Gegužė

„Amber trio“ –  kolektyvas, sudarytas iš jaunų atlikėjų – Lietuvos muzikos ir teatro akademijos absolventų Vitalijos Makrickienės (smuikas), Manto Makricko (altas) ir Eglės Kižytės-Ramonienės (fortepijonas). Palyginti jaunas, tačiau akivaizdu, jog žvelgiantis viena kryptimi ir atkakliai siekiantis tikslo. Galima tvirtinti, jog jis ne itin įprastas ir lietuviškų ansamblių kontekste – mat jungia tris tradicinius ir visiems gerai žinomus instrumentus: smuiką, altą ir fortepijoną. O žavesio „Gintariniam trio“ suteikia jaunatviškas nuoširdumas ir šviežesnio repertuaro ieškojimas – šalia gerai žinomų klasikų į programą ansamblis įtraukia ir rečiau atliekamus opusus.

Norintieji tuo įsitikinti gegužės 6-ąją galėjo užsukti į Nacionalinį M. K. Čiurlionio dailės muziejų, kur „Amber trio“ surengė koncertą. Klausytojų teismui jie pateikė keturis kūrinius –  J. S. Bacho koncerto dviem smuikams ir orkestrui d-moll pirmąją dalį, adaptuotą smuikui, altui ir fortepijonui, L. Van Beethoveno fortepijoninį trio Es-dur, T. Makačino pjesių ciklą „Armėniškieji puslapiai“ ir A. Piazzollos „Pavasarį“ iš ciklo „Metų laikai“.

Renginio pradžioje tradiciškai skambėjo J. S. Bacho opusas, dažniausiai atliekamas dviem smuikais ir fortepijonu, o šįkart sulaukta šiokių tokių transformacijų. Nors ir pritaikytas kitokiai instrumentų sudėčiai, opusas skambėjo natūraliai ir organiškai, buvo išvengta romantizuotos baroko epochoje sukurto kūrinio interpretacijos. Tačiau šis Koncertas – sudėtingas polifoninis kūrinys, kuriame kiekvieno instrumento partija vienodai svarbi. Be to, taip jau yra, kad smuikas – gana garsiai skambantis instrumentas. Tąkart koncertą visi trys kolektyvo nariai pradėjo itin drąsiai ir įtaigiai, tačiau altininkas liko šiek tiek nuošalyje – subtiliau skambantis instrumentas  paskendo smuiko ir fortepijono polifoninėse „peripetijose“.

Visai kitaip suskambo Vienos klasiko L. Van Beethoveno fortepijoninis trio Es-dur. Keturių kontrastingų dalių kūrinys tarsi evoliucionavo – nedrąsiai pradėję, į pabaigą atlikėjai įsidrąsino ir ėmė vis labiau skleisti savo išraiškos galimybes – visi skirtingas, tačiau organiškai derančias tarpusavyje. Vis dėlto buvo jaučiamas šioks toks smuikininkės dominavimas, tačiau altas ir fortepijonas neliko šešėlyje. Nepaisant tam tikrų ritminių nesutarimų, opuso interpretacija buvo vieninga ir švelni, nė kiek neprimenanti audringų L. Van Beethoveno akordų, nors galbūt šiek tiek stokojo kontrastų tarp skirtingo charakterio dalių.

Sužavėjo T. Makačino „Armėniškieji puslapiai“ – trijų nedidelių pjesių ciklas. Pirmiausia smagu, kad kolektyvas „Amber trio“ pasirinko taip retai klasikinės muzikos koncertų salėse skambančio kompozitoriaus opusą – mat T. Makačinas žinomesnis kaip estradinių dainų kūrėjas. Sunku pasakyti, kokie buvo „Armėniškieji puslapiai“ tiek kompozicine, tiek atlikėjų prasme, tačiau tikrai ne agresyvūs ar perdėm temperamentingi – veikiau romantiški, bet ne patetiški, subtilūs, bet kartu ir jausmingi. Be to, išties organiški – nebesislėpė ir altininkas, atsiskleidęs kaip aksominio tembro savininkas.

Na, o temperamentui pasireikšti proga buvo įvairių lietuviškų ansamblių itin pamėgto A. Piazzollos opusas „Pavasaris“ – tango ritmu sukomponuota pjesė. Regis, čia atsiskleidė viso koncerto metu kaupta jėga – visai nelietuviškai temperamentinga, kupina spalvų ir emocijų ir, be abejo, aistros.

 „Amber trio“ muzikos popietė buvo dinamiška ir įdomi, atsiskleidė įvairiomis spalvomis: šaltas ir racionalus J. S. Bacho opusas, švelniai, bet šiltai interpretuotas L. Van Beethoveno kūrinys, retai skambantys šviesūs T. Makačino „Armėniškieji puslapiai“, pavasariškai aistringas A. Piazzollos „Pavasaris“. Regis, nuo racionalumo eita temperamentingumo link. Be to, jaukią atmosferą sukūrė smuikininkė Vitalija Makrickienė, tąkart ne tik grojusi, bet ir tapusi koncerto vedėja – nuoširdžiai pristatydama kūrinius ji sklaidė nejaukaus oficialumo likučius.

Norėtųsi pasidžiaugti jaunu kolektyvu, susibūrusiu praėjusį pavasarį ir atkakliai siekiančiu savo tikslo, turinčiu aiškią veiklos viziją. Drauge norėtųsi palinkėti drąsos bei naujų, netradicinių repertuaro sudarymo niuansų, kartu neprarandant ir itin žavaus nuoširdumo bei natūralumo.