Dailė

Žymus lietuvių visuomenės veikėjas Pranciškus Ksaveras Mykolas Bogušas (1746–1820) „Kelionės dienoraštyje“ apie meno kriterijus rašė: Prancūziškas skonis <...> pasižymi švelnumu, saikingumu, elegantiškumu ir tokiu menu, kokį sunku kitur rasti[1]. Keliaudamas drauge su Antanu Tyzenhauzu (1733–1785) po Vakarų Europą, jis labiausiai žavėjosi Paryžiaus Šv. Genovaitės bažnyčia (dab. Panteonas), kuri savo struktūros taisyklingumu, piešinio didingumu, architektūriniu turtingumu, o ypač nuostabiu prieangiu yra geriausio skonio paminklas[2]. Taigi apžvelgus Paryžiaus istoriją matyti, jog čia greta meno genijų brendo ir Lietuvos dailininkai, kurių indėlį pristatysiu straipsnių cikle.

Sklaidant istoriografiją apie vieną žymiausių lietuvių tapytojų Juozapą Oleškevičių (1777–1830), kuris poeto Adomo Mickevičiaus dramoje „Vėlinės“ (1822) įvardytas mistiku: Jis mokosi burtų, kerėjimo meno / Iš Biblijos ir iš legendų žilų – / Su dvasiom jis, sako turįs reikalų3, sunku rasti išsamesnės informacijos. Meno istorikas Paulius Galaunė (1890–1988), publikavęs 1927 m. trumpą dailininko biografiją, karčiai skundėsi tautiečių abejingumu šiai įdomiai asmenybei, kuri, nors pasirašinėjo paveikslus žodžiu Litwin (Lietuvis)4, lengvai perleista lenkams. Tam įtakos greičiausiai turėjo ilgas tapytojo gyvenimas Sankt Peterburge bei ne tiek daug nutapytų Lietuvos siužetų. Tačiau siekiant suprasti XIX a. mentalitetą, geriausiai tinka A. Mickevičiaus žodžiai: Mano ypatingoji tėvynė – Lietuva, o bendroji – Lenkija5. J. Oleškevičius, neturtingo bajoro sūnus, gimęs Šiluvoje, pradėjo studijas Vilniaus universitete. Apie <...> kūdikystės dienas, pradžios ir aukštesnį mokslą jokių žinių neturime. 1800 m. matome jį 23 metų jaunikaitį Vilniaus universiteto tapybos katedros mokinių tarpe, studijuojantį tapybą pas prof. Smuglevičių6. Vilniaus Meno mokyklos biografas Edvardas Rastaveckis (Edward Rastawiecki, 1804–1874) knygoje „Słownik malarzy polskich tudzież obcych w Polsce osiadłych lub czasowo w niej przebywających“ (1850–1857) rašė, esą J. Oleškevičius kursą baigė su pagyrimu ir grafo Aleksandro Chodkevičiaus, kuris už 600 dukatų įsigijo tapytojo paveikslą „Olimpas su visais dievais“7, dėka išvyko tobulintis į Drezdeną ir Paryžių.

