Spalis

Lietuvos dailininkų sąjungos leidyklos direktorė Danutė Zovienė apie lietuviškas knygas atsiliepia, kaip kokybe ir dizainu niekuo nenusileidžiančias kitų pasaulio šalių knygoms. Paradoksas, bet būtent su kokybe, jos nuomone, susijusi ir dažna šiuolaikinių lietuviškų knygų yda: prabangūs leidimai sudaro pretekstą leidėjams menkaverčius romanus pardavinėti toli gražu ne menkomis kainomis.

Leidėja taip pat įvardija didžiausias problemas, susijusias su knygų leidyba Lietuvoje, ir pasakoja apie meno albumų leidybos sunkumus: nuo Anglijos karalienes primenančių knygynų vedėjų, iki detektyvinių gabumų reikalaujančių pastangų rasti savo leistas knygas jų vadovaujamų knygynų lentynose.

Kas yra svarbu geram knygos dizainui? Koks jis turi būti ir kaip pasiekti, kad jis ne užgožtų turinį, o jį pabrėžtų? Ar šių dalykų paiso Lietuvos knygų leidėjai?

Pradėkime nuo to, kad nors knygos išorinis vaizdas patiria istorinių epochų poveikį, jos konstrukcija iš esmės konservatyvi – ji išlaikė tą patį pavidalą, kurį sukūrė romėnai ir pavadino „kodeksu“. Ir šiandien popierinę spausdintą knygą sudaro susiūtų lapų pluoštas – knygos blokas, apvalkalas – viršelis, aplankas ar dėklas, gretutinių puslapių poros – atvartai ir tipografiniai elementai – raidės, eilutės. Keičiasi spaudos būdai ir medžiagos, įrišimas, proporcijos, formatai. Didelių naujovių, susijusių su knygos forma, nepadarysi: jei jų ir būna, tai greičiau apipavidalinimo, dizaino srityje. Bet pati knygos konstrukcija nekinta.

Knyga kaip daiktas yra skirta žmogaus „akiai ir rankai“, nes pagrindinis vartotojo reikalavimas – galimybė patogiai ir greitai suvokti informaciją. Bet kurią knygą turi būti patogu skaityti, ji turi nevarginti akių ir būti patogi laikyti. Kita vertus, kiekviena knyga turi savo adresatą. Pagal tai skiriami knygų tipai: grožinė literatūra, literatūra vaikams, mokslinė, meno leidiniai... Knygos apipavidalinimas priklauso nuo turinio ir tipo: tada skaitytojas, atėjęs į knygyną ar biblioteką, iš karto supranta, kur vaikiška knyga, o kur – meno albumas.

Viskam yra savos taisyklės, ir to, kas būdinga grožinei literatūrai, negalima taikyti meno leidiniui, lygiai kaip meno leidinio reikalavimų – grožinei literatūrai. Kaip matome, tai nėra vien estetika: viskas susieta su pagrindiniu reikalavimu – perduoti informaciją patogiai ir greitai.

Neretai leidėjai, rengdami vienadienius romanus, mano, kad, uždėję aplanką ir kietviršį, sudarys vertingos ir prabangios knygos įspūdį ir galės padidinti pardavimo kainą. O juk aplankas reikalingas toms knygoms, kurios skirtos ilgai naudoti, pavyzdžiui, meno albumams. Pirminė aplanko funkcija – saugoti knygą nuo išorinių veiksnių, tačiau šiandien jis turi ir reklaminę paskirtį – patraukti potencialų pirkėją. Taip dirbtinai, per konstrukcinius dalykus, kurie grožinei literatūrai kaip knygos tipui nėra būdingi, didinama kaina. Juk populiarų romaną ar detektyvą paprastai perskaitai vieną kartą, na, draugui paskolini, ir tiek – retai kada prie tokios knygos grįžtama antrą kartą. Todėl leidžiant tokio tipo literatūrą turėtų būti siekiama ekonomiško, pigesnio spaudos varianto. O tokie dalykai kaip aplankas, skaitant detektyvą lovoje, tik trukdo ir jį tiesiog nuimi.

