TABU MIRTIS 1

2006-09-17

(Europos šiuolaikinio meno bienalė „Tabu ar ne tabu“ Kaune)

 Kotryna Džilavjanaitė
www.kamane.lt, 2006 09 17

 

 

D.Robertsonas. "Tittal Kikks insid". Šilkas, instaliacija. 2006

 

V-oji Europos šiuolaikinio meno bienalė klajoja po Europą su daugiabriaune tema „Tabu ar ne tabu“. Nors paroda jau iškeliavo į Varšuvą, ji paliko įspūdžių, kuriuos norisi išlieti mintimis.

Projekto kuratorius Bernardas Calendini pabrėžė, jog menininkai skatinami „nepaisyti jokių tabu, idėjiškai peržengti ribas ir normas, tuos prasižengimus vizualizuoti, drąsiai atskleisti savo asmenines vizijas ir pozicijas“.

Kūrėjams pasiūlyta įdomi, įkvepianti ir provokuojanti tema, tad buvo galima tikėtis prieštaringos ekspozicijos, kuri sulauktų rezonanso, aplodismentų ar pasipiktinimo bangos. Prisiminkime prieš keletą metų Kaune eksponuotą Andre Serano fotografijos parodą, cenzūruotą ir ekskomunikuotą Katalikų bažnyčios.

Net ir sustiprinta kelių Europos šalių meno pajėgomis, bienalės paroda nepateisino savo daug žadančio, intriguojančio pavadinimo. Vos pusė dalyvių iš tiesų kvestionavo esamus ar menamus tabu, priversdami susimąstyti apie tirpstančią ribą tarp galimo ir draudžiamo. Kiti tiesiog eksponavo labiau ar menkiau pavykusius kūrinius, sunkiai pritampančius prie revoliucingos teminės parodos.

Tiesa, negalima pamiršti, jog postmodernioje eroje tabu nebeveikia universaliai. Jo poveikis priklauso nuo daugelio sąlygų, tokių kaip auklėjimas, religija, visuomeninė santvarka ir asmeninė moralė. Visada atsiras žiūrovų, kuriuos pašiurpins nuogas, sąmoningai de-estetizuotas žmogaus kūnas (Vitos Gelūnienės „Laimingos dienos“) ar „nepadorūs“, miniatiūriniai kelio ženklai (Florent‘o Caillol‘io „Dėmesio?“).

Vis dėlto, netgi panirus į bendresnę, kolektyvinę (pa)sąmonę, parodoje sunku atrasti šokiruojančius darbus, savo forma, turiniu konstruojančius naujus tabu ar paneigiančius senuosius.

Menininkus, kurie parodoje įrodė sugebantys tiksliai atsakyti į užduotą klausimą, skirstyčiau į dvi grupes. Vieni, kaip tikriausi maorių vadai, skelbia netikėtus tabu kasdieniškiems, įprastiems gyvenimo reiškiniams. Kiti atlieka „prasižengėlių“ vaidmenį, atvirai ištardami uždraustus žodžius, ausdami draudžiamus vaizdus.

Vincentas Ducarne (Prancūzija) sukrečia žiauriai išnaudodamas gyvūnus video darbuose „Labirintas“ ir „Komandos filmas“. Autoriaus kamera šaltai stebi pelės ir gyvatės gūžynes žaisliniame labirinte, priartindama tragišką, natūralistišką pelės mirties akimirką. Tokia pati scena, matoma filmuose apie gamtą, nesukelia tokio pasąmonės protesto, bet atsidūrusi režisuotame menininko spektaklyje, verčia krūptelėti. Kas ne taip?

Škotas Duncanas Robertsonas permąsto ilgaamžes patriarchatinės visuomenės tradicijas, Kauno pilyje eksponuodamas milžinišką vestuvinę suknelę. Ant sienų rodomos fotografijos, su humoru perteikiančios menininko svajones tekėti, pasidabinus balta suknia. Iš dalies šis kūrinys primena apie tabu santuokai tarp tos pačios lyties žmonių. Kita vertus, kelia mintis apie vestuvinės suknelės simboliką ir svarbą moteriai.

