Kalbinė būties restauracija 4
Braziūnas Vladas. Stalo kalnas. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2014. – 144 p.
Vlado Braziūno poetinis kelias prasidėjo 1974 m., tačiau kūrėjo pirmajai eilėraščių knygai dienos šviesos teko laukti net septynerius metus. Rinkinys Slenka žaibas (1983) leidyklos stalčiun nugulė kaip idėjiškai ir meniškai nebrandus. Sprendinys – neadekvatus, neatitinkantis tikrovės – melas, tai byloja pelnyta Zigmo Gėlės premija, skiriama stipriausiam poezijos debiutui. Vertė, paženklinusi jau kūrybos pradžią, reikalavo kantrybės, laukimo. Ko gero, kiekvieno kūrėjo kelyje drauge eina laukimas ir pripažinimas. Tik kas jie – praeiviai, palydovai; besivejami ar besivejantys?.. V. Braziūnas, poetas, eseistas, vertėjas, viename interviu ištarė: Viskas man per vėlai – nuo debiuto iki premijų... Tačiau ar tikrai per vėlai?
Literatas per keturiasdešimt vienerius kūrybos metus pelnė daugiau nei trisdešimtį premijų, apdovanojimų. Recenzijoje visų nesiimama vardinti, ribojamasi keletu, kurių svara nesuabejos nė vienas (lietuvių) kultūros žmogus: Stasio Šimkaus (1982), Salomėjos Nėries (1999), Jotvingių (2003), Julijono Lindės-Dobilo (2007), Antano Miškinio (2009), Dionizo Poškos (2009), Bernardo Brazdžionio (2014) premijos, tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) Lietuvos skyriaus premija už geriausią poezijos knygą vaikams Kuosos Kro gyvenimas ir atvirkščiai (2012); tarptautinio Taraso Ševčenkos fondo premija už ukrainų poezijos vertimus (2002), tarptautinio Vilenicos literatūros festivalio (Slovėnija) Vilenicos krištolo prizas (2005), Latvijos rašytojų sąjungos Metų (2005) literatūros apdovanojimas už viso gyvenimo indėlį į latvių literatūros vertimus (2006); Latvijos Respublikos Pripažinimo ordino Karininko kryžius (Croix de la reconnaissance) už nuopelnus stiprinant Latvijos ir Lietuvos draugystę bei bendradarbiavimą bei Baltijos Asamblėjos medalis už indėlį į Baltijos šalių vienybės stiprinimą ir bendradarbiavimą (2011); Lietuvos Respublikos ordino Už nuopelnus Lietuvai Riterio kryžius (2013); Nacionalinė kultūros ir meno premija už poetinius atradimus gilinantis į lietuvių kalbos lobyną ir baltiškąją pasaulėvoką (2013). V. Braziūno kūryba verčiama į kelias dešimtis kalbų, tai suponuoja kultūrinės pajautos ir žiūros plotmę, kai tavo sielos balsas ataidi kito sieloje, taip susikalbama, nes kal͂ba žmogiškasis pradas.
Vertės žymės rodo literato raiškos įvairiapusiškumą – kuriama suaugusiems ir vaikams, rašoma poezija ir proza, tiesa, rečiau, retai; peržengiamos literatūros žanrus, rūšis skiriančios ribos. Gausūs ir sėkmingi vertimai iš latvių, lenkų, ukrainų, rusų, baltarusių, prancūzų ir kt. kalbų liudija kalbinį išmanumą ir jautrumą, skirtingų kultūrų pažinimą, žinojimą ir ypatingą kito pajautą, atjautą, idant tavo tekste kalbėtų kitas, skambant jo balsui skleistųsi mintys. Atida, leidžianti išgirsti, suprasti ir gyventi kitu, liudyti kitą, tačiau nepaneigiant savęs – būnant savimi – vertėjo ženklas. Vertimas – tai literatūrinis dialogas, pokalbis, kai asmeninė ir kito kūrybos teritorijos tampa vienu prasmių lauku, kalbančiu trečiam – skaitytojui. Sakytina, jog Lietuvai artimų kaimyninių šalių literatūros vertimai V. Braziūnui leidžia išskaityti baltų kultūros kodą, kurį literatas, vadinamas restauratoriumi, įžvalgiai, išmintingai verdamas kalbą, (at)kuria savo poezijoje. Kalboje esti, glūdi visa, kas amžių amžiais vyko šiame pasaulyje – būtyje po saule. Tačiau praeitis – interpretacija dabartyje, o ateitis – dar tik iliuzija. Tiesos akimirka – dabar. Tad, kas matosi V. Braziūno Stalo kalne, nuo kurio žvelgiantis kūrėjas vainikuotas šių metų penkiasdešimt pirmojo Poezijos pavasario laureato ąžuolais, taip pat apdovanotas Maironio premija?