Visai kitokie reikalavimai keliami, pavyzdžiui, meno leidiniams. Jie skirti vartyti, studijuoti pasidėjus ant stalo, todėl jų formatai didesni, jiems parenkamas kreidinis popierius. Labai svarbu, kad žmogus galėtų meno leidinyje reprodukuojamą kūrinį suvokti vienu žvilgsniu, todėl reikia žinoti atstumą nuo akies iki stalo. Taigi knygos konstrukcijoje viskas yra pagrįsta fiziologija, o visos naujovės, jei ir atsiranda, retai pasiteisina. Visi apipavidalinimo eksperimentai yra labai įdomūs ir tikrai turi teisę egzistuoti, bet vis tiek grįžtama prie klasikinių dalykų.  Jei tekstas neperskaitomas, o vaizdas – nematomas, knyga netenka prasmės.

Akivaizdus pelnas būtų, jei gelsvo popieriaus knyga minkštais viršeliais būtų parduodama už tokią kainą kaip meno albumas. Bet jeigu knygą išleidi naudodamas brangias medžiagas ir paskui brangiai parduodi – kurgi čia pelnas?

Nėra tas kietas įrišimas toks brangus. Kaip ir aplankas. Neretai tai tik vizualus prabangios, brangios knygos įvaizdis. Ir kai toks vaizdas sukuriamas, didinama kaina. Kita gudrybė – didinamas šriftas, plečiamos paraštės, taip didinant knygos apimtį. Juk jei romanas beveik 600 puslapių, jis jau gali kainuoti ir penkiasdešimt litų.

Daugiau už pačią leidybą kainuoja autorių teisės, vertimas, redagavimas. Todėl natūralu, kad kiekvieno leidėjo tikslas yra parduoti knygą ir gauti pelno. Tuo labiau Lietuvoje, kur rinka nedidelė. Juk nuvežęs lietuvių autorių knygas į tarptautinę mugę nelabai ką peši – neturime mes rašytojų, Nobelio premijos laureatų. Vos kelių autorių kūriniai verčiami į kitas kalbas. Be to, mūsų rašytojų vardai, net jei knygos ir išverstos, užsienio skaitytojams mažai ką sako. Kalbos barjeras yra problema, ir tik iliustruotos knygos vaikams ar meno leidiniai tarptautinėse mugėse gali turėti paklausą, nes tai vizuali kalba, kuriai vertimo nereikia.

Todėl leidinių tiražai Lietuvoje nėra dideli: meno leidinių svyruoja nuo 500 iki 1000 egzempliorių, o grožinės literatūros – iki penkių tūkstančių. Pirkėjų galios – sumenkusios, o vis daugiau žmonių skaito elektronines knygas. Be to, žmonės nebeperka knygų tam, kad kauptų namuose bibliotekas.

Rinka diktuoja leidėjams savo sąlygas – todėl ir siekiama sukurti reklamišką knygos viršelį – knygynuose mirga marga ir skaitytojui nėra lengva išsirinkti. Juk grožinės literatūros knygos dizaino prasme yra vienos paprasčiausių ir tik viršelyje galima „sužaisti“ vizualiais efektais.

Vadinasi, Lietuvos rinkoje neišeitų gauti pelno tiesiog paleidžiant pigius masinius tiražus? Juk jei knyga kainuotų septynis litus, gal atsirastų daugiau perkančiųjų.

Na, ir dabar būna nukainojimai. Ir tada žmonės knygas perka. Kyla klausimas: jeigu kaina nuo trisdešimt devynių litų sumažinama iki devynių, tai kokia gi knygos savikaina? Žinia, kuo didesnis tiražas, tuo mažesnė leidinio savikaina. Kita vertus, tikėtina, kad leidėjas patiria nuostolį.

Vis dėlto opioji problema Lietuvoje yra knygų platinimas. Knygynai neretam leidėjui yra neįveikiama tvirtovė. Bent jau meno leidinių knygynai geriausiu atveju užsako vos po penkis egzempliorius, o dažnai ir vos dvi tris knygas.

Pavyzdžiui, „Pegaso“ knygynų tinklas, jei per metus knygyne neparduodama vienos knygos penkių egzempliorių, grąžina jas leidėjui. Bet grąžina tokias, kad, atrodo, su tomis knygomis grindis plovė. Su tokia platinimo sistema dirbti iš tiesų sunku. Taip leidėjas pastatomas į labai keblią padėtį: meno leidinių leidėjai turi sukti galvą, kaip gauti pinigų tokiai knygai išleisti, nes meno leidinį išleisti yra labai brangu, o paskui – kaip tą knygą parduoti. Sukurti nėra problema – specialistų mes turime labai gerų. Bet, pavyzdžiui, Dailininkų sąjungos leidyklos knygas knygynuose dažnai aptinku kur nors apatinėje lentynoje ir taip padėtas, kad pati sunkiai randu. Dėl to nustojau ten lankytis.

