Žilvinė PetrauskaitėKauno diena, 2005 05 28

Originalus kūrinys tapo netikėtai mirusio kauniečio tapytojo Arūno Vaitkūno meno simboliu

Praėjusį sekmadienį palaidoto kauniečio tapytojo Arūno Vaitkūno paskutinis kūrinys - Gruzijos kalnuose į dangų paleistas milžiniškas ištapytas aitvaras buvo lemtingas.

Nors į tarptautinį meno renginį A.Vaitkūną išlydėdami šeimynykščiai sakė nenujautę nieko blogo, ir pats dailininkas planavo darbus bei užsiėmimus po kūrybinės kelionės.

Vieno garsiausių šiuolaikinių Lietuvos tapytojų A.Vaitkūno širdis sustojo Tbilisio gatvelėje prieš dvi savaites. Paskutinė jo kelionė į gimtinę užtruko savaitę.

Prisiminė pirmykštę tapybos techniką

Tarptautiniame meno projekte, dedikuotame gruzinų literatūros klasiko Šota Rustavelio epų magijai, dalyvavo menininkai, muzikai ir rašytojai iš Gruzijos, Vokietijos, Turkijos, Lietuvos ir Olandijos.

Prieš išvykdamas į Gruziją, A.Vaitkūnas jau buvo nutaręs, kad ten kurs prieš gerą dešimtmetį savo išbandyta “šluotine” technika.

Projekto rengėjai lietuvio laukė jam parengę archajiškam tapybos būdui reikalingus reikmenis - didelę drobę ir šluotas.

Jau elektroniniu paštu iš Gruzijos A.Vaitkūnas namiškiams pranešė, kad tenykštės Dailininkų sąjungos kūrybinėje stovykloje kalnuose jam kilo idėja pagaminti 8 metrų ilgio aitvarą ir jį ištapyti lyg tigro kailį. Dažus dailininkas nutarė pasigaminti iš uolienos pigmento.

“Milžinišką aitvarą Arūnas užkėlė ant aukšto kalno viršaus, netoli apgriuvusios šventyklos. Aitvaras plaikstėsi vėjyje skleisdamas neįtikėtinus garsus, raitydamasis begalinių erdvių panoramose, kaudamasis su debesimis ir baidydamas sakalus. Stovėjome priblokšti reginio didybės, tarsi energingo kosminio vyksmo ir jautėmės laimingi. Arūno tapyba danguje, pagalvojome, o dabar jau supratome - gal iš dangaus?...” - tai kompozitoriaus Šarūno Nako, taip pat dalyvavusio tarptautiniame meno projekte Gruzijoje, žodžiai.

Susmuko tiesiog gatvėje

Paskutinį savo gyvenimo rytą A.Vaitkūnas į namus Kaune nuskraidino elektroninę žinutę: “Voverys jau Tbilisyje”. Taip meiliai namiškiai vadino menininką. Prieš kitą dieną numatytą kelionę namo tarptautinio projekto dalyviai, grįžę iš kalnų, turėjo praleisti Gruzijos sostinėje.

Menotyrininkas Viktoras Liutkus siūlė A.Vaitkūnui pasivaikščioti po miestą, tačiau kaunietis pasirinko meno akciją-seminarą Tbilisio vaikų namuose dabar jau lemtingu pavadinimu “Ateities namai”. Akcija buvo labai nevykusi, todėl kolegos nesureikšmino kauniečio dailininko žodžių: “Man bloga. Einu į viešbutį”. Po keleto minučių į vaikų namus atbėgo gretimos gatvelės gyventojai: “Mirė užsienietis”. A.Vaitkūnas, jų pasakojimu, staiga susmuko tiesiog gatvėje. Atvykę medikai dailininką rado jau be gyvybės ženklų: akys užmerktos, veidas be jokių skausmo ar kančios ženklų. Mirties liudijime konstatuotas ūmus širdies nepakankamumas.

