Gruodis

Lapkričio 25 d. Kaune, Maironio lietuvių literatūros muziejuje, įvyko susitikimas su poetu Donaldu Kajoku. Poetas pristatė savo naują eilėraščių knygą ,,Kurčiam asiliukui“. Eiles skaitė aktorė Olita Dautartaitė, renginį vedė Šiuolaikinės literatūros skyriaus muziejininkas Edmundas Kazlauskas.

Susitikti su poetu susirinko gausus būrys ne tik solidžių žmonių, bet ir jaunimo. Vakaro įžangai aktorė O.Dautartaitė paskaitė keletą eilėraščių. Susitikimo vedėjas paprašė poetą D.Kajoką paaiškinti knygos pavadinimą. ,,Šis pavadinimas šovė į galvą, kai formavosi knyga. Daugelis galvojo, kad knyga turėtų būti skirta vaikams. Aš vaikams nemoku rašyti, nes niekada jiems nerašiau,“ – atsakė rašytojas.

Prieš knygai išvystant pasaulį, poetas yra sakęs, kad knygoje žaidžia Horacijaus sentencija surdo asello fabellam narrare – kurčiam asiliukui pasakėlę sekti. Kitaip sakant, kalbėti niekus, tuščiai taukšti, nes asiliukas kurčias.

,,Perskaičiau visą knygą ir nesužibėjo nė ašara“, – pašmaikštavo vedėjas. Paklaustas, į kokį poezijos tipą projektuoja savo eiles, rašytojas atsakė: ,,Aš nieko neprojektuoju, tai ne mano reikalas. Jausminės poezijos esu labai mažai skaitęs. Poezija rašoma ne iš proto, ne iš jausmo. Manau, mūsų sąmonė turi daug lygmenų. Kai ateina impulsas per visus sąmonės lygius, tada prasideda tam tikra ,,šachmatų partija“. Į visus sąmonės lygius ateina energetika, tada ją, nesuterštą, gryną, reikia apgyvendinti eilėraštyje.“

,,Ar estetiška forma perteikta mintis yra jausmo pavyzdys? Aš skaitau tave ir matau reliatyvumo principą“,  – dar vieną klausimą pateikė renginio vedėjas.

,,Aš pats  reliatyvumo teorijos nelabai vartoju. Matematika ir poezija labai artimos sritys.  Matematikos neišmanau. Matematika – proporcijų menas, poezija daro tą patį. Su matematikos studentu  nesusikalbėčiau, o su profesoriumi galiu“, – kalbėjo poetas.

Renginiui įpusėjus tema pakrypo į estetiką ir jos egzistavimą gamtoje be žmogaus. Poetas prisiminė labai nustebęs, kad kai kurie dėstytojai tvirtino, jog dabar apie estetinę vertę diskutuoti nekorektiška. Todėl ir pats susilaikė nuo išsamesnio atsakymo.

Perskaitęs keletą savo eilėraščių iš knygos ,,Kurčiam asiliukui“, poetas prasitarė, kad kelis eilėraščius yra dedikavęs A. Andriuškevičiui, A.Šliogeriui, savo žmonai. D.Kajokas prisipažino, jog pradėjęs rašyti eilėraštį suvokia, kad tos eilės nesąmoningai yra skirtos kažkam. Kartą poetas susiginčijęs su A. Šliogeriu, o vėliau paaiškėjo, kad pats buvęs neteisus. Tad eilėraštis tapo savotišku atsiprašymu.

,,Aš tave gerbiu, kad tu išdrįsti rašyti tokią poeziją. Tu perfiltruoji pasaulinę kultūrą. Tavo eilėse daug įvairių žodžių: budizmas, Bodhidharma, samsara. Mes esame Maironio svetainėje, o jis buvo dvasininkas. Kaip manai, ką pasakytų Maironis?“ – iš vedėjo lūpų nuskambėjo šiek tiek provokuojamas klausimas.

,,Manau, su Maironiu puikiai susišnekėčiau. Pešasi ne krikščionybė, budizmas, bet šių tikėjimų bažnyčios. Jonas Paulius II sukvietė visokių religijų atstovus į šventovę ir meldėsi. Ir tie, kurie medituoja, ir tie, kurie meldžiasi, neturi problemų susišnekėti. Įvairių kultūrų ženklai atsirado dėl to, kad kažkada pajutau, jog iš mano genų eina... Kažkada lietuviai turėjo savo religiją. Pajutau, kad kažkas dar „lenda“ – ne krikščionybė, ne budizmas, o dar kažkas. Tai nėra Rytai ar Vakarai. Joks aš  budistas... Turiu tam tikros patirties (meditavimo). Meditacija man padeda, kai būnu išsiderinęs. Praktikuoju dzenbudizmo meditaciją, tačiau esu susikūręs savo meditaciją, kuri man padeda susikaupti“, – pasakojo poetas.

Nuo religijos klausimų netikėtai buvo pereita prie temos apie mirtį. Poeto paklausta, kodėl jis šioje knygoje „gąsdina“ save ir kitus.

,,Šita kultūra yra mirties kultūra, teigė Jonas Paulius II. Tai mirties nuvertinimo kultūra. Mirtis yra labai svarbus dalykas. Nereikia jos bijoti. Žmogus turi džiaugtis, kad yra mirtis, ir apie ją galvoti. Ši knyga – bandymas atkreipti dėmesį į tai, kad yra mirtis. Ji neišvengiama. Nereikia mirties nuvertinti. Knygoje aš nebijau mirties ir nenoriu gąsdinti…“ –  atsakė poetas  į klausimą apie mirtį.

Renginio pabaigoje, padėkojęs susirinkusiems, muziejininkas E.Kazlauskas atsisveikino žodžiais: ,,Ką turėtume padaryti dėl poeto? Tausoti ir kuo mažiau trukdyti...“