Rugsėjis

Filmas „Nematomas frontas“ („The Invisible Front“) lietuviams yra tarsi proga pažiūrėti į save iš šalies, nes, kitaip nei įprasta, šįkart apie Lietuvos istorijos skriaudas kalba ne tautiečiai. Pasakoti apie svetimos tautos negandas – nemenkas iššūkis ir filmo kūrybinei komandai: nors abu režisieriai su Lietuva susiję ypač glaudžiai  (švedas Jonas Ohmanas čia gyvena jau beveik dešimtmetį, o Vincas Sruoginis yra Amerikos lietuvis), pastarasis prisipažino bijojęs, kad filmas Lietuvoje bus nušvilptas.

Vis dėlto rugsėjo ketvirtąją, kai Kaune vyko filmo premjera, visa „Romuvos“ kino salė aidėjo nuo plojimų, trukusių bent dešimt minčių. O prie autorių dar ilgai driekėsi eilės norinčiųjų paspausti ranką ir tarti gerą žodį.

Jį tarti iš tiesų yra dėl ko. Nors žvelgti į save iš šono paprastai būna nelengva (svetima akis pastebi trūkumus, apie kuriuos pats nė neįtari), šįkart lietuviai galėjo pasijusti priešingai – gražesni, nei patys jautėsi. Istorija, kurios pagrindinis motyvas – vieno garsiausių partizanų vadų Juozo Daumanto – Lukšos atsiminimai (filmas Kaune pristatytas simbolišką jo mirties metinių dieną), atskleidžia ne tik pogrindinių pasipriešinimo kovų sunkumą ir tragiškumą, bet ir besąlygišką partizanų narsą ir atsidavimą savo tautai. „Aš labai gerbiu lietuvius“, –   teigė J. Ohmanas. Jo nuomone, lietuviams labai svarbu patiems suprasti, kas jie yra ir kas buvo, o tai neįmanoma nesupratus savo istorijos. „Juk ne tik Vakarų šalys, dažnai ir jauni lietuviai nelabai supranta, kas gi buvo tas komunizmas. Per daug dalykų dabar atrodo tiesiog savaime suprantami“, – kalbėjo filmo kūrėjas.

 „Anksčiau ar vėliau visi turime suprasti, kad niekas už mus nekovos. Negali tikėtis, kad, tarkime, ateis amerikiečiai ir tave išgelbės,“ – skaudžią pamoką, kurią lietuviai privalėjo išmokti pokario pasipriešinimo metu, įvardijo J. Ohmanas ir pridūrė, kad kartais iš tiesų atrodo, jog lietuviai kažko vis dar laukia.

Ši mintis puikiai tinka apibūdinti ir filmo kūrimo procesui, nes nepaprastos istorijos sužavėti filmo kūrėjai dirbo padedami jais tikėjusių draugų ir artimųjų, o lėšas kelionėms po Europą ir Lietuvą krapštė iš nuosavos kišenės. „Filmo vertės būtų neįmanoma išreikšti suma. Veikiausiai ji būtų šešiaženklė, jei būtų tekę mokėti už vaizdo efektus ir kitus postprodukcijos darbus, kuriuos atliko geriausios Niujorko kompanijos“, – kalbėjo filmo prodiuseris amerikietis Markas Johnstonas. Jo nuomone, daugumą prie filmo kūrimo prisidėjusių žmonių sužavėjo kovos už nepriklausomybę tema, nes ji yra labai svarbi ir Amerikos istorijoje.

Antras svarbus finansavimo šaltinis, leidęs kūrėjams mesti kitus darbus ir susitelkti ties „Nematomu frontu“, buvo puslapis Kickstarter.com, kurio tikslas – padėti kūrybiniams projektams ir galintiems juos finansuoti šaltiniams rasti vieniems kitus. „Tai buvo lyg Kalėdų stebuklas, nes būtent per Kalėdas gavome tolesniam darbui reikalingų lėšų, be kurių nebūtume galėję tęsti,“ – prisimena V. Sruoginis.

Šiokios tokios paramos filmo kūrėjai sulaukė iš Kultūros rėmimo fondo, o Krašto apsaugos ministerija prisidėjo paskolindama malūnsparnį bei duodama šovinių – jie pravertė filmuojant inscenizacijas.

