Respublikos mecenatė – Izabelė Fleming-Čartoriska (II dalis) 5
Išgyvenusi netektį, kunigaikštienė Izabelė Čartoriska tarytum „suaugo“ ir atsižadėjo reputaciją juodinusių skandalų. Nepaisant to, moters charizma aplinkinių nenustojo žavėti. 1784 m. vokiečių gamtininkas, keliautojas Georgas Forsteris (Georg Forster, 1754–1794) apie Vilniuje sutiktą Izabelę rašė: Jos paprastas švelnus būdas viliojo mane kur kas stipriau nei puošniausia frazeologija, kombinuojama su giliausiais reveransais, kai vos beišlaikoma pusiausvyra[1]. Visgi širdgėlos palaužta kunigaikštienė dėmesį skyrė tik likusioms atžaloms. A. J. Čartoriskis memuaruose rašė: Kartą sunkiai susirgau. Senelis turėjo keletą gydytojų, tačiau jie vieningai kartojo, jog mirsiu. Mama puolusi ant kelių meldė tęsti gydymą, bet nė vienas nesiryžo prisiimti atsakomybės. Tuomet šeimos draugas, maršalas Adomas Rževuskis, atvežė poną Beklerą, karaliaus Stanislovo Augusto rūmų gydytoją, kuris mane ir išgelbėjo[2]. Kiek kitaip motiniška meilė pasireiškė dukters Marijos Anos atžvilgiu. Kai šiai sukako šešiolika, Izabelė nusprendė merginą ištekinti už Liudviko fon Viurtenbergo (Ludwig von Württemberg, 1756–1817), turėjusio lėbautojo, kazanovos ir kraičių medžiotojo vardą[3]. Ir nors jaunoji kunigaikštytė priešinosi, nes mylėjo tėvo sekretorių poetą Pranciškų Kniažniną (1750–1807), didiko kandidatūra tėvams rodėsi priimtinesnė (jis buvo Prūsijos karaliaus Frydricho Didžiojo sūnėnas). Taigi, verčiant motinai, jungtuvės buvo atšvęstos 1784 m. spalio 28 d. Sedlce, Aleksandros Oginskienės (1730–1798) dvare. Tuo pat metu Čartoriskiai persikėlė į Pulavus, ateityje tapsiančius vienu ryškiausių kultūros centrų.
Viskas prasidėjo nuo to, kad 1782 m. balandžio 4 d. mirė Izabelės uošvis, ATR magnatas kunigaikštis Augustas Aleksandras Čartoriskis (1697–1782), kurio milžiniški turtai buvo padalyti vaikams: I. Liubomirskai ir Adomui Kazimierui (pastarasis paveldėjo dvarus Voluinėje, Podolėje, Sieniavoje, Volčine, Pulavuose). Vis dėlto šaltiniuose minimos dvi skirtingos versijos, kodėl Čartoriskiai persikėlė į kaimą. Anot vienos, Adomas Kazimieras į Pulavus persikėlė 1783 m., negavęs žadėto Rusios vaivados posto. Tuo tarpu lenkų istoriografija sprendimą argumentuoja „Dogrumovos afera“, kai rusų majoro žmona Marija Teresė Dogrumova (Maria Teresa D’Ogrumow) 1784–1785 m. įplieskė konfrontaciją tarp ATR karaliaus ir Čartoriskių. Šaltiniuose teigiama, esą moteris bandė įtikinti valdovą, kad „Familija“ rengiasi sąmokslui, tačiau nepavykus, nuskubėjo pas Adomą Kazimierą, sakydama, jog tai karalius nori sužlugdyti „Familiją“[4]. Taip Respublikoje įsivyravo suirutė, o A. K. Čartoriskis trumpam dingo iš Varšuvos. Beje, Izabelės šis įvykis taip pat neaplenkė ir pavertė ją karšta patriote. Tad kol A. K. Čartoriskis neva inspektavo dvarus rytinėse žemėse, o realiai mezgė ryšius su antikarališkosios stovyklos lyderiais Stanislovu Feliksu Potockiu (1752–1805) ir Pranciškumi Ksaveru Branickiu (1731–1819), sutuoktinė opozicijos žiedą subūrė Pulavų dvare. Anot lenkų istoriko Piotro Ugniewskio, tuo metu, o ypač Ketverių metų seimo laikotarpiu (1788–1792), Izabelė uoliai rėmė vyro poziciją[5].
