Garsas

Šiemet 60-ies metų sukaktį švenčia Faustas Latėnas – kultūros veikėjas, LR Ministro Pirmininko patarėjas kultūros klausimais, kompozitorius, pelnęs ne vieną svarbų apdovanojimą ir garsinantis Lietuvos vardą svetur. Šia proga kalbinamo kūrėjo sukaupta patirtis įspūdinga, tad būtų galima kalbėtis apie labai daug ką, tačiau šio pokalbio ašis – muzikos kompozicijos dramos teatro spektakliams ir trumpas, bet reikšmingas laikotarpis, praleistas Kaune.

Kaip pasitikote jubiliejinius metus ar, tiksliau, jie Jus pasitiko?

Jubiliejaus paprastai vieni laukia drebėdami, kiti – nusiteikę drąsiai. Kažkas yra pasakęs: „Jubiliejus lygiai tas pats, kas ir buvo, tik atsiranda daugiau baimės.“ Ir dar patinka vienas pasakymas, kad po 60-ies vėl įsirašai į šauktinių sąrašą. Kaip būna jaunuoliai šauktiniai į armiją, taip čia šauktiniu pasidarai pas Dievą (juokiasi– aut. past.). Paims – nepaims, greit – negreit... Čia linksmiau kalbant... O iš tiesų džiugu, kad yra darbų, noro ir minčių. Norisi kažką daryti. Ir visiškai ne fiziniai metai žmogų brandina, o gyvenimas, vidinė būsena. Jeigu sugebi neigiamas emocijas, visas savigraužas, visa tai, kas aplink yra neigiama, maksimaliai pašalinti iš savo minčių, tada visą laiką išlieka tas jaunatviškas noras kažką daryti, galvoti. Galbūt jau ne taip, ne kažką kažkam įrodinėjant per kūrybą, nežiūrint į kiekvieną darbą kaip į savotišką egzaminą, kaip būdavo anksčiau, kai parašydavai kūrinį, jį atlikdavai ir laukdavai įvertinimo iš muzikologų. Dabar jau galvoji ne apie įvertinimą, o tiesiog darai tai, kas, tavo nuomone, galėtų būti reikalinga ne tiek savęs įtvirtinimui, bet tam, kad kažkas tai išgirdęs suklustų, kad tai būtų reikalinga žmogui.

Juk kiek yra prirašyta muzikos kūrinių, knygų, nutapyta paveikslų – visa tai egzistuoja tam, kad kada nors kažkas prieitų, paliestų, pasiklausytų ar pasiskaitytų, kad per tą kūrinį surastų bendramintį. Manau, kad menas pirmiausia yra dvasinė parama žmogui, kuris to meno nori. Tai yra dvasinis palaikymas, o kartais net ir fizinis. Vadovaujuosi ne lozungu „nė dienos be natos“, bet „nė dienos be minties, pagalvojimo“ ir tikiu, kad tai vis tiek pavirs į kažkokią garsų pilį.

Gimėte Dusetose, studijavote, dirbate ir gyvenate Vilniuje, bet vienu metu mokėtės ir Kaune, J. Gruodžio mokykloje (tada Jums buvo 16–17 metų). Kuo ypatingas buvo šis laikotarpis?

Pirmiausia, šis laikotarpis buvo ypatingas ir pačiam Kaunui. Jau nekalbant, kad Kaunas tuo metu visų kitų šalies miestų kontekste atrodė smetoniškas. Kituose miestuose neišgirsdavai tokio žodžio kaip, pavyzdžiui, „ponyčka“. „Ponyčkos“ ateidavo į „Tulpės“ kavinę griliažinio tortuko su kava... To meto Kaunas buvo garsus vadinamaisiais spekuliantais. Žiūrėk, tai diskus pardavinėja, tai džinsus ar kažką kitką iš Amerikos atsiunčia... Taip pat dvasinis išskirtinumas... Gaila, kad neliko apžvalgos rato Žaliakalnyje, nes tai buvo miesto simbolis. Ir Laisvės alėjos nepavyko išsaugoti tokios, kokia ji buvo anksčiau...

Dar šis laikotarpis svarbus tuo, kad tai buvo Kaunas su jaunu, energingu mano mokytoju kompozitoriumi Giedriumi Kuprevičiumi priešakyje. Be galo svarbūs būdavo improvizacijų vakarai, šurmulys, šiuolaikinė muzika... Svarbūs buvo ir griežtojo A. Kubiliūno harmonijos mokymai J. Gruodžio mokykloje. Kadangi labai gerai mokiausi ir tą harmoniją mokėjau kaip du kart du, tai būdamas konservatorijoje neturėjau jokių problemų.

