Tarptautinio mados festivalio „Apkalbos“ štrichai 3

Raimonda Simanaitienė
www.kamane.lt, 2017-05-16
Rytis Beiga (Ry Bi) (Kauno kolegija), kolekcija „Dviveidė“. Mados festivalis „Apkalbos“, 2017 m.

Neseniai Kaune praūžė Dizaino savaitė, kurios metu pristatyta nemažai įvairiausių architektūros, dizaino, taikomojo meno ir mados renginių. Jau ne pirmi metai vienu iš šios savaitės akcentų tampa mados festivalis „Apkalbos“. Tad ruošiantis kitų metų jubiliejiniam, dvidešimtajam „Apkalbų“ pasirodymui, pravartu priminti šio, o kartu ir kitų Lietuvos mados renginių istoriją.

Pirmieji nedrąsūs lietuviškos mados viešinimo žingsniai išryškėjo dar sovietmečiu. Apie juos mums primena net kelis dešimtmečius leistas Vilniaus modelių namų mados žurnalas „Banga“, kuriame buvo galima rasti šiek tiek informacijos apie parodas Lietuvoje bei renginius užsienyje. Tuo metu, kaip ir visus menus, madą reguliavo ir jos analizę ribojo centralizuota kontrolė, tad bandymai atspindėti šią meno sritį Lietuvoje buvo nedrąsūs, apsiribojo lietuviškų modelių pristatymu sovietinio bloko šalyse, viena kita paroda Vilniuje.

Tolesni mūsų mados viešinimo etapai jau sietini su XX a. pabaiga ir pirmaisiais Lietuvos nepriklausomybės metais vykusiais įvairiais novatoriškesnio pobūdžio renginiais. Vienas iš jų buvo „Madų dienos“ Vilniuje. Tąsyk čia suorganizuotas didelis konkursas, kuriame su savo kolekcijomis dalyvavo virš penkiasdešimties menininkų iš įvairių buvusio sovietinio bloko šalių. Vėliau Vilniuje kelerius metus gyvavo alternatyviosios mados bei meno festivalis „arMada“, nuosekliai vykęs 1995–1999 m., o su pertraukomis organizuotas ir vėliau. Šiame renginyje labiausiai siekta pristatyti jaunų menininkų (netgi moksleivių) kūrybą, propaguoti netradicines kolekcijas, ugdyti naujų medžiagų panaudojimo, kitokio mados demonstravimo suvokimą. Festivalyje netrūko originalių efektų, teatrinių bei muzikinių sprendimų.

Šalia kelių smulkesnių mados renginių, dar vienas XX a. paskutiniojo dešimtmečio reiškinys – 1993–1999 m. Vilniuje organizuotas tarptautinis festivalis „In Vogue“, kuris, vėlgi, buvo visiškai kitoks. Jo tikslai siejosi su ryškiausių pasaulio mados namų idėjų atnaujinimu, nes, greta garsių aukštosios mados namų kolekcijų, čia pasirodydavę jauni Lietuvos menininkai. Festivalio laimėtojai gaudavo stažuotę užsienio mados namuose.

1999 m. startavo Lietuvoje garsiausias ir iki šiol vykstantis tarptautinis festivalis „Mados infekcija“: didelės apimties, atviras visiems besidomintiems, propaguojantis pačius įvairiausius pasirodymus, įtraukiantis į mados industriją ir jaunimą (tam, be abejonės, padeda papildomas „Mados injekcijos“ konkursas). Šis renginys, organizuojamas mados specialisčių Sandros Straukaitės ir Renatos Mikailionytės, daugeliui tampa ne tik švente, bet ir rimtu tramplinu į mados pasaulį. Čia eksperimentuojama apšvietimu, muzika, podiumo choreografija. Scenografai, vaizdo menininkai, fotografai ir kiti tokių šou profesionalai, dirbdami išvien, sukuria palankiausias sąlygas kūrėjams atskleisti savo kolekcijas.    

