Scena

Profesionalus menas neatsiejamas nuo menininkų įgyjamo išsilavinimo, jų studijų. Lietuvos teatro scenose dažniausiai dirba šalies aukštąsias mokyklas baigę kūrėjai, tai būdingiausia aktoriaus profesijai. Vaidybos studijos kurį laiką buvo prieinamos Vilniuje bei Klaipėdoje, o pernai tokia galimybė atsirado ir Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Menų fakultete Kaune. Pirmieji VDU vaidybos programos studentai į teatro gyvenimą įtraukti labai greitai: aktoriaus duonos jie galėjo paragauti dar pirmąjį studijų pusmetį, debiutavę Nacionalio Kauno dramos teatro scenoje, režisieriaus Agniaus Jankevičiaus spektaklyje „Gelbėkime meilę“. Šiemet šią specialybę rinkosi ir naujieji pirmakursiai. Kol kas profesinį studentų pasirengimą vertinti dar anksti. Turbūt neįmanoma nuspėti, kaip jiems pavyks įsilieti į kuriančių aktorių gretas. Vis dėlto dabar pats laikas susipažinti su programos kūrėjų keliamais tikslais ir brėžiamomis strateginėmis gairėmis. Atsakyti į kelis su vaidybos studijomis susijusius klausimus pakviečiau VDU Menų fakulteto dekanę, Kauno miesto kultūros ir meno tarybos pirmininkę Iną Pukelytę ir VDU teatro vadovę, aktorę Godą Piktytę.

Kaip atsirado idėja sukurti vaidybos studijas Kaune, kas lėmė jų atsiradimą?

Ina Pukelytė: Kauno kultūros bendruomenėje nuo seno kalbama apie tai, kad Kaune trūksta mokyklos, kuri rengtų menininkus. Jeigu kalbėtume apie aktorius, ši problema ypač opi Kaune veikiantiems dramos teatrams. Viename iš jų man teko dirbti ir su šia problema susidurti iš kitos, praktinės, pusės, tad galiu teigti, kad, ištyrus rinką, išryškėjo menininkų arba aktorių, parengtų Kaune, poreikis. Kodėl jie yra reikalingi Kaune, kodėl neužtenka gyvenančių Vilniuje ir į Kauną atvažiuojančių aktorių? Ši praktika nėra teisinga, kai miestas nori įsitvirtinti kaip meno, kūrybinė erdvė, kurioje gali gimti nauji meniniai, kūrybiniai procesai. Kai menininkas arba aktorius negyvena tame mieste, su juo savęs nesieja, jame jis nei vykdo, nei kuria naujas veiklas. Tuo tarpu menininkas, dirbdamas toje vietoje, kur, tarkime, mokosi arba kuria šeimą, miestui sukuria visai kitokį kontekstą ir kitokią meninę kokybę. Jei neturėsime čia rengiamų menininkų, meniniai procesai nejudės į priekį. Ta problema mums buvo akivaizdi: dėl to universitete kaip viena iš meninių programų buvo pradėta kurti vaidybos programa. Šalia jos jau turėjome Naujųjų medijų meno programą, kuri irgi yra tos pačios logikos išdava, ir kūrybinių industrijų specialistus. Dabar ketiname turėti naujas tarptautines programas - muzikos produkciją (Music Production) ir mados dizainą (Fashion Design). Visos jos papildo viena kitą.

Turime paveldėtą požiūrį į menininką kaip individą, kuris gyvena pats sau ir verda savo sultyse. Gyvenimas rodo, kad nauji kūrybos procesai kyla bendruomenėje. Menininkas, aktorius nuo bendruomenės negali būti atskirtas. Paveldėtose menininkų institucijose matome (ir tai ypač jaučiama Kaune), kad kiekvienas menininkas gyvena savo uždarame kieme ir stengiasi kuo mažiau bendrauti su kitų kiemų kaimynais. Ši tendencija iš sovietmečio nevalingai persiduoda ir jauniems menininkams. Tai  labai negerai. Tad kaip mokslo institucija stengiamės, kad menininkai bendrautų ir dirbtų kartu. Vaidybos programoje menininkus rengiame tarpdisciplininiam laukui, darbui ir su naujųjų medijų menininkais, ir su literatais, ir su kitų sričių kūrėjais; kad jie nebūtų užsidarę savyje ir nežiūrėtų į pasaulį tik iš savo dramblio kaulo bokšto.

Ko siekėte sudarydami vaidybos studijų programą? Kuo ji skiriasi nuo kitų tokio pobūdžio studijų kituose miestuose?

