Dailė

Šiuolaikinės populiariosios kultūros, globalizacijos ir neišmatuojamų informacinių srautų riaumojime ypač sunku išlaikyti artimą ryšį su gamta, puoselėti šviesų ir lyrišką, harmoningą santykį su pasauliu. Dar sunkiau yra visa tai parodyti skubančiam, nejautriam, nuo visko pavargusiam ir tik triukšmingų sensacijų trokštančiam žiūrovui. Melancholija ir jautrumas neretai suprantami kaip silpnumo požymis, o gilūs, vaikiškai nuoširdūs pasakojimai (pavyzdžiui, „Mažasis Princas“) suvokiami kaip gražios ir įkvepiančios, bet visų pirma išgalvotos istorijos. Norisi prisiminti Jadvygos Čiurlionytės žodžius apie M. K. Čiurlionį, kurie taip poetiškai skamba, bet neišvengiamai sukelia ir menką skepticizmo šypsnį: „Jis gyveno kitame pasaulyje. Pasaulyje, kuriame viešpatavo meilė ir bičiulystė, ir dar kažkas labai svarbaus, be ko negalima gyventi.“ Nors vis sunkiau patikėti kažkuo absoliučiai šventu, patikėti kitu, utopiniu džiaugsmo, harmonijos ir gėrio pasauliu, grafikė Birutė Stančikaitė visu tuo tiki ir gyvena. Menininkės paroda „Šviesa tamsoje“ Nacionalinėje dailės galerijoje yra paskatinimas arba greičiau draugiškas kvietimas atrasti tą magišką dalelę, kuri mūsų dienas, mėnesius ir metus galiausiai paverčia Gyvenimu.

Parodoje trumpais fragmentais susipažįstame su menininkės kūrybinio kelio posūkiais, įvairias bandymais, kurie visgi išlaiko prasminį vientisumą. Ankstesniuose darbuose, pavyzdžiui, litografijose „Rūsti šviesa I, II“ (1982 m.), matomas grafikės atidumas kompozicijai, vidinei ir išorinei kūrinio sandarai. Šiuose grafikos lakštuose reikšmingus kontrastus sukuria ne tik šviesos ir tamsos supriešinimas, bet ir meistriškai jungiamos taisyklingos geometrinės ir veržlios, pulsuojančios biomorfinės formos. Vėlesnių metų kūriniuose menininkė išbando skirtingas grafikos technikas, vis dažniau savo darbuose naudoja spalvą, kol atranda savotišką tapybos ir grafikos jungtį, taip pat aktyviai domisi abstrakčiąja raiška. Kaip jau minėta, ši kūrybinė įvairovė visiškai neapsunkina žiūrovo. Menininkė išsaugo savo unikalią pasaulėjautą, tik laikui bėgant atranda vis naujų būdų ar formų jai išreikšti.

Ypač įdomu stebėti, kaip dailininkė savo darbuose įveda spalvą, o galiausiai imasi ir aliejinės tapybos. Birutės Stančikaitės tapyba – tai savotiškas piešimas spalva. Čia, kaip ir grafikoje, dominuoja juvelyriškas tikslumas, suvaldyta emocija, susikaupimas. Spalvos subtilios, dažnai pastelinių ar žemės tonų, nekuriančios akį rėžiančių kontrastų, tik suteikiančios kūriniams papildomo gylio. Matome plonus, dažnai permatomus dažo sluoksnius, pro kuriuos neretai prasišviečia drobės baltumas. Potėpiai sulyginti ir nematomi, paveikslo paviršius pripildytas spinduliavimo, tvarkos ir ramybės.

Grafikės abstrakcijos – tai lengvos, gyvybingos formos, primenančios nuolat kintančią gamtos santvarką. Formos skirtingos ir kontrastuojančios, tačiau visuma subalansuota, rami. Mano manymu, būtent abstrakcijose, atsisakius konkretaus vaizduojamo objekto, menininkės ranka išlaisvėja maksimaliai, kompozicijos įgyja nevaržomo autonomiškumo, tarytum pačios būtų kažkokio tobulo proceso dalis. Formos ir linijos sklendžia idealioje plokštumoje, projektuoja vaizdą į transcendencijos pasaulį.

B. Stančikaitės darbai unikalūs ne tik savo technine meistryste, jie pripildyti sunkiai nusakomo pajautimo: atrodo, gali girdėti tylų, beveik sakralų plunksnos skrebenimą į minkštą popieriaus paviršių, lėtą, tolygų kvėpavimą, brėžiant kiekvieną smulkų štrichą. Meno kūrinys tampa šventu ritualu, kurio rezultatas išsiskleidžia linijų ir dėmių pavidalu. Tačiau šios linijos nėra tik formalus kūrinio pagražinimas, siekis „išlygsvarinti“ kompoziciją – menininkė daro tik tai, kuo pati tiki, tai, ko reikalauja jos šviesi pasaulėjauta, o ne siekis įtikti oficialiosioms meno tendencijoms. „Nieko dirbtinai nedarau. Aš tiesiog taip matau ir ieškau to, kas man patinka. Dažnai žiūriu į debesis, patinka šviesos kaita, mainymais ir prieblanda. Mėgstu tą paslaptingą metą tarp dienos ir nakties, šviesos ir tamsos. Net studijų metais per vasaros praktiką eidavome piešti peizažus antroje dienos pusėje ar prieš audrą, kai šviesa tokia įspūdinga.“[1]

Ko gero, svarbiausias įkvėpimo šaltinis menininkei yra gamta. Jos darbai alsuoja šiltu vasaros vakaro vėju, tekančios upės ramybe, naktinės jūros paslaptimis. Dažnai pasirodantis klevo nosiuko motyvas tampa amžinumo, natūralios laiko tėkmės motyvas. Smulkūs klevo nosiukai sukasi, blaškosi neapibrėžtoje, beorėje erdvėje, tačiau niekada nenukrinta, tarsi sustingę amžinybėje. Trapus, sausas žolės stiebelis laikosi prieš smarkius vėjus ir audras, atrodo, tuoj bus perlaužtas, tačiau ir vėl nieko neįvyksta, ir kova tęsiasi amžinai. Kūrinyje laikas, netgi įvykis, praranda prasmę. Menininkė sukuria savitą vaizdų ir simbolių pasaulį, kur maži dalykai išreiškia esmines pasaulio tiesas.

Prisipažinsiu, ilgiau žiūrėdamas į B. Stančikaitės darbus, nejučia pradedu abejoti jų realumu. Paroda vadinasi „Šviesa tamsoje“, tačiau kaip tik tamsos juose neatrandu. Ar gali visas šis absoliutus grožis būti tikras? Pradedu galvoti, kad didis menas savyje turi turėti kančios, kažko žemiško ir skausmingo. Bet ieškoti kasdienybės ar sukrečiančios patirties yra dar vienas įprotis, nulemtas kultūros, ir šioje parodoje tokiu mąstymu vadovautis būtų klaidinga. Gal iš tikrųjų egzistuoja grynas gėrio pasaulis, švytintis iš vidaus. Bent jau akimirką. Bent jau blyškiu saulės mirgėjimu žolės stiebelyje.

____________

[1] Ramutė Rachlevičiūtė, „Trapaus Birutės Stančikaitės pasaulio meninės konstrukcijos“, in: Birutė Stančikaitė, sudarė Aleksandra Aleksandravičiūtė, Ramutė Rachlevičiūtė, Vilnius: R. Paknio leidykla, 2010.

Paroda eksponuojama Nacionalinėje dailės galerijoje (Konstitucijos pr. 22, Vilniuje) iki kovo 26 d.