Tautvyda Marcinkevičiūtė: „Dabar rašau „į stalčių“ 3
Nutarusi pakalbinti poetę Tautvydą Marcinkevičiūtę, apsižiūrėjau, kad neturiu jos telefono numerio. Pirma mintis, kuriai pasidaviau, – nueiti į Laisvės alėją, kuri, žinia, yra poeto Gintaro Patacko darbo kabinetas (ne toks jau ir mažas: kažkur nuo fontano iki Vilniaus gatvės), ir paklausti.
Taip ir padariau. G. Patacką nesunkiai radau darbo vietoje – vienoje Laisvės al. kavinėje. Ne vieną. Šalia nemenko sudėjimo sutuoktinio lyg koks paukštelis sėdėjo Tautvyda. Trapi, smulkutė, besišypsanti. Ar kas matė Tautvydą piktą, tulžingą? Tikrai ne. Tai nepaprasto stoiškumo, išmintingos kantrybės, rūpestinga, atjaučianti moteris. Talentinga, išsilavinusi, tikroji inteligentė. Tikrų tikriausia kaunietė (Tautvyda galėtų būti / yra jos etalonas).
Taigi sėdi Laisvės alėjoje G. Patackas su T. Marcinkevičiūte ir Kaunui yra gerai. Viskas teisinga. Ramu. Tautvyda gurkšnoja Gintaro nupirktas šviežiai spaustas morkų sultis ir kaskart pasisveikina su praeinančiais pažįstamais žmonėmis. Prisėdu šnektelti ir ji nepasako, kad suplanavusi eiti į parodą (vėliau ją ten sutinku), kad nelabai turi laiko, nes dar turi užnešti į namus pirkinius. Ji atidžiai, ramiai klauso ir niekada nepertraukia. Šypteli, susimąsto, jei pasidalini kokiu savo nerimu – nuoširdžiai susirūpina ir atjaučia.
Jubiliejus, ypač kuo solidesnis, yra žavus jau vien dėl to, kad duota šioje žemėje pabūti. Kaip jautiesi? Ar norėtum kitokio skaičiaus jubiliejaus? Apskritai, kaip vertini prabėgusius metus: su liūdesiu, džiugesiu, ateities perspektyvomis?
Sutikusi jubiliejų jaučiuosi gerai, nes tarytum niekas nepasikeitė. Tik nematomoji Laiko plunksna tartum brūkštelėjo man, bet sieloje jos pasikeitimų daugiau, negu žemiškajame kūne – sielos apvalkale... Taigi, Laikas ruošia sielą Amžinajam Gyvenimui, ir man reikia padėti Laikui ją tobulinti...
Iš tikrųjų prabėgę metai traukinio bėgiais prariedėjo nepaprastai greitai, nuveždami mane į nepažįstamą stotį, kurioje vėl kažkaip reikės mokytis gyventi...
Mano prabėgę metai buvo visokie: ir džiugūs, ir liūdni, bet pilnatvės jausmas mane apima, kai pagalvoju, jog jie padovanojo man du puikius vaikus ir krūvą mano parašytų bei išverstų knygų. Džiaugiuosi, kad turiu ir Gyvenimo Bendrakelionį bei savo vaikų Tėvą – Gintarą.
O ateitis man nežinoma. Ir gerai, kad nežinoma, neapsiimsiu kaip šarlatanė burti iš kavos tirščių...
Būtų keista, jei nekalbėtume apie poeziją. Koks buvo Tavo kelias į ją, ką Tau reiškia poezija, kaip ir kodėl tapai poete (jei ne ja, kuo būtum galėjusi būti)?
