Vasaris

V.Mikuckis. Solveigos Vasiliauskaitės nuotr.

„Klasikinė gitara man – aukštų techninių ir meninių galimybių instrumentas, gali būti prilygintas net mažam orkestrui“, –  tai Valdemaro Mikuckio citata iš koncerto programėlės. Būtent šis solistas savo gebėjimais ir pamėgto instrumento garsais džiugino klausytojus Kauno valstybinėje filharmonijoje vasario 9–ąją.

Nors gitara ir vadinama klasikiniu instrumentu, ja atliekamas repertuaras nėra išskirtinai akademinis, mat ji neišvengiamai asocijuojasi su įvairių epochų bardų muzika bei folkloru, ypač ispaniškomis melodijomis. Galbūt todėl klasikinė gitara turi ir plačiai vartojamą sinonimą - ispaniška gitara, be to, daugelis šio instrumento klasikinio repertuaro kūrėjų taip pat yra ispanų kilmės. Tad tikriausiai Valdemaro Mikuckio rečitalio programa, kurioje neišvydome tradicinių kompozitorių pavardžių, niekam nekėlė nuostabos. Tąkart turėjome galimybę pasiklausyti rečiau skambančių kompozitorių - Fernando Soro, Francisco Tárregos, Carlo Domeniconi, Isaaco Albénizo, Heitoro Villa-Lobos opusų.

Tiesa, koncertas buvo pradėtas baroko grando J. S. Bacho preliudu ir fuga iš siuitos liutniai BWV995. Šis kūrinys iš kitų skambėjusių tą vakarą išsiskyrė skambesiu, mat buvo vienintelis grynai akademinis, be jokių ispaniškų intonacijų. Nors ir priklausantis griežtajam barokui, opusas skambėjo gerokai romantizuotai, kūrinį veikiau priartinant prie šiltų pietietiškų melodijų nei asketiško liutnės skambesio. Tai buvo tarsi įžanga į ispaniškų melodijų vakarą.

Valdemaras Mikuckis savo rečitaliui pasirinko įvairių epochų kompozitorius ir jų kūrinius, tapusius ispaniškosios gitaros repertuaro klasika. Visi opusai išties įspūdingi, tačiau pasigedau informacijos ir apie pačius kūrinius, ir apie jų autorius, kurie nėra taip gerai žinomi, kaip gerokai dažniau koncertų salėse skambantys Vienos klasikai ar romantikai. Klausantis retokai koncertuose skambančios klasikinės gitaros muzikos tikriausiai ne vienam būtų pravartu ar bent jau įdomu žinoti, kuriame amžiuje buvo sukurtas kūrinys, ar susipažinti su  programinio kūrinio turiniu.     

Beje, koncerto programėlėje būta ir tam tikrų netikslumų – pirmiausia akis užkliuvo už ispanų kompozitoriaus ir gitaristo Francisco Soro, kurio tikrasis vardas yra Fernando Sor (1778-1839). Nors šio kompozitoriaus vardas ir pavardė buvo verčiamas į daugelį kalbų, todėl nuolat būdavo skirtingai tariamas ir rašomas, vis dėlto konkretaus Francisco vardo prie jo pavardės aptikti nepavyko.

Tąvakar skambėjo Fernando Soro Introdukcija ir variacijos W.A.Mozarto tema, op. 9 (programėlėje nebuvo nurodytas ir opuso numeris), paremtos W. A. Mozarto operos „Užburtoji fleita“ melodijomis. Kompozitoriaus broliui Carlosui dedikuotas kūrinys buvo sukurtas 1821 metais, tuo tarpu W. A. Mozarto „Užburtosios fleitos“ premjera įvyko 1791 – dar klasicizmo epochoje, tad kūrinyje įdomiai susipina klasikinis ir romantiniai stiliai, taip jam suteikdami ispaniško kolorito. Kalbant apie konkrečią Valdemaro Mikuckio interpretaciją, visi minėti aspektai buvo puikiai suderinti, tačiau pritrūko kontrastų – mat tradiciškai variacijų žanras yra paremtas skirtingo tempo ir charakterio epizodais.

Koncerte buvo atlikti net du kito ispanų kompozitoriaus Francisco Tárregos (1862 – 1909) kūriniai: pirmojoje dalyje Capricho Arabe („Arabiški kaprizai“), o antrosios pabaigoje galėjome pasiklausyti variacijų „Jota“ temomis. Abu kūriniai yra itin temperamentingi, nes Francisco Tárregos tėvas buvo flamenko gitaristas, tad šio žanro įtakos neišvengė ir pats kompozitorius.

Jau pats pirmojo kūrinio pavadinimas „Arabiški kaprizai“  sufleruoja ir muzikinį charakterį. Tad ir tikėtasi rimtų kaprizų, ir dar arabiškų – o jie nuskambėjo labai subtiliai. Ko gero, tai buvo kaprizai, interpretuoti lietuviškai – kukliai ir tyliai, bet vis dėlto kaprizingai. Na, o kitas F. Tárregos opusas variacijos „Jota” temomis lietuviškų šokių nė kiek nepriminė, nes jota – Aragonų krašto šokis, šokamas ir kituose Ispanijos regionuose. Šis kūrinys buvo puiki proga atsiskleisti techniniams Valdemaro Mikuckio gebėjimams, mat jį atliekant griebiamasi tokių efektingų veiksmų kaip beldimas į gitaros korpusą, grojimas tik kaire ranka, slankiojimas per stygas. Sudėtingi pasažai tikrai pavyko, tačiau kiek sunkiai  gitaristui sekėsi atskleisti šokio žaismingumą – ko gero, jis pasislėpė už sudėtingos kūrinio technikos.

