Spalis

Po www.kamane.lt sparnu gimęs, bet kurį laiką snaudęs aktyvus alternatyvios krypties literatūros  sujudimas (AKLAS) „Žirklionis“ vėl išgalando kritiškos minties ašmenis ir susirikiavo diskusijai apie pastaruoju metu vis populiarėjančią lietuvių memuaristinę literatūrą. Diskusijoje dalyvavo AKLAS nariai Mindaugas Grigaitis, Simona Siderevičiūtė ir Loreta Varaniūtė. 

Mindaugas: Memuarai – šiuo metu labai populiarus žanras visame pasaulyje. Pastaruoju metu Lietuvoje memuaristinės literatūros taip pat pagausėjo, tad įdomu pažiūrėti, kokia gi šiuolaikinės lietuvių memuaristikos padėtis. Memuarai yra sudėtingas ir principingas žanras: jis ne tik bando atskleisti asmeninius potyrius, bet kartu siekia kuo tikroviškiau ir konkrečiau parodyti praeities laiką. Kadangi memuarai paprastai pasakoja apie kelis skirtingus laikotarpius, jie reikalauja kruopštaus susitelkimo ties kalba. Svarbu ne tik papasakoti apie save ir išpasakoti asmenines emocijas (tai labiau dienoraščio stichija) – svarbiau rasti tinkamą kalbą, kuri leistų skaitytojui kiek įmanoma priartėti prie žmogaus gyvenimo tame laike. Sudėtinga istorija, per šimtą metų pasikeitusios kelios socialinės ir politinės santvarkos leidžia mums kalbėti apie postmodernioje epochoje istoriškumo dar nepraradusią sąmonę. Kita vertus, žinome ir mūsų kompleksą – dabarties baimę. Taurūs įsivaizdavimai apie lietuviškosios istorijos ir kultūros išskirtinumą dažnai neleidžia blaiviai pažvelgti tiek į dabartį, tiek į pačią praeitį. Tad ir norisi pasikalbėti apie šiuolaikinę lietuvišką memuaristiką ir pažiūrėti, kaip joje pasakojama praeitis: ar jaunesnės kartos gali už asmeninių patyrimų pajusti autentišką istorijos dvasią. Manyčiau, prasminga šiuolaikinės memuaristikos apkalbėjimą pradėti nuo Marcelijaus Martinaičio biografinių užrašų „Mes gyvenome“. 2009 metų kūrybingiausios knygos titulas tarsi ir iškelia ją į šios diskusijos centrą.

 „Mes gyvenome“ palieka gana neblogą įspūdį estetiškai įtaigia kalba. Akivaizdu, kad rašyta profesionalaus rašytojo, mokančio prisijaukinti kalbą. Tačiau M.Martinaičio memuarų dominantė – nuolatinis praeities priešinimas su dabartimi – pasirodė gana įkyri. Tekstas siūlo  primityvoką ir karikatūrišką dabarties vaizdą: šiandien visi išlepę – ir tėvai, ir vaikai, ir katinai; namai  nebeturi jokios sakralios prasmės, nes ne savo rankomis statyti, o pirkti; duona – tik prekė; vasara – ne bendruomenę jungiantis darbymetis, o atostogos, savo grožio demonstravimas ir linksmybės. Tekste gausu kategoriškų dabarties nuvertinimų (žmonėms rūpi tik technika, jie virtę susvetimėjusiais nomadais, paklaikę dėl turto ir sekso). Tikrai nenoriu paneigti asmeninių atsiminimų autentikos ar patyrimų tragiškumo. Vaikystės atsiminimai apie karą: pro galvą zvimbiančios kulkos, minų sumaitoti draugų kūnai, badas ir kiti nepritekliai – tai patirtis, kurios niekaip nepavadinsi literatūriška ar abstrakčia. Literatūrišku pavadinčiau norą dabartinius laikus įvertinti pagal senojo kaimo pasaulėžiūrą. Jis pakartoja tradicines temas: „duonos valgytojų“ bendruomeniškumas, jų darna su gamta ir daiktais, skaudūs kolektyvizacijos padariniai senajam kaimui. Mintys nenaujos, tiesa, išdėstytos įtaigiu stiliumi, tačiau atremtos ne į dabarties konkretybę, o į praeities idealybę, todėl ir atrodo literatūriškos, abstrakčios. Tokie tampa ir prisiminimai – tarsi ne išgyventi, bet išmąstyti.

