Garsas

Pernai pažymėjęs jubiliejinius metus, kompozitorius Giedrius Kuprevičius vainikuoja juos kovo 24–26 dienomis vyksiančiu miuziklų festivaliu „Dainuojantis teatras“. Tris dienas Kauno valstybiniame muzikiniame teatre kauniečiai ir miesto svečiai galės ne tik išvysti kitų miestų teatrų pastatymus, bet ir dalyvauti diskusijose bei susitikimuose su pačiu muzikos kūrėju.

Apie tai, kokiomis nuotaikomis gyvena maestro festivaliui artėjant, kodėl kai kurie spektakliai į Kauną atvežami tik dabar ir kokia vieta tenka miuziklui kompozitoriaus kūrybiniame gyvenime – pokalbis su G. Kuprevičiumi.

Kauno muzikiniame teatre kovo 24–26 dienomis įvyks Jūsų miuziklų festivalis „Dainuojantis teatras“. Kokiomis nuotaikomis gyvenate?

Pirmiausia linkiu visiems dalyviams geros nuotaikos ir sėkmingų spektaklių. Džiaugiuosi kauniečių susidomėjimu festivaliu ir palaikymu.

Kaip gimė idėja organizuoti šį renginį?

Šis festivalis jau antrasis. Lygiai prieš dešimt metų Kauno muzikinio teatro scenoje buvo padieniui parodyti keturi mano sceniniai veikalai, tad teatro vadovas Benjaminas Želvys pasiūlymą sutiko noriai ir stengėsi pagal kuklias išgales surengti tikrą miuziklų šventę. O kur gi ją daugiau bedarysi, jei ne Kaune, kuriame šis žanras dabar karaliauja?

Miuziklų festivalis yra tarsi Jūsų jubiliejinių metų vainikavimas. Kuo šie metai buvo išskirtiniai ir ką naujo atnešė į Jūsų gyvenimą?

Visų pirma, netikėtas ir jaudinantis kolegų muzikantų dėmesys ir pagarba mano įvairiais metais sukurtiems kūriniams. Nacionalinė kultūros ir meno premija taip pat praskaidrino nuotaiką, tuo labiau kad leido įgyvendinti kai kurias filantropiškas idėjas.

Kas pasikeitė Jūsų kūrybiniame gyvenime per dešimtmetį nuo tada, kai panašaus pobūdžio festivalis buvo suorganizuotas pirmąkart?

Iš esmės – tik amžius. Visa kita smarkiai nepasikeitė. Sulėtėjo kūrybinių darbų tempas, tenka daugiau laiko skirti archyvo tvarkymui. Tėvo archyvą jau sutvarkiau ir atidaviau saugoti valstybei. Vis dar siekiu meistrystės, kuri pati savaime neateina.

Šis festivalis skirtas miuziklams. Kokią vietą Jūsų gyvenime užima šis žanras? Kuo jis Jums artimas?

Knygoje „Koncertas“ pastebėjau, kad į operą „įvažiavau“ pats, o miuziklas „įvažiavo“ į mane. Tai vienas kebliausių muzikinių žanrų. Tie, kurie galvoja, kad afišoje užtenka vien žodžio „miuziklas“, smarkiai klysta. Šis žanras turi labai griežtus reikalavimus ir tradicijas, kurių nepaisymas visuomet baigiasi nesėkme. Deja, daugelis kompozitorių šių dalykų nepaiso. Tuomet gražiausi sumanymai virsta vienadieniu įvykiu, apie kurį daugiau kalbama prieš nei po.

Festivalio metu prieš pasirodymus vyks Jūsų susitikimai su žiūrovais. Kiek Jums teatre svarbus žiūrovas?

Ši kolegės Linos Stankevičiūtės idėja labai vakarietiška – daugelyje Europos miestų prieš muzikinius renginius vyksta trumpi susitikimai, supažindinimai su koncerte skambėsiančiais kūriniais, pokalbiai apie stilių, epochas, žanrus. Laukiu susitikimų ir tikiuosi abipusio džiaugsmo.