Įtampą nemažiau kurstė 1786 m. birželio 15 d. didžiojoje Pulavų rūmų salėje pristatyta opera „Motina spartietė“ (Matka Spartanka), kurios libretą sukūrė P. Kniažninas, muziką – Čartoriskių šeimos kompozitorius Vincentas Ferdinandas Leselis (Wincenty Ferdynand Lessel, 1750–1825), o dekoracijas – Ž. P. Norblinas. Premjeros dieną į salę sugužėjo 500 žiūrovų, tarp kurių buvo Severinas Rževuskis (1743–1811), Stanislovas Kostka Potockis (1755–1821), Ignas Potockis (1741–1809). Klasicizmui būdinga maniera siužetas pasakojo apie 371 m. pr. Kr., kai Tėbų armija Leuktrų mūšyje sutriuškino Spartą ir taip užbaigė Peloponeso lygos egzistavimą. Vis dėlto kūrinyje neapsieita be ezopinės kalbos, kuri taikliai sąveikavo su tuometine politika. Neoficialiai „Motina spartietė“ įkūnijo Respublikos (Spartos) kovą prieš Rusijos imperijos (Tėbų) priespaudą[6]. Nereikia pamiršti, kad 1772 m. įvyko Pirmasis Respublikos padalijimas. Tad patriotizmo, heroizmo ir baimės dėl tėvynės likimo kupina opera sukėlė ugningas antirusiškos publikos reakcijas. Karaliaus opozicija netgi siūlė kreiptis į Prūsiją, kuri turėjo užtikrinti atsvarą marionetinei ATR valdžiai. Tiesa, vėliau suvokta, kad Prūsijos užmojai nesiskyrė nuo Rusijos. Vis dėlto labiausiai spektaklyje suspindo Izabelė, kuri atliko spartietės Teonės vaidmenį, stoiškai atiduodančią karui abu sūnus – Likanorą ir Klitoną (vaidino Adomas Jurgis ir Konstantinas Adomas)[7]. Dėl to visuomenėje kunigaikštienė buvo pakrikštyta Motina spartiete. Žinoma, kritikai šį pseudonimą vertino ironiškai, lygindami griežtos moralės kaustomą personažą su laisvu Izabelės charakteriu[8]. Be to, Teonės vaidmuo įrodė, kad I. Čartoriskos asmeninės pažiūros, nepaisant praeities šleifo, staiga apsivertė ir ji tapo priešiška buvusiems gerbėjams. Tarp kitko, „Motina spartietė“ nebuvo vienintelė I. Čartoriskos sceninė patirtis. Kaip atsiminimuose nurodo LDK kunigaikštis Mykolas Kleopas Oginskis (1765–1833): Karalius ypač globojo lenkų teatrą, kur netrūko talentingų autorių, tokių kaip kunigaikštis Adomas Čartoriskis, Zablockis, Kniažninas[9]. Visgi iki 1780 m. A. K. Čartoriskis išgarsėjo vos keliomis komedijomis, pvz., „Nuotaka“, „Kava“, o tada susidomėjimą dramaturgija prarado. Tuo tarpu Izabelė teatrą tiesiog dievino; aistra kiek sumenko tik mirus dukrai, todėl kurį laiką moteris vengė teatro ložės ar išvykdavo vidury spektaklio apimta graudulio[10]. Bet skausmui atlėgus, ji vėl džiaugsmingai grįžo į sceną. 1787 m. pavasarį Sedlce P. Kniažnino statytoje komiškoje (su sentimentalizmo prieskoniu) operoje „Čigonai“, kuriai muziką kūrė M. K. Oginskis, didikė įkūnijo čigonę Javnutą[11].
Vis dėlto pramogos truko neilgai, nes I. Čartoriska grįžo prie kasdienių rūpesčių. Išvykusi į austrų Galiciją apžiūrėti dvarų, ji susitiko su imperatoriumi Juozapu II (Joseph II, 1741–1790), o tų pačių metų rugsėjį jau buvo Paryžiuje. Akibrokštas, viešnagė užsienyje neapsiėjo be nuotykių. Pirmiausia, Versalyje didikę priėmė Marija Antuanetė (Marie Antoinette, 1755–1793), kuriai Izabelė perdavė brolio, Austrijos imperatoriaus, laišką. Tyrinėjant I. Čartoriskos parkų struktūrą, jaučiamas Prancūzijos karalienės stiliaus mėgdžiojimas, todėl galima įtarti, kad artimesnė pažintis didikę turėjo pradžiuginti. Deja, vėliau Izabelė vėl pakliuvo į meilės romaną; šįkart su Karūnos raštininku Kazimieru Rževuskiu (1750–1820), kuriam pagimdė Ceciliją Beydalę (1787–1851). Pavardė Beydalė sudaryta iš Rževuskių giminės kilmės vietovardžio – Beydų[12]. Siekiant nuslėpti incidentą, mergaitė patikėta prancūzei žindyvei, todėl tikrąją motiną pažino tik paauglystėje, kai buvo atvežta į Pulavus. Beje, tiesa merginai atskleista tik tuomet, kai ją vesti panoro įsimylėjęs Konstantinas Adomas. Tai paaiškina faktą, kodėl į tėvynę Izabelė grįžo tik 1788 m. vasarą.