Ką J. Oleškevičius veikė Drezdene, neaišku, tačiau Paryžiaus metai nušviesti gana neblogai. To meto Prancūzijos sostinėje būta įvairių meno mokyklų, privačių studijų, tarp kurių ypač garsėjo Nacionalinė meno mokykla (L’École nationale supérieure des beaux-arts, įkurta 1648 m.). Po Didžiosios revoliucijos Napoleonas Bonapartas (Napoléon Bonaparte, 1769–1821) užsimojo pertvarkyti Luvrą, todėl mokyklai teko dalytis Mažųjų Augustinų konvento pastatu su „Prancūzijos paminklų muziejumi“ (Musée des Monuments Français). Dera pažymėti, jog pastarąjį įsteigė archeologas Aleksandras Lenuaras (Alexandre Lenoir, 1761–1839), užsibrėžęs surinkti jakobinų suniokotą aristokratų dvarų paveldą ir taip sukaupęs nemenką antkapių, skulptūrų bei architektūrinio dekoro kolekciją8. Kuomet čia pradėjo studijuoti J. Oleškevičius (1803 m. spalio 3 d. jo pavardė minima mokinių sąraše), mokykla jau garsėjo kaip viena įtakingiausių XIX a. Europos dailės ir architektūros institucijų, sauganti didžiausią viešai prieinamą meno rinkinį šalyje. Taigi natūralu, kad papulti čionai troško kiekvienas. Ypač studentus viliojo organizuojamos varžybos dėl Karališkosios akademijos didžiojo prizo (Grand Prix de l’Académie Royale), geriau žinomo kaip Didysis Romos prizas (Grand Prix de Rome), kuris laimėtojui užtikrino stipendiją Prancūzijos akademijoje Romoje. Bet pasiekti tai lengva nebuvo, pvz., Žanas Augustas Domininkas Engras (Jean-Auguste-Dominique Ingres, 1780–1867) laimėjo iš antro karto, o Žakas Luji Davidas (Jacques-Louis David, 1748–1825) – iš ketvirto. Ar lietuvis mėgino jėgas konkurse, nežinia, bet jei taip – sėkmės nesulaukė. Juolab kad ir įstojimo taisyklės užsieniečių nelepino. Reikėjo ar didelius gabumus turėti, ar gerą protekciją. Ši pastaroji dažniausiai ir minima Akademijos bylose prie svetimšalių mokinių: lenkų, rusų ir kitų. Prie Oleškevičiaus pavardės tokios protekcijos nematome9. Ir tai neturėtų stebinti, nes Rusijos meno akademija retai skirdavo lietuviams rekomendacijas, o minimu laiku savo stipendiatų Paryžiun nesiuntė, nes, jos nuomone, jie ten lengvai galėjo užsikrėsti revoliucijos idėjomis10. Vadinasi, J. Oleškevičius mokykloje atsidūrė vien dėl savo gabumų.

Išsamesnių žinių apie tapytojo studijas nesama (1810 m. jis jau Sankt Peterburge), todėl lieka kliautis E. Rastaveckio užuomina, kad tapybos paslapčių lietuvis sėmėsi prestižinėje Ž. L. Davido studijoje, kuri, gavus karališkosios administracijos leidimą, atidaryta Luvre. Beveik visi baigę šią studiją pelnė šlovę: Ano Lui Žirodė (Anne-Louis Girodet, 1763–1824), Antuanas Žanas Grosas (Antoine-Jean Gros, 1771–1835), Žanas Batistas Vikaras (Jean-Baptiste Wicar, 1762–1834) ir kt. Apie milžinišką konkurenciją liudija faktas, jog patekti Ž. L. Davido studijon troško keli šimtai jaunų dailininkų ir skulptorių iš visos Europos11. Anot šaltinių, patalpa buvo padalyta tarp tapytojo dirbtuvės, kurią puošė „Horacijų priesaikos“ (1785) eskizas, bei tikrosios mokymo erdvės, kur meistras reguliariai tikrino mokinių darbus. Tyrinėjant J. Oleškevičiaus palikimą, aptikta Ž. L. Davido „Patroklo laidotuvės“ (1778) kopija (nutapyta 1807 m.), aprašomuoju metu priklausiusi Zacharevičiaus rinkiniui Varšuvoje12. Kaip skelbia prancūzų istoriografija, šis XVII a. italų maniera atliktas Ž. L. Davido paveikslas, atskleidžiantis sustingusias, tačiau „idealaus grožio“ antikines figūras, siųstas 1779 m. iš Romos į Paryžių, neužilgo jame dingo ir atrastas tik 1972 m.13 Be jo, lietuvis Paryžiuje nukopijavo Rafaelio Santi (Raffaello Sanzio, 1483–1520) „Apreiškimą“ (1518–1520), kaip dovaną grafui Chodkevičiui, kuri parduota 1824 m. iš varžytinių už 60 auksinių kunigų pranciškonų bažnyčiai Varšuvoje14. Visa tai liudija įvairiapusį tapytojo meninį išsilavinimą bei subrendusį skonį.