Simona: M.Martinaičio memuaruose prabėgęs laikas idealizuotas ir peridealizuotas –  tai matoma taip aiškiai, kad net diskusijai šiuo klausimu nėra kur plėstis.  Visiškai sutinku su tuo, kad atkartojamas tradicinis kaimo vaizdas. Tačiau kas nustato standartus, apie ką ir kaip rašyti? Skaitydami šią knygą šoko tikrai nepatirsime: nėra stereotipų laužymo, naujovių, kalbama apie tiek kartų klasikų apdainuotą kaimą. Vis  dėlto autorių galima pagirti, nes jis pasirinktą temą nuodugniai išgvildeno, atskleidė savo asmeninius išgyvenimus, todėl, nors ir tradicinis, tačiau M. Martinaičio kaimas autentiškas, tam tikra prasme originalus. Knygos pripažinimas tik patvirtina, kad autoriaus pasirinkimas buvo teisingas. Įvairovė literatūros srityje tik sveikintina, reikia ir modernių, ir tradicinių kūrinių, skaitytojams nuo to tik geriau. Daug kas skundžiasi, kad nebesupranta painių šiuolaikinių romanų, poezijos. Todėl M. Martinaičio knyga šiame kontekste labai išsiskiria, randa savo nišą. Knygoje viskas aišku, tikslu, pasakoma, kas yra gerai, o kas – blogai. Be to, ir estetine prasme šį kūrinį skaityti yra tikras malonumas. Parenkami tikslūs žodžiai, randami sinonimai ir tvarkingai sudėliojami sakiniai. Tai kuria harmoniją ir leidžia skaitytojui atsipalaiduoti. Žmonės pavargę nuo ieškojimų, jie reikalauja paprastumo.

 Mindaugas: Sutinku, gera memuaristine literatūra aš taip pat laikyčiau tokią, kurią skaitant jautiesi apžavėtas gebėjimo sukelti tikroviškumo pojūtį. Tačiau pripažintiems literatams, net ir memuaruose, neretai pritrūksta paprastumo. Manau, to pritrūksta ir M.Martinaičiui. Jis dažnai įsipina į antropologinius apmąstymus apie patriarchalinę visuomenę, ją lygina su dabartine, tačiau pats lyginimas  paremtas grynai emociniu santykiu, o ne konceptualiomis nuostatomis. Didingas tikslas sukurti lietuvių kultūros antropologiją paskęsta emocijų varomuose sofistikuotuose samprotavimuose. Ir tokie samprotavimai patį žmogų paverčia ne tiek konkrečia egzistencija, gyvenusia konkrečiame laike, bet abstrakcija. M.Martinaitis imasi įprasminti duoną, daiktus, namus, gyvūnus – visa, kas yra už žmogaus. To, kas leidžia kalbėti apie individualumą, jis nesiryžta liesti. Kaip M.Martinaitis pats sakė, jo memuarai: „Iki meilės. Toliau pabijojau.“ Keistas ir abejingumas kūno tematikai. Mūsų archajiškas folkloras – autentiškiausias senojo kaimo atspindys – yra kupinas stačiokiškų ir vulgarių posakių kūno tema. Kalbu ne tik apie seksą: tuštinimasis, gėrimas, valgymas – folkloras sukasi aplink tai, kas žmogui buvo svarbiausia – apie esminius fiziologinius poreikius. To puikiausias įrodymas yra 1934 metais išleistas Vinco Krėvės-Mickevičiaus leidinys „Patarlės ir priežodžiai“. Nors tie posakiai – stačiokiški, šiurkštūs ir vulgarūs, bet jie  yra neatsiejama žmogaus tapatybės dalis. Tačiau tiek literatūroje, tiek folkloro tyrinėjimuose dažniausiai šis klodas ir yra užgožiamas lietuvių, kaip lyrikų tautos, mitu. Knygos „Mes gyvenome“ sceną, kai kariuomenėje kapitonei apžiūrinėjant nuogus vyrus juntamas nužeminimas iki fiziologinio lygmens, pavadinčiau davatkiška. Atrodo, lietuvių literatūroje susikūręs keistas stereotipas, kad rašytojas yra dvasinis tautos vedlys ir humanistinės kultūros sargas, saugantis tautos dvasingumą nuo tokių nukrypimų kaip individualumas, kūniškumas, psichoanalizė. Net prisiminimai rikiuojami pagal tradicinius moralės dėsnius, pagal kurios sukuriamas toks dvasingas ir kultūringas žmogus, kad jis panašesnis į gražiais žodžiais išdailintą fikciją nei gyvą organizmą su savo siela ir kūnu. Jaunesniems žmonėms ne tik senasis kaimas, bet ir sovietmetis yra tik pasakojimas. Norėtųsi neangažuotų, tų laikų daugiaplaniškumą atveriančių tekstų. Deja, tokio daugiaplaniškumo M. Martinaitis nepasiekia. Atrodo, jis taip susitapatina su literatūros guru amplua, kad, užuot kūręs paprastą pasakojimą apie konkrečią žmogišką tikrovę, savo pareiga laiko prikurti įvairiausio plauko filosofinių apibendrinimų apie žmoniją ir tautą.

