Grąžinkime auksakalius į Kauno širdį 3

Kastytis Rudokas
www.kamane.lt, 2016-01-26
Čatal Hiujukas. Nuotr. iš tumblr.com

Anot vienos garsiausių miesto ekonomikos tyrinėtojų Jane Jacobs, pamatą civilizacijai, taipgi ir urbanistinei struktūrai, pakloti galėjo tik tos tautos, kurios galėjo sėkmingiausiai pamaitinti savo žmones. Todėl ir nekeista, jog būtent pirmųjų mums žinomų civilizacijų pėdsakai randami vos ne toje pačioje platumoje, abipus pusiaujo, tose vietose, kurių gamtinė struktūra leido užsiauginti pakankamai maisto. Parafrazuojant autorę, galime netgi pritempti šį postulatą prie mūsų dabartinės vartotojiškos ūkio sistemos ir, kiek ciniškai, deklaruoti, jog kertinė civilizacijos bazė buvo ne tiek maistas, kiek jo perteklius. Tai ekonominė teorija.

Kita vertus, žymus britų archeologas Ianas Hodderis miestiškosios kultūros atsiradimą kildina iš ritualo ir tvirtina, jog pirmuoju miestu laikomas Čatal Hiujukas ne tik kilo iš kolektyvinės ritualinės patirties poreikio, bet ir tapo sėsliu, šiuo atveju urbanistiniu, dariniu prieš tai, kai gyventojai išmoko užsiimti žemdirbyste ir gyvulininkyste. Tam tikra prasme  I. Hodderio ir jo kolegų tyrimai suponuoja prieštarą ekonomikos, kaip pagrindinio ir amžinojo civilizacijų variklių, modeliui. Tiesa, pastaroji mintis veikiausiai niekada netaps paradigma. Ką jau kalbėti apie dabartinį žmogų, kuomet ir mūsiškosios civilizacijos priešaušrio žmogus – ar tai būtų Egipto faraonas, ar išmintingasis Periklis, nekalbant jau apie romėnus ar Viduramžius ir jo dievą, visada troško išsiskirti iš minios ir erdviškai (ne tik architektūriškai, bet ir urbanistinės konfigūracijos aspektu) pabrėžti vienų ar kitų procesų ar reiškinių svarbą. Dabar tikriausiai nei kaunietis, nei niujorkietis nesuprastų, jei religinio kulto ar koks svarbus verslo centras nesiskirtų nuo paprasčiausio gyvenamojo namo. Na, o Čatal Hiujuke buvo būtent taip. Bet, matyt, taip jau lemta žmonijai vargti, kad staiga sukūrus ką nors tikrai gero, tai dar greičiau prarandama, kai iš to mes siekiame per daug tiesioginės naudos. Nedrąsiai prieštaraudami ekonominei civilizacijų kilmės paradigmai tarkime – čatalhiujukiečiai veikiausiai žlugo tada, kai išlaikyti ir plėsti žemdirbystės ir gyvulininkystės verslus bei kitus daiktinius amatus jiems tapo kur kas svarbiau, nei laikytis ritualų, dėl kurių jie visų pirma ir susibūrė į miestą.

Bet jei viskas būtų tik taip nykiai pragmatiška, matyt, nebūtų prasmės rašyti apie paveldą. Man visgi džiugu, kad tam tikri, nors ir smulkučiai, „plika akimi“ dažniausiai nematomi paveldo žiupsneliai neišlieka per ilgą raidos istoriją iki mūsų dienų. Jei pažvelgsime į ankstyvąją lietuvišką urbanistinę struktūrą, kuri atsiskleidžia A. Luchtano tyrimuose, išvysime daug Čatal Hiujuko nuotrupų senosios Kernavės Žemutinio miesto sodybų planavime. Kita vertus, visi šie vienovės ir tarpusavio panašumo dėsniai santykio tarp gatvės (Čatal Hiujukas neturėjo to, ką mes dabar vadiname gatve) ir privačios erdvės asimetriškumo laipsnio aspektu jau nebetarnauja ritualui, o paklūsta ekonominiams dėsniams. Visgi jų atradimas visada žavus ir siūlantis, kaipgi būtų galima patobulinti paveldo suvokimo ir valdymo sistemą, kurią mes vadiname paveldosauga.