Meno kritikas Etjenas Žanas Delėkluzas (Étienne-Jean Delécluze, 1781–1863) savo knygoje „Luji Davidas. Jo mokykla ir laikmetis“ (Louis David. Son école et son temps, 1855) vaizdžiai aprašė studijos kasdienybę. Mėnesinis mokslas čia kainavo 12 frankų, bet neturtingi mokiniai įmokas galėjo mokėti vėliau. Tad kyla klausimas, ar A. Chodkevičius nepadėjo globotiniui išsilaikyti, kuris atsimokėdamas siųsdavo garsių tapytojų kopijas? Vienaip ar kitaip, finansai lėmė daug, nes mokiniams teko mokėti ne tik įmokas, bet ir samdytis „gyvąjį modelį“ bei pirkti malkas studijai šildyti. Toje pat knygoje autorius mini kuklų studijos apstatymą; menką šviesą sklindančią pro vienintelį langą, kur stovėjo gipsiniai klasikinių statulų pavyzdžiai, tarnavę anatomijos modeliams. Ant mažos medinės pakylos stovėjo nuogas modelis, aplink kurį susėdę pusračiu studentai piešdavo d’après nature. Kitoje dirbtuvių pusėje stovėjo molbertai aliejinei tapybai15. Įdomu, jog visas sienas puošė karikatūros, kuriose studentai šaipėsi iš kolegų, žaismingai treniruodamiesi užčiuopti charakteristiką, itin svarbią neoklasicizmo laikotarpiu. Galbūt piešiniuose liko įamžintas ir lietuvis, nes jo portretas atskleidžia išraiškingą fizionomiją. Žinant Davido įtaką ne tik Paryžiaus akademijai ir prancūzų bei kitų Europos šalių menui, <...> Oleškevičius savo tapybos kūriniuose negalėjo apsieiti be Davido meninių idealų, nes kad ir betarpiškai, išėjęs Davido mokyklą, pirmuosius pratimus šios mokyklos idealų, gavo iš savo profesoriaus Smuglevičiaus, konkuravusio Romos Šv. Luko akademijoje pas prof. Mengsą su tuo pačiu Davidu16.

Nors J. Oleškevičius beveik nepaliko užrašų, tačiau žinoma, jog labiausiai nemėgo peizažų, laikydamas juos žemiausiu tapybiniu reiškiniu; tai stulbina, nes XIX a. tokio epiteto paprastai sulaukdavo portretistika, kuriai lietuvis skyrė didžiąją gyvenimo dalį. E. Rastaveckis jo portretus apibūdino taip: Oleškevičius portretų dirbo daug; jie yra panašūs, malonaus akiai kolorito, tačiau paprastai juose mažai gyvumo, išpildymo būdas manieriškas17. Tuo tarpu kitas lenkų kritikas A. Andrzejovskis pabrėžė: Vyrų portretus darydavo su visu tikrumu ir teptuko tobulu malonumu, o ponių portretus padarydavo stebėtinai gražius. Netgi negražios rasdavo panašumą ir grožį, kurio joms trūko. Todėl ponios jo darbo portretus labai mėgo ir noriai užsakydavo18. Tatai pristato J. Oleškevičių, kaip senosios mokyklos atstovą, kuomet vertintas natūralumas, artimas minimaliam idealizmui. Galų gale dėl vienodos modelio pozos, būdingos Ž. L. Davidui, jis sulaukdavo karčios kritikos.

Čia reikėtų pridėti, jog tuo metu (1808 m.) Paryžiuje studijavo ir kitas lietuvis Gasparas Barauskas (1785–1854), vėliau (1810–1812) mokytojavęs Kaune, kurio istoriografija nemini. Jo prislopintų spalvų portretuose, peizažuose bei religinėse kompozicijose ryškūs klasicizmo bruožai, monumentalios formos, paveiktos P. Smuglevičiaus manieros19.

