Kovas

Pokalbis su kompozitoriumi Arvydu Malciu

A.Malcys. Nuotr. iš asmeninio archyvo.

„Originalumą kompozitorius supranta ne kaip poreikį išsiskirti ar būti novatoriumi, o kaip bandymą apčiuopti savo ir aplink vykstančių įvairių reiškinių šaknis”, – taip apie kompozitorių Arvydą Malcį rašo muzikologė Beata Baublinskienė. Tikriausiai teisinga būtų tvirtinti, jog šis sakinys pasako itin daug ką: muzika jam – ne matematika ar gramatika, o tiesioginis gyvenimo atspindys, tad inspiracijų kūrybai A.Malcys randa jį supančioje aplinkoje, kitose meno šakose ir savo asmeniniuose išgyvenimuose.

A. Malcio kūriniai dažnai skamba tarptautiniuose šiuolaikinės muzikos festivaliuose, tačiau šį kartą  kovo 25-ąją Kauno valstybinėje filharmonijoje simfonijos “Grünwald“ premjera įvyks jo gimtajame mieste ir ją atliks Kauno miesto simfoninis orkestras. Kompozitoriaus teigimu, ši premjera jam itin svarbi. Nors ir išvykęs studijuoti į Vilnių ir ten pasilikęs gyventi, A. Malcys vis dar aktyviai domisi Kauno kultūros aktualijomis, taip pat puoselėja daugybę sentimentų savo gimtajam miestui. Tad apie tai,  taip pat apie kūrybą ir “Grünwald“ simfoniją kalbamės su kompozitoriumi A. Malciu.

Justina Paltanavičiūtė: Esate ir atlikėjas, ir kompozitorius – Lietuvos ir muzikos teatro akademijoje baigėte violončelės ir kompozicijos klases. Tad kaip apibūdintumėte save – pirmiausia esate kompozitorius ar vis dėlto atlikėjas?

Arvydas Malcys: Neskirstau, kas esu pirmiausia. Manau, kad buvimas ir kompozitoriumi, ir atlikėju vienas kitą papildo. Kartais instrumentalisto žinios padeda, kartais trukdo. Bet kuriuo atveju reikia lavinti savo muzikinę klausą ir intuiciją, nes dar daug ko nežinau ir nemoku. Na, o šį kartą į Kauną atvykstu kaip kompozitorius.

J.  P.: Ar tai, jog esate ne tik kompozitorius, bet ir violončelininkas, kaip nors veikia  jūsų  kūrybą?  

A. M.: Manau, kad nedaro jokio poveikio. Kurdamas aplink supantį pasaulį turi užmiršti – nesvarbu, kas tu ką tik buvai: mokytojas, gydytojas ar muzikas, nes kūryboje tampi tik kompozitoriumi. Kad galėčiau kurti, man reikia tam tikros aplinkos, dvasinės ramybės, o pirmiausia – vidinės ramybės.

Apskritai kūryba, kaip ir gyvenimas, man siejasi su keliu. Tarsi einu juo nežinoma kryptimi, intuityviai nujausdamas, kad einu teisinga linkme. Kelyje sutinku ir kitų žmonių, einančių ta pačia kryptimi. Tuomet suvokiu, kiek daug žmonių ėjo šiuo keliu prieš mane, ir nežinia kiek daug jų eis ir po manęs, o keliui vis nėra ir nebus galo. Vis dar mokausi eiti juo tvirtai, o ne būti kieno nors nešamas. Tikriausiai tam keliui nueiti nepakaks ir viso gyvenimo...

J. P.: Esate sukūręs daugybę įvairių žanrų kūrinių, tačiau tarp jų nė vieno sceninio. Kodėl? Galbūt kūrybiniuose planuose egzistuoja ir toks sumanymas? Teigiate, jog norite, kad jūsų muzika kalbėtų apie žmogiškąsias aistras, kovas, pakilimus ir nuosmukius, meilę, mirtį ir draugystę, vienatvę, laikinumą ir amžinybę. Sceninis kūrinys, tarkime, opera, būtų puiki galimybė išreikšti šiuos dalykus viename kūrinyje.

