Gegužė

AKLAS „Žirklionis“ tęsia debiutuojančių rašytojų knygų apžvalgas. Šįkart jo akiratyje – jauno klaipėdiečio Dariaus Rekio debiutinė poezijos rinktinė „Pasislėpusios saulės šviesoj“.

 Darius Rekis — debiutuojantis Klaipėdos poetas. Šiais metais autorius išleido rinktinę mįslingu pavadinimu — Pasislėpusios saulės šviesoj. Poezija nėra vienintelė šio autoriaus aistra: jis domisi ir skulptūra, ir fotografija, yra visuomeniškai aktyvus. Asmeniniame tinklalapyje jaunasis kūrėjas taip pat publikuoja ir keletą prozos kūrinių, reportažų. Produktyvumas – stebinantis, todėl kyla klausimas, ar toks energingumas netrukdo pasiekti meninės kokybės? Ar pirmoji poezijos rinktinė yra meniškai įtaigios savęs paieškos, ar tik dar vienos srities „užkariavimas“?

Rinkinį sudaro iš 119 eilėraščių (kaip pradedančiajam poetui, šis skaičius gana didelis), 5 skyriai: Gimė žmogus, Saulėlydį sutikti dviese, Duoklė laikui, Gamta aplink tave ir manyje ir Prasmės dėlionė iš grūdėto stiklo. Dažnas skaitytojas pastebės, kad skyrių pavadinimai giliaprasmiai, o juk ir sąsajos tarp jų turėtų hermeneutiniu ratu vesti į visumos prasmę — ar bent jau apie ją užsiminti. Taigi skyrių pavadinimų visumą galima interpretuoti kaip individo gyvenimo kelią: žmogus gimsta, pradeda vidinę kelionę, ieškodamas savęs ir į save panašių, patiria įvairių būties paieškų sunkumų, bet vis tiek stengiasi įprasminti savo būtį. Derėtų atidžiau pažvelgti, ar poezijos skaitytojams gerai žinomai gyvenimo kelio metaforai suteikiamas savitas patirties turinys.

Pirmajame skyriuje lyrinis subjektas apibendrintai kalba apie pirmąsias realybės patirtis, atskleidžia savybes, kurias skaitytojas atpažins visame rinkinyje. Viename pirmųjų eilėraščių kalbėtojas klausia: Kas čia? Kodėl žolė negali būt raudona?/Kodėl man nepasiekt žvaigždžių? (eil. Tikras žmogus, p. 12). Lyrinis subjektas tarsi vaiko lūpomis stebisi tikrove, svajonių, fikcijos ir realybės kontrastu. Jis klausia, ir klausimai apie būties prasmingumą, žmogaus menkumą neapleidžia jo visos gyvenimo kelionės — rinkinio — metu. Tačiau trokštamas tikrovės pažinimas jam nėra išsilaisvinimas, greičiau našta, kančia: Nežinau, ar žinoti norėjau... /Liko tuščias, tamsus kambarys... (eil. Nežinau, p. 14). Taigi esti tiesos, kurią pažinus kalbančiojo realybė dar labiau apsunksta, kloja kelią nuolatinėms abejonėms, baimei ir vidinei tuštumai.

Priešprieša tarp norų ir galimybių kelia kalbėtojui lemtingus vidinius konfliktus. Nepažinęs aplinkos, jis nepažįsta ir savęs paties, todėl teigia: Apkurtęs nuo savęs paties/Ir dusdamas be oro — /Bijai nemirštančios mirties/Ir naujo savo noro. (eil. Amžiams pamišęs, p. 17). Nepatenkinami nauji norai nevaldomi, jie kelia neviltį ir vidinį chaosą. Neišpildyti norai sukuria tuštumą: Svajonė pakilti aukščiau — /Nusineša riksmą vėjas/Ir nieko nelieka daugiau... (eil. Paukštis narve, p. 18). Ši susiformavusi egzistencinė tuštuma bei nežinia taip pat tampa rinkinio palydovėmis. Kalbėtojas savęs nesuvokia, nežino ribų, viskuo abejoja, todėl įsivaizduoja esąs suvaržytas dėžės: Lyg ir klausiu, lyg atsakau — /Tarsi laukiu, tarsi klausau.../Tarsi ašara, tarsi sniegas/Tarsi aš, į tylą nubėgęs.../<...>Keistas, keistas mano pasauli,/Uždarytas dėžėj — kaip ir aš. (eil. Šizofrenikas, p. 26). Baisiausia, jog į negailestingus egzistencinius klausimus tuštuma reaguoja šaipydamasi — aidu: Kokia prasmė begalybės?/Girdžiu! Klausaus./Prasmė, prasmė, prasmė... (eil. Prasmė, p. 28). Lyrinis subjektas (dar) nesuvokia prasmės (Nenoriu nei kankinti, nei kankintis,/Nenoriu būti žmogumi... — eil. Nenoriu būti žmogumi, p. 19), tačiau prieš akis — ilga kelionė.