Mėgstamiausios vietos Kaune tuomet buvo Karo muziejus ir Muzikinio teatro sodelis. Kai jau daugiau pinigėlių būdavo, eidavome į „Kava ledai“ kavinę. Senamiesčio kažkodėl nemėgdavome, nes jis tuo metu nebuvo toks patrauklus, ten ne ta chebra būdavo, tad ten buvo pavojingiau vaikščioti. Atsirasdavo ir noro diskutuoti, išsikalbėti, net ir naktimis... Pamenu ir „Kastyčio“ cigaretes iš Kauno tabako fabriko. Jos būdavo nesupakuotos – taip pigiau. Fabrike dirbo mano dėdė, tad atnešdavo. Visko tada buvo daug. Ir pirma tikra meilė, kai pėsčiomis tekdavo lydėti iš J. Gruodžio mokyklos į Petrašiūnus (šypsosi– aut. past.)...

Bet vienas iš didžiausių to laikotarpio akcentų – R. Kalantos auka. Taip sutapo, kad tai įvyko beveik per mano gimimo dieną. Iš pradžių buvo sunku suprasti, kas vyksta. Kadangi vadinamoji Gruodelka yra netoli Muzikinio teatro sodelio, kuriame viskas ir įvyko, labai greitai atėjo triukšmas – minios balsai, stichiški jaunimo bruzdėjimai. Pačioje eisenoje nedalyvavau, bet ėjome pažiūrėti į gatvę, prisijungę prie smalsuolių grupės. Pamenu, puoliau į klasę ir pradėjau improvizuoti kažką dramatiško, revoliucingo... Man atrodo, kad dar ir šiandien R. Kalantos auka nėra tinkamai įvertinta, iki galo nesuprasta, kad jis pažadino Lietuvą visam tam, kas įvyko po 10–15 metų... Mes nemokame mylėti nei savo praeities, nei dabarties. Praeities turbūt dėl to, kad ne mūsų vardai ją kūrė tokią, kokia ji yra ir kokia turėtų būti vertinama. O dabarties todėl, kad dabar yra mažai meilės artimui, atlaidumo, supratimo... Kažkodėl reikia laikytis tam tikrų kanonų, kuriuos nustato grupelė kūrėjų, arba vyrauja keistas požiūris, kad jeigu esu avangardistas, tai jau negalėsiu pakęsti konservatyvaus meno, kad tai bus pelėsiai ir pan.

Jūsų muzika yra įvardijama kaip laužanti stereotipus, netgi chuliganiška. Kaip pačioje muzikinės karjeros pradžioje Jūs buvote priimtas su šiomis idėjomis?

Tuo metu tokie vertinimai buvo savotiškas pagyrimas, nes kiekvienas jaunas kūrėjas nori būti radikalus, visiškai kitoks. Kai tave kritikuoja ir smerkia, tu jautiesi esąs didvyris, kankinys. Eini pirmyn, jeigu nepasiduoti tiems vertinimams, kurie oficialiai yra lyg ir neigiami. Reikėtų prisiminti ir tai, kad tada buvo tam tikra ideologija, kreipiama per visas kūrybines sąjungas, ir ypač jauni žmonės turėjo laikytis tam tikrų kūrybinių taisyklių. O čia buvo viskas atvirai, nes tai buvo socialinė muzika, apie žmogaus skausmą, nelaimę, bet ji vis atsidurdavo R. Kalantos aukos kontekste. Jį juk irgi apšaukė bepročiu...

Bet gyvenimas parodo, kad jeigu laikaisi savo įsitikinimų ir nepasiduodi, darai taip, kaip tau atrodo (bent 10–15 metų taip reikia daryti), nesistengi būti madingas ir nekopijuoji kitų, pastebi, kad tu pats tampi mada. Tu pats pradedi diktuoti muzikos madą. Reikia džiaugtis, jeigu kažkas bando iš tavęs mokytis. Geriau būti V. A. Mocartu nei A. Saljeriu...