Kelias į poeziją? Pakeliu galvą nuo įkaitusių miesto mūrų į gilų žvaigždėtą rugpjūčio dangų ir suprantu, kad ir dabar tebesu kelyje į Ją... Nes Poezija nėra koks dėdė Amerikoje ar Kalėdų Senelis Laplandijoje, kuriuos dar gali, kad ir netikru pavidalu, išvysti ir dar labiau pražysti, o ne nuvysti kaip kardeliu vadinamai gladiolei atsimenant, kad virš mūsų galvų visada kabo tikrasis Gladius Dei... Taigi, tebesu „Kelyje“, nors kas bendra, tarkime, mano amžiuje galėtų būti su J. Kerouaco ir visos bitnikų kartos adoruojamomis vertybėmis? Beje, J. Kerouaco knygą „Kelyje“, nusipirktą nedidelio Žemaitijos miestelio knygyne, pamiršau Vytauto Mačernio tėviškėje Šarnelėje, ant poeto mylimo kalnelio mokyklinių metų kelionės su klase metu. Kažkodėl manau, kad V. Mačernis šią knygą tebeskaito... Tad, nors mano ir bitnikų vertybės jau kardinaliai priešingos, bet tebesu kelyje, nes Poezija nėra koks baigtinis dydis, o būsena, kai turi budėti tarytum greitosios pagalbos gydytoja ar visa gaisrininkų komanda, ar net šauktinis ginti Tėvynę, kai jai kyla grėsmė, arba kaip Šventajame Rašte minimos merginos, kurios nuėjo prisipilti alyvos ir nebudėjo, kai tai buvo būtina. Tad ir Poeto sąmonė turi nuolat budėti, nes nežinia kas, nežinia kodėl ir nežinia kaip gali pašaukti...
Beje, jeigu pradėsiu pasakoti, kokia buvo manojo kelio pradžia, tai ja galėtų būti plonytės vaikiškos knygos, lydėjusios nuo ankstyvos vaikystės, kurias Mama, tuomet dirbusi bibliotekoje, atnešdavo į namus vakaro skaitiniams, o rytą išnešdavo. Vėliau tos knygos būdavo vis storesnės ir storesnės, jas imdavau iš bibliotekų pati. Knygos lydėjo ir Tėvelio sukauptoje namų bibliotekoje, prie kurios vėliau prisidėjo mano pačios uoliai perkamos išminties garantės. Svarbi kelio pradžiai buvo ir mokykloje sukomplektuota literatūrinė klasė su papildoma disciplina – lotynų kalba, kuri ir dabar labai praverčia (beje, mane ir dabar labai stebina bei žavi mano buvusios mokyklos direktorė Regina Vasiliauskienė – nuolatinė kultūrinių renginių dalyvė, turinti tiek energijos, kad jauni gali tik pavydėti!). Svarbus buvo ir dalyvavimas respublikiniame moksleivių kūrybos konkurse, už rašinį jame laimėta kelionė su kitais respublikos moksleiviais prizininkais po Dzūkiją...
Eilėraščius pradėjau rašyti mokykloje, bet dar nesiejau savęs su Poezija, nes Poetus laikiau Dievo išrinktaisiais, turinčiais kažkokį slaptą ryšį su Juo. Ir tik tada pradėjau eksploatuoti savo „aukso gyslą“, kai, jau būdama studente, nugalėjau nedrąsą ir nunešiau į „Nemuno“ redakciją savo eilėraščius, o poetas Robertas Keturakis labai entuziastingai juos priėmė ir, augindamas mane kaip kūrėją, sugebėjo įtikinti, kad visą gyvenimą paskirsiu Poezijai. Jis ir buvo tas Pakilimo Takas, nuo kurio atsispyręs pakilo ir mano popierinis lėktuvėlis...
Beje, baigusi universitetą tapau ne poete, bet gide (etatine ekskursijų vadove) Kauno kelionių ir ekskursijų biure ir mėgau šį darbą. Išdirbau biure 10 metų, kol gimė sūnus Gajus, ir suderinti daug keliaujančios gidės darbą su vaiko auginimu bei eilėraščių rašymu tapo neįmanoma.
Taip pat būtų keista, jei nekalbėtume apie vertimus – sugebėti iš anglų kalbos išversti V. Šekspyro sonetus tikrai gali toli gražu ne kiekvienas. Kodėl V. Šekspyras, ar tik jis? Kodėl savo laiku pasirinkai ne lituanistiką, o anglų kalbos studijas, juk tuo metu vos ne visi rašantys stodavo „į lietuvių“?
Iš tikrųjų, kodėl studijoms pasirinkau anglų kalbą? Pirmiausiai gal dėl to, kad gūdžiais sovietijos metais tai buvo tartum atviras, teikiantis gryną orą langas prikimšto ir niekur negalinčio išvažiuoti traukinio kupe... Galimybė girdėti užsienio kalbą ir skaityti ja parašytas knygas. Silpna viltis, kad kada nors – juk turi taip įvykti!– pakils Geležinė Sovietijos Uždanga ir mus išleis iš to traukinio kokiame egzotiškame krašte, kur anglų kalba bus būtina... Pagaliau, vaikystėje, kai kas nors paklausdavo, kuo noriu būti, kažkodėl atsakydavau, kad vertėja. O kodėl? Net pati to nežinau. Bet gal vertėjo būti vertėja? Šiaip iš anglų kalbos esu išvertusi tiek prozos, tiek poezijos.
