Scena

Spalio 7–11 dienomis Kaune vyks 25-metį švęsiantis tarptautinis šiuolaikinio šokio festivalis „Aura“. Mintimis apie nuotaikas prieš festivalį, ypatingus svečius iš užsienio, šiuolaikinio šokio žanrą ir lietuviškumo bruožus jame sutiko pasidalyti festivalio vadovė choreografė Birutė Letukaitė.

Kokios nuotaikos ir mintys lydi šiemet, rengiant 25-ąjį tarptautinį šokio festivalį „Aura“? Kuo ypatinga bus festivalio programa?

Šį sezoną pradėjome labai intensyviai, kai visi teatrai dar atostogavo. Liepos mėnesį jau vyko trupės formavimas, atranka. Turėjome visą virtinę įvairiausių pasirodymų, laukia daugybė naujų renginių. Žodžiu, yra labai daug apie ką galvoti, daugiau, nei vien apie patį festivalį.

Festivalio programa jau sudaryta. Dabar vyksta įvairiausi derinimo darbai, kuriais užsiima vadyba. Mano pagrindinis darbas yra suformuoti festivalio programą, pakviesti atlikėjus. Visada remiuosi tuo, ką esu mačiusi anksčiau kituose festivaliuose, tad ir šiam festivaliui buvo sukviesti tie atlikėjai, kurie man yra padarę didžiausią įspūdį. Jau seniai niekas į renginius neatrinkinėja trupių iš vaizdo įrašų peržiūrų, tik „gyvai“. Todėl ir tenka daug važinėti į užsienį, susitikti su kitų festivalių organizatoriais, prodiuseriais, dalytis įspūdžiais ir diskutuoti.

Šiais metais bus parodyta daug spektaklių iš Italijos. Pernai, kuomet buvau pakviesta į renginį, skirtą naujajam Italijos šokiui Pizoje, atradau Italijos šokį. Vykdama turėjau išankstinę nuomonę, kad Italijos šokis yra labai arti (neo)klasikos, bet labai nustebau, pamačiusi visai kitokį šokį. Mane labai sužavėjo Chiaros Bersani pasirodymas. Tai kitokia šokėja – moteris, turinti negalią (labai mažo ūgio). Esu ir anksčiau mačiusi ne vieną pasirodymą, kuomet kartu šoka sveiki ir fizinę negalią turintys atlikėjai, dažniausiai anksčiau buvę šokėjai, bet tapę neįgaliais po avarijų ir kitų nelaimingų atsitikimų. O čia pamačiau visai kitokį spektaklį, į kurį norisi žiūrėti kaip į meno kūrinį, visai negalvojant, kad tai fiziškai kitoks žmogus. Nusprendžiau Chiarą pakviesti ir į „Auros“ festivalį (spalio 9 d.). Noriu Lietuvos žiūrovams pristatyti kitokį Italijos šokį, nes tai anksčiau niekad nebuvo padaryta.

Spalio 7 dieną festivalį pradėsime labai įžymios Virgilio Sieni trupės pasirodymu. Tą pačią dieną bus pristatytas ir kitas spektaklis „Kokį amžių vaidini?“, kurį atliks Silvia Gribaudi – aktorė, šokėja, rubensiškų formų moteris, šokanti kartu su vyru – buvusiu lakūnu. Šiame vaidinime vaizduojami jų nuogi kūnai scenoje pateikiami su humoru. Manau, žiūrovams bus didelis malonumas pamatyti du visiškai skirtingus festivalio atidarymo renginius.

Iš Nyderlandų į festivalį atvyks šokio žvaigždė Cecilia Moisio, dabar kurianti kaip nepriklausoma šokėja. Kartu su kolege Cecilia šoks pasirodyme „Sugretinti“ (spalio 10 d.), kuriame laužys susiformavusius vaidybos mitus, kad aktorius tik vaidina, o šokėjas tik šoka. Šokėjos scenoje daro viską. Jų pasirodymo fotografijas pasirinkome ir kaip viso festivalio įvaizdį.

Antrus metus festivalyje viešės Pietų Korėjos šokėjai. Bus parodyti trys skirtingi spektakliai, kuriuos atliks geriausi praėjusių metų P. Korėjos choreografas ir šokėjai (spalio 8 d.). Šiais metais trečią kartą iš eilės esu pakviesta dalyvauti P. Korėjos rengiamame šokio konkurse, kur būsiu žiūri komisijos narė kartu su kitais užsienio šokio ekspertais. Man tai labai didelė garbė. Žiūri nariai turi galimybę pasikviesti geriausius šokio kūrėjus į savo šalyse rengiamus festivalius.