Dosnesnių faktų teikia Kanuto Rusecko (1800–1860) biografija. Paryžiuje jis praleido ne visus metus (1821 m. rugsėjo 21 d.–1822 m. rugsėjo 9 d.); nuo 1822 m. kovo 8 d. ėmė studijuoti toje pačioje dailės mokykloje. Apie studijų pobūdį bei reikšmę savo kūrybai tapytojas gyrėsi 1847 m. laiške sūnui: O dėl mano studijų, tai <...> daugiausiai išmokau Paryžiuje. Visos kitos mokyklos buvo tik anos sekimas. Rinkdavomės profesoriaus dirbtuvėje 8 val. ryto. Apie tris valandas piešdavome gyvąjį modelį, o kai kas nors jau galėdavo tapyti, tuoj ir liepdavo tapyti aliejiniais dažais tiesiog iš gamtos. <...> Paskiau kiekvienas iš mūsų piešė gipsines kopijas arba mokėsi piešti pieštuku iš graviūrų, pasirinkdamas tik pavienes figūras. Šios pratybos nepaprastai lavino komponavimo įgūdžius20. Tuo tarpu kitame laiške jau gretino Paryžių su Sankt Peterburgo akademija: Prancūzų mokykla gal kiek per griežtai išryškina šviesos, pusšešėlių ir šešėlių akcentus ir vengia pernelyg suapvalinti visas formas. Tačiau esu už ją, nes iki šiol geriausi piešėjai yra iš jos21. Nepaisant to, K. Rusecko dienoraštyje apstu spalvingos kasdienybės scenų, pvz., modelių samdymas (kainavo 5 frankus), muziejų ar privačių kolekcijų lankymas. Spalio 16 d. rašė: Buvau muziejuje, mačiau Poussino darbus, kurie nepaprastai mane sujaudino22. Visgi buitis neliko nuošalyje, mat dėl finansų naštos ieškota globėjo; juo tapo grafas Choiseuli, kuris beveik nuolat gyveno Paryžiuje, nors dvarus turėjo Lietuvoje23. Tačiau K. Ruseckui su aristokratija sutarti sekėsi sunkiai ir judviejų keliai netruko išsiskirti. Įdomu, jog prieš įstojant į meno mokyklą lietuvis lankė studijas pas tapytoją Žijomą Žijoną Letjerą (Guillaume Guillon Lethière, 1760–1832) – vieną geresnių to meto Prancūzijos tapytojų ir pedagogų. Jis labai skyrėsi nuo pagarsėjusių Napoleono imperijos laikų tapytojų klasicistų ir buvo artimesnis realistinėms tendencijoms, o kaip pedagogas neturėjo sau lygių24. Ilgus metus Ž. Ž. Letjeras leido Romoje, iš kurios grįžęs 1791 m. atidarė konkuruojančią studiją Ž. L. Davido dirbtuvėms25. Būtent pastarojoje apsilankė ir K. Ruseckas. Tą dieną buvau savo mokytojo dirbtuvėje. Mačiau didelį paveikslą, kuris man nelabai patiko dėl purvinų spalvų. Jo tapyti peizažai labai patrauklūs gyvais figūrų judesiais ir piešiniu, net ir kompozicija, kuri pelnytai gali būti laikoma viena geriausių26. Iš tapytojo užrašų aišku, kad mokytojo studijoje daugiausiai piešė gipso figūras ir nuogą žmogaus kūną. Lietuvos dailės muziejuje yra penki piešiniai, kurių vienas vaizduoja „Doriforo“ tipo antikinį graikų karį, kitas – Artemidę su stirna. Juose jaučiama ir apriorinė estetinė nuostata: sąmoningai keičiamos kūno formų proporcijos, ieškoma elegantiško formų ištęstumo. Tuo tarpu mokyklos piešiniai rodo dailininką gerai jautus kūno proporcijas, atskirų jo dalių santykius, puikiai suvokiant žmogaus anatomiją27.

Siekdamas meniškai tobulėti, K. Ruseckas lankė ne tik Luvro, Liuksemburgo muziejaus ekspozicijas, pvz., Buvau pas Samarivus. Mačiau Gérard’o „Pigmaliono“ paveikslą, <...> Pjero Guérino „Aurorą“ ir „Seralį“, Prudhono „Amūrą grobiantį Psichę“, Davido „Amūrą ir Psichę“, Canovos „Magdalenos skulptūrą“28. Šiuos kūrinius jis dažnai eskizavo, ieškodamas priimtino stiliaus. Be to, norėdamas užsidirbti, kaip ir kiti amžininkai, ėmė tapyti užsakomus portretus, kurių šiandien niekas nesiima ieškoti. Drauge su K. Rusecku Paryžiaus mokykloje studijavo ir Jonas Trojanauskas (1799–1878), vėliau išgarsėjęs revoliucine veikla tėvynėje. Čia ketino atvykti kiti lietuvių tapytojai: Vincentas Smakauskas (1797–1876), Gotlybas Kislingas (1790–1846), Valentinas Vankavičius (1800–1842), todėl K. Ruseckas laiškuose išsamiai pasakojo studijų smulkmenas. Nepaisant to, užrašuose pasigendama užuominų apie tuo metu populiarius kūrinius, pvz., Teodoro Žeriko (Théodore Géricault, 1791–1824) „Medūzos plaustą“ (1819) ar Eženo Delakrua (Eugène Delacroix, 1798–1863) „Dantės luotą“ (1822), kurie atvėrė naujus kelius romantizmui. Vis tik savo eskizuose jis kruopščiai išstudijavo Géricault’o žirgų galvas ir persipiešė vieną figūrą iš Delacroix’o „Chijo skerdynių“. Tai rodo, kad Paryžiuje tapytojas kreipė dėmesį į visa, kas progresyvu, ir bet koks siauras dogmatiškumas jam buvo svetimas29.