Visa tai sutapo su vienu svarbiausių Respublikos įvykių – Ketverių metų seimu, kuriame A. K. Čartoriskis atstovo Liublino vaivadijai. Nors lietuvių istoriografijoje seimo darbas analizuojamas gana išsamiai, tačiau Izabelės reikšmė eliminuojama. O juk būtent čia subrendo didikės patriotizmas. Šaltiniai byloja, kad moteris dalyvaudavo visuose seimo posėdžiuose, aršiai gindama „patriotų“ partiją[13]. Ryškiausiai I. Čartoriskos idėjos atsispindėjo kritikuojant tėvynėje paplitusią užsienietišką madą. Ironiška, XVIII a. pab. Respublikoje trumpam atgimęs nacionalinis kostiumas tapo antirusiškos veiklos simboliu. Tad Izabelė ragino seimūnus dėvėti lenkiškus kontūšus, visiškai nederančius su kosmopolitiniu mąstymu. Siekdama būti pavyzdžiu, ji pati neretai pasirodydavo lenkišku apdaru. Žinoma, garsiausias Ketverių metų seimo epizodas – Lietuvos maršalkos Kazimiero Nestoro Sapiegos (1757–1798) „apkirpimas“. Jo metu, aidint trimitams, Izabelė viešai, seimo salėje, nukirpo prancūziškas vyro garbanas bei apvilko žiponu ir kontušu[14]. Šis teatralizuotas ekscesas greitai pasklido viešojoje erdvėje, cituotas politinėje poezijoje, o kunigaikštienė virto pamfletų heroje. Nepaisant to, Čartoriskių įtaka nesumenko. Anot šaltinių, kiekvieną trečiadienį Žydruosiuose rūmuose susirinkę diskutuodavo „patriotų“ partiečiai. Taigi istorikai mano, kad būtent čia galėjo užgimti pirmasis Gegužės 3-iosios konstitucijos projektas[15]. Tuo tarpu Pulavai buvo antrasis opozicijos štabas, kur lankėsi Stanislovas Malachovskis, I. Potockis, Hugas Kolantajus, Antonijus Sulkovskis, Tadas Čackis ir kt.
Visgi I. Čartoriskos charakterio pokyčiai neramino karalių. Nuogąstavimus Stanislovas Augustas Poniatovskis dėstė lapkričio 28 d. laiške pasiuntiniui Antanui Augustui Deboli (1747–1810): Užsigarantavusi prūsų apsaugą bei susijungusi su galingos tautos partija, ji tikisi <...> savo dukterį, ištekintą už Viurtembergo, atvesti į sostą, kai mane pakirs mirtis ar revoliucija[16]. Deja, valdovas klydo, nes karūnuoti Izabelė troško vyriausiąjį sūnų Adomą Jurgį[17]. Tai paskatino A. K. Čartoriskį išsiųsti žmoną su vyriausiuoju sūnumi į Didžiąją Britaniją. Ten jaunajam kunigaikščiui iškelta užduotis nagrinėti britų politiką ir ekonomiką. 1790 m. jiems atvykus į Londoną, Izabelė įsiliejo į britų saloninę erdvę. M. K. Oginskis rašo: Išvykau iš sostinės vasario pabaigoje, palikau ten kunigaikštį Poniatovskį, karaliaus brolį, <...> kuris keliavo po Angliją pasivadinęs Sen Mišeliu. Taip pat palikau kunigaikštienę Čartoriską ir jos sūnų Adomą, baigiantį mokslus Londone[18]. Pastarąją kelionę liudija vienas gražiausių Izabelės portretų, nutapytų britų menininkės Marijos Kosvei (Maria Cosway, 1760–1838). Visu ūgiu balkone stovinti didikė demonstruoja griežtą patriotinį stilių; ji dėvi ilgą akinamai baltą suknelę, perjuostą mėlyna juosta auksiniais galais, primenančią kontušines juostas, bei tamsų žiponą. Be to, nesipuikuoja išskirtiniais papuošalais (ant kaklo – tik perlų vėrinys), pabrėždama dirbtinį kuklumą, o šalia kojų tupintis šunelis simbolizuoja ištikimybę. Taigi I. Čartoriska įkūnija kuklią ir Respublikos idealams ištikimą pilietę, kuri net svečioje šalyje nesibodi pabrėžti patriotizmo. Visgi kunigaikštienė su sūnumi ne tik klausėsi britų parlamento posėdžių, bet ir leidosi apžiūrėti šalies monumentų, lankė kasyklas, gamyklas. Į Respubliką ji sugrįžo 1791 m. pradžioje.