Dar nesubyrėjus Sovietų Sąjungai, grįžusi iš JAV, kur su poetu Gintaru Patacku dalyvavome „Santaros-Šviesos“ suvažiavime, ten sutikto rašytojo Kazio Almeno prašymu subūriau vertėjų grupę, su kuria išvertėme vadovėlį „Sociologija“ beatsikuriančiam Vytauto Didžiojo universitetui. Paskui viena išverčiau Josepho Frankelio knygą „Tarptautiniai santykiai permainingame pasaulyje“, H. Pratherio knygą „Pastabos pačiam sau“, paruošiau anglų bei amerikiečių poetų Dylano Thomaso, Ednos St. Vincent Millay, Sylvia Plath, Anne Sexton, Julie Kane bei kitų poetų publikacijas. Šįmet išverčiau visą Sylvia Plath eilėraščių „Rinktinę“ atskira knyga.
O V. Šekspyras?.. Universitete mano diplominio darbo, kurio vadovas buvo žinomas šekspyrologas A. T. Geniušas, tema buvo „W. Shakespeare’s „Hamlet“ and M. de Montaigne „The Essays“. Dėl tarpbibliotekinio abonemento galėjau iš Maskvos ir tuometinio Leningrado garsiųjų bibliotekų atsisiųsti daugybę knygų ir vis labiau „klimpau“ į V. Šekspyrą. Beje, jau studijuojant kažkur pasąmonėje sukirbėjo mintis apie V. Šekspyro sonetų naują vertimą. Bet daug vandens po to dar turėjo nutekėti. Iš pradžių reikėjo pasimokyti poetinės meistrystės paslapčių. O ir mano versti šio literatūros milžino „Sonetai“ atskira knyga pasirodė tik praėjus dešimtmečiui nuo jų vertimo pradžios. Reikėjo išversti ir, tuo nepasitenkinus, „perversti“ bei nušlifuoti sonetus, labai ilgai užtruko leidėjo paieškos. Brrr, šiurpas nukrečia, kai prisimenu visa tai.
Beje, 2006 metais išverčiau V. Šekspyro komediją „Užsispyrėlės sutramdymas“, kurią pastatė Vilniaus jaunimo teatras. Teatro repertuare ši pjesė išsilaikė vos ne dešimtmetį. 2011 metais ją išspausdino „Homo liber“ leidykla. 2014 metais teatrui esu išvertusi Šekspyro laikų dramaturgo C. Marlowe pjesę „Tragiškoji daktaro Fausto istorija“, o pasitikdama šią savo sukaktį, vakar baigiau versti V. Šekspyro žavią komediją „Kaip jums patinka“, taip pat skirtą teatrui...
Paskutinė Tavo knyga „Greitaeigis laiko liftas“ pelnė Poezijos pavasario laurus, o sukaktuvių, regis, nežymi nauja knyga? Nepasirašė?
„Greitaeigis laiko liftas“ be „Poezijos pavasario“ laurų pelnė dar dvi premijas – S. Nėries ir „Kauno dienos“ bei buvo išrinktas į geriausių tų metų poezijos knygų penketuką. Deja, jaučiuosi nuskriausta Lietuvos kultūros ministerijos bei Lietuvos kultūros tarybos, kurios net neparėmė šios vėliau premijuotos knygos išleidimo. Jeigu ne „Kauno grūdai“ ir jų generalinis direktorius Tautvydas Barštys bei Kauno savivaldybė (ačiū jiems!), knyga net nebūtų išleista.
Lygiai taip pat, tik dabar dar blogiau, nutiko su mano praėjusių metų pavasarį Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklai įteikta naujausia eilėraščių knyga „Mano poe(ma)ma“. Leidėjai palaimino ją, žadėdami išleisti, bet, deja, net mano jubiliejiniais metais jos išleidimo neparėmė Lietuvos kultūros taryba. Ačiū ir jai.