Kartais reikia ir savo kūrybą švaistyti, mėtyti į šalis, o ne vien skrupulingai segti į segtuvus, dėti į stalčių, saugoti, dūsauti ir aukotis dėl kiekvienos natos. Žinoma, ne visi taip gali. Aš ir pats dabar nesuprantu, iš kur tiek daug muzikos sukūriau... Daug kas gimdavo iš „po pirštų“ ir iš galvos, be jokių didelių pasiruošimų. Matyt, tai buvo transliacija to, ką siunčia Aukščiausiasis į tavo antenas. Nieko specialiai juk nedariau. Ir visas tas chuliganiškumas jau slypėjo visame tame kaimo bobučių, užstalių, laidotuvių giesmių mišrume, kuris mane supo vaikystėje. Vėliau – sovietinės mokyklos patirtis... Iš tikrųjų būtų labai įdomu paanalizuoti tą laiką, kuris mane formavo... Unikalus to pavyzdys man yra J. Erlickas – pats stipriausias ir geriausias poetas. Be jo dar J. Strielkūnas. Jie yra grynuoliai akmenys iš keistos Lietuvos, semiantys jėgą iš protėvių gelmių, ir čia pat kolchozo traktorius tą akmenį vėl apdoroja...

Atėjimo į teatrą pati pradžia – kokia ji?

Matyt, tai, kaip ir viskas gyvenime, yra jau nuspręsta iš anksto. Išskirčiau periodą Zarasų mokykloje – 5–6 klasėje grojau estradiniame ansamblyje. Į Zarasus tuomet atvažiavo mano akordeono mokytojas J. Čepukas – vienas geriausių ir perspektyviausių akordeonistų, turėjęs puikų pramoginės muzikos repertuarą, kurios mes tada dar negirdėjome ir nežinojome. Dar į Zarasus atvažiavo ir Remigijus Morkūnas, čia subūręs dramos būrelį, kurį lankėme kartu su broliu. Vaidindami važinėjome po Zarasų rajoną, miestelius ir kaimelius. Kai brolis baigė vienuolika klasių (aš aštuonias), įstojo į aktorinį – to niekas nesitikėjo. Tėvelis buvo labai nelaimingas, nes tikėjosi mus matyti inžinieriais, tada tai buvo „tikra“ profesija su konkrečia ir aiškia perspektyva. O kas čia tas teatras, ta muzika... Ant žemės užaugusiam žmogui sunku prisijaukinti tokią profesiją... Nors mama, atvirkščiai, džiaugėsi mūsų pasirinkimu. Kai mano dukra įstojo į aktorinį, aš tuo nesidžiaugiau, nes suprantu, kad tai yra sunku ir efemeriška – nėra jokios sienos, į kurią būtų galima atsiremti. Ši profesija yra fikcija, ji paremta tavo jėgomis, atsidavimu, nervais, sveikata ir aplinkinių smerkimu...

Brolis įstojo į aktorinį, o aš atvykau į Kauną. Patyriau nemažai G. Kuprevičiaus įtakos, nes jis irgi yra teatro žmogus, kitaip mąstantis, improvizacijos meistras. Tuomet Lietuvoje atsirado stiprus džiazas. Improvizacija, džiazas nevaržo tavo vidaus, gali išsilieti kaip nori, garsais gali keiktis ar verkti. Tai bus tavo emocinė iškrova. Dabar tai yra nevaldoma, nes nebėra ribų, kas yra moralu, nemoralu, o tuo metu tu turėjai natūralius stabdžius – ideologinį prievaizdą, kuris tave prižiūrėdavo ir kurį turėdavai apgauti.

Vėliau reikėjo kažkaip finansiškai prisidurti, tad pradėjau akomponuoti konservatorijoje sceniniam judesiui, šokiui, savotiškai uždarbiauti. I. Bučienė mane pirmoji pakvietė apipavidalinti jos darbus muzikine prasme, ir pirmas didžiulis darbas buvo „Piteris Penas“ (1976) – spektaklis vaikams Lietuvos valstybiniame akademiniame dramos teatre. Beje, labai sėkmingas. Taip viskas nuo jo ir prasidėjo... Po to dar vienas I. Bučienės spektaklis, atsirado D. Tamulevičiūtės pasiūlymai, dabartiniai mūsų pasaulyje pripažinti meistrai – E. Nekrošius, R. Tuminas, ir dar visa plejada režisierių, kurie po mokslų grįžo į Vilnių. Taip viskas pradėjo augti lyg sniego kamuolys, kitaip nepavadinsiu... Visi skaičiai auga, ištirpsta... Yra tokių spektaklių, kurių jau aš net neprisimenu...