Ateinantys metai I. Čartoriskos gyvenime buvo pažymėti dukters Marijos Anos šeimynine krize bei žlungančios valstybės agonija. Prievarta ištekintos jaunosios kunigaikštytės ir L. fon Viurtenbergu santykiuose harmonijos nebuvo. Šaltiniai mini, esą vyras nevengė smurtauti bei žemino žmoną[19]. Po vestuvių jaunieji persikėlė į viduramžius menančią Viurtenbergų pilį Monbeljere (Prancūzija), tačiau didžiumą laiko praleisdavo klasicistiniuose Tšebiatuvos rūmuose (Lenkija). Įdomu, kad apie santuokos vargus Marija Ana prasitarė tik buvusiai guvernantei Magdalenei Petit, kuri apie tai informavo tėvus. Izabelė su Adomu Kazimieru stengėsi išsaugoti dukters santuoką, pvz., finansavo Tšebiatuvos rūmų atstatymą, padengdavo L. fon Viurtenbergo skolas. Santykiai šiek tiek pasitaisė mirus Senajam Fricui (Der Alte Fritz – Frydricho Didžiojo pravardė), kadangi sostą užėmus Frydrichui Vilhelmui II likti Prūsijoje L. fon Viurtenbergas nebematė prasmės. Persikėlęs į ATR 1789 m. lapkričio 3 d. vyras gavo indigenatą (bajorystės pripažinimas), o vėliau tapo LDK kariuomenės vadu. Siekdama dar labiau sutvirtinti šeimą, I. Čartoriska 1791 m. architektui Kristianui Piotrui Aigneriui (Chrystian Piotr Aigner, 1756–1841) užsakė pastatyti klasicistinius Marinki rūmus, kuriuose turėjo įsikurti Marija su Liudviku. Iki šių dienų Pulavų parke išlikęs statinys primena Petit Trianon (Versalyje). Korintinėmis kolonomis bei piliastrais puoštame fasado architrave lotyniška senovės romėnų poeto Horacijaus citata skelbia: Iste terrarum mini praeter omnes angulus ridet („šis pasaulio kampelis man mielesnis nei bet kuris kitas“)[20]. Tad galima nujausti, koks ryšys Mariją Aną siejo su Pulavais. Beje, ne mažiau įspūdingai atrodė rūmų interjeras, pvz., apvaliąją salę puošė grindų mozaika, saloną dekoravo skulptorius Frederikas Baumanas (Frederick Baumann, 1765–1845)[21]. Bene pirmasis (1796 m.) rūmus nutapė klasicistas Zigmuntas Fogelis (1764–1826), pasižymėjęs urbanistiniais Vilniaus siužetais. Jo darbe Marinki rūmai vaizduojami profiliu, jaukiai įkomponuoti Pulavų sode. Tuo tarpu XIX a. pr. anonimo pieštame eskize pastatas atsuktas fasadu, tačiau jau praradęs ankstesnę didybę. Visgi jaunoji šeima čia negyveno, tad Izabelė rūmus naudojo svečiams priimti. L. fon Viurtenbergo širdies nesuminkštino net 1792 m. gegužę gimęs sūnus Adomas Stanislovas (1792–1847). Galiausiai, vykstant karui su Rusija, išaiškėjus, kad vyras susirašinėja su Prūsija ir kad jo vadovaujama kariuomenė nesulaikys priešų, pora išsiskyrė[22]. Deja, sūnus liko augti su tėvu, jausdamas neapykantą motinos šeimai.
Ironiška, Respublikai merdint, I. Čartoriska toliau mėgavosi impozantiškais pasirodymais. 1791 m. rugsėjį Pulavų apylinkėse besitreniruojančiai lenkų armijai kunigaikštienė pakartojo operą „Motina spartietė“, o rugsėjo 12 d., po iškilmingos karių priesaikos, persirengusi markitante, su dukterimis Marija ir Sofija bei kitomis damomis atliko specialiai šiai progai jos pačios kurtą dainą Hej, hej rycerze, serce nasze radość bierze, gdy witamy was („Ei, ei, riteriai, mūsų širdys džiaugias, kai jus sveikiname“)[23]. Taigi kuo labiau situacija šalyje kaito, tuo įspūdingiau akcentuotas patriotizmas. Visgi rusams sutriuškinus Respublikos armiją bei 1792 m. liepos 24 d. karaliui prisijungus prie Targovicos konfederacijos, Ketverių metų seimo reformos buvo panaikintos[24]. Tai sužinojęs A. K. Čartoriskis išvyko į Vieną, vildamasis Austrijos imperatoriaus paramos. Tuo tarpu Pulavuose likusi Izabelė pasiryžo saugoti turtą. Krašte šeimininkaujant priešams, savo kasdienybę moteris aprašė rugpjūčio 2 d. laiške bičiulei Konstancijai Dembovskai: Mano mielasis (dvaras) vis dar apgultas. Jau septintą dieną neperžengiu slenksčio, nes vos žvilgteliu laukan, viskas maskoliška. Mūsų nuostoliai – 400 tūkst. Viskas sugriauta, Lietuvoje tas pats[25]. Vis dėlto užsibūti apsiaustyje kunigaikštienė pabūgo, tad rudenį su šeima persikėlė į austrų Galicijoje esantį Seniavos dvarą, kur prisiglaudė ir Tadas Kosciuška (1746–1817). Tiesa, ATR karo vadas pirmą sykį čia viešėjo pasirašant Gegužės 3-iosios Konstituciją, kai šalis susidūrė su didžiosios kaimynės agresija. Pasak šaltinių, 1792 m. spalio 28 d. vardinių proga T. Kosciuška Seniavoje Izabelės buvo apdovanotas ąžuolo lapų vainiku. Beje, lapai nuskinti nuo ąžuolo, kurį esą Visocke, grįžęs po mūšio prie Vienos, pasodino karalius Jonas Sobieskis[26]. Dera pažymėti, kad Visockas XVII a. pab. buvo neoficiali Respublikos sostinė, kur rezidavo monarchas, o vėliau ten stovintį dvarą perėmė Čartoriskiai. Be to, Seniavoje T. Kosciuškos viešnagė pažymėta ir paminklu, t. y. ant netoli rūmų gulinčio pailgo akmens didvyris liepė iškalti žodžius: „Atminti laimingas dienas Seniavoje“; šiandien jis vadinamas „laimės akmeniu“[27].
