Bendruomenė Lietuvos mieste. Misija neįmanoma? 3

Monika Jašinskaitė
www.kamane.lt, 2013-12-11

Patyrinėję kultūrinį diskursą pastebėtume, kad lietuviams patinka save įsivaizduoti kaip kaimo kultūros žmones. Miestas jiems svetimas – retas dailininkas, poetas ar kino režisierius Lietuvos meno istorijoje urbanistinę erdvę vaizduoja šiltai ir viliojamai. Panašiai atšiauriai žvelgiama ne tik į aplinką, bet ir į kitą joje. Mieste gyvenančių žmonių tankumas didelis, čia kiekvienas kovoja už teisę į savo laisvę ir mažai dėmesio kreipia į kito. Kokių tik nėra istorijų apie kaimynus daugiabučiuose – vieni neleidžia klausytis muzikos, kiti – žaisti kieme, treti atrodo panašūs į prievartautojus ar chuliganus... Didžiulė miestiečių tarpusavio atskirtis jaučiama kiekviename miesto kvadratiniame metre. Kokį vaidmenį šioje atskirtyje atlieka architektūra? Ji mažina ar didina šią atskirtį? Ar ji gali pasitarnauti kaip visuomenę vienijantis elementas ir ką reikėtų pakeisti, kad taip nutiktų?

Kalbėti apie bendruomenę paskatino Liublino, Kauno dydžio Rytų Lenkijos miesto, realybė. Jis visiškai kitoks, nei mano kiek anksčiau aplankyta Poznanė – Vakarų Lenkijos miestas, kuriame gyventojų yra beveik tiek pat, kiek Vilniuje. Pirmasis įspūdis – iš viešojo maitinimo įstaigų: pietų kaina Liubline net perpus mažesnė nei Poznanėje, vadinasi, žmonės čia gyvena skurdžiai. Antrasis įspūdis – iš miesto architektūros: senamiestyje daug neatnaujintų namų, tačiau gyvenamieji daugiabučiai yra rekonstruoti. Taigi Liubline situacija priešinga nei, pavyzdžiui, Vilniuje ar Klaipėdoje, kur žvilga centras – verslo zona, bet gyvenamieji rajonai atrodo apleisti ir neprižiūrėti.

Mąstydama apie daugiabučių renovacijos programos fiasko Lietuvoje, pasidomėjau liubliniečių sėkmės istorija: iš kur tie pinigai? Vietos gyventojai atkreipė dėmesį į tai, jog nedidelis pinigų kiekis savivaldybės biudžete reiškia, kad juos investuoti reikia tikslingai, t.y. skirti žmonių gerovei. Renovacijos varikliu tapo pačios gyvenamųjų namų bendruomenės, kurios šiame mieste yra ypač stiprios. Taigi akivaizdu, kad procesas vyko skatinamas iniciatyvos „iš apačios“, o ne „iš viršaus“, kaip Lietuvoje.

Mūsų krašte susikalbėjimo tarp žmonių beveik nėra, todėl esame savotiškai įkalinti prastos padėties – keisti gyvenimo sąlygoms mieste reikia gyventojų vienybės, bet vienybės būti negali, nes gyvenimo sąlygos prastos, tad kiekvienas už „savo vietą po saule“ kovoja savarankiškai ir antklodę tempia į savo pusę. Būtent menką žmonių tarpusavio susikalbėjimą matau kaip esminį Lietuvos miestų plėtros trukdį –  jam pagerėjus atsirastų daugiau žmonių ir bendruomenių iniciatyvų, kurios galėtų pradėti ir plėtoti įvairius procesus, dabar dažniausiai stringančius valdžios įstaigų koridoriuose ir nesudarančius konkurencijos architektūros kritiko Almanto Salamavičiaus vadinamiesiems „bakalėjininkų“ stumiamiems projektams[1].

Kultūros posovietinėje Lietuvoje tyrinėtojai pastebi, kad mes iki šiol vadovaujamės Le Corbusier moderniosios architektūros nuostatomis – architektūra turi keisti žmonių įpročius ir socialinius santykius, o ne prisiderinti ir jiems tarnauti[2]. Galbūt tai turi ir teigiamą poveikį, tačiau man dažniau tenka susidurti su neigiamu. Pavyzdžiui, trumpindama kelią dažnai einu tiesiai per planingai užželdintas teritorijas išmintais takeliais ir už tai pylos gaunu nuo tvarkingai žygiuojančių aplink. Tai tik vienas pavyzdžių, kaip architektūra gali supriešinti. Mūsų miestuose tokių pilna, todėl vieni yra „blogi“, nes (ne)sąmoningai laužo nustatytas taisykles, kiti – todėl, kad jaučia pareigą būti „geri“ ir auklėti.