Apskritai, dabar rašau „į stalčių“, galėdama jo turinį parodyti tik periodiniams leidiniams, bet dėl tokio viešo manęs „nurašymo“ kartais apima neviltis... Šiemet išvertusi S. Plath eilėraščių „Rinktinę“ ir pabandžiusi ją pasiūlyti leidyklai, supratau, kad įsigijau dar vieną „bėdą“. Nereikalinga nei aš, dar gyva poetė, nei pasaulinio lygio S. Plath, jau mirusi...
Beje, esi grynakraujė kaunietė, maža to – iš paties Centro. Ožeškienės gatvėje užaugai, joje gyveni iki šiol. Žinia, Centro gyventojai mažai to Kauno ir pažįsta, ar teko patyrinėti, tarkim, Slabotkės pievas? Ar įsivaizduoji save, gyvenančią Šilainių daugiabutyje? Apskritai, gal turi kitą savo svajonių miestą, tik nesiryžti ištrūkti? O gal norėtum gyventi kaime, auginti, pavyzdžiui, salotas arba burokėlius?
Taip, esu grynakraujė kaunietė, bet vaikystės smalsumas versdavo išsiveržti iš Centro ir su kiemo drauge žydaite Sulamita, kurią visi vadindavo Siūle, visą dieną ar pusdienį tyrinėti kitus Kauno rajonus, tarkime, Žaliakalnį, prie Nemuno ir Neries prisišliejusius rajonus. Už tokį dingimą iš kiemo Siūlė gaudavo lupti, o dėl manęs niekas nepanikuodavo. Be to, vaikystėje dažnai pėsčia risdavausi pas pusseserę ir pusbrolius, kurie gyveno iš pradžių Žaliakalnyje, paskui Vilijampolėje, taigi ir su jais buvo progų patyrinėti Kauną.
Vėliau Šilainiuose gyveno mano draugė, kuri dabar Anglijoje, tad buvo proga susipažinti ir su Šilainiais, bet „išsirauti“ kaip burokėliui iš Centro gazonų, jei tokie čia augtų, tikrai nenorėčiau. Tai, kad nors keliavau po svetimas šalis daug, bet niekada nebuvau „nomadė“, o veikiau sėsli sėlė, mano sielai suteikia harmonijos ir pusiausvyros, o ielas, lane’us, rue ar avenue patyrinėti galima gražiuose kitų šalių miestuose ir po visų kelionių sugrįžti į visada pasiilgtą ir tokiu jaukiu kurortiniu miesteliu atrodantį Kauną...
Et, grįžkime prie poezijos, meno. Ai, beje, nei sūnus Gajus, nei dukra Gudrūna, regis, nepasuko menų keliais. Su Gintaru Patacku buvote geri pavyzdžiai, kur nereikia eiti? O gal net draudėte, juk ne paslaptis, kad poetas... Na, sakykime, su juo lengva nėra, kaip ir jam su pačiu savimi. Tiesa, su Dievu karts nuo karto šnektelti jis gali, nėra jau taip blogai, kai pagalvoji.
Kiekvienas renkasi gyvenimo kelią pats, nes jam reikės gyventi, o ne jį už rankutės vedžiojančiam. Sūnus Gajus ir dukra Gudrūna jau gimdami gavo meno geną: abu labai gabūs dailei. Dukra net yra nutapiusi paveikslą, kurį pasikabino šalia legendinio dailininko Kampo (Rimvydo Jankausko) drobės... Beje, mes nei draudėm, nei raginom rinktis menus... Bet nė vienas iš jų nepasirinko. Vaikai mąsliai mus su Gintaru stebėjo ir darė savo išvadas... O kai Gudrūna buvo maža ir dar labai norėdavo žaisti, aš žaisdavau su ja „rimais“. „Sviesdavau“ jai žodį, kurį turėdavo „atmušti“ kitu, jį atitinkančiu pagal rimą, žodžiu. Mums abiems tas žaidimas patikdavo. Tad rimo vartojimo pradmenis dukra turi, o kas žino, gal joje, dabar pasirinkusioje labai konkrečią specialybę, tos vaikystėje įgytos žinios kaip kokiame ugnikalnyje snaus, kol koks nors gyvenimo įvykis privers ją „spjaudyti lavą“ – eilėraščius...