Goda Piktytė.: Organizuodami šią programą turėjome tikslą – kokybiškas vaidybos studijas. O studijų kokybę  užtikrina geri dėstytojai ir gera materialinė bazė (t. y. teatras ir jo infrastruktūra). Todėl aktorystės studijos Kaune yra tiesiogiai susijusios su VDU teatru. Šis teatras yra ne tik edukacinė erdvė, čia vyksta ne tik specialybės praktiniai užsiėmimai. Teatre kuriami ir rodomi  profesionalūs spektakliai, o studentai tiesiogiai dalyvauja kūrybos procese. Nuo pat studijų pradžios jie turi galimybę stebėti spektaklio kūrimo procesą ir po truputį, prižiūrimi profesionalų, patys tampa jo dalyviais. Antro kurso studentai jau yra įtraukiami į kūrybinę spektaklių komandą: vienas kitas prisideda prie garso ar šviesų apipavidalinimo, organizacinių dalykų ir kt. Tarkime, dabartinis antrakursis dirbo su garsu Artūro Areimos spektaklyje „Intymumas“. Esu girdėjusi, kad anksčiau scenografai studijų metu neturėdavo jokio kontakto su teatru. Tai negerai. Per tokią praktiką studentai sužino, kaip teatre iš tikrųjų viskas veikia. Svarbu kuo anksčiau susipažinti su profesine virtuve, ir VDU vaidybos studentai joje sukinėjasi nuo pirmųjų studijų dienų.

I.P.: Programa nuo kitų tokio tipo studijų aukštosiose mokyklose skiriasi pirmiausia tuo, kad ji yra universitetinė. Tai reiškia, kad šalia specialybės studentai įgyja ir universitetinį išsilavinimą, leidžiantį jiems plačiau matyti lauką, kuriame jie dirbs kaip menininkai, ir, palyginti su gaunančiais tik profesinį išsilavinimą, turėti stipresnį kritinio mąstymo pagrindą. Universiteto ir meno akademijų išsilavinimai šitame lygmenyje skiriasi.

Kita vertus, šios programos studentai neturi vieno vadovo, vieno mokytojo ir nesirengia jam atiduoti viso savo gyvenimo. Vieno mokytojo nuostata yra neteisinga, nes vos tik baigę studijas šie studentai yra paliekami kiekvienas sau ir kiekvienas į karjeros galimybes kabinasi pats, taip, kaip sugeba. Dėl to mes jiems nežadame galimybės dirbti su metru ir su juo gyventi likusį kūrybinį gyvenimą. Jie patys yra kūrėjai, metrai, žmonės, kurie vėliau patrauks su savimi kitus. Tokia turėtų būti šios programos absolventų siekiamybė.

Kokius amatininko įgūdžius čia studijuojantys žmonės turėtų išsinešti? Ar jie nenukentės? Juk tradicija formuoti aukštos kokybės atlikėją nėra susiklosčiusi be pagrindo.

I.P.: Kuo didesnį išsilavinimą žmogus gauna, kuo daugiau ir įvairesnių gyvenime užduočių jis užsibrėžia, tuo jis yra didesnis menininkas. Aktorinė abėcėlė jiems būtina. Bet tai nėra vienintelis dalykas, reikalingas menininkui. Menininkui aktoriui amato neužtenka, jis turi domėtis, kas vyksta naujo, su kuo eksperimentuojama, kaip einama tolyn. Jis negali apsiriboti tuo, kas yra, ir priimti tai kaip nekvestionuojamą tradiciją. Žiūrovas eina žiūrėti ne meistriško, bet mąstančio aktoriaus. Jam įdomu, ką tas aktorius nori pasakyti apie gyvenimą čia ir dabar, ar ateityje, o ne tai, kaip jis tai daro. Gyvo aktoriaus, o ne funkcionalaus atlikėjo tradicija yra svarbesnė. Jei aktorius yra asmenybė, jei jis žino, ką nori pasakyti, jam bus atleistini profesiniai trūkumai, nes jis įtikina kitais būdais.

Goda, jūs pati esate aktorė. Kokie gebėjimai šiandien yra svarbiausi šioje profesijoje? Kiek jie pasikeitė nuo tada, kai jūs pradėjote aktorės karjerą?