Kartais galima net suabejoti, ar tai tikrai tos pačios Le Corbusier nuostatos. Tie patys kultūros tyrinėtojai atkreipia dėmesį, kad Lietuvos architektai paklūsta postmodernaus kapitalizmo dėsningumams: dalyvauja pigios statybos procesuose ir taip suka kapitalo judėjimo ratą[3]. Kai apie tą patį reiškinį imasi kalbėti architektai, jie sutinka, kad mūsų šalyje, kitaip nei kaimyninėse, tapo įprasta architektams mokėti mažiau, o tai automatiškai atsiliepia ir jų kūriniams – trumpėja projektavimo laikas, tampa sunkiau įvertinti savo darbą[4]. Taigi gali pasitaikyti ir nekokybiškų, nepakankamai apgalvotų architektūrinių sprendimų. Tuo labiau kad dauguma užsakovų, statydami greitai ir pigiai, galvoja tik apie save bei savo kapitalo grąžą, o visuomenė, bendrasis interesas pradeda rūpėti nebent tada, kai tai nuleidžiama „iš viršaus“.

Statinių, kuriais būtų siekiama papildomos naudos visuomenei, – reta. Vienas iš tokių – Audriaus Ambraso projektuotas „Swedbank“ pastatas Vilniuje. Pietinio fasado pusėje sukurta terasa yra nauja jauki erdvė su sėdimomis vietomis bei želdiniais, čia miestiečiai gali ateiti ir praleisti laisvalaikį. Už pastato lieka judri gatvė, kurią A.Samalavičius lygina su automagistrale[5], o prieš lankytojų akis – įspūdingas vaizdas, kuris apima rekreacinę žaliąją zoną šiapus Neries, vandens juostą ir kairiojo Neries kranto panoramą. Architekto suformuota erdvė, mano požiūriu, neturi analogų Lietuvoje – ji vieša, bet čia žmogus jaučiasi patogiai.

„Swedbank“ pastatas – išimtis iš taisyklės. Šiuolaikiniame Lietuvos mieste vyrauja tendencija viešąsias erdves paversti privačiomis, kuriose simuliuojamas visuomeniškumas – vėlgi ta pati „bakalėjų“ kultūra. Erdvės, kurios lieka viešos, tampa greičiau niekieno, nei visų – gatvės gyvenimas čia nevyksta, laisvalaikiui jos taip pat netinkamos (Vilniuje mažai lankoma Nepriklausomybės aikštė, kurioje yra vienas didžiausių miesto fontanų[6], apleistas Vingio parkas, grafičiais nutepliotas skveras tarp Pylimo, J.Basanavičiaus ir K.Kalinausko gatvių). Mažų, žmogiško mastelio erdvių beveik nėra, jomis stengiamasi ką nors įprasminti – dažniausiai kokią istorinę asmenybę ar kokį didingą praeities faktą.[7] Praprastai toks įamžinimas buria aplink jo šalininkus, tačiau tai netampa bendra vieta miestelėnams, kuriuos turėtų vienyti ne ideologijos, o tiesiog geras, patogus buvimas kartu.

Smagu matyti, kad Gedimino paminklo papėdėje Vilniuje ar prie Soboro laiptų Kaune dažnai renkasi jaunimas, tačiau Rotušės aikštė Vilniuje pilna žmonių tik vasarą, kai čia veikia lauko kavinės, o Vienybės aikštė Kaune paprastai tuščia visus metus. Kodėl? Amerikiečių urbanistas Williamas H. Whyte’as filme „Mažų urbanistinių erdvių socialinis gyvenimas – gatvės kampas“ kalba apie pagrindinius veiksnius, lemiančius, kad žmonės labiau linkę burtis ir bendrauti vienose vietose, o mažiau kitose. Be to, kad žmonės pritraukia kitus žmones, vienas pagrindinių faktorių – galimybė atsisėsti. Juk būtent sėdėdami mes patogiai būname ir ilsimės. Paradoksalu, bet, pavyzdžiui, didžiulėje Vienybės aikštėje patogiai įsitaisyti vietos nėra. Ši aikštė tėra didžiulis grindinys, daugiau – visiška tuštuma. Priešingai nei Katedros aikštė Vilniuje, kurią žmonės išnaudoja judėti viena ar kita įvairių susikertančių kelių kryptimi, viena didžiausių Kauno aikščių yra nutolusi nuo intensyvesnių gyventojų judėjimo srautų.