Simona: Be abejonės, kiekvieną žmogų galima aprašyti ir labai konkretizuotai, ir labai abstrakčiai. Manau, kad M. Martinaitis stengiasi „sėdėti ant dviejų kėdžių vienu metu“ – detalizuoja aplinką ir per jos įvaizdžius stengiasi įprasminti žmones, jų egzistenciją. Tuomet nereikia žmonių psichologizuoti, metaforos, aplinka apgaubia juos tam tikra aura, atmosfera. Todėl žmogus, nors ir menkai išreikštas kaip asmenybė, bet labai aiškiai suformuotas per santykį su daiktais. Ar tokiu būdu jis tampa abstrakcija? Galima ginčytis. Žinoma, galima reikalauti, kad M. Martinaitis nuplėštų filosofinį apdarą nuo savo veikėjų, tačiau juk tai ne vien vaizdavimo būdas. Toks rašymo stilius išreiškia požiūrį į gyvenimą, pačius žmones, jo gyvenimo filosofiją, kurią jis bando perteikti savo knyga. Kontrastas tarp kartų požiūrių labai akivaizdus. Į šiuolaikinę visuomenę M. Martinaitis pažvelgė tikrai paviršutiniškai. Jis viską vertina  iš praeities pozicijos, sunkiai priimdamas naujoves. Moraline prasme visi laikai yra panašūs. Nėra jie nei kuo nors pranašesni, nei blogesni. Visada atrodys, kad „mano jaunystės laikais viskas kitaip“, o iš tikrųjų jaunystėje naujoves priimti tiesiog daug lengviau. Kiekvienas laikotarpis turi savo tradicijų ir naujovių. Kas vienai kartai naujovės, kitai – jau tradicijos. Be to, kiekvienas žmogus linkęs save (ar savo kartą) šiek tiek sureikšminti, pasakyti „o tas šiuolaikinis jaunimas toks sugedęs“, pamiršdamas, kad pačiam teko būti to jaunimo dalimi. Knygoje nepasigedau kūno, seksualumo. Tačiau man labiau trūko pačios meilės temos. Jaunystėje meilės audros juk pačios stipriausios, keista, kad M. Martinaitis jas visiškai nutylėjo. Nereikalauju erotikos, tiesiog kai sukuriamas toks visapusiškas vaizdas apie mokslą, tradicijas, šeimą, darbą, namus, norisi, kad meilės tema nebūtų atstumta. Autoriaus vaizduojamame kaime neaiški net šio jausmo samprata. Kur įsimylėję jaunikaičiai? Kur paties autoriaus patirtis? Atrodo, kad net apie dvasinę meilę kalbėti vis dar tabu, nors tai vienas tauriausių jausmų.

Loreta: Kaip ir jus, knygoje „Mes gyvenome“ mane sužavėjo tiksli, vaizdinga, gyva pasakotojo kalbėsena. Skaitydama jutau, jog nebyliai bendrauju su gyvu, realiu asmeniu, pati prisiliečiu prie jo patirties, išgyvenimų. Be abejo, patrauklus memuarų kalbos stilius yra mažiausia, ko galima tikėtis iš žymaus rašytojo. Deja, įtaigus pasakojimas neužliūliavo: mano dėmesį taip pat patraukė pernelyg primityvi  praeities ir dabarties priešprieša. Knygos pavadinime užkoduotas būtasis laikas „Mes gyvenome“ paskatina sunerimti: ar dabar jau nebegyvenama? Pasivaikščiojus po dabarties ir praeities priešpriešą peršasi išvada, jog autorius jaučiasi nebegyvenąs, tiesiog esantis. Be to, skaitymo malonumą apkartino pasakotojo blaškymasis. Suprantama, kad pasakojant kelių dešimčių metų senumo įvykius atsekti tikslią chronologinę seką yra be galo sunku. Tačiau pastebėjau tendenciją vienoje vietoje apie kokį nors faktą užsiminti, kitoje, jį dar sykį pakartojus, mintį šiek tiek praplėsti (arba ne). Pasakotojas tarsi pirštu baksnoja į dalykus, kurie didesnės vertės istorijai neturi. Taip skaitant mane nuolat persekiojo įkyri, kone liguista nuojauta, kad kiekviena neišplėsta mintis bus dar sykį pakartota. Be abejo, kartojamos tik praeities įvykius reiškiančios mintys – taip vėl bandoma įtikinti skaitytoją, jog gyventa anksčiau, ne dabar, ir vertinga tik tai, kas buvo. Dabartis, regis, neturi jokių galimybių tapti bent jau lygiavertė su praeitimi. Gerai yra tai, kad autorius besąlygiškai nebruka savo požiūrio: M.Martinaičio memuaruose visada išlaikoma skaitytojo teisė atmesti knygoje reiškiamą nuomonę ar bent jau žvelgti į ją kritiškai.  Taigi, nepaisant prarajos tarp praeities ir dabarties, manyčiau, jog M.Martinaitis įtaigiai supažindina skaitytoją su autentiška istorinių įvykių patirtimi. Abstraktūs filosofiniai samprotavimai mažina skaitymo malonumą, bet jos nepaskandina. Taip, jie blaško skaitytojo dėmesį, nukreipia į neesmingas potemes ir nutolina nuo pasakojimo esmės. Vis dėlto ir tie samprotavimai turi savo žavesio, atskleisdami pasakotojo asmeninius bruožus, mąstysenos ypatumus. Ko gero, įtaigus gebėjimas papasakoti apie subjektyvią, mokslinių šaltinių nesustatistintą patirtį yra vienas didžiausių tiek šios, tiek bet kurios kitos „gerų memuarų“ knygos privalumų.