A. M.: Įdomi mintis. Mielai išbandyčiau save operos žanre – reikia tik gero libreto ir atlikėjų pasiryžimo visa tai įgyvendinti.

J. P.: Muzikologė B.Baublinskienė, apibūdindama jūsų muziką, rašė, jog remiatės “muzikos poetikos” idėja. Kaip tai paaiškintumėte? Ar tai reiškia, kad muziką tam tikra prasme tapatinate su poezija? O galbūt turite omenyje romantizuotą muzikos programiškumą, kurį šiek tiek sufleruoja kūrinių pavadinimai: “Pėdsakai smėlyje”, “Suskilęs laikas”, “Vilties aitvaras”?

A. M.: Šį klausimą turėtumėte pateikti B.Baublinskienei. Na, o aš galiu pasakyti, jog mano muzika nėra programinė literatūrine prasme. Tačiau jei klausytojas joje įžvelgia siužetą, aš  dėl to džiaugiuosi. O dėl romantinių pavadinimų – aš jų nesureikšminu, stengiuosi, kad pavadinimas įprasmintų kūrinio idėją. Vieni kūrinius vadina numeriais – kompozicija Nr. 5, 7, 9… arba opusas 132 ir panašiai. Kiti pavadinimuose vartoja savo paties sugalvotus naujadarus, dar kiti – lotyniškus pavadinimus, treti „abrakadabrą“ – kad būtų kuo įmantriau. Galbūt taip daro tikėdamiesi, jog tai  atstos klevo lapą ar suintriguos klausytoją. O aš manau, kad kūrinio esmė ir prasmė slypi ne pavadinime...

J. P.: Įvairiuose šaltiniuose nurodoma, jog jūsų kūryboje gausu grotesko ir ironijos. Iš kur ir kodėl šie dalykai atsiranda jūsų kūriniuose?

A. M.: Visi šie įvardinimai sukurti muzikologų. Galbūt jie atsiranda todėl, kad rašydamas kamerinį kūrinį konkretų instrumentą stengiuosi įsivaizduoti kaip tam tikrą personažą. Juk muzikoje – kaip ir gyvenime: vyksta dialogai, konfliktai, atradimai ir praradimai. Kuriu taip, kaip jaučiu. Vieniems mano muzika teatrališka, o kai kam ir visas šiandieninis mūsų gyvenimas – tikras teatras. Manau, jog visi savaip teisūs.

J. P.: Jūsų kūrinių pavadinimuose galima įžvelgti aliuzijų į kitų menininkų kūrybą – pavyzdžiui, “Žaidimas pagal MocARTĄ” (2005). Tačiau esti ir ne tokių akivaizdžių sugretinimų su literatūros kūriniais – kad ir “Vienatvė dviese” pavadinimas, kuris šiek tiek dubliuojasi su Sigito Parulskio pjese “Nesibaigianti vienatvė dviese”; “Narcizas” – su Hermanno Hessės romanu “Narcizas ir auksaburnis”. “Piko valanda” taip pat asocijuojasi su to paties pavadinimo Bretto Ratnerio filmu. Įdomu, ar šie pavadinimai tik atsitiktiniai, ar inspiracijų savo kūrybai ieškote konkrečiuose grožinės literatūros kūriniuose ir kino filmuose?

A. M.: Tikriausiai teatras ir gera grožinė literatūra visus mus vienaip ar kitaip paveikia: pavyzdžiui, skatina analizuoti savo poelgius, sprendimus, verčia susimąstyti apie daugelį dalykų.

