscentriškumas ir keistumas – tai, viena vertus, tame vidinio konflikto variklyje iki galo nesudegusios milžiniškos energijos likutis, kita vertus – nebylus klausimas kiekvienam, kuris tiki taisyklių realybe kaip neginčijama duotybe. Luckus lyg pagrindinis Jacko Londono autobiografinio romano „Džonas Miežius“ herojus susidūrė akis į akį su Baltąja logika, skelbiančia, kad gyvenimas yra „pašėlęs šokis pasaulyje, kur viskas kinta, kur regimybės kyla ir slūgsta tarytum galingi potvyniai, valdomi mums nematomų mėnulių“.

Tai supratęs, nebegali gyventi taip, kaip gyvenai iki tol. Nebegali gyventi ir taip, kaip gyvena to dar nesupratę. Todėl Luckus, kaip ir Londono alter ego, Baltosios logikos raginamas „linksmai šypsotis giltinei į veidą ir tyčiotis iš gyvenimo fantasmagorijos“. Tačiau skirtumas galbūt tas, jog Luckus vis dėlto jaučia paradoksaliai begalinę meilę tam fantasmagoriškam gyvenimui-link-beprasmybės, trokšta semti jį visą ir iškart, nepaisydamas nei laiko, nei teritorinių ribų. Bet iš tiesų tik iki galo suvokęs Baltosios logikos tiesas gali iš tikrųjų džiaugtis nebūties (taip pat ir fotografinės) akivaizdoje. Apie tai kalba ir Nietzsche „Tragedijos gimime iš muzikos dvasios“. Nebūties išstūmimas iš žvilgsnio horizonto gimdo pragmatiško racionalumo ar sentimentalaus jausmingumo supančiotą protą ir negyvą kultūrą. Todėl tiek Luckaus vos tragiškai nepasibaigęs beatodairiškas plaukimas savadarbe valtimi Nemunu iki Kuršmarių, tiek apsėstumą primenantis gilinimasis į senovinę fotografiją reiškia tą patį – nenumaldomą troškimą nukeliauti pavojingai arti horizonto ir pažiūrėti, ar jis vis dar ten. Ir jis tikrai ten yra. Tuo Luckus galėjo įsitikinti, kai aštuonias valandas plūduriavo šaltame vandenyje atviroje jūroje apsivertus jo valčiai (labai panašus epizodas yra ir Londono romane).

Luckaus santykis su senovine fotografija man tapo raktu į jį. Apie savąjį santykį jau esu rašęs. Neabejoju, kad Luckus irgi rado atvaizdo gilumoje kažką panašaus. Kažką, kas sujungė visus jo „Požiūrio į senovinę fotografiją“ albume surinktus atvaizdus į „šmėklų šalį“, gyvesnę nei gyva. „Aš sumaišiau viską į vieną krūvą – tūkstančius atvaizdų – ir išvydau, kad tvarka vis tiek išlieka. Juk visa tai – gyvenimas, mes visi čia atsiskleidžiame kaip žmonės – nesvarbu, ar boksininkas, ar caras, ar elgeta, ar pusiau apsinuoginusi moteris. Suvokiau, kad man archyvinė fotografija – bedugnio šulinio veidrodis, laukiantis, kol kas nors į jį pažvelgs ir jį perpras“, – taip Luckus užbaigia savo pratarmę „Požiūrio“ albumui. To šulinio dugne – būtis nebūtyje, ir atvirkščiai. Išdrįsęs pažvelgti į jį prie to supratimo priartėja tiek pat, kiek ir iškritęs iš valties į jūros bedugnę.

Ar toks iš saugių laiko, erdvės ir taisyklių rėmų iškritęs žmogus galėtų tapti „savas“ dabarčiai, kurioje gyvename mes? Nemanau. Nemanau, kad kažkas šiandien yra iš esmės kitaip. Kaip ir tada, šiandien žmonėms, taip pat ir menininkams, yra būdinga formuoti saugumo ir priklausymo jausmą palaikančius ratus, kur nejučia ima veikti ir vidinio konformizmo mechanizmai. O Luckaus ryšiai yra išsklydę ir išskaidyti, pavieniai, nepaisantys priklausymo ir vientisumo logikos, tačiau reikalaujantys maksimalaus įsigyvenimo į kitą (to, kas turbūt visais laikais yra suvokiama kaip nemenka prabanga ir emocinis išlaidavimas). Tai liudija jo susirašinėjimas su draugais ir artimaisiais. Luckus yra kone klasikinis „nereikalingas“, nepatogus žmogus, ateinantis dar iš rusų literatūros klasikos. Jis ir iš savęs, ir iš kitų nori per daug, net ir nieko nereikalaudamas. Jis yra iš esmės žmogus be „savo“ laiko ir erdvės.

Bet drauge jis neprimena ir stereotipinio nesuprasto genijaus ar vienišo atsiskyrėlio. Atvirkščiai, Luckus palieka labai socialaus, mokančio save parodyti žmogaus įspūdį. Jis buvo labai paklausus „taikomojoje“ srityje dėl savo profesionalumo, tačiau tai, kas jam iš tiesų rūpėjo labiausiai, jam gyvam esant Lietuvoje paklausos beveik neturėjo ( ne vieną tokį atvejį galima pamatyti ir šiandien). Užtat turėjo kitur – ir aš beveik visiškai įsitikinęs, kad, nors Luckui buvo labai nemalonu dėl to, kad jo kūryba Lietuvoje nebuvo tinkamai pastebėta ir įvertinta, jis vis dėlto nemąstė tokiomis ribotomis „čia“ ir „svetur“ kategorijomis. Tačiau akivaizdu, kad jis dažnai būdavo pastebėtas ir įvertintas ne ten ir ne visuomet tada.

Nesu tikras, kad Luckaus atveju tada apskritai gali kada nors sutapti su dabar. Jo kūrybą išskiria ne tiek pernelyg naujoviška jo laikui ir kontekstui forma, kiek geriausia prasme anachroniškas, esamų tendencijų diktatui nepaklūstantis regėjimo būdas. Bet jei šiandien galiu kreiptis į jį šiuo tekstu, tai reiškia, kad, net ir „susimaišęs su kitais vaiduokliais“, Luckus lyg mimas tęsia savo šokį kylančių ir slūgstančių regimybių pasaulyje.

 

Paroda „Siūlau naują pasaulį. Vito Luckaus fotografijos retrospektyva" Nacionalinėje dailės galerijoje vyks iki 2014 02 16


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*