Paminklinės idėjos – Antanui Smetonai ir Jonui Basanavičiui atminti 3

Arūnas Vyšniauskas
www.kamane.lt, 2016-04-27

Viename iš naujienų portalų 2013 m. jau teko siūlyti paminklo Vilniaus Lukiškių aikštėje  idėją: „Nauja – tai gerai užmiršta sena!“. Šį kartą norėtųsi tarti žodį dėl kitų dviejų paminklų, kuriuos pastatyti, anot Prezidentės Dalios Grybauskaitės, – „mūsų garbės reikalas“.

Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2015 m. rugpjūčio 19 d. nutarimu patvirtintoje Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio minėjimo programoje yra numačiusi nemažai priemonių, tarp jų – pastatyti Vilniuje paminklus Jonui Basanavičiui ir Antanui Smetonai. Vilniaus savivaldybė 2016 m. kovo 23 d. posėdyje dėl paminklo vietos J. Basanavičiui jau apsisprendė – nutarta statyti priešais Nacionalinę filharmoniją. Savivaldybės pranešime idėjai iliustruoti yra įdėtas J. Basanavičiaus paminklo eskizas, kurį skulptorius Rapolas Jakimavičius siūlė dar prieš Antrąjį pasaulinį karą. Jame – didelis kūnas ir santykinai maža galva. Tačiau šis siūlymas kaip projektas dar nepatvirtintas, savivaldybė pažadėjo skelbti atvirą konkursą paminklo architektūriniams ir skulptūriniams sprendiniams kurti.

O dėl vietos A. Smetonos paminklui dar neaišku. Svarstant įvairius variantus, norėtųsi išsakyti savo nuomonę, kad paminklas pirmajam Lietuvos Prezidentui galėtų stovėti prie Lietuvos nacionalinio muziejaus, žaliajame skvere, kur jau stovi paminklas soste sėdinčiam Lietuvos karaliui Mindaugui. Paminklą galima būtų statyti šone, ne visai prie karaliaus, bet toliau, – tarp medžių. Esminė šio siūlymo idėja, kad vienoje erdvėje būtų ne tik karalius, bet ir pirmasis Lietuvos prezidentas – dvi itin svarbios asmenybės lietuvių tautos istorijoje. Jas galima vertinti įvairiai, dėl buvusio politinio vaidmens ir moralinio veido galima ginčytis, kurti dramas, rašyti knygas ir t. t. Bet kas paneigs racionalią idėją, kad jiems ne vieta pagrindiniame šalies istorijos muziejuje būti įamžintiems skulptūriškai šalia jo? Tik kyla klausimas: ar mes turėtume žiūrėti į A. Smetonos batus ir kelnes, ar į akis?

J. Basanavičiaus garbei aikštėje priešais Filharmoniją siūlyčiau pastatyti monumentą-galvą. Tokių paminklų pasaulyje nėra daug ir jų nereikėtų maišyti su biustais. Pernai 4 m aukščio paminklą-galvą iš bronzos išliejo danai savo žymiajam rašytojui Hansui Kristianui Andersenui (Hans Christian Andersen). Ji yra pailgos formos, panašiai kaip ir tos, kurios stovi Velykų saloje. Būtent jos inspiravo autorių – vieną žymiausių danų skulptorių Bjorną Niorgaardą (Bjørn Nørgaard), –  stovi dešinėje greta paminklo nuotraukoje.

Verta paminėti ir Vokietijos mieste Chemnice stovintį monumentą Karlui Marksui (Karl Marx) – prie jo apie 7 m aukščio, 7 m pločio ir 9 m gylio stilizuotos galvos labai mėgsta fotografuotis turistai. Su postamentu jos aukštis siekia 13 m. Susijungus Vokietijos Demokratinei ir Federacinei Respublikoms ne kartą buvo diskutuota, ar šią „galvą“ mieste verta palikti? Daugelis pasaulio miestų rodė susidomėjimą monumentą nupirkti. 2007 m. Deimantas Narkevičius, geriausiai iš Lietuvos tarptautinėje scenoje žinomas šiuolaikinis menininkas, siūlė savo projektui The Head monumentą perkelti į Vokietijos miestą Miunsterį arba bent jau ten pastatyti jo kopiją. Dėl meno išvežtas Marksas, ko gero, būtų jau ir negrįžęs. Tačiau Chemnico valdžia nepasidavė spaudimui ir susivokusi, kad čia ją gali „išdurti“, pasipriešino ne tik kad paminklas būtų išvežtas, bet ir kad kitame mieste būtų sukurta jo kopija. Taip ir liko nepakartojama Markso galva ten, kur buvo pastatyta iš pradžių.