Kurdamas muziką nesureikšminu pavadinimo – juk knyga neskaitoma, o filmas nežiūrimas vien dėl gražaus ar įspūdingo pavadinimo. Iš viso, jeigu šiomis dienomis autorius bijos savo kūrinio pavadinime pavartoti žodį ar posakį, kuris jau buvo pavartotas kuriame nors kitame kūrinyje, kūrinius beliks tik žymėti skaičiais. Rašydamas kūrinį susikuriu nuotaiką ar būseną, kurią dažniausiai pavadinimas ir atspindi. Tad visi šie jūsų išvardinti pavadinimai įkūnija ir konkrečią kūrinio idėją, ir fabulą . Štai “Žaidimas pagal MocARTĄ” buvo sukurtas jubiliejinei W.A.Mozarto sukakčiai paminėti, be to, skirtas Kymi sinfonietta – vienam Suomijos simfoniniam orkestrui. Tad šiuo atveju stengiausi sukurti žaismingą, nerūpestingą “mocartišką” nuotaiką. “Vienatvė dviese” pavadinau todėl, kad kūrinyje bandžiau perteikti liūdną, nykią dviejų tarpusavyje nesusikalbančių materijų, arba paprasčiau – personažų – fleitos ir violončelės, dueto nuotaiką. Šis kūrinys buvo sukurtas fleitininkės Marijos Fedotovos pageidavimu. Pjesės “Narcizas” altui solo paprašė altininkas iš Londono Aleksandras Zemtsovas. Vėliau šis opusas buvo atrinktas ir įtrauktas į altininkų konkurso, vykstančio Berlyne, privalomąją pirmo turo programą. Tai virtuozinė pjesė, kurioje stengiausi įkūnyti savimi pasitikintį personažą. “Piko valanda” – tai Maskvos Kremliaus kamerinio orkestro užsakymas koncertiniam turui po JAV. Beje, šio kūrinio premjera įvyko Niujorko “Carnegie Hall” salėje. Dirigentas Michailas Rachlevskisnorėjo efektingos pjesės styginiams, tad parašiau tokią ugningą kompoziciją garsaeilio pagrindu, presto tempu.

Šiaip manau, kad jeigu muzika nesudomina, “neužkabina”, tuomet jokia papildoma informacija – nei pavadinimas, nei autoriaus intencijų paaiškinimai tos muzikos neišgelbės.

J. P.: Ką atspindi jūsų kūrinių pavadinimai, kokia jų paskirtis? Ar tai yra neoromantinės pasaulėjautos įtaka?

A. M.: Kiekvienas kūrinys turi kažkokį savo identifikavimo kodą – numerį ar pavadinimą. Mano atveju pavadinimai atsiranda labai įvairiai. Pirmiausia gimsta kūrinio idėja, tada formuojasi jo išraiškos priemonės, forma. Šie dalykai nejučiom reikalauja identifikuoti būsimą opusą. Poveikį daro dar ir tai, kam skirtas kūrinys ir kas jį atliks. Kūrinio pavadinimui įtakos taip pat gali turėti ir aplinka, literatūra, kiti meno kūriniai, asmeniniai išgyvenimai.

Manau, kad pavadinimas nebūtinai turi aiškiai apibrėžti kūrinio idėją. Yra kūrinių, kurie jau iš pat pradžių  turėjo aiškius pavadinimus. Tačiau yra ir tokių atvejų, kai dar ir šiandien nesu tikras, kad daviau vienintelį ir teisingą pavadinimą.

Gerai, kai pavadinimas padeda sukurti kūrinio nuotaiką. Esu ypač laimingas, kai pavadinimas neatima iš klausytojo atradimo ir pažinimo džiaugsmo. Manau,  kiekvienas klausytojas atranda muzikoje tai, ką turi savyje...

J. P.: Esate sukūręs tris simfonijas, taip pat turinčias skambius pavadinimus: “Tavęs nujautimas” (2000), “Išlaisvinti daiktai“ (2005) ir  „Grünwald“ (2010), skirtą 600 metų pergalei Žalgirio mūšyje paminėti. Kodėl pastarojo kūrinio inspiracija tapo būtent ši sukaktis?