Visi minėti renginiai vyko ir vyksta Vilniuje. Tuo tarpu Kaune turime tik vieną, bet jau kelis dešimtmečius gyvuojantį tarptautinį mados festivalį „Apkalbos“. Tiesa, jis yra akademinio lygmens, bet tai visai nemenkina šiame festivalyje pulsuojančio kūrybiškumo, energijos ir siekio atspindėti įvairias mados tendencijas bei inovacijas.

Pagrindinis festivalio organizatorius yra Kauno kolegijos Justino Vienožinskio menų fakultetas. Kolekcijų kūrimo ir atrankos prasme, didžiausia našta tenka Aprangos katedros dėstytojams, bet į „Apkalbų“ veiksmą yra įtraukiami ir Įvaizdžio katedros dizaineriai, kosmetologijos specialistai. Pagrindinė „Apkalbų“ „dirigentė“, Kauno kolegijos dėstytoja Stella Justina Kasperavičienė, prisimindama šio renginio istoriją, pasakoja, kad nors oficialiai festivalis prasidėjo 1998 m., vis dėlto, jo ištakos yra žymiai ankstesnės, susietos su pagrįstu studentų noru priartėti prie užsienyje priimtų, bet sovietmečiu Lietuvoje neegzistavusių mados dizaino demonstravimo normų. Tuomet, dar St. Žuko taikomosios dailės technikumo laikais (dabar jis ir yra tapęs Kauno kolegijos J. Vienožinskio menų fakultetu), rūbų modeliavimo specialybės studentams buvo neįprasta kursinius darbus gintis atvirai, įtaigiai, demonstruojant juos prieš komisiją ant modelių. Bet tuo metu čia studijavusių gabių studentų karta siekė podiumo, norėjo parodyti savo kūrybą taip, kad ji atsiskleistų gyvai ir viešai. Vienas pirmųjų šias nuostatas išreiškė tuo metu „stepžukyje“ mokęsis žymusis dizaineris Juozas Statkevičius. Pamažu studentai su dėstytojais tapo aktyviais mados propaguotojais, važinėjo po įvairius miestus, pristatinėjo kolekcijas. Šių iniciatyvų metu ir gimė dabartinio renginio pavadinimas „Apkalbos“. Beje, „stepžukyje“ savo kūrybinį kelią atrado visas būrys garsių mados dizainerių: Sandra Straukaitė, Vida Simonavičiūtė, Laura Dailidėnienė ir daugelis kitų.

Palaipsniui „Apkalbos“ augo ir keitėsi: atsirado galimybė plėsti kontekstą, kviestis kolegas iš įvairių aukštųjų užsienio mokyklų. Tarkime, šiais metais Kauno lofte „Gargaras“ pristatytos dizainerių kolekcijos ne tik iš Lietuvos, bet ir iš Latvijos, Kipro, Bulgarijos. Lietuviška panorama taip pat gana plati, nes, greta rengėjų, festivalyje dalyvavo Kauno technologijos universiteto, Vilniaus dailės akademijos, Šiaulių universiteto, Vilniaus kolegijos ir jungtinės Vytauto Didžiojo universiteto bei UCLan (Didžioji Britanija) programos jaunųjų dizainerių pajėgos.

Šiandien šiuo renginiu skatinamas unikalios, vienetinės mados populiarinimas, taip pat formuojamas jaunųjų menininkų originalios raiškos būdas, siekis būti atpažintam, savito stiliaus pojūtis. Be abejonės, šie aspektai yra aktualūs ir atrenkant pasirodymams skirtas kolekcijas. Tuomet labiausiai ir vertinamas temos naujumas, meninio sprendimo individualumas, kūrybiškumas. Nors „Apkalbos“ nėra konkursinis renginys, nuolatiniai šio šou rėmėjai pasirinktinai teikia apdovanojimus labiausiai patikusioms dizainerių kolekcijoms. Šiais metais buvo nominuoti Kauno kolegijos studentų Ryčio Beigos (Ry BI), Eglės Matutytės, Tomos Stašytės, Godos Stoškutės, VDA atstovės Simonos Šalaševičiūtės darbai.

