Replika

Šie metai Lietuvai ypatingi. Švenčiame „Lituanicos“ jubiliejų, pirmininkaujame Europos Sąjungos Tarybai. Valstybės dienos proga visuomenei ir šalies svečiams oficialiai pristatėme LDK Valdovų rūmus. Negana to, po šitiek metų pagaliau paskelbtas Lukiškių aikštės sutvarkymo projekto laimėtojas, tik įdomu, ar paskutinis... Na ir, jei dar ko nors būtų įmanoma pasigesti, tai tikrai galima paminėti ir neseniai centrinėje Lietuvos gatvėje – Vilniaus Gedimino prospekte – įvykusias eitynes už homoseksualių žmonių laisvę ir lygybę. Rodos, šie visi dalykai ne taip jau ir daug ką bendro turi tarpusavyje, bet visgi – Manuel‘is Castells‘as turbūt pasakytų, kad tinklaveikos visuomenėje viskas yra susaistyta dinamiškais ryšiais.

Neseniai Lietuvos spaudoje pasirodė Ingės Lukšaitės straipsnis pavadinimu „Valdovų rūmai ir ateityje burs tą visuomenės dalį, kuriai reikės valstybės“. Tekstas šlovina istorikus, įdėjusius daug darbo, kad šis objektas pradėtų atlikti savo funkcijas, pavyzdžiui, reprezentuoti Lietuvą kitoms ES ir pasaulio šalims, o taip pat būti tautos kultūriniu vedliu. Ir viskas čia gerai, ypač žinant lietuvių polinkį statyti paminklus viskam, kas atrodo nors kažkiek verta monumento. Vėlgi Lukiškių aikštės koncepcijos buvo nerandama daug metų tam tikra prasme todėl, kad nebuvo, o gal vis dar ir nėra, žinoma, koks ir ką simbolizuojantis monumentas turėtų čia būti dislokuotas. Teigčiau, kad toks „reprezentacinis paminklocentrizmas“ identifikuoja oficialiąją Lietuvą, kaip atsisakančią pripažinti laikmetį, kuriame ji pati gyvena. Lietuvai reikia paminklų valstybei, o ne valstybės. Kaip dar 2002 metais Audronė Žukauskaitė („Postmodernizmas, kapitalizmas ir regresyvi istorija posovietinėje realybėje“  2002) rašė apie Valdovų rūmus: „kodėl mes ruošiamės statyti paminklą valstybingumui, užuot kūrę pačia valstybę“.

Ši, atrodytų, itin gili autorės mintis lyg ir nugrimzdo kažkur nežinion. Dabar jau galime džiaugtis pseudoistoriniais rūmais, „a la“ vienijančiais tautą ar bent tą dalį tautos, kuriai reikia valstybės. Tiesa, čia ir prasideda savotiško nežinojimo, o gal net ir suformuotos modernistinio, struktūriniu funkcionalizmu grįsto mąstymo spragos. Antai iškilesni Lietuvos ir užsienio protai pastebi, kad anksčiau (modernybėje) gyvensenos visetas buvo homogeniška struktūra, kurios kiekvienas elementas veikia atskirai, tačiau tarnauja vienam – pagrindiniam – naratyvui. To pavyzdys – tarpukariu statyti Vytauto Didžiojo paminklai, išreiškiantys vieną visiems suprantamą ir aiškią žinią. Sovietinės modernybės principai išliko tokie patys, tik pasakojimas kardinaliai pakito: vietoj Lietuvos atsirado LTSR, vietoj Vytauto Didžiojo – Stalinas, Leninas ar Černiakovskis. Prasmė aiški: abiem atvejais meninės kūrybos substruktūros tarnauja vienam didžiajam naratyvui. Panašiai oficialiajame lygmenyje išliko ir dabar.