Esate sukūręs muziką daugiau nei 300-ams spektaklių.

Dabar jau turbūt apie 350... Buvo intensyvus periodas, kai dirbau Kaune, Vilniuje, Panevėžyje, Klaipėdoje, universitetuose, užsiėmiau saviveikla. Pamenu, kiekvieną pirmadienį Jaunimo teatre vykdavo muzikos įrašai, nes pirmadienį išeiginė, niekam netrukdai. Buvo rengiami teatriniai improvizacijų vakarai... Bet vis tik visada reikėdavo pasiruošti visą bazę – logiką, medžiagos išdėstymą ir t. t. Tuo metu buvo itin gyvas kinas, ypač turtinga buvo mūsų dokumentika... Paradoksas tai, kad iš muzikos, kuriamos teatrui ar kitiems vizualiems menams, atsirasdavo temos, muzikinė medžiaga, kuri natūraliai pavirsdavo į koncertinius kūrinius.

Tenka išgirsti: „Oi, čia jau kažkur girdėta, kartojasi.“ Norisi pasakyti, kad mes daug ką esame girdėję. Paimkime V. A. Mocarto kokį 65 koncertą – irgi sakysime, kad kažkur jau girdėjome. Bet kai klausysime V. A. Mocartą 65 kartą, mes žinosime, kad tai yra V. A. Mocartas. Taip pat kai klausysite F. Latėno 180 spektaklį, žinosite ir suprasite, kad čia yra F. Latėnas. Kiekvienas kūrėjas turi surasti savo stilių, savo brangią sėklytę. Atsikartojimas nėra blogybė.

Viskas, kas geriausia, yra sukuriama iki 35 metų. Tave stimuliuoja maištas, revoliucija, ieškojimai, meilė, netektis, išsiskyrimas – tai yra genijaus amžius. Dažniausiai genijai šiame amžiuje ir sudega...

Kad ir kaip gaila, mano pats mylimiausias dailininkas grafikas Audrius Puipa irgi išėjo būdamas panašaus amžiaus. Jis yra mūsų grafikos genijus, kurio taip pat mes nesame tinkamai įvertinę. Nesvarbu, kad pragyvenau už jį dvigubai ilgiau, bet esu laimingas, kad mes kartu gyvenome viename bute. Iš jo mamos aš nuomojausi kambarį. Jis man rodė savo pirmuosius piešinius, pailiustruodavo mane muzikoje, yra sukūręs mano pirmo koncerto plakatą... Tokie, kaip Audrius, yra lyg Dievo atsiųsti gėrio kariai į šią žemę – palieka visą tą gėrį, savo kūrybą ir juos Dievulis pasiima atgal. O mes, tie, kurie toliau gyvename, jeigu mums duotas talentas ir kūrybinės jėgos, viską maksimaliai padarome iki 35 metų, o po to prasideda tų pasiektų dalykų vystymas.

O kaip žvelgiate į šių dienų jaunųjų teatro kompozitorių darbus? Galbūt būtų galima išskirti tam tikras šiuolaikinio teatro muzikos kultūros tendencijas?

Pirmiausia, tai kompozitorius teatre nėra savarankiškas, geriausiu atveju jis yra režisieriaus padėjėjas. Spektaklių, kai jis būna bendraautorius, tėra vienetai. Yra kitas svarbus momentas. Anksčiau eksperimentavome (ir grojome, ir skaitėme) konservatorijos rūsyje – prie dušų buvo kontrabosininkų klasė, stovėjo nesuderinti pianinai, buvo galima dar ir alaus atsinešti. Vyravo bohemiška aplinka, turėjome savotišką kūrybinę dirbtuvę, bet mes to nekėlėme į viešumą ir nerodėme kaip kažkokio pasiekimo. Tai būdavo klausos, akių, balso treniruotės, dėl kurių atsirado visa tai, nuo ko vėliau aikčiojo visa Europa... Dabar jeigu ateinu ir jaučiu, kad jaunimas (kaip mes tuomet buvome) savo menu nori, kad išeičiau, aš ir išeinu. Kartais nejaučiu, kad jie pasitiktų ir džiaugtųsi, jie labiau nori realizuoti, parodyti save. Bet rodyti reikia ne koks esi tu, o savo meilę kitam, savo pagarbų požiūrį.