Natūralu, kad kai kurie menininkai renginyje ypač išsiskiria, visgi, šiemet „Apkalbose“ įspūdį paliko gana didelė dalis kolekcijų. Vienos iš jų buvo labiau orientuotos į kokybę, galimybę dėvėti, kitos netgi nepasižymėjo techniniu išbaigtumu ar kruopštumu, tačiau jų demonstravimas akivaizdžiai siejosi su efektingumu, asociatyvumu, bendru meniniu įspūdžiu ir emociniu poveikiu. Tokios kolekcijos pavyzdžiu galėtume įvardyti KTU studenčių grupės darbą „Sweetness of Darkness“, į kurį žiūrovas galėjo įsijausti padedamas prieblandos, garso bei vaizdo iliuzijų, o gilių žalių tonų ir keistų formų drabužiais vilkinčios merginos buvo panašios į tikras miško gyventojas. Ir kaip visiškai priešingą poziciją galime išskirti jungtinę VDA kostiumo dizainerių komandą, pademonstravusią „Local Identity“ drabužių kolekciją, sukurtą iš natūralios ir Lietuvoje vertinamos medžiagos – lino: kuklią, lakonišką, smagią ir tinkamą dėvėti.

Grįžtant prie apdovanotųjų darbų, akivaizdu buvo tai, kad visos nominuotos kolekcijos pasirinktos skirtingos, bet neabejotinai turinčios aukštą meninę bei techninę kokybę, stilistinį vientisumą, medžiagos traktuotės ir formos sampratos kultūrą. Toks, tarkime, buvo Tomos Stašytės (Kauno kolegija) ansamblis, išsiskyręs ryškia japonų tradicinės aprangos įtaka visiems autorės sukurtiems drabužiams. Japoniškumu alsavo visa modelių išvaizda: kostiumų formos, siluetai, detalės, makiažas, šukuosenos. Vis dėlto, darbas atrodė labai modernus, patogus ir šiuolaikiškas (tą lėmė aprangos sudėtinės dalys, jų konstrukcija, kostiumams parinktos medžiagos, spalviniai kontrastai).

Žaismingi sprendimai, vasariškos nuotaikos, linksmų, vaiskių spalvų „intarpai“, jaunystės nuotaikos vyravo Godos Stoškutės (Kauno kolegija) ir Karolinos Balsevič (Kauno kolegija) kolekcijose.

Simonos Šalaševičiūtės (VDA) sukurti rūbai neabejotinai sužavėjo medžiagos traktavimo kultūra, ypatingu pilkai juodos gamos išjautimu, subtilių atspalvių paieška, taip pat ir tekstilinės kultūros, koliažinės technikos aprangoje žaismu.

Panašiais principais vadovautasi ir Evelinos Kovalenkinaitės (Kauno kolegija) kolekcijoje „Netiražuojama“, kuri išsiskyrė optimizmu, šiais metais madinga gesinta rožine gama ir išplėtota tekstiline raiška. Pastarojoje kolekcijoje ypač gerai atsispindėjo įvairių tekstilinių technikų efektai, kur pats audinys ir medžiaginės detalės tapo meno kūriniu ir kvietė detaliau apžvelgti modelius.

Evelina Kovalenkinaitė (Kauno kolegija), kolekcija „Netiražuojama“

Aurelija Lisauskaitė (Kauno kolegija) kolekcijoje „Brangi žiema“ panaudojo dirbtinį kailį. Atradusi tam tikrą kailio apdirbimo technologiją, menininkė sukūrė itin subtilius ornamentus, papuošusius modernius, jaunatviškus, pastelinių atspalvių drabužius – kailinius kostiumų ansamblius.

Bulgarijos Nacionalinės dailės akademijos studentė Polina Sotirova sukūrė kostiumą, skirtą Erasmus vizitams. Autorė interpretavo kelioninį drabužį, kuris gali įvairiai transformuotis (lietpaltis / kelioninė rankinė ir pan.) ir būti naudojamas daugiafunkciškai.