Tačiau valstybės žmonių gyvensena Lietuvoje pakito po Nepriklausomybės atgavimo. Iš esmės tą padiktavo ne politinės santvarkos pasikeitimas ar rinkos ekonomika, bet informacinių technologijų plėtra ir informacijos prieinamumas. Visuomenė buvo įgalinta rinktis tuos informacijos srautus, kurie jos grupėms atrodė patrauklesni, įdomesni ar tiesiog – arčiau širdies. Tokiu būdu vieno naratyvo, pavyzdžiui, tautinio, egzistavimas tampa neįmanomas, nes šalia jo atsiranda būtent individui svarbesnių identitetų.

Taigi, ar tokiomis sąlygomis Valdovų rūmų statybos iš viso buvo reikalingos valstybei? Aišku, galima galvoti, jog monumentas gali apvienyti stratifikuotą visuomenę, savo išdidžių kvazirenesansinių rūmų pavidalu tarsi nuo bačkos teigdamas – Lietuva tai valstybė. Galbūt šaukinys galėtų būti ir originalesnis, tačiau mintis aiški. Kita vertus, praktikoje jau seniai tokios teorinės prielaidos pasmerktos žlugti. Antai LGBT organizuotos „Baltic Pride“ eitynės įrodė, kad vienas naratyvas neįmanomas. Juk eitynių dalyviai taip pat nešėsi keletą trispalvių, bei pasisakė už Lietuvą – nehomofobišką valstybę. Antai jų nepalaikanti minia nevengė šūkių: „Lietuva“, „Už Lietuvą“ ir pan. Čia juntamas tokios stratifikacijos paradoksas, kuomet pagrindinis naratyvas skyla į keletą smulkesnių – vienas kitam prieštaraujančių. Lygiai taip pat, kaip ir Gedimino prospektą vargiai galima betraktuoti kaip reprezentacinę Lietuvos gatvę, greičiau – kaip daugelio naratyvų sankaupą.

Kaip bebūtų, gatvės veiksmų akumuliaciją daugiausia apsprendžia pati visuomenė. Kita vertus, blogai tai, kad reprezentatyvumas, kuris gali egzistuoti tam tikrais momentais, neretai tampa savotišku kasdienybės brukalu. Antai vienas įdomiausių ir įtakingiausių viešosios erdvės teoretikų Iain‘as Borden‘as pastebėjo, kad kuo labiau aikštė, gatvė, skveras yra pripildyti reprezentacinės ideologijos, tuo jie tampa atgrasesni žmonėms. Ir atvirkščiai – kuo daugiau kasdieniškumo – tuo visas miestas tampa gyvybingesnis. Čia galima prisiminti ir Vilniaus bei Klaipėdos miestų savivaldybių draudimus tam tikrose reprezentacinėse miesto viešosiose erdvėse važinėtis riedučiais ir BMX dviračiais. Tokiu būdu prarandama dalis aikštės potencialo. Ir dėl ko? Dėl reprezentatyvumo, dėl pagarbos valstybės paminklams, tik kur išnyksta pagarba pačiai valstybei?

Kaip bebūtų, LDK Valdovų rūmų atstatymo / statybos sprendimas ir LGBT organizuojamos eitynės yra skirtinguose sociokultūriniuose poliuose. Pirmieji rodo netgi konvulsiškus bandymus plėtoti vieną naratyvą ir juo visus sudominti. Tuo tarpu antroji situacija atskleidžia realybę – individai yra individualūs ir visų pirma rūpinasi savo teisėmis, poreikiais bei interesais. O štai Lukiškių aikštės situacija iliustruoja nežinojimą, kaip tvarkytis, kuomet didelė dalis sąmoningos visuomenės gyvena poststruktūralizmo epochoje, o oficialioji Lietuva vis dar tvarkosi lyg gyventų struktūriniame funkcionalizme.

Ir vėl. Kaune buvo imituotas, pakartotas „Lituanicos“ skrydis, kurį aš vadinčiau laikinu, vizualiu, teatrine išraiška grįstu, monumentu. O monumentų reikia, kai trūksta įvykio čia ir dabar.