Kyla klausimas, kokią reikšmę Čartoriskių šeima vaidino 1794 m. sukilime? Kaip 1917 m. rašė lenkų istorikas Vladimiras Dzvonkovskis (Włodzimierz Dzwonkowski, 1880–1954): Vis labiau ir labiau ryškėjo sukilimo kontūrai, o Čartoriskiai, vilkindami bei sunkiai realizuodami savo tikslus, atliko jame įkvepiantį ir vadovaujantį vaidmenį; nors ir slapčiomis, nenorėdami rizikuoti būti užpulti užsienio jėgų. Čartoriskių, kaip įkvėpėjų ir slaptų organizatorių vaidmuo, šiandien vis dar nėra pakankamai įvertintas[28]. Šių laikų istoriografija sukilimo idėją priskiria T. Kosciuškai, tačiau realybėje viskas buvo kiek kitaip. Petropavlovsko tvirtovėje kalinamo ATR karo vado rusai tardymo metu (1795 m.) klausinėjo apie lankymąsi pas Čartoriskius, sumas, kurias turėjo gauti didikų finansuojamo sukilimo vadai, bei T. Kosciuškos ketinimą vesti vieną iš Izabelės dukterų. O įtarinėti giminę būta dėl ko, juk T. Kosciuška mokėsi A. K. Čartoriskio vadovaujamoje kadetų mokykloje. Kunigaikštis padėjo jam gauti stipendiją studijoms Paryžiuje ir išrūpino postą Respublikos kariuomenėje. Tad nieko keisto, jog Jekaterina II manė, kad 1794 m. sukilimo planai užgimė Čartoriskių šeimos dvaruose Seniavoje bei Lipske[29]. Nepaisant to, giminės indėlis lieka abejotinas, juolab kad Izabelė prieš pat įsiplieskiant neramumams kartu su sūnumi išvyko į Angliją. Sukilimui pasibaigus, kunigaikštienė susiruošė grįžti, tačiau, anot amžininkų, buvo sulaikyta Briuselio valdžios. Tai galbūt atsitiktinumas, o gal konfidencialus Adomo Kazimiero prašymas saugoti šeimą[30].
Respublika žuvo, o karo destrukcija palietė kiekvieną krašto kertelę. Pavyzdžiui, Povonzkų dvarą rusai sudegino. Pulavai buvo nuniokoti ir sekvestruoti dėl antirusiškų šeimos nuotaikų. Kaip mini amžininkai, dvarą plėšusiems kariams vadovavo Bibikovas, kuris leido vyrams prakiurdinti visas rūsyje laikytas vyno statines, kelti orgijas, prievartauti valstietes. Beje, rusams nebegalėjus daugiau gerti, vyne surengtos maudynės, tad grįžusi iš Vienos (gyveno pas I. Liubomirską) kunigaikštienė uždaro kiemo viduryje rado didžiulę kūdrą. I. Čartoriska apie dvaro būklę rašė: Kiemo viduryje kilo keistos formos kalnas, supiltas iš įvairiausių daiktų nuolaužų, kurių maskoliai negalėjo panešti, o mano žmonės išpirkę sužėrė, pvz., marmurinių skulptūrų galvos, rankos, kojos, porceliano, krištolo, mozaikų, veidrodžių, paveikslų dalys, raudonmedžio ir juodmedžio baldai, sudaužytas klavesinas, suplėšytos knygos ir kt.[31] Visgi Rusijos imperatorienė sutiko grąžinti šeimininkams nuosavybę, mainais reikalaudama į Sankt Peterburgą atsiųsti Adomą Jurgį ir Konstantiną Adomą, kurie būtų tėvų lojalumo garantas[32]. Po ilgų svarstymų vaikinai per Vilnių išvyko į Rusijos sostinę, kurią pasiekė 1795 m. gegužės 12 d. Tų pačių metų rugpjūčio 31 d. sekvestruoti dvarai grąžinti Čartoriskiams, o Izabelė į Pulavus, dabar priklausančius austrams, grįžo 1796 m. birželio 20 d.
