Rugsėjis

Paminėjus sąvoką impresionizmas, pirmiausia ji asocijuojasi su Prancūzijoje  prasidėjusiu dailės modernėjimo procesu, kuris pasklido po didžiąją dalį pasaulio, nes būtent impresionistai arba įspūdžio fiksuotojai buvo pirmosios kregždės, kurios įnešė naujų idėjų vaizduojamajame mene. Pierre-Auguste Renoiras buvo vienas iš pirmųjų, kurie prisidėjo prie modernaus meno sklaidos.

Su šio menininko tapyba susipažinę esame visi, tačiau grafikos darbai mažiau žinomi, rečiau pristatomi žiūrovui, daugelis apie Renoiro grafiką tikriausiai nėra visai girdėję, nors Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus Užsienio šalių grafikos rinkinyje saugomi keli šio impresionisto atspaudai, kuriuos ir norėtųsi pristatyti besidomintiesiems.

Pristatant Pierre-Auguste Renoiro kūrybą svarbu prisiminti ir pačių impresionistų kelią į parodų sales. Impresionizmas gimė 1874 m. pavasarį, kai Paryžiaus jaunų menininkų grupelė pasipiktino, jog jų darbai nebuvo priimti į oficialiuosius salonus, tad jie susibūrė ir surengė savo darbų parodą fotografo Félixo Nadaro ateljė. Tarp trisdešimties prisistačiusių menininkų, kurie pasivadino Bevardė tapytojų, skulptorių, graverių ir kt. draugija, buvo Claude Monet, Pierre-Auguste Renoir, Edgar Dega, Camille Pissarro, Alfred Sisley, Berthe Morisot, Paul Cezanne ir kt.  

Pirmąją impresionistinio meno parodą žiūrovai sutiko nustebę ir sumišę, o besidominti meno naujovėmis spauda pažėrė kandžių komentarų. Tuo tarpu Claude Monet paveikslas „Įspūdis. Saulėtekis“, nutapytas 1872m., paskatino kritiką Louis Leroy šią  menininkų grupę pašiepiamai pavadinti impresionistais (pranc.  impression – įspūdis).

Būrelį ganėtinai savito braižo menininkų suartino noras nesilaikyti tironiškų akademiškumo nuostatų, griežtų atrankų į parodas. Jie siekė vaizduoti pasaulį kitaip, nesilaikant kilnaus ir pamokančio klasicistinio meno principų. Impresionistų darbai pirmiausia išsiskiria eskiziškumu, neužbaigtumo įspūdžiu; vieni kritikai juos už tai peikė, o kiti priešingai – gyrė ir pripažino šį bruožą jų stipriausia savybe. Tačiau svarbiausia impresionistų darbuose – susidomėjimas šviesos ir oro efemeriškumo poveikiu peizažui, nes įsigilinę į gamtos vaizdus, jie visiškai pamiršo žmogaus figūrą, ji dingo iš jų kūrinių. Tik ne iš Renoiro paveikslų.  

Pirmuosius impresionistinius žingsnius Renoiras žengė kartu su Monet, jie natūroje tapė peizažus, tačiau Renoirą vis labiau domino žmogaus figūros vaizdavimas, o XIX a. aštuntajame dešimtmetyje jis grįžo prie klasikinio figūrų vaizdavimo būdo, pamėgo akto žanrą, moteris tapo nuolatiniu jo kūrybos objektu. Jeigu ankstyvuosiuose  dailininko darbuose vyravo impresionizmas, tai vėliau savo kūriniuose jis derino impresionistinio meno ir klasicizmo principus.

Impresionistinei tapybai Renoiras nusipelnė kaip itin subtilios impresionistinės šviesos, spalvų ir judesio traktuotės meistras, kurį žavėjo prabangių audinių ir švelnūs moterų odos atspalviai. Vėlyvesniems kūriniams būdingos šiltos raudona ir oranžinė spalvos, darbuose dominavo skulptūriškumas. Pats dailininkas tvirtino, kad tapyba „turi būti kai kas malonaus, džiugaus ir gražaus, būtent – gražaus“. Savo kūryboje ypatingą dėmesį jis skyrė moteriai bei  visuomeninio gyvenimo vaizdavimui – šios temos lydėjo jį beveik visą kūrybinį kelią.