Stalo kalnas – daugiareikšmis, daugiaprasmis vaizdinys, kurį vizualiai įprasmino knygos apipavidalintoja Sigutė Chlebinskaitė. Jautriai minimalizmo estetika sukurtame viršelyje pasitelktas dailininko Algirdo Steponavičiaus piešinio (1965) fragmentas, kurio juodai baltas keturkampių trikampis plokštumine žiūra – stalas, o vertikale – kalnas. Meninis sprendimas tęsiamas leidinio priešlapiuose, o išlaikyta ir plėtojama achromatine palete vaizdžiai ženklinami rinkinio skyriai. Tai tampa akivaizdu pamažu verčiant knygos lapus.
Vaizdinę kalbą tęsia žodinė – tekstais aiškinamos, skleidžiamos stalo kalno reikšmės ir prasmės. Pradedama literatūros kontekstais. Pirmiausia Vladimiro Nabokovo pusiau autobiografinio romano Žvelk į arlekinus (2012) ištrauka: „O didis malonumas, malonumo parapetas, leis man tobulai pabaigti užduotį: paskui galvoje iškilo aiškus, kompaktiškas tarsi kažkas didingo ir tvirto – altorius! Stalo kalnas! <...>. Mano patiklios rankos tebebuvo išskėstos, bet padais minkštos dirvos nebejutau. Troškau grįžti pas tave, į gyvenimą“ (iš anglų kalbos vertė Rasa Drazdauskienė). Užduotis – misija, atliekama einant į tave – aukščiausiąjį kūrėją, esantį pačiame gyvenime, patį gyvenimą. Atsisakoma, netenkama savęs, idant taptum juo, jame – visa viename. Stalas – materija, savotiška literato kūrybinė dirbtuvė, talpinanti jo buitį ir būtį, tai pamatas, ant kurio kyla kalnas – žodžiais skleidžiamas pasaulis. Tačiau žodžio žmogus kal͂ba ne sau, jam reikalingas, būtinas girdintysis, klausytojas, tai žymima folkloro tyrėjos Saulės Matulevičienės ištara: „Patraukė ant Stalo kalno. Kartu ėjo daugybė žmonių, / gal net gerai nežinodami, kur ir kodėl eina, / bet pasitikėdami, kad kryptis teisinga...“ Pa(si)tikėjimas, jog kūrėjo žodžiai – tiesos orientyras, rodo žodžio reikšminę svarą, paveikumo galią, o literatą prasmina žmonijos vedliu. Jis – išskirtinės išminties žmogus, pažįstantis ir pastebintis ženklus, kuriuos skaitydamas orientuoja(si) aplinkoje. Atskleista, į(si)vardyta, nusibrėžta žodžio žmogaus – vedlio misija autoriui yra ypatinga atsakomybė; o skaitytojui ji – pagrįstas lūkestis rinkinyje (at)rasti kūrinius, ženklinamus žmogiškojo prado vertės, drauge tai išbandymas, ar gebėsi į(si)skaityti ir išskaityti?..
Pirmasis kūrinys yra tarsi malda, poetiškai gelmiškas kreipimasis į Dievą. V. Braziūno, kaip dera kultūros kalbiniam restauratoriui, įvardytą sava aukštaičių šiaurės panevėžiškių šnekta mūsų Tėvs. Tikima Dievo buvimu danguje, pripažįstama jo galia. Todėl prašoma dabarties žmonių, – mūsų kartų, – vargstančių žemėje, šiame žemiškame gyvenime, išganymo, atpirkimo. Gyvenimo kaip kančios sampratą perteikia kalvarijų ratų įvaizdis, o išganymą, atpirkimą prasmina prašymas atverpti. Verpimo motyvas neatsitiktinis – tai kultūriškai reikšminga pasitelktis – giliaprasmė idėja, besiskleidžianti, aiškėjanti kūrinio eilutėse. Verpėja, minanti ratelio pakóją (p. 13), – viena likimo ir mirties deivių, vadinamų moiromis. Eilėraštyje vaizduojama Kloto – gr. Κλωθώ – „verpėja“, verpianti gyvenimo giją. Kūrinyje minimas ratelis ar verpstas yra deivės atributas, Kloto skiriamasis ženklas. Verpimas – gyvenimo vyksmas, o atverpimas – grįžimas atgal, atbulas veiksmas ar tiesiog retrospektyvi žiūra. Kloto taip pat laikyta Nakties dukra, reikšminga tamsa, neaiškumas – būdingi žmogaus likimui. Nakties akcentą stiprina, palaiko mėnulio įvaizdis: „Armėniškai patekant mėnesiui“ (p. 13). Frazę galima aiškintis nuoroda į mėnulio kalendorių, galiojusį senovės Armėnijoje. Graikų mitologijos įvaizdis, krikščioniškosios religijos Dievo prašoma atverpti, laikas mąstomas paisant mėnulio, tad eilėraštis – kultūrų sampyna, o visa tik būtis ir apie būtį buvimo kontekstuose.