Mirus Jekaterinai II, politinė įtampa atslūgo, tad Čartoriskių sūnums leista grįžti namo. Visgi Adomas Jurgis nusprendė likti Sankt Peterburge, kur 1797 m. birželį tapo sosto įpėdinio Aleksandro (Алекса́ндр, 1777–1825) adjutantu ir vienu ištikimiausių draugų. Idealizmo kupinus vaikinus siejo bendri interesai ir demokratinės nuostatos. Draugystei nekliudė net Adomo Jurgio romanas su Aleksandro žmona Jelizaveta Aleksejevna (Елизавета Алексеевна, 1779–1826). Šaltiniuose rašoma, esą Aleksandras prisipažinęs bičiuliui, kad nemyli sutuoktinės, ir šiam išreiškus susižavėjimą ja, pats perdavė meilės laiškelį. Ši istorija aprašyta amžininkų memuaruose bei pačios Jelizavetos laiškuose, kuriuos publikavo didysis kunigaikštis Nikolajus Michailovičius (Никола́й Миха́йлович, 1859–1919)[33]. Neleistina meilė davė vaisių – dukterį Mariją (1799–1800). Apie tai sužinojęs imperatorius Adomą Jurgį išsiuntė į Sardiniją, kur šis gyveno iki 1801 m. Sostą užėmus Aleksandrui I, kunigaikščiui leista grįžti ir jis netgi paskirtas užsienio reikalų ministru. Žvelgiant į kunigaikščio Adomo Jurgio Čartoriskio veiklą, visai nesunku pamatyti, kad būdamas Rusijos užsienio reikalų ministru 1804–1806 m. jis veikė kaip „lojalistas“, būdamas Vilniaus mokyklų apygardos kuratoriumi 1803 m., skatindamas lenkiškų mokyklų steigimą, jis reiškėsi kaip „taikusis“, o 1831 m. vadovaudamas laikinajai vyriausybei, kuri nuvertė carą, jis tapo ginkluoto pasipriešinimo dalyviu. Toks permainingas Čartoriskio likimas anaiptol neturėjo nieko bendra su kokiomis nors dramatiškomis jo asmeninių pažiūrų pervartomis, o priklausė nuo esminių politinės situacijos pokyčių bei skirtingos Aleksandro I ir Nikolajaus I politikos[34]. 1805 m. rugsėjo 30 d. Aleksandras I kartu su Adomu Jurgiu apsilankė Pulavuose, kur Izabelė juos sutiko gana iškilmingai. Su šiuo apsilankymu susijęs gana šmaikštus anekdotas. Kartą caras pastebėjo Adomo Kazimiero anūkus žaidžiant su nauju iš Berdyčivo atvežtu žaislu. Tai buvo stiklinis indas, pripiltas vandens, kurio dugne, judinamas spyruoklių, šokčiojo velnias. Caras atėmė žaislą iš vaikų ir taip ilgai bei užsidegusiai su juo žaidė, kad galiausiai sulaužė ir išliejo ant kilimo vandenį. Išvydęs susikrimtusį carą, Čartoriskis tarė: „Puiki pranašystė. Nugalėjote mažąjį velnią, nugalėsite ir didįjį (Napoleoną).“[35] Deja, istorija nutyli, kaip į sugadintą žaislą reagavo vaikai. Tarp kitko, 1804 m. pati Izabelė Vilniuje pakliuvo į komišką situaciją. Gydytojas Jozefas Frankas (1771–1842) atsiminimuose rašo: Kartą vasarą kunigaikštienė maršalienė Čartoriska nusiskundė jai prie stalo patarnavusio liokajaus dvokiančiomis kojomis; tas kuo naiviausiai atsakė: „Ak, jeigu nusiaučiau, būtų dar ne taip!“[36]
Napoleono karai Čartoriskių šeimą suskaldė: Adomas Kazimieras prijautė austrams, Adomas Jurgis liko ištikimas Aleksandrui I ir vienintelis jį lydėjo bėgantį iš Austerlico mūšio, o pulkininku tapęs Konstantinas Adomas kovojo prancūzų gretose. Austrų ir lenkų karo metu (1809) prie Pulavų vėl susitelkė kariuomenė, kuriai vadovavo Juozapas Poniatovskis (1763–1813). Kariai sutikti pompastiškai, o Izabelė jų garbei sukūrė ir padeklamavo eilėraštį. Visgi netrukus Pulavų dvare buvo įrengta karo ligoninė, kur, anot generolo Juliano Sieravskio (1777–1849), sužeistuosius slaugė pati kunigaikštienė. Prancūzams užėmus buvusią ATR teritoriją, Adomas Kazimieras tapo Lenkijos Karalystės Generalinės konfederacijos maršalka. Tad Izabelė įgijo naujas pareigas, pvz., tris kartus per savaitę rengė vakarinę arbatėlę 200 