A. M.: Manau, jog istoriškai reikšminga Žalgirio pergalė yra kiekvieno lietuvio širdyje. Net senovėje šis mūšis buvo vadinamas „Didžiuoju“. Nugalėti to meto elitinę, karuose užgrūdintą Europos riterių kariuomenę buvo neįtikėtinas įvykis. Ne veltui prieš jį Jogaila visais būdais stengėsi išvengti kautynių, o Vytautas suprato: dabar arba niekada. Jeigu mūšis būtų buvęs pralaimėtas, būtume sulaukę prūsų likimo: galutinai užėmę Žemaitiją, kryžiuočių ir kalavijuočių ordinai būtų susijungę. Tai pirmasis mano kūrinys, skirtas konkrečiai istorinei sukakčiai.

Iš vaikystės pamenu J.Mateikos paveikslą “Žalgirio mūšis”. Jį stebėti galėdavau kasdieną eidamas iš pamokų J.Naujalio meno mokyklos – Arkivyskupų rūmų, nes jo kopija kabėjo  Pacų-Siručio-Maironio rūmuose – Literatūros muziejuje. Pro mokyklos langus matėsi varpinės bokštai su žvaigždėmis – vienuolyne tuomet šeimininkavo sovietų kariuomenė. Maironio rūmuose per 1863 m. sukilimą veikė karo lauko teismas, rūsiai buvo paversti kalėjimu, čia mirties bausme buvo nuteistas ir vienas  sukilimo vadų A.Mackevičius. Mus kasdien supa mūsų tautos ir valstybės  istorija, tik reikia norėti ir mokėti ją pažinti, saugoti ir puoselėti.

J. P.: Užsiminėte, jog simfonijos “Grünwald“ premjera jums  ypač svarbi. Kaip vieną priežasčių įvardijate faktą, jog tai pirmoji jūsų premjera Kaune. Kuo jums  svarbi pati simfonija? Ir kodėl taip svarbu, kad ši premjera įvyks jūsų gimtajame mieste?

A. M.: Tikriausiai kiekvieno lietuvio menininko mintyse yra ne vienas sumanymas įprasmintį šį įvykį – Žalgirio mūšio sukaktį. Bet man ji svarbi ne tik tuo – tai pirmoji mano kūrinio premjera Kaune.  O premjera svarbi tuo, jog nulemia kūrinio likimą – arba tai bus vienkartinis atlikimas, arba kūrinys gyvens ir turės savo istoriją

Gimiau ir mokiausi Kaune, tad  man ši premjera suteikia ne tik ypatingo  džiaugsmo, bet užkrauna ir atsakomybę. 1975 metais Kaune  baigiau Juozo Gruodžio konservatoriją ir išvykau tęsti studijų į Vilnių. Likimas taip susiklostė, kad sostinėje likau ir iki šių dienų. Bet aš  domiuosi miesto aktualijomis, turiu Kaune artimų žmonių, todėl puikiai žinau miesto džiaugsmus ir skaudulius.

O kalbant apie simfonijos žanrą – man stambios formos kūrinio sukūrimas yra iššūkis. Simfonijos žanras – tai ir galimybė įgyvendinti tai, kas nepavyksta, o galbūt ir nepasiekiama realiame  gyvenime. Kiekvienas kūrinys nėra vien tik muzikinė kalba išsakyta idėja ar tezė, tai kartu ir dokumentas, atspindintis ne tik autoriaus amatą, bet ir jo pasaulėžiūrą, estetiką, sėkmės ir dvejojimo akimirkas, kūrybinių minčių tėkmę.

Simfonija Nr. 3 - naujausias mano kūrinys, bet jis, kaip ir kiti mano kūriniai, yra mano akustinė erdvė, kurioje aš galiu pabūti savimi. Nesiruošiu kam nors ko nors įrodinėti ar primesti kokių nors savo idėjų, tiesiog rašau taip, kaip moku, kaip girdžiu, kaip jaučiu. Ir nuoširdžiai tikiuosi, kad klausytojams šis kūrinys taps tam tikru akustiniu potyriu, kultūriniu muzikinių ženklų lauku, veikiančiu nuotaiką, jausmus ir protą.

J. P.: Ačiū už pokalbį.