Ypatingos svarbos poetiška ištartis, žyminti gyvenimo tėkmę: „Metams plečiantis ir dylant / dienai“ (p. 13). Daugėjant jau praėjusių metų, gyvenimo diena dyla kaip mėnuo. Senstantis žmogus retrospektyviai žvelgia, permąsto savo gyvenimą. „Tuščias aukojimų stalas / tu čia ir tėvas, ir motina / verpėja ir atverpėjas / artėji prie Stalo kalno“ (p. 13) – fragmentas – pripažinimas, jog žmogus yra savo gyvenimo kūrėjas ir vertintojas – teisiantis, smerkiantis, baudžiantis ar atleidžiantis. Žvelgiant iš menininko, rašytojo perspektyvos, pateikta ištrauka interpretuotina kaip momentas kūrybos, kuri – visiška laisvė, leidžianti būti visa kuo, įprasminti visa. Tačiau laisvė visada yra ir pati didžiausia nelaisvė, nes kūrybos – žodinės, kalbinės – galia visada sutampa su ypatinga atsakomybe.
V. Braziūnas eilėraštį tęsia, kontekstualizuoja ar tiesiog, pasitelkęs Viktorijos Daujotės (Daujotytės) eiliuoto žemaičių varniškių patarme teksto fragmentą, kuria (at)aidintį, (ati)tariantį minčių sąšaukos dialogą: „Kalna aš vėsa čiesa matau, / <...> / kāp pamėslėju aplei vėskūn, kas tin / ī bovin, šėloma tāp ė parein par kūna, / lėgi pat līžovi“ (rinkinys Gīvenu vina (2012)) (p. 14). Kalnas – tai žmogaus ar net visos žmonijos gyvenimas, istorija, besiverianti, aiškėjanti kontempliacijos akimirką. Žodžio žmogui potyris, visumos pajauta, suvoktis nėra tik asmeninė reikmė, jam būtina pasidalyti, o dalijasi jis ne kitaip – žodžiais, kalbà, reiškiančia ir apreiškiančia visa, kas yra, buvo ar bus. Tai kūrėjo esaties duotis – misija – patirti, pažinti pasaulį, imti iš jo visa ir savąja raiškos forma (ati)duoti, grąžinti, skleisti, taip dauginti (iš)mintį.
Eilėraštis „tárpija“ yra tarsi būties retrospekcija. Mąstomi pereiti, patirti žmogaus gyvenimo tarpsniai, bandytos ar tiesiog esančios, galimos buvimo formos. Pirmajame posmelyje išvardijami gamtos objektai, prasminantys ugnį, orą, vandenį, žemę, tad regėta, patirta visa. Tačiau – pro ašaras minant pakeles ir bekeles (p. 16). Tai sunkaus, sudėtingo gyvenimo teiginys. Akcentuojama horizontalioji, žemiškoji plotmė ir jos tamsios paribio, užribio vietos. Lyrinis subjektas – ant žemės, žemėje ir tik žvelgia aukštyn ar mato ežeruose padanges apverstas. Išpažįstama kančia, kentėjimas, nes ir saulė, ir vaivorykštė – pro ašaras (p. 16), kančią stiprina angies – nuodingos gyvatės įvaizdis.
Antrajame posmelyje dominuoja vienatvės jausena: „Buvau kaip laukas, išmylėtas, plynas / nelankomas nei saulės, nei lietaus / dangaus mėnulis, apneštas pelynų / ėdriom žiedadulkėm“ (p. 16). Išmylėtas, vadinasi, – mylėtas ir apleistas, nes (gal) išseko meilė ar nebeliko kam mylėti. Plynas laukas tapatinamas su dangaus mėnuliu, jie – vienas žemėje, kitas danguje – vieniši. Reikšmingas pelyno įvaizdis, juo artėjama namų link. Tai skirtingos, priešingos nei iki tol kūrinyje prasmintos būties, buvimo formos vaizdinys. Ypač svarbu jungti, nenutraukti minties saito tarp antrojo ir trečiojo posmelių, tai poetas žymi skeldamas žodį pusiau. „Prikaus- // tytas taikaus Medūzos žvilgsnio / prie sodžiaus ar prie žodžio nuošalaus“ (p. 16) – aiškėja, jog lyrinis „aš“ vienatvę išgyvena namuose – sodžiuje, kur jis prikaustytas. Šis žodis labai stiprus, akcentuoja ryšį, santykį su vieta kaip grandinę, neleidžiančia palikti, net ir likus vienam.