Išskirtinis (naktinis) pasirodymas bus „Balta“ (spalio 10 d.), kurį atliks Vania Vaneau. Mačiau ją Meksikoje. Mane itin sužavėjo tai, kaip atlikėja, gimusi Brazilijoje, bet užaugusi Prancūzijoje, atskleidė savo šaknis, kaip panaudojo brazilišką kostiumą, kaip užčiuopė šiuolaikinės Brazilijos skaudulius.

Kiti pasirodymai skirti Izraelio šokiui (spalio 10 d.). Jau keturiolika metų važinėju į Izraelio šiuolaikinio šokio pristatymą. Mes pirmieji pristatėme Izraelio šokį Lietuvos žiūrovams. Jis Lietuvos publikai labai patiko, kadangi remiasi emocijomis, tuo tarpu daugumai europietiškų trupių pasirodymų yra būdingas konceptualumas. Izraelio choreografai labiau kalba apie žmogų, apie jo gyvenimą, jausmus, tai visada paliečia sėdinčius salėje.

Dar viena naujovė šių metų festivalyje – „4x4: šokio ekskursija Kauno senamiestyje“ (spalio 10–11 d.). Žiūrovų grupė su ekskursijų vadovu išeis į miestą ir stebės šokį netradicinėse aikštelėse. Pakeliui vadovas grupei papasakos ir įdomių senamiesčio namų istorijų. Šiame projekte dalyvaus ir du „Auros“ atlikėjai iš Meksikos – Anna Gonzalez ir Ismael Infante, kurie po festivalio sugrįš į tėvynę. „Auroje“ atsiskleidė Annos kūrybiškumas. Ji „Aura+“ patalpose pristatė itin emociškai paveikią miniatiūrą, kurioje kalbėjo apie Meksikos problemas, apie dingusius žmones. Šiame festivalyje ji taip pat kalbės skaudžia tema – apie savo tėvynainės aktyvistės Nadios Veros nužudymą. Aš pati ją asmeniškai pažinojau. Lankiausi jos organizuotame šiuolaikinio šokio festivalyje Meksikoje 2014 metais. O jos brolis Shanti Vera pristatė šiuolaikinį šokį mūsų festivalyje praėjusiais metais.

Kaip jubiliatai norime ir patys žiūrovams padovanoti dovaną – visi galės nemokamai patekti į spalio 9 dieną VDU didžiojoje salėje rodomą „Auros“ teatro spektaklį „Padaryk iš manęs jungiklį“, kuris pripažintas geriausiu 2014 metų spektakliu ir apdovanotas net dviem „Fortūnomis“ – už choreografiją (B. Letukaitė) ir už originalų garso dizainą (kompozitorius A. Jasenka).

Galbūt tie 25 metai išryškino kažkokias problemas?

Mes neturime, kur rodyti spektaklių – tai yra viena opiausių problemų. Esame repertuarinis teatras be teatro. Turime spektaklių, kuriuos galėtume rodyti nuolatos, bet neturime patalpų. Dauguma žiūrovų šiandien dar eina į teatrą, o ne į spektaklį. Jeigu sugalvoja praleisti vakarą, sako: „Einam į Dramos teatrą“, o tik po to paklausia, koks spektaklis bus rodomas. Jeigu žiūrovas norėtų žiūrėti „Auros“ spektaklį, jis nežinotų, kur eiti.

Spektaklius rodome kur tik įmanoma: Verslo lyderių centre, VDU, Nacionalinio Kauno dramos teatro scenoje, kurios po remonto nebeįperkame, parodų erdvėse, fabrikuose, „Girstutyje“. Naujoje erdvėje „Aura+“ (buvusiame Pantomimos teatre) repertuarinių spektaklių rodyti negalime, nes erdvė labai maža. Ji tinka tik šokio edukacijai. Čia kviečiame žiūrovus į miniatiūrų vakarus, susitikimus su įvairiais menininkais, diskusijas. Esame be vietos. Priimame visus pasiūlymus, kai mus kviečia įvairūs Lietuvos festivaliai ir kiti renginiai. Aktyviai dalyvaujame parodų atidarymuose, tačiau šie projektai reikalauja naujų pastatymų, pritaikant juos prie erdvės. Kaunui reikalinga nepriklausoma erdvė, kaip Vilniuje „Menų spaustuvė“, Klaipėdoje „Menų fabrikas“. Tokioje erdvėje galėtų pasirodyti ne tik „Aura“, bet ir kiti menininkai, nepriklausomi įvairių žanrų kūrėjai, tiek vietiniai, tiek užsienio. Galėtų vykti ir festivaliai, nes dabar didžiulę biudžeto dalį „suvalgo“ nuoma.

Šiuolaikinio šokio sąvoka gana sunkiai apibrėžiama. Bet gal galima jį „užčiuopti“ žodžiais?