Eilėraščiuose fiksuojamas skirtumo tarp norų ir tikrovės suvokimas, nulemiantis kalbėtojo niūrumą, negatyvias eilių nuotaikas, netgi neviltį. Gimusio žmogaus pažintis su tikrove neatskleidžiama per buities detales, asmenines, unikalias patirtis, todėl galima teigti, jog išgyvenimai bendražmogiški, universalūs. Tai byloja ir autoriaus kalbos būdas — nei pirmajame skyriuje, nei toliau rinkinyje nėra baltų eilių, siekiama griežtos, lengvai atpažįstamos, aiškios — tarsi maironiškos — formos. Dėl ne itin kūrybiškų bandymų įsilieti į lietuvių lyrikos tradiciją imi abejoti, ar Pasislėpusios saulės šviesoj yra praskleidžiamas autentika pulsuojantis gyvenimo kelias.

Vartojami įvaizdžiai yra beveik be išimčių romantiniai, tradiciniai: vasaros lietus, mėlynas dangus, žvaigždės, šešėliai, apgaulė, kelias, mėnulis, vienatvė, kruvina širdis ir t.t. Dažnai aptinkami ilgesingi daugtaškiai, patoso kupini retoriniai sušukimai. Tai garantuoja, kad eilės bus suprastos plačios auditorijos. Poetas tarsi bijo, nesiryžta išmėginti kitą — individualesnę, intymesnę, kartu ir sudėtingesnę kalbėseną, nors neįprastesnės raiškos užuomazgų yra (eil. Kai kraujyje neliks vandens, Apsisprendimas, Akimirka). Tačiau šių laikų poezijai rizikinga apsiriboti tik tradicijos imitacija: skaitytojui norėtųsi individualių paties raiškos kombinacijų. Juk tai, kas jau pažįstama, palieka menką įspūdį, o tai, kas sukrečia savitumu ir autentika, išlieka atmintyje ir vis sugrįžta.

Skyriuje Saulėlydį sutikti dviese gyvenimo prasmė (bent kuriam laikui) atrandama. Tiesa, ir čia sunku kalbėti apie savitą kalbos ir būties ritmų dermę. Tai — tradiciniams romantikams tiesiog privaloma apdainuoti meilė kitam žmogui: Aš lauksiu tavęs,/Kad pasauly nebūčiau vienas,/Kad galėčiau priglusti šalia/Ir kad prasmę įgautų dienos <...> (eil. Ilgesys, p. 35). Išskirtinumu ar didele menine verte nelepinanti citata apibūdina lyrinio subjekto požiūrį į meilę. Tai — žmogų nuo nebūties, beprasmybės gelbėjantis jausmas. Kaipgi jausmingi romantikai galėtų rašyti apie idealią ir kartu realią meilę? Tokios nėra ir šiame eilėraščių rinkinyje. Subjektas tarsi programiškai kankinasi dėl nelaimingos meilės: Tyla įskaudinta vėjo — /Nejaugi už tai, jog esu,/Turėčiau atsiprašyt?.. (eil. Atsiprašymas, p. 38). Kalbantįjį kamuoja neišpildomi norai (vėl), šį kartą susiję su tuo tauriuoju jausmu: Visatoj susitiko dvi planetos,/Dvi širdys ėmė plakt smarkiau./Likau aš sapno sužavėtas,/Bet vis dėlto aš tai tik sapnavau. (eil. Pesimizmas, p. 47). Deja, net kuriami santykiai neišsprendžia vidinių konfliktų, ir kalbėtojas lieka ištikimas kamuojančiam nesurandamos tapatybės klausimui: Aš sienose bandžiau paslėpt likimą — /Bandžiau pabėgti nuo savęs./Tik tavo klausimas kankina,/Nebežinau, kas esam mes... (eil. Mes, p. 43). Galbūt dėl to skyriaus pabaigoje atskleidžiamas idealizmu netrykštantis požiūris į moterį: išsisklaidžius naivioms iliuzijoms apie idealią meilę, moteris tėra moraliai tuščia, daili, gailestį kelianti skudurinė lėlė (eil. Skudurinukės pagieža, p. 51), naivi, aukso kurpaitėmis žaidžianti smėlio pilies karalaitė (eil. Smėlio pilies karalaitė, p. 52).

Pirmasis skyrius kėlė slogutį dėl epigoniško sekimo tradicijos, antrasis, nors ir žadėjo pabodusias formas atnaujinti autentiškais meilės išgyvenimais, sukėlė veikiau abejingumą nei susižavėjimą. Gaila, bet meilė čia tėra paviršinė emocija, fiktyvus idealas, neturintis realaus kūno: iš naivios paviršinės emocijos lygmens ji taip ir neišvaduojama.

Trečiasis skyrius persmelktas (vis dar) nežinios. Tik čia ji — siekio pažinti laiką, suvokti santykį tarp jo ir savęs rezultatas. Laikas padeda dar labiau pabrėžti, jog lyrinio subjekto asmenybė nuolat kinta, yra neužfiksuojamas reiškinys: Aš — jau ne aš/Ir kas sekundę kitas — /Negali popierius įamžint manęs./Pasaulyje mirtis — lyg rytas,/Gyvenimas — lyg praraja... (eil. Aš — ne aš, p. 61). Subjektui laikas yra visa ko matas (Viskas — tik laiko lėlės/Visa tik laiko rūbuose!.. — eil. Laiką skaičiuojanti muzika, p. 63), tačiau pastangos jį suvokti ir perprasti – bevaisės. Dėl to ir imama silpnadvasiškai svajoti apie nebūtį (<...> Sieloj pasiklydusi mintis — /Šūvis! Šūvių salvė./Koma, smegenų mirtis... (eil. Dienos laidotuvės, p. 65).