Vėlgi telkiamasi graikų mitologija. Medūza, viena ir plačiausiai žinoma iš trijų pabaisų seserų, vadinamų gorgonėmis. Anot legendų, Medūza buvo graži moteris, tačiau Poseidono ir Atėnės kovos verpetai – dieviškoji lemtis – pavertė ją pabaisa, kurią vos pamatę visi suakmenėdavo. Mitologinės istorijos kontekste lyrinis subjektas aiškėja kaip akmuo, kurio materialiame pavidale esti, glūdi, tūno žmogiškoji esatis. Akmens įvaizdis primena, net akcentuoja kūrinio pradžioje paminėtus atminimų akmenis, jie tarsi suskamba, (at)aidi ir išsiskleidžia baltų tikėjimo, baltų kultūros, baltiškojo kodo prasme. Suvoktyje veriasi galimybė bandyti aiškintis, į(si)vardyti eilėraščio pavadinimo reikšmes, tačiau tai tik daugiau mažiau sėkminga interpretacija, kurią siūlo, suponuoja baltų kultūros restauracijos, o pirmiausia – (iš)saugojimo įžvalga. Žodžio tárpas antroji reikšmė – „metas, laikas“; ketvirtoji – „kuo nors susijusių žmonių aplinka“ (DLKŽ 2013)[i]. Jų akivaizdoje tárpija suvoktina kaip laiko aplinka, vienijanti ir (iš)liekanti, pasiliekanti vietoje, jos paveiktoje erdvėje. Galbūt tai sodžius, galbūt lietus, galbūt gegutės kukavimas, tuščia sodyba, kurioje vieniša. Laikantis stalo kalno prasmės aiškinimo, veikiausiai tai – žodis, nors ir nuošalus, kuriame visa, ir kas nebūta, ir nebūsima, kas tik vienam žinoma, suprantama, jaučiama ir išsaugoma kaip atminta ar atminsima.
V. Braziūno kalbos pajautimas, išmanymas skleidžiasi priebalsių žaisme: „Skalija Dievo skalikai / klystančią sielos avelę / linksta po širdžia dunksėję žingsniai: at-stu, per ats-tu // lipa išklipusiais laiptais / laibaliemenė, pila / po lašą pelijančio vyno / kol nepatvino actu // iš akmens ir iš amžiaus“ (p. 21). Prasminės, o ypač garsinės sąšaukos, atošaukos kuria ritmą, įveda į kalbinę struktūrą, sistemą, į ją pirmiausia norisi panirti, pasinerti, kartoti, atkartoti tarsi baltišką užkalbėjimą, rytą išvydus, sutikus tą sielos avelę, nyrančią ir ryto dulksnos skurdžių atokalnių sodų. Tik eilėraštį išgyvenus, išjautus, galima mėginti aiškintis, kas užkoduota, slypi žodžių kalbos kloduose, ieškoti takų, takelių ir žiūrėti, kur jie veda. Jau girdėti žingsniai at-stu, ats-tu, – nelauk, kad vynas nepavirstų actu... Kaip toli nueisi? Širdžiai niekada niekas ne per atstu. Kalbà kaip atodūsis, atsikvepiant ištariamas ne tik žodis, bet ir siela pasirodo, (iš)eina pasivaikščioti: „O kad ir ką aš padaryčia / lietui daužantis / užplaks iš lėto, lyg netyčia / dulkėtos graužatys“ (p. 31). Gražiai (su)žaidžia, (su)skamba poetui savos – aukštaičių šiaurės panevėžiškių – šnektos ir lietuvių bendrinės kalbos dermės. Rimas randasi bendrybėje, galūnių sutapime – sutarime, o visa iš netyčios, iš kalbos pajautos, kai lietus išplauna sielos graužatį.