Lietuvos kultūrinis gyvenimas sumenko 1832 m., uždarius Vilniaus universitetą su Tapybos bei piešimo katedra, o pralaimėjus 1863 m. sukilimą situacija visai pablogėjo: išaugo menininkų emigracija, draudimas inteligentijai įsidarbinti gimtinėje, dailės mecenatų visuomeninės galios silpnėjimas, kultūros rusifikavimas. Tad norėdami gilinti žinias jaunuoliai buvo priversti vykti į Vakarų Europos arba Rusijos miestus. Paryžius, nors ir toliausias bei svetimiausias, buvo mėgstamiausias menininkų, nes iš 38 Vilniaus piešimo mokyklos auklėtinių tik 12 išvyko tęsti studijų Peterburge, o 14 pasirinko Prancūzijos sostinę30. Jau nuo 1860–1870 m. Paryžius tapo svarbių dailės metamorfozių centru. Čia susiformavo impresionizmas, sintetinis Polio Gogeno (Paul Gauguin, 1848–1903) stilius, kurį pakeitė nabistai, atsirado fovizmas, kol galop viską užgožė Pablo Pikaso (Pablo Picasso, 1881–1973) kubizmas. Be to, Paryžiuje XX a. pradž. rengti keturi didieji salonai, pristatantys šiuolaikinę dailę: „Prancūzų dailininkų salonas“ (nuo 1881 m.), „Nepriklausomųjų salonas“ (1884 m.), „Société des Beaux-Art salonas“ (1889 m.) bei „Rudens salonas“ (1903 m.). Taigi tapytojas galėjo lengvai rasti savo kryptį atitinkančią parodą.

Greičiausiai mintį tobulintis Paryžiuje jaunuoliams pakišo patys dėstytojai, pvz., K. Ruseckas mokė tapybos Bajorų institute, o Vilniaus piešimo mokyklos direktorius Ivanas Trutnevas (1827–1912) su Peterburgo akademijos stipendija 1860–1865 m. praleido užsienyje (Paryžiuje, Antverpene, Briuselyje, Romoje). Tuo tarpu jo mokykloje dėstęs Stanislovas Jarockis (1879–1944) Paryžiuje studijavo pas artimą simbolizmui akademistą Rafaelį Koliną (Raphaël Collin,1850–1916), religinės ir istorinės tematikos dailininką Luką Olivjė Mersoną (Luc-Olivier Merson, 1846–1920) bei simbolistą Edmondą Amaną Žaną (Edmond Aman-Jean, 1858–1936). Taigi pirmieji šios mokyklos mokiniai Paryžių pasiekė jau XIX a. pab. Tarp jų buvo Naumas Aronsonas, kuris studijavo Ecole des Arts Decoratifs iš Lemaire’o ir skulptoriaus Augusto Rodeno (Auguste Rodin, 1840–1917), Stanislovas Bohušas-Siestšencevičius – Académie Julien, Mozė Leibovskis, greičiausiai Lėono Bona (Léon Bonnat, 1833–1922) studentas, mokęsis 1899–1900 ir 1904 m. <...> Antroji banga atvyko 1902–1904 m. Jai priklausė Boleslovas Balzukevičius, Boleslovas Buika bei Zofija Dembovskytė-Romerienė, portretisto bei autodikatinės dailės tapytojo Žako Emilio Blanšo (Jacques-Émile Blanche, 1861–1942) ir L. O. Mersono mokinė31. Apie trečiąją grupę (1909–1913) plačiau bus kalbama antroje straipsnių ciklo dalyje.