G.P.: Svarbiausios savybės – noras būti aktoriumi, profesiškai tobulėti, tikėjimas, atkaklumas, ištvermė. Vieni geriau juda, kiti geriau valdo balsą, bet viso to yra mokomasi studijų metu. Jei žmogus jaučia savo silpnesnę vietą ir gerokai labiau stengiasi, jis gali pasiekti daugiau. Ilgainiui išryškėja įgūdžiai, kurių siekdamas jis pats įdėjo daug pastangų. Scenoje aktorius turi viską padaryti pats. Joks dėstytojas, joks režisierius nesuvaidins, nesušoks, nesudainuos už jį scenoje. Jis turi būti geriausias pagal savo išgales. Atiduoti viską, ką tuo metu sugeba. Galvoju, kad prieš 10 ar 20 metų buvo taip pat. Nemanau, kad tai keičiasi.

Sakote, kad daug kas priklauso nuo paties žmogaus. Ką tuomet universitetas gali jam pasiūlyti?

G.P.: VDU gali pasiūlyti gerą išsilavinimą. Patirtis rodo, kad meno studijų kokybei didžiausią įtaką daro du veiksniai: dėstytojų asmenybės ir dėstytojų kontakto su studentais kokybė. Vaidybos, kaip ir kitų menų, studijose būtinas artimas dėstytojo ir studento kontaktas, todėl stengiamės sudaryti kiek įmanoma mažesnes grupes. Nors meno studijos VDU atsirado neseniai, džiaugiuosi, kad sulaukėme universiteto administracijos supratimo dėl tokios studijų proceso specifikos. O mūsų vaidybos programoje dėsto kvalifikuoti ir pripažinti savo sričių specialistai: Dalia Michelevičiūtė, Eglė Mikulionytė, Vesta Grabštaitė, Artūras Areima, Agnius Jankevičius, Herkus Kunčius, Egidijus Stancikas, Liubomiras Laucevičius, Rytis Zemkauskas ir kiti. Tai puikūs dėstytojai, įdomios asmenybės ir talentingi menininkai. Jie tiki tuo, ką daro, dirba nuoširdžiai, neskaičiuodami savo laiko, skirdami jo daugiau, nei reikalauja tvarkaraštis. Dėstydami būsimiems aktoriams ir dalydamiesi profesine patirtimi, jie atiduoda tiek pat energijos, kiek ir savo kūrybiniame darbe.

Kaip manote, kokios karjeros perspektyvos laukia baigusiųjų VDU vaidybos studijas?

G.P.: Baigę šias studijas jie turės kokybišką universitetinį išsilavinimą ir galimybę tapti dirbančiais aktoriais. Sakau „dirbančiais aktoriais“, nes visame pasaulyje gali sutikti daug žmonių, kurie save vadina aktoriais, bet jais nedirba. Ši profesija labai romantizuota. Iš tikrųjų būti dirbančiu aktoriumi reiškia nenutrūkstamą smalsumą, paslankumą, sunkų darbą, pasiaukojimą ir įsipareigojimą. Ir visa tai dar nereiškia būti geru dirbančiu aktoriumi. Problema ta, kad daugelis aktoriumi dirbti nenori, jie tik įsimylėję buvimo aktoriumi idėją. O tai visiškai skirtingi dalykai. Studijos universitete suteikia išsilavinimą, o ką žmogus su juo daro – tai jo paties pasirinkimas. Universitetas tėra distancija, kurią jaunas žmogus, būsimas aktorius, nubėga, lydimas patyrusių scenos menininkų. Nubėgęs jis gali apsispręsti, ar scenoje tikrai galės atiduoti visą save.

Ar galime sakyti, kad šie žmonės ugdomi būtent Kaunui?

I.P.: Manau, kad ne. Jie yra Kaune, tad iš karto yra potenciali galimybė, kad jie čia liks ir kurs sau darbo vietas arba užims tas darbo vietas, kuriose jie yra laukiami. Kaip minėjau, teatrams trūksta aktorių, kurie gyventų Kaune, ir jie tą rinką užpildys. Bet aš tikrai nenorėčiau, kad jie liktų tik Kaune ir nejudėtų į kitas erdves. Vaidybos programos tikslas – rengti universalius aktorius, mes juos vadiname performansistais: tai yra žmonės, kurie tyrinėja naujas erdves, naujus meno laukus, į kuriuos jie žengia patys ir paskui save traukia bendruomenes. Labiausiai norėtųsi, kad šias studijas baigę aktoriai nebūtų tik amato meistrai (šias kompetencijas jie ir taip turėtų gauti), bet kad tai būtų individualybės, žmonės, gebantys mąstyti ir kurti naujus menus.