Ką tada darote? Juk knygas vis tiek išleidžiate.

Meno knygas leidžiame nedideliais tiražais – septynių šimtų egzempliorių tiražo paprastai užtenka penkeriems metams. Gal geriau seksis su ką tik išleistu Stasio Eidrigevičiaus albumu – vis dėlto jis pasaulinio garso dailininkas. Knygas parduodame ir knygynuose – apie penkiasdešimt egzempliorių patenka į didžiuosius knygynus, jų galima rasti Lietuvos dailininkų sąjungos galerijose, kasmet dalyvaujame Vilniaus knygų mugėje. Kaip minėjau, Lietuvos rinka nedidelė, o leidėjų daug. Be to, jie nesispecializuoja – visi leidžia viską. Ir tik Dailininkų sąjungos leidykla, ko gero, yra vienintelė, nuosekliai leidžianti šiuolaikiniam menui skirtus leidinius. Na, dar Vilniaus dailės akademijos leidykla, tačiau jos asortimentas įvairesnis – ir mokomoji literatūra, ir kultūros paveldas.

Leidykla „Tyto alba“, kuri veiklą pradėjo nuo Šiaurės šalių literatūros leidybos, dabar taip pat leidžia ir meno leidinius, ir populiariąją literatūrą. Vaikų literatūrą anksčiau leido „Vaga“ ir „Vyturys“, dabar – taip pat visos leidyklos, nes šio tipo leidiniai skaitytoją turės visada.

Nuo šiuolaikinės knygos neatsiejama aktualija – elektroninės knygos. Kai atsiranda nauja medija, jau egzistuojančios turi keistis, kad rastų savo vietą. Kaip popierinė knyga gali būti atsvara elektroninei? Galbūt, jei masinės knygos pereis į virtualius variantus, gerės popierinių kokybė?

Informaciniai leidiniai, ko gero, tikrai pereis į elektroninį formatą. Apskritai, kaip teigia leidėjai, reikia galvoti jau ne apie elektroninę knygą, o tai, kas bus po jos. Šiandien technologijos kinta labai sparčiai: pagalvokime, nuo pirmųjų XV a. spausdintinių knygų iki tiražinės knygos epochos, prasidėjusios XIX a., praėjo beveik keturi šimtmečiai, o dabar mažiau nei per pusę šimto metų įvyko tokie spartūs technologiniai šuoliai, jog naujos medijos atsiranda kone kiekvieną dieną.

Neabejotinai popierinėmis išliks vaikiškos knygos, nes nuo mažumės pratinti vaiką skaityti ekrane būtų nesąmonė. Pirmosios knygos vaikui skaitomos, kai šis sėdi tėvų ar senelių glėbyje, ir taip ugdomas ne tik vaiko ryšys su pasauliu, aplinka, ne tik jo intelektas, perduodama knygų skaitymo kultūra, bet lavinami ir jutiminiai įgūdžiai.

Nemanau, kad į skaitmeninę erdvę persikels meno leidiniai. Juk skaitmeninio varianto žiūrėjimas nesuteikia tokių estetinių potyrių, kaip vartant meno albumą pasidėjus ant stalo. Skaitymo dinamika lemia judėjimą nuo pradžios į pabaigą, iš kairės į dešinę – pagal eilutę, žemyn pagal skilties stulpelį ir gilyn į knygą nuo atvarto prie atvarto. Tradicinė spausdintinė knyga nėra plokščia, ji trimatė – kaip architektūra.

Apskritai prognozuojama spausdintinės knygos mirtis per ankstyva, nes, kitaip nei elektroninė knyga, spausdintinė yra baigtinis produktas – turi pradžią, pabaigą, dėstymą, kuris plėtojasi iš atvarto į atvartą, tarsi dokumentinis filmas. Žinoma, skaitymas ekrane turi begalę privalumų, tačiau spausdintinė knyga nepavaldi elektros srovei, baterijoms ar kokiems kitiems energijos šaltiniams – popierinę knygą galima skaityti kada nori ir kur nori. Ir tai vis dar teikia savitą malonumą.