Rinkinyje, kopiant į stalo kalną ar žvelgiant nuo jo, vaikščiojama paribiu tarp tikra–netikra: „Tavo – /mano sapnuojamos – / sapnuose / aš / pagaliau / tikras“ (p. 26). Jausminėje atvertyje myšta sapnuojama, įsivaizduojama ir iš tiesų esama. Tarsi matematikoje, kai du minusai virsta pliusu, – dvigubas sapnas – sapnuojamos sapnai leidžia tapti, būti ar tiesiog paliudija tikrumą. Abejonė, nežinia, o gal (ir) svetimumas, vienišumas, nors ir esama su žmonėmis, tarp jų, skleidžiasi šventėje, kuri „dar tik prasideda, lik čia / kur – čia? / su mumis / kurčia mano dvasia / dienomis užtrenkta, nuščiuvusi naktimis“ (p. 37). Klausimas – kur čia? Suponuoja, jog kūrinio „aš“ šventės nejaučia, jam jos nėra. Ar dėl to, kad dvasia kurčia, užtrenkta? Ar dėl to, jog kal͂ba, beldžiasi ne tie? Dvasia – nuščiuvusi, ji tylėdama nakties tyloje laukia, klausosi, tad yra atvira. Kurtumas – negirdėjimas ar nemokėjimas kalbėti, būti išgirstam? Tai – dvasinis kurtumas, kai pavargstama nuo garsų tuštybės, tuštumos, nuo laukto skambesio tylos. Dabartis čia – kelionė per dykumą, kurioje jau nebetikima sutikimo išsipildymu, jis laukia kitoje, naujoje ar tiesiog sugrįžtoje realybėje: „Galinėj stoty, atgalinėj galybėj“ (p. 37).
Sapnas ar vaizduotė, fantazijos sritis, kur visa įmanoma, kur nėra negalima, ir nebūtina žiūrėti proto akimis. Taip matomas V. Braziūno „galios centras“ – galia kaip valia – tereikia panorėti ir yra: „Vieta, į ją neprasiskverbia protas / tiesas apžergęs vargeta kuprotas / iš Tėvo sodo permestas į sostą // vos tik sudėjau vakarinį bluostą / toj vietoj, tam sode, išaušo rytas / ir aš buvau to ryto atmainytas // jau ne tarytum, niekas ne tarytum / iš tikro visa, kad ir ką darytum / o nieko ir nereikia, vien tik būti // nesitikėt, nesiekti ir nebūgti / vydėt: neri beribėn kiaurai grotas / aistros galybės ir skaistos beprotis“ (p. 83). Šis eilėraštis tarsi poeto, kuris neretai, dažnai, o gal ir visados yra ne proto, o aistros ir skaistos valdomas beprotis. Jo sostas – vaizduotės idėjų sode, čia visa jo ir visa jam.
V. Braziūnas žmogų paliudija, jo esatį prasmina kūno kaip gamtos, visos būties elementų vienove: „Liūdno͂s, kerinčios muzikos, lūpų / aguonų, šventųjų gyvenimų mistiką / akmens sąnarį / rask mano kūne susenusiam / akį aptemusią, reginčią / ugnį bedugnę rusenant / <...> turėsi mane, tik mane / ne čia, vogčia, vandeny, po žeme / nuplėšusi krikšto vilnonius marškinius“ (p. 94). Susenęs kūnas – gyvenimo (ap)rašytas,(iš)rašytas, tad po mirties, kai žemiškasis kūnas – krikšto marškiniai – jau bus sudėvėti, nuvilkti, žmogus bus visur ir visame, įsigyvenęs ir tapęs pačiu pasaulio gyvenimu. Poetas, nors ir telkiasi kitas kultūras, vis tik jis – baltas krikščioniškuose kontekstuose. Eilėraštyje „raudonos lapės aukojimas“ gausu krikščionių religijos įvaizdžių, ritualų aliuzijų. Čia kalbinis restauratorius plaukia kiaura valtimi surištomis rankomis, nes žemė dega po šventu žvaigždėtu stogu, o tas čia – skęstanti pasaulė (p. 130).
V. Braziūno Stalo kalne matomas pasaulis, kai dar vyriškoji ir moteriškoji giminės grįstos kitos suvokties provaizdžiais, kai pasaulis, būtis buvo šventa ir galėjo susitikti žmogus žmogų be kultūros skirčių, o sutarę įvaizdžius regėti sielos akimis. Kūryba beveik nestabdyta skiriančių ženklų, tad skaitytojas yra tiesiog pasaulyje – būtyje po saule, idant atkurtų, susikurtų realybę savą sau.
_________________
[i] DLKŽ 2013: Dabartinės lietuvių kalbos žodynas [interaktyvus]. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas [žiūrėta 2015 m. birželio 24 d.]. Prieiga per internetą: http://dz.lki.lt/.