Mindaugas: Taigi, tenka pripažinti – jaučiuosi perkalbėtas. „Mes gyvenome“ – tekstas, atviras diskusijoms. Nors linkčiau jam priskirti pernelyg didelį filosofinį pretenzingumą ir žmogaus vaizdavimo abstraktumą, vis dėlto užsispyrėliška būtų jį įsprausti į vienareikšmę poziciją. Dialogiškumas ir yra gero kūrinio požymis.  

Simona: Tačiau tai tikrai nėra visos mūsų memuaristinės literatūros požymis. 2008 metais išleista Vlado Pupšio memuarų knyga „Atsimainymo kalnas“ kaip tik pateko į memuarų „traukinį“, kai visi, kurių atmintis dar nešlubuoja, sumetė savo atsiminimus į popieriaus puslapius. Memuarai – platokas žanras, leidžiantis laviruoti nuo dienoraštinio tipo kūrinių iki kronikų. V. Pupšys pasirenka pastarąjį variantą. Įvykiai suskaidomi į datas, vietas, pavardes, padaromos išvados. Anotacija knygos viršelyje daug žada, ji skaitytojui teigia, kad knygos „pilvelyje“ jis ras intriguojančią istoriją apie antisovietinio pasipriešinimo grupę (Lietuvos laisvojo jaunimo tautinį susivienijimą), kurią dar pačioje jaunystėje įkūrė V. Pupšys su bendraminčiais. Ir visa tai bus papasakota gyvai, vaizdingu stiliumi, su šmaikščiais pastebėjimais ir humoru. Anotacija apgauna – nei M.Martinaičiui būdingos, nei kokios nors kitos bent kiek savitos estetinės įtaigos nesutinkame: knygoje jaučiamas oficialus, kartais net pabrėžtinai šaltas kalbėjimo tonas, o apie humorą galima pamiršti. Pradedama gimnazijos metais. Atskleidžiama istorija, kaip buvo suburtas Lietuvos laisvojo jaunimo susivienijimas, kokios aplinkybės paskatino imtis šio žingsnio. Jau čia galima jausti pagrindinę knygos „ydą“ – tikrovę matyti kaip kontrastų derinį. Autorius lengva ranka net mokyklinukus suskirsto į savus ir svetimus – patriotiškus lietuvius ir lietuvius, įstojusius į komjaunimą. Paradoksalu, bet savo paties įstojimą į komjaunimą jis žaibiškai pateisina: „<...> prieita prie išvados, kad stojimas į komjaunimą nereiškia idealų išdavystės. Tai tik totalitarinių gyvenimo sąlygų padiktuotas žingsnis, padėsiantis laikytis konspiracijos ir atmesiantis įtarimus“ (p. 18). Anksčiau autoriaus „nuteisti“ klasės draugai nebeišteisinami, jie taip ir lieka dvigubų standartų aukomis. Autoriaus kategoriškumas jaučiamas visoje knygoje, ypač kai paliečiama lietuvybės tema: „Lietuviai buvo dviejų „rūšių“: vietiniai ir atvykėliai“ (p. 30). Kalbas apie estetinę įtaigą abejotinas daro ne tik veidmainiškas kategoriškumas, bet ir sausai kronikai būdingo rašymo stilius. Tikriausiai, sekant Daumanto „Partizanų“ tradicija, kuriamas objektyvaus kalbėtojo įvaizdis, autorius neleidžia išsiskleisti savo emocijoms, bet krinta į kraštutinumus: visas gyvenimo situacijas sudėlioja schematiškai, kalba oficialiu tonu, smulkmeniškai surašo vardus ir pavardes, priskiria minimus asmenis vienai ar kitai grupei. Tokia pasakojimo maniera greičiausiai bandyta išvengti sentimentalumo, tačiau objektyvumo aura neįtikina. Kronikai būdingas smulkmeniškumas ir schematiškumas neleidžia skaitytojui pajusti prabėgusio laiko tėkmės, ritmo, o noras viską sudėlioti į gyvenimo „lentynėles“ vietomis atrodo net šiek tiek maniakiškas, pavyzdžiui, kai aprašoma, kas šokio mokyklos šokiuose: <...