Pierre-Auguste Renoiras savo pirmuosius grafikos darbus atspaudė apie 1890 metus, tačiau beveik ¾ iš jų buvo sukurti po 1900-ųjų. Amžių sandūroje jis buvo beveik 50 metų amžiaus garsus ir žinomas dailininkas. Menininkas susidomėjo grafika iš praktinių sumetimų, šią veiklą inspiravo leidėjų bei kolegų prašymai –  jie norėjo sužinoti, ar jis turįs pageidavimų, kad jo darbai būtų  reprodukuojami. Todėl neapsikentęs nuolatinių klausinėjimų jis pradėjo kurti savo tapybos darbų atitikmenis įvairiomis grafikos technikomis. Per paskutiniuosius 14 savo gyvenimo metų Renoiras sukūrė didžiąją dalį iš paskelbtų 60 estampų, kuriuos sudaro 25 ofortai ir 35 litografijos.

Jis buvo pirmasis iš impresionistų, kuris galėjo mėgautis pripažinimu ir sėkme kaip grafikas. Didžioji dalis menininko grafikos lakštų buvo paskelbti  Ambroise’o Vollardo, žymaus grafikos kūrinių leidėjo ir knygų meno puoselėtojo, iniciatyva bei įtraukti į Teodoro Duret, kuris laikomas svarbiausiu impresionistinio meno metraštininku, leidžiamus katalogus. A. Vollardas užsakė daugiausia litografijos ir oforto technikomis atliktų kūrinių, jie buvo skirti paties dailininko  darbų katalogų iliustravimui ir darbų reprezentavimui.  Tačiau didžioji dauguma Renoiro oforto ir sausos adatos  technika atliktų kūrinių pasirodė knygose.

Vienas pirmųjų jo grafikos darbų – ofortas „Bernevalio paplūdimyje“, sukurtas apie 1892 m.  Nedidelio formato estampe užfiksuotos dvi paplūdimyje sėdinčių mergaičių figūros, kurios stebi besimaudančiuosius jūroje. Reiktų paminėti, jog abiejų mergaičių asmenybės yra žinomos: mažesnioji –  Julie Manet, tapytojos Berthe Morisot ir Eugene Manet dukra bei dailininko Edouard Manet  dukterėčia, šalia sėdi jos pusseserė Paulette Gobillard.

Oforte užfiksuotas abstraktus gamtos vaizdas, kuris pulsuoja, vibruoja, perteikia oro judėjimą, lengvą jūros bangavimą, plaukiančius debesis. Tačiau svarbiausi akcentais šiame darbe tampa  ¾ nugara į žiūrovą sėdinčios jaunos mergaitės. Jos nepastebi, o gal nekreipia dėmesio, į dailininką, esantį joms už nugaros, nes puikiai jaučiasi gamtoje, stebi jūrą ir kviečia žiūrovą mėgautis marinistiniu peizažu. Apie šią užfiksuotą sceną savo biografui menininkas yra pasakęs: „Jos tokios jaunos ir gražios, jos mūsų net nepastebi, tad sunku pasakyti, ar jos modeliai ar nimfos“.

Estampas sukurta pagal aliejinės tapybos paveikslą „Mauduolės“, nutapytą apie 1892 m. Abiejuose darbuose atsispindi ir paties menininko gyvenimo akimirkos – jo atostogos Normandijoje, kur jis praleisdavo daug laiko Bernevalio paplūdimyje kartu su draugo Edouard Manet šeima, kuri jį įkvėpė sukurti itin daug panašių kompozicijų.  Ypač jam patiko tapyti paminėtąją kolegos Edouard Manet dukterėčią Julie, kuri buvo tapusi dailininko mūza.  

„Bernevalio paplūdimyje“  atskleidžia daugelį menininko kūrybos bruožų. Vienas svarbiausių – žmogaus figūros vaizdavimas. Modeliai dažnai tapomi neįprastai – iš nugaros. „Mauduolės“ išsiskyrė iš impresionistų kūrybos, nes žmonių figūros tapomos netikėtais rakursais. Žiūrovui tarsi teigiama, jog scena užfiksuota natūraliai, nepozuojant, menininkas leidžia įsijausti į užfiksuotos  akimirkos natūralumą. Jo kūryboje net grafika tampa vibruojančia, efemeriška, linijos itin lanksčios, banguojančios kartu su užfiksuota gamta ir jūra.