Taigi filmas, kurio atsiradimas, rodos, taip glaudžiai susijęs su Lietuva, kartu buvo nuo jos visai nepriklausomas, savarankišką gyvenimą tęsia ir toliau: autoriai tikisi parodyti jį kuo platesnėms užsienio šalių auditorijoms.

„Manau, vienas svarbiausių dalykų totalitarinėje visuomenėje yra slaptumas. Tai lyg naktis, kai negali nieko įžiūrėti. Kai lietuviai devyniasdešimtaisiais išėjo į gatves, totalitarinės struktūros turėjo suprasti, kad paleido kontrolę iš rankų. Lietuviai tapo matomi, rizikuodami galų gale iškėlė savo idėjas į dienos šviesą“, – kalbėjo J. Ohmanas.

Filmo autoriai nori, kad ši istorija, skaudi vien dėl to, kad pasauliui liko beveik nematoma, taip pat galų gale pasiektų dienos šviesą ir ją pamatytų Vakarų valstybės. „Per šiuos ir kitus metus stengsimės, kad filmą pamatytų Pietų ir Šiaurės Amerika, Azija, Rytų ir Vakarų Europa, taip pat kad jis būtų išverstas į kuo daugiau kalbų“, – planais dalijosi M. Johnstonas.

Jis taip pat tikisi, kad pavyks gerokai išplėsti filmo internetinį puslapį. Lietuvių nuoširdumu ir noru pasakoti apie juos ir jų šeimas ištikusias negandas negalintys atsistebėti filmo kūrėjai sako turintys valandų valandas žmonių istorijų, kurių į filmą sudėti tiesiog nebegalėjo. Visa tai galėtų rasti  vietą internete. Jau dabar filmo tinklaraštyje Theinvisiblefront.com galima rasti interviu su Lietuvos ir Latvijos prezidentais, filmuotą medžiagą iš filmo kūrybos proceso.

„Archyvuose guli istorija apie merginą, kuri vyko į Sibirą gelbėti beveik 40 tremtinių. Jai buvo vos 16, tačiau sugebėjo juos išgelbėti ir su padirbtais pasais grąžinti atgalios. Ir tai tik viena iš daugybės nepaprastų istorijų“, – pasakojo M. Johnstonas. Jis tikisi, kad pavyks suburti ir  šiuo filmu  besidominčių žmonių bendruomenę.

Per filmo premjerą autoriai ne kartą turėjo pabrėžti, kad filme pasakojama istorija nėra tokia gili ir nuodugni, kokia galėtų būti, nes skirta pirmiausia nieko apie Lietuvos istoriją nenutuokiančiam Vakarų žiūrovui. Vis dėlto, nors tolesnių planų neatskleidžia, autoriai leidžia suprasti, kad tai toli gražu ne paskutinis jų prisilietimas prie Lietuvos istorijos: J. Ohmanas sako neseniai pradėjęs nuodugniai gilintis į visą okupacijos laikotarpio, pavyzdžiui, Romo Kalantos, istoriją.

Autorių nuomone, „Nematomas frontas“ yra ir apie tai, kokią įtaką gali padaryti vieno žmogaus sprendimai. Jis gali pasirinkti, į kurią pusę stoti: išduoti draugą,  ramiai gyventi užsienyje su mylima žmona ar grįžti kautis ir mirti už savo šalį. Sprendimus privalai priimti nežinodamas, kokie bus  rezultatai.

„Jei nori, kad tavo darbas žmonėms patiktų, turi ryžtis tam, ko niekas anksčiau nedarė. Atvirai kalbant, bijojau, kad liksime nesuprasti. Juk niekada nežinai, kas nutiks, iki tol, kol tai galų gale įvyksta“, –  kalbėjo V. Sruoginis. – Buvau labai nustebintas lietuvių sutikimo – jie taip ilgai plojo. Ir tai buvo nuostabu – juk šiam darbui prireikė ne tik ketverių metų, bet ir daugybės atsidavimo.“

Šiuo metu autoriai imasi filmo platinimo ir tikisi per šiuos ir ateinančius metus parodyti jį kino festivaliuose Europoje ir JAV. Paskui filmas turėtų grįžti į Lietuvą.