> dauguma mūsų draugų nešokdavo, šoko tik keleriais metais už mus vyresni klasės draugai Emilis Emiljanovas, Romas Jegelavičius, Romas Pintveris, Algis Liaugminas, Rimgaudas Daunys ir dar vienas kitas.“ (p. 23). Tremties prisiminimai taip pat virsta vietų, datų ir pavardžių kronika. Ir tai tekstą padaro ne objektyvų, bet visiškai „sausą“. Autoriaus troškimas visas emocijas pasilikti tik sau, pateikti oficialų gyvenimo variantą, skaitytoją paverčia „oficialiu“ žiūrovu, kurio nei protas, nei širdis nesudirginami. Nesujaudina ir partizanų, Lietuvos nepriklausomybės ar savo suburtos draugų grupelės „pasipriešinimo“ sovietizacijai temos. Knygoje žongliruojama skambiomis frazėmis. Jomis svaidosi ne tik socialistinės ideologijos atstovai, bet ir pats autorius. Rėkte išrėktas patriotiškumas, utopiškas būsimos laisvos Lietuvos vaizdas, valstybinio masto konspiracijos ir milžiniški veiksmų planai (tik teoriniai) primena jaunatvišką maksimalizmą. Lietuvos laisvojo jaunimo tautinio susivienijimo būrelio nariai – dar visai vaikai – ima žaisti pasipriešinimą. Jų pastangos būti „tikrais, suaugusiais“ vyrais kelia šypsnį – geriamas vynas, rengiami slapti susitikimai, renkami vadai. Lietuvos vardas figūruoja lyg tarp kitko, galima pastebėti, kad svarbiausia ne tikslas – laisva Lietuva, bet patys veiksmai, veikla, kažkas, kas vienytų jaunų žmonių grupelę. Partizanai jauniems vaikinams tapo siekiamybe, idealu, kaip dabartinės kartos jaunimo atstovams – scenos žvaigždės. Stebina, su kokiu patosu apie tai kalba pats autorius. Jis išdidžiai mini kievieną grupelės surengtą „akciją“, kuri, tiesą sakant, primena tik mokyklines išdaigas, jaunuolių pakvailiojimus: „Kad nekiltų įtarimų, laikydavomės konspiracijos: ateidavome ir išeidavome po vieną, kartais dviese. Neretai (ypač vakarais) lįsdavom pro langą. Turėjome sutartą signalą.“ (p. 16); „buvo labai svarbu sutarti, ką darytume kilus karui. Detalių nesvarstėme, sutarėme tik tiek, kad, jeigu ant Šilutės nenukris atominė bomba, stengtumės likti, niekur nesitraukti“ (p. 33). Visa tai primena paauglišką norą maištauti, burtis draugėn, daryti kažką slapta (šiuolaikiniam jaunimui – nuo tėvų, tuometiniam – nuo valdžios). Autorius memuaruose išlaiko atstumą ne tik tarp savęs ir skaitytojo, bet ir tarp savęs ir praeities. Memuarų tekstas cenzūruojamas paties autoriaus, stengiamasi įsprausti prabėgusį laiką į tam tikrus rėmus, atitinkančius gražias idėjas apie laisvę ir nepriklausomybę. Kai belieka tik datos, vietos, pavardės ir kategoriški kontrastai, – tekstas labai nuskursta. V. Pupšio knygoje autoriaus išgyvenimai uždūsta „automatiškame“, su bėgančiu laiku augančios patirties taip ir nepaliestame praeities įvykių vardijime. Skaitai pasakojimą apie didžiulių istorinių įtampų laikotarpį ir nuolat kyla klausimas – ar tikrai iš represijų ir tremties kančios liko tik statistika? V. Pupšys nuslepia savo emocijas, o tikrai galėjo jomis (bent jau dalimi) pasidalyti. Tuomet, net ir „sausos“ datos, vietovardžiai skaitytojui reikštų gerokai daugiau. Juk ne visi prisimena tuos laikus, o jaunimas greičiausiai net neįsivaizduoja patirtų kančių. Bet kaip jiems jas suvokti, jeigu viskas lieka „užrakinta“ autoriaus atmintyje, neatverta per kalbą?