Mūsų miestuose architekto kūrybiškumas gali būti panaudotas įvairiai, bet tik ne socialumui skatinti. Vis dėlto papildomas, socializuotis skatinantis elementas mūsų miestuose nepaprastai reikalingas. Albanijos sostinėje Tiranoje prieš dešimtmetį pradėtas Edžio Ramos projektas: pabrėžiant pastatų pokyčius po 1990 metų, jie buvo nudažyti įvairiomis spalvomis. Projektas sumanytas ne miesto estetinei išvaizdai gerinti, bet suteikti impulsą miesto gyventojų komunikacijai kažkokia bendra tema[8]. Įdomiausia, kad su šiuo projektu prasidėjo ne tik socialiniai, bet ir estetiniai, politiniai ir ekonominiai miesto pokyčiai, ilgainiui ėmė mažėti nusikalstamumas ir, kaip sako buvęs Tiranos meras, dabar šis miestas nebėra niekieno žemė – tai miestas su problemomis, kaip ir daugelis kitų Europos miestų. Toks per architektūrą įgyvendintas socialinis projektas pabrėžia sąsają tarp architektūros ir žmonių bendravimo bei skatina svarstyti, kaip į tokį projektą būtų reaguojama Lietuvoje ir koks jis turėtų būti, kad paskatintų žmonių socializaciją mūsų miestuose.

Būtų įdomu matyti mūsų architektus, žaidžiančius savo įrankiais ne visuomenės galingųjų, o žmonių naudai. Galbūt kelių tokių projektų poveikis nesustotų ties gyventojų socializacijos augimu, bet padidintų pasitikėjimą architektais, jų kuriamais produktais ir netgi išmokytų žmones juos vertinti. Didesnis vertinimas visada susijęs su didesne verte, o versle tai susiję su finansiniais ištekliais. Didesni finansiniai ištekliai – daugiau galimybių. Socialumo faktorius architektūroje atveria, o ne uždaro galimybių ratą, todėl reikia tikėtis, kad po sėkmingo „Swedbank“ pastato projekto bus daugiau norinčiųjų kurti socialinius projektus ir sutinkančių juos finansuoti. Kita  vertus, akivaizdu, kad šiai visuomenei galėtų padėti ir didesnio masto architektūrinis – socialinis projektas. Tačiau klausimas, koks jis galėtų būti, yra labai sudėtingas, reikalaujantis ne tik atlikti visuomenės tyrimą, bet ir išmanyti naujausių architektūros elementų poveikį.

___________

[1]     Samalavičius, Almantas. Urbanistinės erdvės ir bakalėjų kultūra. In: Kultūros barai 2008, nr. 4. [žiūrėta 2013 lapkričio 24 d.]. Prieiga per internetą: [http://www.tspanevezys.lt/verta-perskaityti/1/22/almantas-samalavicius-urbanistines-erdves-ir-bakaleju-kultura]

[2]     Rubavičius, Vytautas. Kvadratinių metrų urbanistika ir architektūra. In: Laisvės architektūra, sud. Reklaitė, Julija. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2012. p. 228.

[3]     Ibid. p. 230-231.

[4]     Reklaitė, Julija. Dėsningi atsitiktinumai. Interviu su Audriumi Ambrasu. In: Laisvės architektūra, sud. Reklaitė, Julija. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2012. p. 124-127.

[5]     TV laida Pasivaikščiojimai su Almantu Samalavičiumi [interaktyvus]. Kaunas: Alchemija TV, 2013 [žiūrėta 2013 lapkričio 24 d.]. Prieiga per internetą: [http://www.alchemija.tv/index.php/pasivaik-iojimai/pasivaikiojimai-su-almantu-samalaviiumi/]

[6]     Ibid.

[7]     Ibid.

[8]     Architecture + Art : Edi Rama & Anri Sala [interaktyvus]. In: Vimeo, 2013 [žiūrėta 2013 lapkričio 23 d.] Prieiga per internetą: [http://vimeo.com/8254763]


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*