Tokio tipo paminklai vis dėlto nėra skulptūrinė inovacija. Jie žinomi jau nuo seno; pavyzdžiui, Centrinėje Amerikoje dar gerokai iki actekų tokios galvos buvo iškaltos olmekų monolitiniame akmenyje.

Vilniuje yra paminklas-galva ilgu kaklu, kelis metrus aukštai iškelta ant stulpo, tačiau dėl savo gabaritų šią bronzinę galvą sunku pavadinti kolosaline. Vis dėlto tai yra užsienio turistų mėgstamas objektas, prie kurio, kaip prie pirmojo pasaulyje paminklo žymiam amerikiečių  muzikantui, daug kam maga įsiamžinti. Monumento Frankui Zapai (Frank Zappa) pastatymas pasaulinėje žiniasklaidoje buvo naujiena numeris vienas iš Lietuvos 1995 m.

Du vokiečių studentai, pagal ERASMUS mainų programą studijavę Vilniaus universitete ir 2010 m. vasario 16 d. nusifotografavę prie paminklo Frankui Zapai (Frank Zappa). Arūno Vyšniausko nuotrauka.

Didelių galvų-paminklų Lietuvoje esama ir daugiau. Viena, su sovietinio kario šalmu, dar užsilikus šalia Miroslavo (Alytaus raj.). Kitą, šalia buvusią kario galvą su pilote, kaip okupacinio laikotarpio paveldą jau susprogdino... Taigi atsirado vietinių meistrų tiek iškalti, tiek susprogdinti.

Idėja pastatyti J. Basanavičiui paminklą kaip didelę kelių metrų aukščio galvą šiais laikais turėtų įvairialypės prasmės – ne vien kaip politiniam vizionieriui, kuris organizavo „lietuvių susivažiavimą Vilniuje“ 1905 m. ir pirmininkavo Lietuvos Tarybos posėdžiui 1918 m. vasario 16 dieną. Ar taip nepagerbtume ir „tautos patriarchu“ vadinto mokslininko, visą sąmoningą gyvenimą galvojusio, iš kur atėjo mūsų protėviai?  Jis ir buvo labiau mokslo žmogus nei temperamentingas, miklus politikas. Ne kartą jau išjuoktas už savo trakologinius ieškojimus kaip nepagrįstus svaičiojimus, Basanavičių Jonukas netikėtai galėtų susilaukti savo įžvalgų pastiprinimo ne tik šiuolaikiniuose moksliniuose tyrimuose, akcentuojančiuose indoeuropiečių kalbų protėvynę Mažojoje Azijoje (Anatolijoje), bet ir dabarties realijose.

Iš kur veržiasi į Europą pabėgėliai? Ar ne iš Azijos, kur ji – arčiausiai Europos? Ar ne per Turkijos teritoriją ir Balkanų šalis? Ar ne pro čia ėjo takai, kuriais afroazijiečiai civilizacinio rato gyventojai kėlėsi į senąją Europą? Čia yra geografija su savo dėsningumais ir istorinėmis paslaptimis. Basanius, jį taip irgi vadino, didelę, oi didelę galvą turėjo...

Reziumuokime memorialinių idėjų pasiūlymą. A. Smetona gyvenimo vingiuose pasirodė miklus politikas; kad ir kaip jį bevertintų, muziejinėje ekspozicijoje pirmajam Prezidentui reikia palikti vietos. Jei paminklą statome lauke, tai galima ir šalia muziejaus. Būtent taip yra pasielgta Kaune, Istorinės LR Prezidentūros kieme. Kodėl negalima būtų panašiai padaryti ir Vilniuje? O J. Basanavičių senamiesčio širdyje įamžinkime kelių metrų aukščio barzdota galva, prie kurios norėtųsi nusifotografuoti ir dieną, ir naktį, vasarą ir žiemą ar kitais metų laikais! Paprastą ar šventinę dieną, pavyzdžiui, Vasario 16-ąją...


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*