Mindaugas: Klausau įsikarščiavusios Simonos kritikos ir vis šmėsčioja mintis: „pakerinti kalba“ net ir memuaruose neliteratui yra sunkiai pasiekiama. Tokią išvadą padariau lygindamas M. Martinaičio, V. Pupšio ir garsios lietuvių pedagogės Bronės Katinienės autobiografines knygas. Kitaip nei V. Pupšio tekstas, B. Katinienės atsiminimai neprislegia sausumu, schematiškumu ar patirties vertinimo nebrandumu, bet nepasiekiamas ir savitas literatūrinis stilius. Tiesa, čia neprislegia M. Martinaičiui būdingi „filosofiniai etiudai“. Jos tekstas patraukė kitkuo – paprastumu. Autorė 1909 m. gimė Sūduvos krašte, gausioje ūkininkų šeimoje. Taigi ji buvo dar vyresnės kartos atstovė nei V. Pupšys ir M. Martinaitis. Patirtis, atrodo, panaši – bent jau į M. Martinaičio – kaimiškos šaknys, tiesa, dar gilesnės – siekiančios prieškario kaimą. Tačiau savo patirties (išgyventi du Pasauliniai karai, trijų sistemų pervartos) ji nepaverčia  privilegija prieš jaunesniąsias kartas, ką galime jausti jau aptartų autorių knygose. Nėra nei tarpukario, nei pokario kaimo sakralizavimo, nei egzaltuoto partizanų ar nepriklausomybės idėjos šlovinimo. Ji nefilosofuoja, nieko neprivilegijuoja ir nesakralizuoja – tiesiog pasakoja apie tai, kas vyko jai ir aplink ją. Tekstas vietomis pernelyg folkloriškas, persodrintas deminutyvų, retorinių šūksnių, nereti ir sentimentalūs gamtos aprašymai. Dažnai atrodo tarsi būtų sekama pasaka ar padavimas. Prisiminimai apie ankstyvąją vaikystę primena Šatrijos Raganos stilių. Kalba stilistiškai neįmantri, neišskirtinė. Tiesiog nuoširdžiai ir atvirai pasakojama: sovietmečiu mokytojaujant reikėjo atiduoti duoklę sistemai, bet ir mokytojai, ir vaikai jautė, kas yra tiesa, o kas tik spektaklis; autorė prisipažįsta – vogimai, apkalbėjimai, veidmainiavimas ir melavimas, susidorojimo baimė – tokia kasdienybė negali nepaveikti net ir doriausio, todėl kartais ir pačiai tekdavo pasiduodavo ne tam, „ko širdis troško“. Čia nekuriama sistemai atsparaus „dvasios milžino“ fikcija, kurios plevėsavimą galima justi tiek M. Martinaičio, tiek V. Pupšio memuaruose. „Ilgoje kelionėje“ pasakojamas paprasto žmogaus gyvenimas – su savo silpnybėmis, nuodėmėmis, nuopuoliais ir pakilimais. Bronės Katinienės moters, motinos, namų šeimininkės, pabėgėlės-išlaikytinės čia tiek pat, kiek ir mokytojos. Būtent todėl pasakojimas įgyja visuminį vaizdą, ir skaitytojas ima justi žmogų tame laike. Nėra erotikos ar šokiruojančių kūno dekonstrukcijų: iš paprastų buitinių pasakojimų ir kelių pastabų apie jausmus sukuriamas žmogaus su kūnu ir siela pojūtis. O tam, kad atsiskleistų, kaip kaimas gyveno, nereikia daugiapakopių išvedžiojimų apie patriarchalinę visuomenę, tereikia papasakoti, kaip su mokytoja bendrauja ją priglaudę ūkininkai ar vaikai. B.Katinienės memuarai neprilygsta M. Martinaičiui savo stilistiniais viražais, tačiau jie ne mažiau patrauklūs – pirmiausia dėl paprasto ir nesentimentaliai nuoširdaus pasakojimo, kuriančio unikalų tikroviškumo pojūtį.