Paskui „Arabiškuosius kaprizus“ sekė Koyunbaba – italų klasikinės ir džiazo muzikos gitaristo ir kompozitoriaus Carlo Domeniconi (g.1947) kūrinys, taip pat turintis sąsajų su arabiškaisiais kraštais. Koyunbaba – turkiškas žodis, pažodžiui verčiamas kaip „Avių tėvas” arba „Avies dvasia”. Itin įdomi šio kūrinio gimimo istorija: Carlo Domeniconi apsilankė Turkijoje, kur sužinojo apie šventojo Koyunbaba, gyvenusio tryliktame amžiuje, kapą. Anot legendos, pabuvojusio prie kapo šio žmogaus dvasia padeda išspręsti šeimos problemas. Pasakojamas ir kitas mitas: Pietvakarių Turkijoje tebegyvena Koyunbabos palikuonys, kurių žemės esti prakeiktos. Žmonės, panorę įsigyti jų žemės lopinėlį, miršta arba staiga suserga. O kad visa tai neskambėtų pernelyg mistiškai, Carlo Domeniconi rėmėsi konkrečiais pavyzdžiais: viena moteris, kilusi iš Vokietijos, panoro įsigyti žymiosios žemės, tačiau netrukus susirgusi vėžiu; trys Koyunbaba šeimos vyrai, staiga pardavę žemę, ir paskui pasikorę.

Antrąją koncerto dalį pradėjo ispano Isaaco Albénizo (1860-1909) „Asturias“ iš Chantsd'Espagnia („Ispaniškosios siuitos“), op. 232. „Asturias“ – tai siuitos preliudas, dar kartais vadinamas „Leyenda“, tokius pavadinimus gavęs praėjus dvejiem metams nuo kompozitoriaus mirties. Nors originalas buvo sukurtas fortepijonui, šiomis dienomis jis, ko gero, labiausiai žinomas kaip klasikinės gitaros repertuaro kūrinys. O gitarai „Asturias“ aranžavo visai ne pats I. Albénizas – pirmasis tai padarė jau anksčiau minėtas Fransico Tárrega, kurio aranžuotė išliko populiariausia iki šių dienų. Na, o pats kūrinio autorius, gausiai naudojęs folkloro elementus, neatsisakė jų ir šiame opuse, nes komponuodamas „Asturias“ rėmėsi buleria – daina iš flamenko repertuaro, naudodamas jai būdingą friginę dermę ir marcato/staccato štrichus, imituojančius flamenko šokėjų judesius. Be šio kūrinio tikriausiai neišsiverčia nė vienas klasikinės gitaros koncertas, tad dažnas šio isntrumento gerbėjas yra susikūręs tam tikrą vaizdą, kaip jis turi skambėti – be abejo, temperamentingai ir spalvingai. Šį kūrinį į savo repertuarą įtraukė ir Valdemaras Mikuckis, vėl pasirinkęs santūroką interpretaciją, tačiau atskleidęs savo puikią techniką ir privengęs čigoniško temperamento.

Tikriausiai todėl gitaristui kur kas labiau tiko etiudai – neprograminiai kūriniai. Koncertui jis pasirinko brazilų kompozitoriaus Heitoro Villa-Lobos (1887-1959)  Etiudą Nr. 11, e-moll ir Etiudą Nr. 12, a-moll. Tačiau daugelis klausytojų taip ir nesuprato, skambėjo tik vienas kūrinys ar abu, mat nebuvo jokios ryškios, abu kūrinius atskiriančios pauzės.

Prieš skambant paskutiniam vakaro opusui, variacijoms „Jota“ tema (Francisco Tárrega), šiokį tokį kontrastą ir žaismingumo atspalvį į vakaro programą įliejo jau nebe ispaniškas „Pabrolio valsas“, kurio autorystė priklauso rusų kompozitoriui Nikitai Koškinui (g. 1956), įkvėpimo pasisėmusiam iš Edgaro Allano Poe kūrybos. “Pabrolio valse” romantika perpinama su beprotybe – daug chromatinių garsų derinama su valso ritmu, tad opusas tokiu būdu įgauna sarkastišką atspalvį. Ko gero, dar daugiau sarkazmo kūriniui suteikė ir faktas, jog vakaro vedėja, užliūliuota H. Villa-Lobos muzikos, pamiršo pristatyti šį kūrinį, tad tai teko padaryti pačiam gitaristui.

Koncerto programoje teigiama, jog Valdemaras Mikuckis laikomas vienu talentingiausių šiuolaikinių Lietuvos gitaristų, jis yra tapęs ne vieno Lietuvos ir tarptautinių klasikinės gitaros konkursų laureatu. Ir išties, šis atlikėjas yra itin techniškas, tačiau  labai santūrus. Mat muzikavimas reikalauja ne tik technikos, bet ir temperamento, kurį V.Mikuckis laiko paslėpęs savyje, neleisdamas laisvai lietis emocijoms. Vis dėlto smagu, kad muzikantas ne tik aktyviai koncertuoja, bet savo meistriškumą perduoda ir mokiniams. Tad reikėtų pasidžiaugti, jog gitara skamba  ne tik populiariosios muzikos erdvėse, bet ir klasikinės muzikos salėse, kad grįžtama prie šio instrumento ištakų ir pačių klasikų.