Vienas pirmųjų „Lenkų menininkų draugijos Prancūzijoje“ narių buvo vilnietis skulptorius Boleslovas Balzukevičius (1879–1935), kuris užsienyje įsikūrė 1902 m. ir iki 1903 m. studijavo Paryžiaus dailės mokykloje pas skulptorių Antoniną Mersjė (Antonin Mercié, 1845–1916). Kilęs iš gausios dailininkų šeimos (jo brolis tapytojas Juozapas Balzukevičius kūrė religines, buitines kompozicijas, peizažus)32, jaunuolis, gretai užsitikrinęs filantropo Juozapo Montvilos (1850–1911) paramą, išvyko tobulintis į Krokuvą, o vėliau su lietuviu Boleslovu Buika (1878–1939) tęsė studijas Paryžiuje. Įsidėmėtina, kad 1902 m. A. Mersjė klasėje studijas buvo pradėjęs dar vienas iš Lietuvos kilęs dailininkas – Antanas Vivulskis33. Būtent su pastaruoju B. Balzukevičius užmezgė artimą bičiulystę bei dalijosi idėjomis; kartu kūrė Krokuvos Žalgirio mūšio paminklą. Dirbdamas prie paminklo Balzukevičius susipažino su A. Mickevičiaus sūnaus Vladislovo šeima, ką apvainikavo poetui skirti darbai34. Paryžiaus A. Mickevičiaus muziejuje saugoma keletas skulptoriaus darbų, t. y. poeto biustas, du V. Mickevičiaus portretai – eskizas ant popieriaus bei gipsinis medalionas, bareljefas, vaizduojantis Vladislovą ir Mariją Mickevičius auksinių vestuvių jubiliejaus (1913 m.) proga, 1919 m. tapyti du maži aliejiniai paveikslai ant kartono su Vilniaus apylinkėmis bei 30 grafikos kūrinių.

Dirbdamas Paryžiuje B. Balzukevičius palaikė gerus santykius su tapytojais Tadu Makovskiu (1882–1932), Olga Boznanska (1865–1940), garsia, pirmųjų meniškų lėlių kūrėja35, tapytoja Stefanija Lazarska (Stefania Łazarska, 1887–1977). Tarp kitko, pastaroji paliko šio skulptoriaus studijos aprašymą: Joje buvo apsigyvenęs statulų miškas, tylenis Balas ir įvairiausi gyvūnėliai: prijaukintas kranklys ir erelis gyveno santaikoje su varle, pele ir šuniu Malina36. Kad lietuvis dirbo intensyviai, liudija darbų pavadinimai įvairiuose salonų kataloguose: Société National des Beaux Arts (1912, 1914), Exposition des peintres et sculpteurs polonnais (1914), Galen Bernheim-Jeunes (1915–1916). O Galeri des Artistes Modernes parodoje meno pirklys Leopoldas Zborovskis (Léopold Zborowski, 1889–1932) apie kūrinius rašė: Jo meninei kūrybai būdingas didelis susižavėjimas medžiaga. Medžiagos minkštumo pajautimas čia siejasi su moters charakterio pajautimu. Marmurinė galvutė traktuojama labai paprastai ir sąžiningai. Moteris su kūdikiu yra sumanyta kaip formas vienijantis kompozicinis kūrinys. Ofortai atlikti preciziškai, labai sentimentalūs ir žiūrovo sieloje sukelia tikrą grožį bei visišką pasitenkinimą37. Visgi Didžiojo karo metai skulptorių prislėgė, teko verstis lenkiškų erelių drožyba Amerikai bei bendradarbiauti su S. Lazarskos meninėmis dirbtuvėmis. Idėja gaminti lėles ir kitus meninius žaislus S. Lazarskai kilo dar 1914-ųjų pabaigoje. <...> Po sėkmingos parodos, įvykusios Paryžiaus dienraščio Excelsior redakcijoje, Lazarskos dirbtuvių žaislai parodyti keliaujančioje prancūzų žaislų parodoje Jungtinėse Valstijose 1915–1916 m.38 Skurdo metais B. Balzukevičius šiose dirbtuvėse iš medžio drožė žaislus, populiarias dėžutes bei puodelius, kurie eksponuoti Ponios Bongard galerijoje (Paryžiuje) bei Union Centrale des Arts Décoratifs suorganizuotoje II meninių žaislų parodoje (1916–1917).