Loreta: Pritarčiau Mindaugo išvadai, kad nežymių literatų pasakojimas paradoksaliai yra tikroviškesnis, paprastesnis, todėl suprantamesnis. Sunku per vieną pokalbį aprėpti memuaristikos visumą, nes kūrinių yra tiesiog per daug,  tačiau tokią įžvalgą leidžia deklaruoti ne tik B. Katinienės „Ilga kelionė“, bet ir garsaus dirigento Algimanto Kalinausko „Ataidai: dirigento atsiminimai” (2010). Nors išgyventas tas pats istorinis laikas, jo suvokimas, interpretacija, vertinimas visose mūsų aptariamose knygose yra labai skirtingi. Kol vieni dūsauja dėl gyvenimo, kaip vertybės, netekties ir netikusio, nieko neišmanančio jaunimo, kiti tiesiog pasakoja tai, kas buvo aktualu kalbamuoju metu, kas geriausiai gali atskleisti bendras žmonių  patirtis. A. Kalinauskas karą, pokarį ir besikeičiančias politines santvarkas prisimena iš visai kito požiūrio taško – asmeniškumų čia tikrai nedaug, svarbiausia – profesinio gyvenimo pasakojimas. Žymus dirigentas, buvęs „Literatūros ir meno“ darbuotojas, vieno „Vagos“ skyrių vadovas, „Meno saviveiklos“ redaktorius, pedagogas, muzikos ir teatro kritikas – akivaizdu, jog šis žmogus gyvenime siekė ir, žinoma, įgijo įvairialypės patirties. Perskaičius jo atsiminimus, lieka įspūdis, jog A. Kalinauskas – žmogus, puikiai išmanęs daugelį sričių, nebijojęs išbandymų ir naujovių, nuolat stengęsis tobulėti. Nebaigtuose rašyti memuaruose autorius atskleidžia įspūdingai platų Lietuvos kultūrinį kontekstą. Lyginant šią knygą su kitomis mūsų aptariamomis knygomis, reikėtų pabrėžti, kad ji vaizdavimo maniera artima V. Pupšiui, tačiau yra gerokai įtaigesnė. A. Kalinauskas beveik ištrynė iš prisiminimų savo asmeninį gyvenimą, stiprius išgyvenimus, nesusijusius su profesija. Asmeninio gyvenimo paminimos tik detalės: pasakojimas prasideda, atrodo, išties nelengvais įvykiais – A.Kalinausko ir jo sesers savarankišku kraustymusi į atgautąjį Vilnių, kur jau anksčiau buvo įsikūrę tėvai. Prasideda Antrasis pasaulinis karas, okupacija. Taigi nuolat kito valdžia, reikėjo taikytis prie vis kitokių reikalavimų, išgyventi bombardavimus. Pasakotojas kalba apie savo patirtį, kai link Vilniaus artėjant sovietų frontui, jam ir šeimai teko ieškoti prieglobsčio pas tolimus ir artimus giminaičius. Grįžę į Vilnių jie rado daug griuvėsių ir pasikeitusią tvarką. Bet apie psichologinę istorinių įvykių įtaką beveik neužsimenama. Socialinių sistemų kaitos poveikis žmogui irgi labai mažai liečiamas. Susidaro įspūdis, tarsi jos gyvenime yra tik antraeiliai ar net trečiaeiliai dalykai. Autorius paprastai, tarsi tik tarp kitko, papasakoja, kad dar besimokant valdžios paliepimu teko „persikvalifikuoti“, kurį laiką su bendramoksliais skaičiuoti žydo krautuvėje esančias prekes – nacionalizuoti įmonę. Ir vėliau jo darbą vis pertraukdavo naujos „praktikos“, pavyzdžiui, malkų kirtimas miške. Okupantų įnoriai tik paminimi: nurodoma, kad keitėsi mokyklų pavadinimai, vyko jų perorganizavimas, taikyta cenzūra. Šmaikščiai pateikiamas amžininkų ir jo paties politinių realijų vertinimas, retsykiais ironiškai, bet gana švelniai pakomentuojami draudimai, įstatymų „apėjimas“. Tačiau tai, kad gyventojams dažnai trūko maisto, kitokių prekių, gyventa jaučiant nuolatinę įtampą, netikrumą, regis, yra ne itin reikšmingas dalykas. Nors autorius kandžiai pašiepia tuometinius išgyvenimo būdus, už korteles dalijamo maisto kokybę, vis dėlto emocijas reikšti vengia. Jos mažai figūruoja net pasakojant, kad autoriui teko būti apkaltintam fašistiniu šnipu, taigi ištisus penkis mėnesius pagyventi areštuotam. Bet kokiu atveju čia tikrai sunku aptikti M.Martinaitį persekiojusį nuolatinį „šių“ ir „anų“ laikų lyginimą – tiek gerąja, tiek blogąja prasmėmis. Vietomis susidaro įspūdis, kad knyga rašyta tik išties įspūdingiems savo karjeros laimėjimams įamžinti. Tokią išvadą galima