žmonių, dalyvaudavo gatvių eitynėse bei su draugėmis platino žydras-raudonas kokardas. Visgi jausdamas neturintis realios įtakos, A. K. Čartoriskis atsistatydino ir grįžo į Sieniavą; greitai juo pasekė ir žmona, kuri apsistojo Pulavuose. Liūdnas nuotaikas šiek tiek pagyvino Grande Armée žygis į Maskvą, kuomet atgimė viltis atkurti Respubliką. Tuo ypač džiaugėsi Izabelė, kurios sūnus Konstantinas Adomas dalyvavo mūšyje užimant Smolenską, deja, vėliau buvo sunkiai sužeistas prie Možaisko. Beje, prie Smolensko žuvus generolui Mykolui Grabovskiui (1773–1812), I. Čartoriska Pulavų grotoje įrengė jo atminimui skirtą paminklą. Vis dėlto Napoleonas pralaimėjo ir Rusijos imperija susigrąžino buvusias teritorijas. Iš viešumos pasitraukęs A. K. Čartoriskis mirė 1823 m. ir buvo palaidotas Varšuvos Šv. Kryžiaus bažnyčioje šalia tėvo ir tragiškai žuvusios dukters. Tuo tarpu Izabelė po 1812 m. karo atsidėjo literatūrinei bei edukacinei veiklai. Ji ypač rūpinosi valstiečių švietimu, pvz., Vlostovicuose įkūrė vieną pirmųjų pradinių mokyklų valstiečių vaikams. Tada atidarė dar dvi mokyklas (vieną mergaitėms), o 1816 m. pasiūlė Pulavų sodo namą Instytutu Nauczycieli Elementarnych i Organistów („Pradinių klasių mokytojų ir vargonininkų institutas“), vienai pirmųjų tokių įstaigų Lenkijoje[37]. Be to, 1815 m. Vroclave išleido knygelę mokyklai, kurioje be maldyno buvo poezijos (pačios Izabelės ir Jono Kochanovskio), moralinių pamokymų. 1819–1821 m. išleisti du tomai „Piligrimė Dobrimylyje,“ čia autorė pasakojo žymių etmonų, rašytojų bei karalių biografijas. Paskutinė knyga „Kelionės į Ceplicą dienoraštis“, publikuota prancūziškai, aprašė 1816 m. kunigaikštienės kelionę į Žemutinę Sileziją[38].
Paskutiniais gyvenimo metais I. Čartoriska vėl pakliuvo į karo siautulį. Prasidėjus Lapkričio sukilimui (1830–1831), rusų generolas Kiprijonas Kreicas (Киприа́н Крейц, 1777–1850) apsiautė Pulavus. Įdomu, kad daliai priešo armijos vadovavo Izabelės anūkas – A. S. Viurtenbergas. Įnirtingai bombarduojant rūmus darėsi nesaugu, todėl kovo 5–6 d. naktį senoji kunigaikštienė su dukromis Marija bei Cecilija slapčia ištrūko į laisvę ir persikėlusios į kairįjį Vyslos krantą nusigavo iki Visocko. I. Čartoriska mirė 1835 m. birželio 18 d. Visocko rūmuose, sulaukusi bemaž devyniasdešimties metų. Iš pradžių kunigaikštienė atgulė Moščanuose, o 1860 m. jos palaikai buvo perkelti į Čartoriskių šeimos kriptą Seniavos Švč. Mergelės Marijos dangun ėmimo bažnyčioje (1602).
Taigi Izabelės Fleming-Čartoriskos gyvenimas tarytum srauni upė vinguriavo sudėtingais regiono istorijos tarpsniais, tačiau šiandien jos vardą mes labiausiai siejame su indėliu į Respublikos kultūrą. Apie tai kalbėsiu paskutinėje straipsnių ciklo dalyje.
_______________
[1]Georgo Forsterio laiškai iš Vilniaus, Vilnius, 1988, 63–64 p.
[2] Чарторижский A., Мемуары, Москва́, 1998.
[3]Życie Izabeli Czartoryskiej na tle historii Polski [interaktyvus]. Prieiga per internetą: http://www.konflikty.pl/historia/nowozytnosc/zycie-izabeli-czartoryskiej-na-tle-historii-polski/.
[4] Duda S., Izabela Czartoryska. Wielka księżna puławska [interaktyvus]. Prieiga per internetą: h http://wyborcza.pl/alehistoria/1,121681,12109753,Izabela_Czartoryska__Wielka_ksiezna_pulawska_.html?disableRedirects=true; Maria Teresa Dogrumowa [interaktyvus]. Prieiga per internetą: http://www.ipsb.nina.gov.pl/a/biografia/maria-teresa-dogrumowa.
[5] Duda S., Izabela Czartoryska. Wielka księżna puławska......
[6] Klonowska-Pauszer G., Pani na Puławach, Warszawa, 1978, 94–107 l.