A.Vaitkūno žmona, taip pat menininkė Aušra Barzdukaitė-Vaitkūnienė, tądien išsirengė į savo kūrybines dirbtuves. Tačiau netrukus ji jau vyko atgal: “Negalėjau dirbti, kažkas traukė grįžti namo”. Į lemtingąjį telefono skambutį iš Gruzijos, pranešusį, kad ką tik neteko vyro, Aušra atsiliepė pati. Šoko ištikti A.Vaitkūno kolegos kažkaip susiprotėjo skaudžią žinią pranešti itin taktiškai: iš pradžių paprašė telefono ragelį perduoti kam nors kitam. Matydama, kaip keičiasi ragelį perėmusios mamos veidas, Aušra sako pagalvojusi: kažkas nutiko giminaičiams. Po keleto minučių telefonas suskambėjo vėl. Šįkart pačiai Aušrai buvo pakartota žinia, su kuria ji iš netikėtumo ėmė ginčytis: “Tai klaida, negali būti”. Kūkčiojantis balsas iš Tbilisio, deja, to nepatvirtino.

Prisiminė tostą su filosofine potekste

A.Barzdukaitė-Vaitkūnienė dabar mano, kad didelis architektūros gerbėjas jos vyras pasivaikščiojimą po Tbilisį išmainė į meno akciją vaikų namuose todėl, kad jau kelios dienos blogai jautėsi. “Skrydis lėktuvu, intensyvus darbas aukštikalnėse, vasariškas karštis. O kur dar maksimalistinis Arūno būdas viską padaryti iki galo taip, kaip sumanyta”, - vardijo galimas širdies smūgio prielaidas našlė. Ji keletą dienų prieš vyro mirtį vyro elektroniniu paštu paklausė: “Man atrodo, tu blogai jautiesi?” Tačiau anksčiau širdies problemų jau turėjęs dailininkas viską nuleido juokais ir nieko konkretaus į tai neatsakė.

Rytoj 49-ąjį gimtadienį turėjusio švęsti dailininko našlė kol kas neatsivertė jai iš Gruzijos parvežtų vyro užrašų sąsiuvinių ir piešinių bloknotų. “Dar negaliu”, - sakė ji. Kol kas Aušra tik “varto” žodinius kolegų pasakojimų puslapius. Juose užfiksuotas paskutinis gruzinų kompanijoje Arūno pasakytas tostas su filosofine potekste: “Gyvenimas yra gyvenimas, o menas nėra gyvenimas”, įspūdingi atsiliepimai apie aitvaro leidimą ir jo viražus danguje. “Šis labai paprastai padarytas, bet labai įtaigus aitvaras tapo Arūno kūrybos simboliu, jo kūrybos apvainikavimu, paženklinusiu jo išėjimą iš šio pasaulio meno aura”, - stoiškai kalbėjo A.Barzdukaitė-Vaitkūnienė.

Nuo šiol nešios du žiedus

Paskutinė A.Vaitkūno kelionė namo užtruko net savaitę. Buvo sakoma, kad laukiama tiesioginio reiso į Lietuvą, tačiau, A.Barzdukaitės-Vaitkūnienės įsitikinimu, koją kišo daugybė formalumų, kuriuos reikėjo atlikti. Atrodo, dėl garantuoto gero uždarbio - į Lietuvą pargabenti dailininko kūną (šias išlaidas dengė draudimo bendrovė) - tarp gruzinų ir A.Vaitkūno pasirinktų lietuvių graborių net buvo užvirusi konkurencinė kova. Ją A.Vaitkūno žmonai teko numaldyti papildomais notariškai patvirtintais įgaliojimais. Papildomų dvasinių ir fizinių jėgų iš Aušros pareikalavo dar vienas būtinasis formalumas - kūno atpažinimo procedūra jį parvežus į Lietuvą.

A.Vaitkūno našlės pasakojimu, dar draugaudami jie juokaudavo: abu turime tapti tokie įžymūs, kad palaidotų garsiausiame panteone - Per Lašezo kapinėse. Dabar, rinkdama vyrui amžinojo atilsio vietą, Aušra buvo apsisprendusi palaidoti jį kaunietiškame panteone - Petrašiūnų kapinėse. Tačiau dešimtmetis Vaitkūnų sūnus Tomas užprotestavo: negalima tėčio atskirti nuo Romainiuose palaidoto senelio.

Pirmas darbas, kurį nuveikė Aušra po praėjusį sekmadienį įvykusių vyro laidotuvių, - juvelyro paprašė sumažinti Arūno nešiotą vestuvinį žiedą. “Užsimoviau jį šalia savojo ir pajutau: Arūnas nusišypsojo man ir pasiuntė stiprybės”, - sakė Aušra.