Laikas – vienas svarbiausių motyvų literatūroje. Kai jo refleksija yra prisodrinta savos patirties, jis atrodo gyvas, pulsuojantis. Deja, D. Rekio refleksijos apie laiką primena abstrakčius pamąstymus, jeigu ir patikrintus savame gyvenimo kelyje, tai nesuradusius kalbos jo autentikai atskleisti.  

Priešpaskutinis poezijos rinkinio skyrius — Gamta aplink tave ir manyje taip pat nenustebina. Nors čia dominuoja bendrumo su kitais žmonėmis paieškos, bet ir šios temos raiška  labai literatūriška. Skaitytoją gali suerzinti (jei neišerzino iki šiol) perdėtai romantizuotas, kondensuotai lyriškas požiūris į pasaulį. Visame eilėraščių rinkinyje tai šen, tai ten pasitaiko kūrinių, kuriuos būtų galima panaudoti kaip sveikinimus garbaus amžiaus sulaukusiems jubiliatams. Tačiau šiame skyriuje, tarsi simbolizuojančiame brandaus žmogaus vertybių paiešką, tokių eilėraščių gausu. Deminutyvų perteklius čia išreiškia (uždusina?) pavasarišką patosą (Sugrįžo paukščiai, vieversėlis,/Suskambo begalė garsų./Vėl šypsos mūsų sengalvėlės,/Vėl šilta, vėl visiems smagu./Pražydo gėlės, žibuoklėlė<...> (eil. Pavasaris, p. 85)), kituose skyriuose poetizuojama jaunystė (<...>Kaip smiltys, pabertos ant tako,/Jaunystė išliks atminty./Pralėks nesugrįžtamai dienos,/Pradings jos kažkur spindesy,/Ir jūs pasijusite vienos,/Ir mes pasijusim vieni. (eil. Senstant, p. 75), metų laikai (Kaip greitai ruduo atskubėjo nelauktas,/Su vėju, lietum, aukso šaukštu./Atėjo šiurkštus, atėjo nemielas,/Bet vis dėlto savas, bet vis dėlto vienas! (eil. Gyvenimo metai, p. 79).

Paskutinysis skyrius – Prasmės dėlionė iš grūdėto stiklo. Lyrinis subjektas pagaliau atranda atsakymus apie vidinių kančių šaltinius. Šio skyriaus eilėraščiai įkūnija fragmentišką, nevienalytę prasmę. Lyrinis subjektas pamažu supranta, jog gyvenimas yra teatro scena, o žmogus tėra unikalus dėlionės taškas (eil. Apsisprendimas, p. 112), juokdarys (eil. Trumpas monologas, p. 115). Imperatyvu kalbėtojas skelbia: Gyvenimas — komedija mirties,/Kuri tau rankos nepamirš ištiest...<...>Mirtis parašė tau gyvenimo eiles/Ir nežiopsok gailėdamas savęs — /Skaityk, linksmai skaityk savas eiles,/Nes joms jau pakartoti laiko neužteks! (eil. Gyvenk!, p. 119).

Rinkinio pabaigoje kalbėtojas dar blaškosi tarp priešingų reiškinių, tačiau galų gale atranda (o gal tik suformuluoja jau žinomą?) ilgai ieškotą atsakymą. Jis skamba paprastai ir kartu genialiai: Nieko nėra./Viskas, kas liko, — Niekas./Viskas — Niekas,/Niekas — Viskas... (eil. Atsakymas, p. 139). Taigi rinkinio lyrinis Aš galutinai apsisprendžia, kad jo gyvenimas (kartu ir visi klausimai, atsakymai) yra Niekas ir Viskas iš didžiųjų raidžių.

Po tokio šokiruojančio finalo – desperacijos triumfo, atmiešto maironiško lyriškumo intarpais, skaitytojui, ko gero, belieka nugrimzti į neviltį pas ilgesingai laukiantį rinkinio subjektą. Tam, kad galėtų dalytis gyvenimo beprasmybės apraiškomis ir apmąstymais. Galbūt tuomet lyrinis subjektas tarsi feniksas sudegtų, pakiltų iš pelenų ir prabiltų kitaip: įvairiapusiškai, nebijodamas šiuolaikinės poetinės raiškos, naujų, originalių ir unikalių įvaizdžių, individualių išgyvenimų, kultūrinių sąsajų ir kitų moderniai pasaulėvokai būdingų formų klaidžiam gyvenimo keliui aprašyti. Tuomet, tikėtina, eilėraščiai būtų aktualūs, artimi ne vien garbaus amžiaus asmenims, bet ir jaunimui — juolab kad pats autorius kupinas jaunatviškų išgyvenimų.