Dabar madinga šokiruoti. Bet mūsų visuomenė ir taip per pastaruosius 25–26 metus yra šokiruojama kasdieniame gyvenime – nuo mažų atlyginimų iki didžiulių katastrofų. Nueini į teatrą ir dar ten tave šokiruoja. Palaikau šią idėją kaip protestą prieš turtingos visuomenės bukumą, sotumą. Kaip sukrėtimą parodant, kas yra žema, brutalu, išvadinant kuo nors, tada žiūrovas sėdės nustebęs, nes nepatikės, kad taip gali būti jo visuomenėje (švediškoje, vokiškoje...), kurioje viskas yra gera ir patogu. Tokioje aplinkoje tai gal ir padarys įspūdį. Tuo tarpu mūsų šalyje šiandien vos ne kas antras žmogus nori užuojautos ir ramybės.

Kartą vienas žmogus manęs yra paklausęs, kodėl dabar pasidarė taip nejauku eiti į teatrą. Kodėl? Todėl, kad niekas tavęs ten nelaukia. Nejauku, nes tu ateisi ir pamatysi tą pačią televizijos produkciją, kuri tave šlykščiai juokins nuo pradžios iki pabaigos. Arba keiksis kelias valandas... Iš to, kas išlieka pasaulyje, tu matai, kad vertina gėlę, lietaus lašą, žvaigždės kritimą, dangaus gylį, medį, sudžiūvusią šaką, ašarą smėlyje, skausmą, džiaugsmą... Jeigu madingas ir populiarus gali būti tik per šokiruojančią saviraišką, tada taip, tas kelias yra teisingas. Bet jeigu sieki, kad tave mylėtų po 10 ar 20 metų, tada kelias turi būti kitoks.

Galbūt pabaigai norėtumėte ką nors palinkėti jauniems kūrėjams, apskritai jauniems žmonėms?

Dabar Lietuvoje tiek mene, tiek ir visur kitur yra dirvonavimo metas, kai mes neturime kažko labai ryškaus. Buvo posovietinis laikotarpis, buvo sąjūdžiai ir kt., ir visų tų kūrybinių jėgų užteko dešimčiai metų, po to atsirado nuopuolis. Ir visą tą laikotarpį aš vadinu dirvonavimu, nes žemė negali visą laiką duoti derliaus, ji privalo pora metų pabūti rami, turi apaugti piktžolėmis, kelmais. Ir po kurio laiko vėl ateis verta karta. Žvelgdamas į dabar augančius vaikus, pastebiu, kad jų matymas visai kitoks. Nėra grynai materialistinio požiūrio į gyvenimą, jie daugiau visko žino – kas yra Dievas, kas yra tikėjimas, nesvarbu, ar tai Buda, ar Mahometas. Juose yra gerokai daugiau gerumo negu toje kartoje, kuri visą laiką turėjo kovoti ir kurių tėvai liepė žiūrėti tik naudos sau, daryti verslą, važiuoti į anglijas ir t. t. Ateina karta, kuri supranta, kad pasaulyje turi būti gėris. Blogų dalykų visada bus, bet jie turi būti valdomi.

Apskritai valstybėje visada turi būti karo padėtis. Pavyzdžiui, Izraelis, kuris po dvejų metų švęs valstybės septyniasdešimtmečio jubiliejų. Pažiūrėkime, ką jie pasiekė per tuos 70 metų? Tai yra nesuvokiama protu... Pas mus per 10 metų viskas uždirvonavo, o jie per tą laiką sugebėjo apželdinti visas savo dykumas ir akmenis. O juk Izraelyje visą laiką yra karo padėtis, jie visą laiką yra apsuptyje...

Jaunimas teatre, muzikoje ar kitur tegul sau išsidūksta, jeigu jiems patinka. Kaip ir kiekvieno menininko biografijoje yra laikotarpiai, kai reikia išsikvailioti, pagyventi bohemiškai ir pan., taip ir valstybės atžvilgiu. Ir mene būna nuopuolio laikotarpiai. Dabar yra toks pseudoboheminis laikotarpis, bet jis po truputį slūgsta ir ateis kitas laikas. Žodžiu, viskas keisis – bus daug patenkintų, bet kadangi visi negali būti patenkinti, bus dalis ir nepatenkintų. O tai ir vėl bus pretekstas kovoti gėriui ir blogiui...

Ačiū už pokalbį.