Renoiro darbuose moterys buvo labai svarbios. Modeliais jis rinkdavosi giminaites, drauges, mylimąsias, netgi savo sūnus perrengdavo mergaitiškais drabužiais ir tapydavo. Vėlyvuoju kūrybos laikotarpiu, kaip jau pasakyta, dailininko darbuose ėmė vyrauti moters aktai. Apie akto žanrą pats menininkas yra išsireiškęs gana tiesmukai:„ Jeigu Dievas nebūtų sukūręs moters su krūtimis, jis niekada nebūčia tapęs dailininku“. Šį jo kūrybos laikotarpį puikiai iliustruoja ofortas „Mauduolė iki kelių vandenyje“, sukurtas apie 1910 m.

Oforte užfiksuota jauna moteris, stovinti nuoga vandenyje iki kelių, aplinkui ją – siūbuojančios nendrės. Ji drovisi savo nuogumo, dešinioji ranka bando pridengti kūną draperija, o kairioji – paslėpti krūtis. Jos judesiai primena Sandro Botticelli paveikslą „Veneros gimimas“, kuriame ką tik gimusi  grožio deivė taipogi bando pridengti savo nuogumą. Renoiro įamžintą moterį taip pat galima palyginti su Knido ar Kapotolijaus Veneros skulptūromis, kuriose modeliai taipogi bando paslėpti savo nuogą kūną. Būtent šiame Renoiro darbe ryškiai juntama klasicizmo įtaka.   Renoir‘as moterį vaizduoja itin grakščią, moteriškų formų, tačiau drovią, jos kūnas pasisukęs ¾, rodos, moteris bando pasislėpti nuo žiūrovų akių, drovisi ir menininko, jaučiasi netyčia užklupta, dailininkas tarsi braunasi į itin privatų, jos užimtą gamtos kampelį. Kaip ir daugelis grafikos darbų, taip ir šis turi atitikmenį tapyboje, jis primena „Mauduolė (Po maudynių)“, tapytą 1888 m. Galima daryti prielaidą, jog šiuose kūriniuose užfiksuota jo žmona Aline Charigot, kuri buvo auksaplaukė, itin moteriškų formų jauna moteris, kuri jam pagimdė tris sūnus.

Nors ir veikiamas klasicistinės tapybos bei akademinio žmogaus vaizdavimo nuostatų, menininkas nenutolsta nuo impresionizmo – moterį supanti  gamta vibruoja, mainosi, juntamas lengvas vandens bangavimas, šnarančios nendrės aplink modelio figūrą, taigi darbe atsispindi pirmo įspūdžio fiksavimas. Dailininkas atskleidė susitikimo su nuoga moterimi akimirkas, taip įamžindamas itin intymų momentą. Ofortas „Mauduolė iki kelių vandenyje“ buvo paskelbtas Teodoro Duret išleistame leidinyje „Manet ir kiti prancūzų impresionistai“, išleistame 1910m.

Pierre-Auguste Renoiras, kaip ir kiti impresionistai, plėtojo plenerinę tapybą, vaizdavo tirpstančias, be aiškių kontūrų formas, atsisakė lokaliųjų spalvų kolorito, net ir grafikos darbuose jam pavyko užfiksuoti  besimainančius ir kintančius gamtos reiškinius, tačiau iš gausaus būrio impresionistų jis išsiskyrė, nes savo kūrybą „paskyrė“ žmogui. Renoiras išmoko pastebėti ir grožėtis moterišku žavesiu, žaismingumu, pabrėžti kasdienybės patrauklumą.

Aptartuose ofortuose „Bernevalio paplūdimyje“ ir „Mauduolė iki kelių vandenyje“, atskleidžia didžiąją daugumą Renoiro kūrybos bruožų bei paties menininko gyvenimo detales, kurios glaudžiai siejasi su jo kūryba. Pierre-Auguste Renoiras nenorėjo  pastebėti liūdnosios gyvenimo pusės, jį kur kas stipriau traukė grožis, žaismingumas ir švelnumas.