[7]Matka Spartanka [interaktyvus]. Prieiga per internetą: http://www.edupedia.pl/words/index/show/492714_slownik_literatury_polskiej-_matka_spartanka.html; Eris I., Piękno ukryte. Izabela z Flemmingów Czartoryska, czyli historia brzydkiego kaczątka [interaktyvus]. Prieiga per internetą: http://niezlasztuka.net/o-sztuce/piekno-ukryte-izabela-z-flemmingow-czartoryska/.
[8] Klonowska-Pauszer G., Pani na Puławach............109–110 l.
[9] Oginskis K. M., Atsiminimai, I t., Vilnius, 2007, 31 p.
[10] Чарторижский A., Мемуары, Москва́, 1998.
[11] Seweryn A., Cyganie sentymentalni i romantyczni (Kniaznin-Moniuszko) // Napis. Pismo poświęcone literaturze okolicznościowej i użytkowej, XXII, Warszawa, 2016, 70–84 l.
[12] Klonowska-Pauszer G., Pani na Puławach............250 l.
[13] Duda S., Izabela Czartoryska. Wielka księżna puławska......
[14] Dumanowski J., Moda, polityka i patriotyzm [interaktyvus]. Prieiga per internetą: http://wilanow-palac.pl/moda_polityka_i_patriotyzm.html.
[15] Aleksandrowicz A., Różne drogi do wolności: Puławy Czartoryskich na przełomie XVIII i XIX wieku: Literatura i obyczaj, Pulawy, 2011, 41–68 l.
[16]Sejm Czteroletni i jego tradycja, red. J. Koweckiego, Warszawa, 1991, 56 l.
[17]Życie Izabeli Czartoryskiej na tle historii Polski.........
[18] Oginskis K. M., Atsiminimai, I t.,........... 65 p.
[19] Klonowska-Pauszer G., Pani na Puławach............78–86 l.
[20]Puławy - Pałac Marynki [interaktyvus]. Prieiga per internetą: http://www.kraina.org.pl/pulawy__palac_marynki_id_623.html?ob=105.
[21]Piotrowski J., Fryderyk Bauman, architekt i rzeźbiarz polski w okresie klasycyzmu i romantyzmu // Biuletyn H. S. i K. IV 1936, Nr. 3 [interaktyvus]. Prieiga per internetą: https://www.sbc.org.pl/dlibra/show-content/publication/edition/17940?id=17940.
[22]Życie Izabeli Czartoryskiej na tle historii Polski.........
[23] Aleksandrowicz A., Różne drogi wolności......77–88 l.; Piesn obozowa, // Piesni i muzyka, marsze Wojska Polskiego, z. Horoszkiewicz J., Krakowa, 14 l. [interaktyvus]. Prieiga per internetą: http://jbc.bj.uj.edu.pl/Content/360513/NDIGMUZ006280.pdf.
[24] Bumblauskas A., Senosios Lietuvos istorija 1009–1795, Vilnius, 2005, 416 p.
[25]Listy Księżnej Generałowej Izabeli Czartoryskiej i Księcia Generała do Konstancji z Narbuttów Dembowskiej od 1787 do 1815. Kopie Kickiej, s. 49 (Biblioteka Czartoryskich, Ew/XVII/1094) [interaktyvus]. Prieiga per internetą: https://pl.wikipedia.org/wiki/Izabela_Czartoryska#cite_note-68.
[26]Sieniawa. Szlakiem ogrodów Izabeli Czartoryskiej [interaktyvus]. Prieiga per internetą: http://ogrodniczkawpodrozy.blogspot.lt/2014/09/sieniawa-szlakiem-ogrodow-izabeli.html.
[27]Ibid., Sieniawa. Szlakiem ogrodów Izabeli Czartoryskiej......
[28] Dzwonkowski W., Kościuszko w Galicji jesienią 1792 r., // Tygodnik Ilustrowany 1917, nr 43, 526–527 l. [interaktyvus]. Prieiga per internetą: http://bcul.lib.uni.lodz.pl/dlibra/publication?id=228&tab=3.
[29] Eris I., Piękno ukryte. Izabela z Flemmingów Czartoryska, czyli historia brzydkiego kaczątka [interaktyvus]. Prieiga per internetą: http://niezlasztuka.net/o-sztuce/piekno-ukryte-izabela-z-flemmingow-czartoryska/.
[30] Klonowska-Pauszer G., Pani na Puławach............159–169 l.
[31]Ibid., 190–191 l.
[32]Życie Izabeli Czartoryskiej na tle historii Polski.........
[33] Чарторижский A., Мемуары, Москва́, 1998.
[34] Davies N., Dievo žaislas. Lenkijos istorija, II t., Vilnius, 2002, 83 p.
[35] Kowecka E., W salonie i w kuchni, Poznan, 2016, 251 l.
[36] Frankas J., Atsiminimai apie Vilnių, Vilnius, 2001, 51 p.
[37] Duda S., Izabela Czartoryska. Wielka księżna puławska......
[38]Ibid., Duda S., Izabela Czartoryska. Wielka księżna puławska......
Pirmąją straipsnio dalį skaitykite čia >>