pagrįsti ir atkreipiant dėmesį į precizišką tikslumą, kai palypėjimai karjeros laiptais tiksliai išmatuojami amžiumi (pavyzdžiui, tapus spektaklio „Rigoletto“ dirigentu, iki 20-ojo gimtadienio buvo likusios 66 dienos). Arba iš bendro knygos konteksto kiek iškrintančiu fragmentu – viename „Muzikos barų“ straipsnių pateiktos, jo manymu, klaidinamos informacijos atskleidimas. Tai tarsi ypatingo išmanymo, kompetencijos demonstravimas ne tokiems išprususiems, atidiems skaitytojams. Dėl to kyla sunkumų suprasti, kokie šios atsiminimų knygos rašymo motyvai: ar pasidžiaugti sėkme, gabumais ir įvairiapuse kompetencija, pateikti išsamų kultūros veikėjų sąrašą, ar perteikti kokią nors patirtį, suteikti skaitytojui galimybę iš arčiau  susipažinti su kito laiko ypatumais. Neretai susidaro įspūdis, kad tekstą skandina „savęs pašlovinimas“. Nuo to gelbsti gebėjimas savitai apibūdinti skirtingų miestų tapatybes. Kai pasakojama apie Vilniaus skersgatvius bei mikrorajonus, Kauno „miestiškumą“ XX a. pradžioje, manau, ne vienas skaitytojas pasijunta pats esąs vaizduojamose vietose. Iš M. Martinaičio ar V. Pupšio galime sužinoti daugiau apie karo baisumus, valdžios kontrastingumą, o iš A.Kalinausko – apie miestų, o dar labiau – nemažos kultūros dalies kitimą ir išlikimą, konkrečių asmenybių veiklą. Autoriaus gebėjimas įtaigiai, lengvai nupasakoti įvairių miestų ypatumus, atskleisti jų atmosferą, pastebėti sąsajas, dėsningumus ir išgelbsti memuarus nuo panegirikos sau. Taigi „Dirigento atsiminimai“ skiriasi nuo mūsų aptartų knygų, o kaip pagrindinį jų bruožą  įvardyčiau ryškų „profesinio aš“ dominavimą.

Mindaugas: Prisipažinsiu, kad, pradėdamas gilintis į lietuvišką memuaristiką, tikėjausi tradicinio lietuviško siužeto: pasakojimo apie tautos tragediją, jos dvasios stiprybę, okupantų pasmerkimo ir lietuviškumo išaukštinimo. Mano tokios naivios ir primityvios išankstinės prielaidos buvo gerokai apdaužytos. Apžvelgus tiek išsilavinimu, tiek profesija, tiek pažiūromis skirtingų žmonių memuarus,  tenka nulenkti galvą ir pripažinti, jog lietuvių memuarai yra tikrai įvairūs. Skirtingo meninio lygio, bet įvairūs. Džiugina, kad net ir neliteratai geba parašyti įdomius ir patrauklius tekstus.

Loreta: Ko gero, galimybė sužinoti apie subjektyvią, mokslinių šaltinių nesustatistintą patirtį yra vienas didžiausių memuarų privalumų. Įdomu ne vien klaidžioti tarp daugiaženklių žuvusiųjų skaičių, bet ir iš arčiau pažvelgti į skirtingus laikotarpius, jų įtaką paprastam žmogui. Džiugu, kad dabar, kai nebėra ideologinės cenzūros, žmonės geba pasakoti apie savo gyvenimą savitai, nors kartais jiems ir pritrūksta literatūrinės įtaigos. Pasakojimai apie praeitį aktualūs ne vien tos pačios kartos atstovams, bet ir jaunesniems skaitytojams, norintiems suvokti kultūrinę terpę, kurioje patys gyvena ir dirba. Be to, memuarai atlieka ir edukacinę funkciją – puikiai papildo kiekvieno žmogaus išsilavinimą, suteikia galimybę  artimiau pažinti visuomenei žinomus, svarbius asmenis ir tam tikrą laikotarpį, neapsiribojant įtartinai kintančia vadovėlių informacija.

Simona: Memuarai – tikrai įdomus žanras. Jautiesi tarsi būtum gavęs leidimą skaityti kieno nors dienoraštį. Vis dėlto sunku rasti „aukso viduriuką“: atsiminimus pateikti ne sentimentaliai, bet ir ne per daug objektyviai. Kad skaitytojas patikėtų, bet nesijaustų kunigu, klausančiu išpažinties, ar metraštininku, tikrinančiu kronikos tikslumą. Tekstas turėtų lietis iš širdies į širdį, kaip pasakojimas labai geram draugui apie tai, ką teko išgyventi, pamatyti, aplankyti, nuveikti, kuo nusivilti, suabejoti, o ko net gailėtis. Norisi tikėti, kad memuarai netaps trumpalaikės mados aukomis, bet bus dar labiau subrandinti ir atskleis  istorijos ir asmenybių gyvenimo detales, kurias užčiuopę pajusime gyvą istorijos pulsą.