Taigi koks bebūtų tas jubiliejus (sakyti skaičius, ar ne?), tai gali būti ir pradžia. Pagaliau, argi „neveža“ įgyta gyvenimiška patirtis bei išmintis? O planai, ar daug jų? Prioritetai tenka poezijai, vertimams, knygoms, kelionėms (juk su Gintaru aplankėte nemažai šalių), tiesiog gyvenimui?
Tebūnie tas jubiliejus kaip vaikų sekretas, įkastas į žemę ir uždengtas stikliuku, o kas po juo, žino tik tas, kuris jį įkasė... Gyvenimiška patirtis ir išmintis? Ko gero... Nes atsimindama save jaunystėje matau, kad buvusio maksimalizmo, drąsos ir beatodairiškumo vietoje įsikraustė šios dvi garbios Damos ir lyg spaustuvėje koreguoja tą Gyvenimo tekstą, kurį jis dar rašo... Planų turiu, jų kaip pakišą įbruka vis tas pats Gyvenimas, vis dažniau baksnodamas į laikrodžio rodyklės „žydrosios strėlės kelionę“. Prioritetai tenka literatūriniam darbui, dažniausiai tokiam intensyviam, kad va, laukia 3 skirtingomis kalbomis būtinai turinčios būti perskaitytos knygos, o aš teturiu tik vieną kitą valandą vakarais į jas įnikti...
Apskritai manau, kad visas pasaulinės literatūros aukso fondas turėjo būti perskaitytas jaunystėje, per gyvenimą jį vis papildant naujai parašytomis knygomis kaip degalinėje degalais, kad nesugestų mąstymo ir įkvėpimo motoras... Atsimenu tuos komforto laikus, kai skaitydavau po 7 knygas vienu metu, ir žinau, kad to jau nebebus. Beje, ir gyvenimas tapo įdomesnis už knygas: „O tu joms atšalai / ir nori atsisveikint / užtrokšti nenorėdamas nuo knygų dulkių / ne knyginį gyvenimą patirt geidi tu o / tik savo.“
Taip, su Gintaru keliavome daug. Kaip pradėjome jaunystėje romantiško pasimatymo metu Kauno geležinkelio stotyje vartyti geležinį automatinį traukinių eismo tvarkaraštį, spręsdami, kur keliausime, taip ir dabar „vartome“ kompiuterį, spręsdami, kur link vėl pakelsime sparnus... Rugsėjo mėnesį laukia jau suplanuota kelionė į Barseloną. Jau buvome ten prieš keletą metų kartu su vaikais, bet to pasirodė per maža...
O poezija? Kas ji? Kas ji Tau? Ar be jos gyventi įmanoma?
Poezija gyvuoja ir neparašyta... Jei ji rimta moteris, o ne kokotė, jos apraiškų, blykstelėjimų galima pastebėti visur: tiek jaukiame pokalbyje su draugais, tiek rūsčioje gyvenimo realybėje. Užrašyta ji tampa kitokia – lyg panda, nukelta nuo eukalipto ir atiduota į zoologijos sodą...
Tačiau jausminis Poezijos kodas toks stiprus, kad tada, kai ji „priremia“ prie sienos, būtinai turiu ją „užrašyti“, nes kitaip mano sąmonėje įvyks „saulės užtemimas“... Ir klausau jos, ir vykdau, ir tampu paslaugia mūzos Polymnijos tarnaite...
Ar įmanoma be Poezijos gyventi? Ar įmanoma gyventi be meilės jausmo? Tad į Tavo klausimą ir aš galiu atsakyti retoriškai. Bet jei jau kartą patiri, kas tai yra, praradus šį meilės jausmą Poezijai tampi nelaiminga. Gyveni, bet tas gyvenimas yra nekokybiškas, jo žarstomi deimantai kaip Sniego karalienės ledas nepaliečia tavo širdies. Tarsi ji būtų užšaldyta, ar tave pačią kas nors būtų uždaręs į šaldytuvą...
Todėl net tada, kai mano knygos neleidžiamos arba jas išleisti labai sunku, nes atsiranda papildoma našta, ir tada rašau, kai pajuntu įkvėpimą. Jis gali aplankyti bet kada ir bet kada išeiti. Kartais ilgam. Bet sielai, kuriai tai būdas pabendrauti artimiau su ta, kuriai ji kol kas dar priklauso, jis nemeluoja.