Lenkų grupė SDS - Marekas Sobczakas ir Bogdanas Hildebrandtas taria „ne“ masiniam kultūriniam turizmui („Sacrum + Tourism“). Fotografijų cikle autoriai fiksuoja sakralias erdves – bažnyčias, kapines, senovines šventyklas, dekoruodami jas ryškiomis spalvomis. Menininkai primena apie nykstantį paveldą, gabaliukais išnešiojamą turistų kišenėse, o kartu reaktualizuoja pagarbą šventoms vietoms.

Jacekas Staniszewskis (Lenkija) kūrinyje „Tabu ar ne tabu“ išreiškia nepasitenkinimą žiniasklaida, kaltindamas ją perdėtu smurto ir agresijos brukimu, susvetimėjimo ir abejingumo skatinimu. Darbo mintis yra pakankamai aktuali, tik autorius kiek persistengė kurdamas iliustratyvią instaliaciją su benzino baku.

Žvelgiant į daugelį kitų užsieniečių darbų, tampa aišku, kad jie mėgino pasakyti ką nors prasmingo, arba aštraus, bet tai jiems nelabai pavyko. Tarkime, tokiam kūriniui kaip Iain Hales „Beprotystės“ norisi paskelbti tabu jau iš žiūrovo pozicijos. Pilkų, nykių, nei forma, nei turiniu nepasižyminčių karkasinių konstrukcijų eksponavimas yra ne beprotystė, o kuratoriaus darbo klaida.

O kaip gi lietuviai? Nors tabu sąvoka ne visai tinkama kalbant apie Laimos Oržekauskienės, Vitos Gelūnienės, Gintaro Česonio bei Patricijos Gilytės eksponatus, reikia pripažinti, kad atrinkti įdomūs, aukštos meninės vertės kūriniai.

L.Oržekauskienė bei V.Gelūnienė savaip interpretuoja nuogo kūno vaizdavimą tapiserijose. G. Česonis pristato psichologiškas, prasmingas fotografijas, sustabdžiusias miestiečių kasdienybės akimirkas virsmo europiečiais išvakarėse. P.Gilytė rodo plastiškąjį video kūrinį „Dėmesys 360°“ – vieną įdomiausių 2005-ųjų metų darbų.

Klausimas, kodėl šie tarytum jokių ribų ir tabu nelaužantys kūriniai atsirado konkrečią temą deklaruojančioje parodoje, lieka atviras.

Įdomu ir tai, kad nė vienas iš dvidešimties bienalės dalyvių nepabandė meniškai kritikuoti ir permąstyti pačios parodos koncepcijos. Ar tabu laužymas iš tiesų yra vien teigiamas reiškinys, varomoji žmonijos jėga? Ar tabu griovimas grasina tik visuomenės stagnacijai, o gal ir jos stabilumui?

Tekstą baigiu citata, kuri turėjo būti pradžioje, bet atsidūrė čia:

„Tabu, arba „nevalia“ buvo Polinezijos salų feodalinės santvarkos pagrindas. Jo esmė – tam tikrų asmenų, vietų ir daiktų pripažinimas neliečiamais. Ilgainiui tabu, už kurio sulaužymą bausdavo mirtimi, Havajuose išnyko. Tai buvo tolygu civilizacijos pabaigai. Protestantų misionieriai užtiko visiškai degradavusią visuomenę, nebežinančią kaip gyventi.

Mūsų civilizacijos istorija – tai kintančių tabu istorija. Mūsų amžiaus utopijos, kaip antai sovietų valstybė, juos naudojo savisaugai. Laipsniškas draudimų krikimas žada, jog pasikartos tai, kas atsitiko havajiečių feodalizmui.“ (Czeslawas Miloszas)


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*