Beje, festivalyje nestokota ir androidinių, uniseksinių, ir hipsterinės kultūros kolekcijų pavyzdžių.

Kai kurie „Apkalbų“ pasirodymai buvo itin teatrališki, sudomino režisūra, sukurtomis istorijomis, joms įgyvendinti pasitelktais performanso elementais. Tarkime, tuo pasižymėjo Aistės Julitos Pauliukevičiūtės (Kauno kolegija) didžiulis darbas „The End of the Comedown“, susidedantis net iš vienuolikos kostiumų. Juos demonstravę modeliai (daugiausia vaikinai) atspindėjo dramatišką,  kontrastingą, spalvingą aprangą, papildytą iššaukiančiu ir tragizmu dvelkiančiu makiažu. Autorės kostiumai santykinai rėmėsi istorine mada, siejosi su devynioliktojo amžiaus epochos rūbo nešiosena. Istorinio tiesmukumo šioje kolekcijoje nebuvo, tačiau bendras jos įvaizdis, drabužio efektingumas, puošnumas ir sukurta drama skatino tokias asociacijas.

Teatrališkumu alsavo ir VDU atstovų – Indrės Makarevičės, Orlando Blaževičiaus ir Vytautės Bukauskaitės – prisistatymas. Šie menininkai į vientisą pasirodymą, pavadintą „361“, sėkmingai apjungė iš pirmo žvilgsnio nesuderinamus dalykus: kuklumą, poetiškumą, rafinuotumą ir gatvės madą. Visa tai šelmiškai atsiskleidė kolekcijos pristatyme. Pirmieji jaunųjų dizainerių eksponuoti rūbai atrodė paprasti ir kuklūs. Vėliau demonstruoti romantiški ir netgi puošnūs drabužiai. Ir, galiausiai, kolekcijos pristatymo pabaigoje žiūrovai išvydo „juodųjų“ miestų rajonų gatvės aprangai būdingus aprėdus, ekscentriškai (pavyzdžiui, tik su bravūriška striuke ir vyriškomis glaudėmis) apsirengusius modelius. Visus šiuos kolekcijos rūbus į vientisą ansamblį apjungė atsikartojančių formų elementai bei spalviniai (juodai-baltai-žalsvos gamos) deriniai.

Dar vienas teatrališkumu ir dramatiškumu pasižymėjęs ir mini spektakliu tapęs pasirodymas buvo Ryčio Beigos (Kauno kolegija) kolekcijos „Dviveidė“ pristatymas, kurio metu modeliai ne tik demonstravo kostiumą, bet, pasitelkę ir aktorinius gebėjimus, vaidybiniais elementais inspiravo žiūrovus. Tam neabejotinai padėjo ir skarelėmis užrišti modelių veidai, ir kontrastiškas rūbų koloritas (juodai raudoni sąskambiai), ir išilginto silueto, gotikos vertikales menantys drabužiai. Kolekcija – itin ryški, apeliuojanti į jausmus, plėtojanti plačią emocijų amplitudę. Ne veltui šis pasirodymas buvo pasirinktas kaip finalinis devynioliktųjų „Apkalbų“ akcentas.

Apibendrinant derėtų pabrėžti, kad tokie šou jauniesiems dizaineriams yra neabejotinai naudingi: jie ne tik garantuoja pirmąjį viešą pripažinimą, bet ir sustiprina menininko poziciją, leidžia dizaineriams „pasitikrinti“ savo kūrybinius sprendimus, suteikia galimybę į savo kūrybą pažvelgti objektyviau, „iš šalies“. Tuo tarpu pačiai madai tiek jaunatviški dizainerių eksperimentai, tiek ir žymieji festivaliniai renginiai tampa idėjų kaitos, naujų vardų ir meninių paieškų platformos pagrindu.

 

Dariaus Tarėlos („Focus studija“) nuotr.


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*