Žvelgiant į XIII–XIV amžių Kernavės Žemutinio miesto piešinius, randamas Čatal Hiujukui būdingas vienovės principas, t. y. net ir itin skirtingos verslininkystės rūšys, kaip antai gyvulių auginimas, kauladirbystė ir auksakalystė, pasižymi beveik identišku urbanistiniu sodybos vidaus erdvės planavimu. Kaip ir Čatal Hiujuko atveju įlipant per stogą, taip ir Kernavėje pereinat sodybos vartelius, mikrokosmoso atsivėrimas yra subtiliai apribotas, pažįstamas tik vietiniam gyventojui ir nieko nesakantis prašalaičiui. Taigi tai kultūra, kurią reikia patirti nuo pradžios iki galo, nuo funkcinės tipologijos „užmaskavimo“ iki kultūrinės tautos savasties slėpinių. Kitaip tariant, tai kažkas visiškai priešinga mūsiškam prekės ženklų ir vizualinės kultūros diskursui.

Tiesa, reikia sutikti, kad virš Žemutinio miesto, it neogotikinių bažnyčių bokštai kokiame nors 200 gyventojų turinčiame Lietuvos miestelyje ar itin didelį reikšmingumą (ar veikiau susireikšminimą) „komunikuojantys“ dangoraižių rajonai, stūksojo piliakalniai, pilys ir kiti galios kulto pastatai, visgi rodantys, jog, išskyrus I. Hodderio tirtus atvejus, J. Jacobs vis dar yra teisi. Visgi, jei grynasis ritualas, gamtatikystė ir papročiai „nuvyto“, pasidarė aktualūs kaip politinė, o ne savaimingai vertinga apeiga, galima sakyti, jog ir amatas galėjo tapti savotiška ritualine sublimacija, nors ir su aiškiai išreikšta ekonomine dimensija. Juk maisto jau perdaug.

Todėl man yra priimtinos protestantizmo nuostatos, kuomet Dievo garbinimas ateina per banalų ekonominį buitinį veiksmą, I. Kanto žodžiais tariant, praktinį protą, juolab kad vienokia ar kitokia veikla yra užkoduota kiekvieno gyvo organizmo genuose, nekalbant jau apie žmogų, turintį išreikštas aplinkos valdymo ir jos perkūrimo galias. Tokiu atveju Kernavės auksakalys ir kauladirbys privalo būti išsaugoti kaip kuriantysis fenomenas, kaip ženklas ir indikatorius to, jog maisto mums tikrai užtenka. Ir tikrai dabar yra sunku diskutuoti, kas yra auksakalys XXI amžiaus Lietuvoje. Į šį klausimą galima atsakyti įvairiai, bet aš žinau tik tai, kad neįmanoma Kernavės auksakalio išsaugoti, atkartojant XIV amžiaus veiklos būdus arba, kitaip tariant, muziejifikuojant ir vizualizuojant nebeegzistuojančias tradicijas. Ypač blogai, kai muziejifikacija ar įpaminklinimas tarpsta miestų širdyse, jų senamiesčiuose, o realios veiklos jau nebelieka.

Neseniai rašiau apie „gardo architektūrą“ Kauno senamiestyje. Tai būdas išvaryti auksakalį be teisės grįžti, priversti jį persikelti į Dainavos ar Šilainių rajoną ir taip prarasti didžiausią dalį per amžius kurtos vertės miestui. Todėl aš net labai nudžiugau, perskaitęs naujieną, jog senosios arklių pašto stoties pastatas turėtų virsti biurų pastatu ir ten egzistavęs Ryšių muziejus nustos veikti. Nieko neturiu prieš muziejų, bet išgyvenant fenomeną, kai miestų istorinės dalys tampa pavalgyti ir išgerti skirtais „skansenais“, 15 dirbančių informatikų tame pastate atrodys esą tikrieji auksakaliai.

Ir nors autc.lt svetainės pateikiamos informacijos rubrikoje „Kauno senamiestis“ rašoma, jog auksakalystė Kaune atsirado tik XV amžiuje, o plačiau išsivystė jau XVI amžiuje, aš vis tiek sakau – grąžinkime auksakalius į Kauno širdį. Čia praktinis paveldo protas, iki grynojo teks palūkėti.


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*