Ar Kauno autobusų stotis tikrai vykusi? 17
Reikia pripažinti, jog, matyt, įsigyti naują daiktą dar niekad nebuvo taip nyku, kaip yra dabar. Kažin, ar dar ką nors žavi, kai į rinką patenka naujo modelio išmanusis telefonas, kur kas geresniais parametrais už savo pirmtaką, ir, kažin, ar Bavarijos automobilių dirbtuvių sukurtas dar vienas universalas, su didesniu bagažinės tūriu ir elektra valdomu jos dangčiu, bus įdomus net ir prisiekusiems šio gamintojo gerbėjams. Apskritai, matyti, jog praeitis, jau XX amžiaus pabaigoje, visuomenei tampa įdomesnė už ateitį, nes, kaip būdinga postmodernizmo epochai ir architektūrai, ji yra labiau atpažįstama, nei objektyvioji dabartis.
Kita vertus, naujas modelis tinka tiems, kurie yra daugiau ar mažiau pertekę naujovėmis. Kai stalčiuje mėtosi bent keli savo laiku novatoriškais buvę išmanieji, tuomet, matyt, apima neįprasta trauka Nokia 3310 modeliui. Tačiau, jei kišenėje švilpia vėjas ir esi priverstas tuos pačius daiktus naudoti metų metus, susidaro visos prielaidos atgal į savo širdį priimti progresą. Na, tiksliau, ne progresą, o jo įspūdį, nes visuomenėje tai jau įvyko ir jai nusibodo, tačiau tam, kuris savo metu jo nepatyrė, tai – nauja ir žavinga.
Panašiai galvoju ir apie kai kuriuos naujus architektūrinius projektus Kauno mieste, o visų pirma – apie pompastiškai pristatytą, netgi Lietuvos Respublikos Prezidentės dėmesio sulaukusią, Kauno autobusų stotį. Be abejo, mieste, kuriame gerus dvidešimt penkerius metus iš esmės (na, gerai, buvo pastatyta Žalgirio arena, bet ir tai tik dėl stipraus išorinio poreikio), nieko architektūriškai kokybiško neįvyko, bet kuris naujas daiktas ar net reiškinys yra traktuotinas kaip geras. Juk pripažinkite, kauniečiai, visai nesvarbu, kas bus vietoj griaunamo „Respublikos“ monstro – svarbu jis po tiek metų bus nugriautas. Ir ne tik. Šioje vietoje bus pastatytas dar vienas biurų pastatas, o jų skaičius svarbus, juk, galbūt, taip vieną dieną pavyks prisivyti Vilnių.
Naujoji stotis, kol kas nevertinant architektūrinės kokybės, iš tiesų nėra kažkas naujo. Visų pirma, apjungti prekybos centrą bei stotį (net ir Lietuvoje) yra senas, atgyvenęs reikalas. Pažiūrėkit į Kėdainius, Rokiškį, o jei norit kažko su daug vietos mašinoms – į Šiaulius su miesto identitetą puoselėjančiu, tačiau tuo pat metu banaliu pavadinimu „Saulės miestas“. Kita vertus, juk net ir netvarkinga, morališkai ir fiziškai nudėvėta, amžinai cigaretės prašančių piliečių nusėsta Vilniaus autobusų stotis funkcinės kokybės požiūriu ne ką teatsilieka nuo Kauno. Juk ir ten yra parduotuvė, užkandinė, kioskas ir kitų komercinių dalykėlių, kuriuos sutalpinę į naują architektūrinį rūbą, gausime analogišką naujumo kokybę, kuri yra ir Kauno apdainuotame projekte.
Viešojoje erdvėje teko perskaityti sovietiniam mentalitetui būdingų lozungų, kaip antai, kad ši stotis yra moderniausia ne tik Lietuvoje ar Baltijos valstybėse, bet ir visoje Rytų Europoje. Na, vėliau šis palyginimas neteko prasmės, kai dar kartą sužinojome, jog mes pagaliau ir vėl esame Šiaurės Europoje. O juk būtent tikrojoje Šiaurės Europoje, visai nedideliame, apie 55 tūkst. gyventojų turinčiame Vekšės mieste (Växjö, pietų Švedijoje) iškils moderni stotis, ne tik pasižyminti kokybiška regionui būdinga architektūra, bet ir su išplėstinėmis viešosiomis, ne tik komercinėmis, erdvėmis bei paslaugomis tiek vietos gyventojams, tiek miesto svečiams.
Žymus prancūzų antropologas Marc Augé pabrėžė, kad šiuolaikinėje urbanistikoje egzistuoja toks erdvės fenomenas, kuris negali būti sutapatinamas su vieta, kadangi tose erdvėse (stotyse, oro uostuose, prekybos centrų stovėjimo aikštelėse ir prekybos centruose, viešbučiuose ir kt.) nėra jokio apčiuopiamo identiteto ir jos yra pereinamojo pobūdžio. Tokia yra Kauno autobusų stotis, nes pagrindinis kokybės garantas čia būtų buvęs sukurti naujos funkcinės kokybės erdvę, o ne tiesiog naują dangtelį išmaniajam telefonui. Gal tada ir galėtume kalbėti apie geriausią stotį Lietuvoje ar Europoje, bet jeigu būtume tai pasiekę, matyt, asmeninėje bei kolektyvinėje kultūroje mums nebereiktų tuščiai girtis.
Taigi, brandžiai visuomenei ir jos elitui (jei vis dėlto toks Lietuvoje būtų), kažin, ar tiktų naujas, dėl to, žinoma, patogesnis dangtelis, pagamintas iš geresnių medžiagų ir labiau blizgantis aptriušusiame kontekste. Ir visgi, net ir šis, atrodytų, visiškai eilinis (tiek funkciškai, tiek architektūriškai) pastatas neša gerą žinią visuomenei, jog architektūra, kaip meno rūšis, atskirta nuo statybos, yra verta visuomenės dėmesio, nes ji miesto įvykyje išgrynina mus supantį politinį, socialinį kontekstą, parodo, koks yra mūsų visų kūrybinis potencialas ir kiek esame nusiteikę kurti dabartį bei ateitį. Taigi, architektūriniai ir urbanistiniai procesai veikia kaip savotiškas termometras, parodantis mūsų bendrąją, su pačia architektūra visai nesusijusią, kultūrinę temperatūrą. Dabar tereikia dažniau ją matuoti.