Paskutiniai skulptoriaus veiklos Paryžiuje metai susieti su dviem didelėmis lenkų parodomis, t. y. „Lenkų armijos Prancūzijoje karo invalidams paremti“ (vyko grafo Mykolo Potockio rūmuose) bei prancūzų ir lenkų paroda „Menas ir atminimas“. Pastarojoje B. Baliukevičius parodė darbų iš popieriaus rinkinį, įvardintą pašto atvirukais, vaizduojančiais „lenkiškus tipus ir peizažus“39. Tuo ir baigėsi paryžietiškas skulptoriaus kūrybos etapas, apsiribojęs lenkiška aplinka, nes į Vilnių jis grįžo 1918 m., kur jo darbus galima išvysti ir šiandien.

Paskutinis antrosios menininkų bangos Prancūzijoje tapytojas Boleslovas Buika Paryžiuje, kaip minėta, atsidūrė kartu su B. Balzukevičiumi. Šaltiniai mini dailininką noriai dalyvavus Vilniaus dailės draugijos parodose40, į kurias siuntė užsienyje atliktus darbus. 1906 m. Londono Doré Gallery vykusios parodos kataloge įdėtos kritikos fragmento analizė rodo, kad Buika turėjo studijuoti Colarossi akademijoje41. Ši įstaiga, įkurta 1870 m. italų skulptoriaus Filipo Kolarosi (Filippo Colarossi, 1841–1906), tapo alternatyva Nacionalinei meno mokyklai (joje irgi studijavo B. Buika), nes šios stilius laikytas konservatyviu. Tarp garsių mokyklos mokinių buvo nemažai lietuvių (daugiausia litvakų), kurie įnešė naujovių į mūsų šalies meną. B. Buikos debiutas „Rudens salone“ su senojo Paryžiaus vaizdais prancūzų kritiko Thiebault-Sissono Le Temps puslapiuose įvertintas labai geranoriškai: „Pasirodo mums kažkas nauja, jo pavardę reikia įsiminti. Dėmesį patraukia Sacré-Cœur ir Panteono masės, paimtos „iš labai žemai ir iš toli, per gatvelių labirintą.“ <...> Bet ne tik pajautimas yra originalus. Matyti lanksti, laisva meistro ranka ir kartu nepriekaištingas, kruopštus piešinys bei labai savitas, mielas koloritas42. Netrukus jis pasirodė „Nepriklausomųjų salone“, o po karo ir „Rudens salone“, „Prancūzų dailininkų salone“ bei „Société nationale des Beaux-Arts salone“. 1911 m. B. Buika priimtas į Tarptautinę akvarelistų sąjungą (Société Internacionale des Aquarellistes), be to, savo darbus eksponavo garsiojoje Žoržo Peti (Georges Petit, 1856–1920) galerijoje, kurios savininkas buvo ne tik žymus Paryžiaus meno pirklys, bet ir impresionizmo dailės kultivatorius. Ir visur B. Buika sulaukdavo liaupsių arba apdovanojimų, pvz., Akademijos palmėmis. Šis Švietimo ministerijos skiriamas apdovanojimas gali būti užuomina į tai, kad Buika Prancūzijoje dirbo mokytoju43. Pirmojo pasaulinio karo pabaigoje lenkų spaudoje tapytojas apibūdintas kaip dekoratyvinės dailės meistras, kurio turtingas koloritas yra atgaiva išlepintai akiai, ir kaip pateikiantis lenkų liaudies šokius su stebėtinu tikslumu ir fantazija44. Po karo B. Buika rengė personalines parodas savo dirbtuvėje, o 1922 m. – Nicoje. Tačiau vėlesnis jo gyvenimas nėra gerai žinomas; išliko tik keletas 1939 m. tapytojo straipsnių apie Lenkijos istoriją ir meną įvairiuose lenkų, lietuvių bei prancūzų leidiniuose.