Beveik kasdien sulaukiame atlikėjų pasiūlymų dalyvauti festivalyje. Dabar jau reikia labai atrinkti, ką parodyti, nes pasiūla tikrai didžiulė, šiuolaikinio šokio žanras populiarus ir gana platus visame pasaulyje. Aš visada sakau: „Jeigu nepatiko vienas spektaklis, galbūt patiks kitas.“ Labai sunku apibrėžti, kas yra šiuolaikinis šokis, nes po šia sąvoka telpa įvairių žanrų, gyvos muzikos, teatro, naujausių technologijų sintezė, konceptualusis ar performanso menas, net neoklasika. Yra tokių pasirodymų, kai žiūrovas suabejoja, ar tai yra šokis, nes scenoje niekas nešoka. Bet šokama kitaip, galbūt mintimis, minimaliu judesiu, panaudojant visas kitas išraiškos priemones. Šiuolaikinis šokis reikalauja ir aktyvaus žiūrovo, kuriam kiltų daugybė klausimų, į kuriuos atsakymo ieškotų jis pats. Tai gali provokuoti, supykdyti ar sužavėti. Tačiau bet kokiu atveju tai žadina kūrybiškumą ir mąstymą.

O kaip išlikti originaliam šiuolaikinio šokio (meno) kontekste?

Tai yra sunku ir priklauso nuo kūrėjo, kaip jis mąsto, ko jis nori. Taip pat nuo žiūrovo skonio. Man asmeniškai patinka tai, kas yra netikėta. Kalbu ir savo šokėjams, jog reikia improvizuoti, atsiriboti nuo klišių. Kūnas nori daryti tai, ką jis moka, bet improvizacija atveria naujus judėjimo kelius. Šiuolaikiniai šokėjai turi būti asmenybės, jie negali būti beveidžiai judesių atkartotojai. Jeigu šokėjas yra pilka pelytė, į jį žiūrėti neįdomu, kad ir ką jis bedarytų. Kodėl žiūrovų akys krypsta į kelis žmones scenoje, nors ir kiti šoka kartu? Jie šoka taip pat, bet kažkuris iš jų spinduliuoja daugiau, skleidžia kažkokią paslaptį. Vienas šokėjas gali stovėti ir nieko nedaryti, o kitas verstis tris salto, bet visi žiūrės į tą, kuris stovi, kadangi jo asmenybė yra įdomi ir tai išspinduliuoja jo kūnas.

Kas būdinga būtent lietuviškam šiuolaikiniam šokiui?

Baigusi šokio studijas Vokietijoje, D. Nasvytytė 1939 metais atvežė laisvąjį šokį į Kauną. Po karo jai pasitraukus į Vakarus, jos mokinė K. Daujotaitė tęsė veiklą. Ji vadovavo išraiškos šokių kolektyvui „Sonata“, kurį lankiau dešimt metų. Ten būdama įsivaizdavau, kad visas pasaulis taip šoka, nes informacija per geležinę uždangą nepatekdavo. Kai mes pirmą kartą nuvažiavome į Dresdeną, į vasaros šokių kursus, kur buvo atvažiavę pedagogai ir studentai iš viso pasaulio, ir kai pamačiau, kur tas šokis nuėjo per penkiasdešimt sovietmečio metų, suvokiau, kad mes gyvenome sustojusiame laike. Šokome vadovaudamiesi prieškarine estetika. Neturėjome informacijos, nematėme nė vieno pasaulio pastatymo, nuotraukų, jokių įrašų. Tada suvokiau, kad mums reikia vytis pasaulį. Atgavus Nepriklausomybę atsirado galimybė keliauti, kviesti mokytojus iš Vakarų ir gauti informaciją.

Šiuolaikinį šokį veikia viskas. Lietuviškas šiuolaikinis šokis nėra tautinis – jame atsispindi viso pasaulio įtaka. Komunikavimas yra svarbiausia sąlyga, jei norime „sėdėti bendrame vežime“, kuriame šiandien visi važiuoja.

Etnologinę temą kaip tik nagrinėsime naujausiame mūsų spektaklyje „Godos“, kurį kuriame kartu su norvegais. Kas yra godos šiuolaikiniame pasaulyje? Kas jos lietuviams, o kas – norvegams? Kiek mūsų genuose išlikę tų etninių šaknų? Vis dėlto tai nereiškia, kad turime vaikščioti avėdami klumpes – kiti supranta tą savitumą taip. Gyvename XXI a., tad turime atrasti ir šiuolaikinę formą savo mintims, idėjoms ar koncepcijoms išreikšti. Kiekvienas menininkas yra nuolatinių ieškojimų kelyje. Galbūt po daugelio metų šokio tyrinėtojai išgrynins ir įvardys, koks yra tas lietuviškas šiuolaikinis šokis.