Jūsų kūriniai statomi visoje Lietuvoje. Kokius matote kultūrinius žiūrovų skirtumus skirtinguose miestuose? Kaip įvertintumėte Kauno publiką? Kuo ji ypatinga?

Publika visur gera, jei tu ją gerbi, jei tavo kūriniai laukiami ar jais domimasi. Žinoma, mūsų žiūrovai galėtų būti kiek labiau kritiški, gal tikrai nereikia po kiekvienos dainos stotis, tačiau jei koncertas užsitęsia, tai ir toks elgesys pateisinamas. Per daugybę metų tikriausiai turiu savo publiką, o ir jaunimas dar senjorais domisi – ko gi daugiau benorėti?

Šio festivalio metu bus galima išvysti tris Kaune dar neregėtus miuziklus. Kodėl jie kauniečius pasieks tik dabar, kai, tarkim, Klaipėdos muzikinio teatro premjera „Veronika“ įvyko dar 2009 metais?

Viską lemia lėšos. Muzikinio teatro gastrolės – labai sudėtingas procesas, nes dažniausiai tenka atvežti keletą šimtų atlikėjų. Net monospektakliai keliauja retokai. Tai didelė prabanga ir rizika – o jei nesusirinks žiūrovai? Iš tikrųjų teatras negalėtų iš viso gyvuoti niekur pasaulyje be valstybės ar rėmėjų palaikymo, nes tai brangi pramoga. Tačiau sutikite, kad miestai, kuriuose nėra muzikinio teatro ar teatro apskritai, tėra tik eiliniai žmonių susibūrimo centrai. Teatras miestams suteikia išskirtinumo ir prestižo. Vargani yra tie valstybės ar miestų vadovai, kurie šito nesupranta.

Festivalyje matysime ir miuziklą „Devynbėdžiai“, kuris jau buvo rodytas Kauno dramos teatre, bet dėl netinkamos aplinkos nebuvo visavertis... Kokių galimybių tuomet pritrūko Kauno dramos teatrui? Kokių sąlygų reikalauja šis pastatymas?

Dramos teatre muzikiniams veikalams ne vieta, todėl ir kartojame miuziklą tinkamesnėje šiam žanrui erdvėje.

Miuziklas „Ugnies medžioklė su varovais“ pernai Alytaus miesto teatre buvo pastatytas jau penktąjį kartą. Kaip manote, kodėl režisieriai vis imasi statyti šį kūrinį?

Sunku atsakyti... Gal dėl to, kad šio miuziklo siužetas nėra pernelyg įmantrus ir jame besirutuliojantys įvykiai gali vykti bet kur ir bet kada (mūsų miuziklo atveju – sovietmečiu), gal patraukli muzika, gal galimybė pasireikšti jauniems, mažiau žinomiems atlikėjams? O gal viskas kartu? Režisierius Gytis Padegimas galėtų pretenduoti į Gineso rekordus, jau trečią kartą ir vis kitaip statydamas tą patį veikalą. Man atrodo, kad alytiškių versija iš visų lig šiol man žinomų pastatymų yra labiausiai atitinkanti miuziklo žanrą.

Šis miuziklas tiek Alytuje, tiek gastrolių Vilniuje metu sulaukė didelio žiūrovų dėmesio. Kaip galvojate, kas lemia jo sėkmę?

Nežinau... Nors žinau, tačiau tai jau ne viešam pokalbiui... Kai kurias sėkmės detales atrado recenzentai – tai mums buvo netikėta.

Muzikinio teatro tinklalapyje skelbiamas festivalio šūkis „Gyvename lyg miuzikle – su dramomis ir dainomis!“ Ar remdamasis šia samprata galėtumėte pasakyti, kad Jūsų paties gyvenimas primena miuziklą?

Taip, mano pasiūlytas festivalio moto labai artimas ir mano gyvenimui. Ypač dabar, kai pasaulis kinta kas minutę, čia graudžiai verkdamas, čia juokdamasis ir dainuodamas.