(Bus daugiau)

_________________

[1] Drėma V., Estetinės minties raida Lietuvoje 1770–1832 m. // Problemos, 1977–2(20), Vilnius, 1978, 72 p.

[2]Ibid., 74 p.

3 Adomas Mickevičius, Eilėraščiai, poemos // Pasaulinės literatūros biblioteka, Vilnius, 1987, 410 p.

4 Galaunė P., Tapytojas Juozas Oleškevičius (1777–1830), Kaunas, 1927, 4 p.

5 Kallenbach J., Adam Mickiewicz, III t., Warszawa, 1923, 321 p.

6 Galaunė P., Tapytojas Juozas Oleškevičius (1777–1830).........4 p.

7 Kallenbach J., Adam Mickiewicz................ 321 p.

8L'École nationale supérieure des beaux-arts et ses bâtiments au XIXe siècle [interaktyvus]. Prieiga per internetą: http://www.histoire-image.org/site/etude_comp/etude_comp_detail.php?i=1127&oe_zoom=2108&id_sel=2108.

9 Galaunė P., Tapytojas Juozas Oleškevičius (1777–1830)..........5 p.

10Ibid., 5 p.

11 Fleckner U., Jean-Auguste-Dominique Ingres. Masters of French Art., Cambridge, 2007, 22 p.

12 Galaunė P., Tapytojas Juozas Oleškevičius (1777–1830)..........8 p.

13The Funeral of Patroclus [interaktyvus]. Prieiga per internetą: http://www.louvre.fr/en/oeuvre-notices/funeral-patroclus.

14 Galaunė P., Tapytojas Juozas Oleškevičius (1777–1830)..........7–8 p.

15 Fleckner U., Jean-Auguste-Dominique Ingres. Masters of French Art.........22 p.

16 Galaunė P., Tapytojas Juozas Oleškevičius (1777–1830)..........5 p.

17Ibid., 10 p.

18Ibid., 10 p.

19 Gasiūnas V., Gasparas Barauskas // Tarybų Lietuvos enciklopedija T. I., Vilnius, 1985, 207 p.

20 Drėma V., Kanutas Ruseckas, Vilnius, 1996, 33 p.

21Ibid., 32 p.

22Ibid., 32 p.

23Ibid., 32 p.

24Ibid., 32 p.

25 Lee S., Guillaume Guillon Lethière [interaktyvus], Oxford University Press. Prieiga per internetą: http://www.oxfordartonline.com/public/. 

26 Drėma V., Kanutas Ruseckas..........32–33 p.

27Ibid., 35–36 p.

28Ibid., 42 p.

29Ibid., 44 p.

30 Jakubowska-Bobrowska E., Vilniaus dailininkų karjeros Paryžiuje XX amžiaus pradžioje // XIX–XX a. Lietuvos dailė. Edukacinis aspektas, 2000, Vilnius, 59 p.

31Ibid., 62 p.

32Gamtos ilgesys. Europos peizažai, Vilnius, 2009, 322 p.

33 Jankauskas V., Boleslovas Balzukevičius Vilniaus dailininkas // Acta Academiae artium Vilnensis, Nr. 29, 2003, 97 p.

34 Jakubowska-Bobrowska E., Vilniaus dailininkų karjeros Paryžiuje XX amžiaus pradžioje.........65 p.

35Stefania Lazarska: artist’s dolls and birth of Boudoir dolls [interaktyvus]. Prieiga per internetą: http://french-cloth-dolls-encyclopedia.com/web/index.php/en/homegb/17-articles/532-laz-gb-test.

36 Jankauskas V., Boleslovas Balzukevičius Vilniaus dailininkas...........98 p.

37 Jakubowska-Bobrowska E., Vilniaus dailininkų karjeros Paryžiuje XX amžiaus pradžioje.........66 p.

38Ibid., 66 p.

39Ibid., 67 p.

40Vilniaus dailės draugija 1908–1915, sud. Laučkaitė L., Vilnius, 1999, 9 p.

41 Jakubowska-Bobrowska E., Vilniaus dailininkų karjeros Paryžiuje XX amžiaus pradžioje.........67 p.

42Ibid., 67–68 p.

43Ibid., 68 p.

44Ibid., 69 p.