Kostiumo menas Gražinos Konstancijos Remeikaitės parodoje 5

Raimonda Simanaitienė, Ieva Raudeliūnaitė
www.kamane.lt, 2016-03-11

Kovo mėnesį A. Žmuidzinavičiaus rinkinių ir kūrinių muziejuje veikia gana retai sutinkama paroda – čia demonstruojami dailininkės Gražinos Konstancijos Remeikaitės kostiumo pavyzdžiai. Didžioji dalis jų sukaupta Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje Vilniuje. Taigi iš šio muziejaus fondų, taip pat iš dailininkės ir privačių kolekcijų parengta didelė, išsami ekspozicija, orientuota į pagrindines menininkės kūrybines veiklas. Parodos sumanytoja yra jauna menotyrininkė Vykintė Stundytė. Dėl jos paruošto projekto G. K. Remeikaitės kūrybą jau matė Vilniaus bei Kėdainių žiūrovai, artimiausiu metu planuojama šią parodą perkelti ir į kitus miestus.

Keli menininkės biografijos štrichai

G. K. Remeikaitė – mados, teatro ir kino kostiumų kūrėja. Ji gimė 1934 m. lapkričio 25 d. skulptoriaus Kosto Remeikos šeimoje, nedideliame Josvainių miestelyje, Kėdainių rajone. Pradžioje Gražina mokėsi Kėdainių 2-ojoje gimnazijoje. Rinkdamasi gyvenimo kelią, dvejojo: „Kol tėvas buvo gyvas, nežinojau, nei kuo būsiu, nei ką gyvenime veiksiu. Tėvas vis sakydavo: „Būsi artistė.“ Taip jam atrodė, bet aš apie tai nesvajojau. O piešti tuo metu nesisekė. Būdavo, tėvas paduoda kokį daiktą ir liepia jį nupiešti. Piešiu – trinu, piešiu – trinu... Pratrinu popierių iki kiaurumo, supykstu, sudraskau ir viską metu.“[1] Ir vis dėlto dailė traukė, tad Gražina 1950 metais įstojo į tuometę Kauno meno, vėliau vadintą Juozo Naujalio vardu, mokyklą. Joje mokėsi iki 1954-ųjų. Baigusi šią mokyklą nuvyko į Lazdijus, kur vidurinėje mokykloje dėstė piešimą ir braižybą. Tačiau mokytojos profesija jai netapo mylima. Pasigedusi kūrybinės veiklos, Gražina 1955–1961 m. dailės studijas pratęsė Vilniaus valstybiniame dailės institute (dabartinėje Vilniaus dailės akademijoje). Čia ji studijavo tapybą. Baigusi Dailės institutą, menininkė vienus metus dirbo Dailės muziejaus tapybos ir grafikos fonduose[2]. Tačiau netikėta pažintis su Vinco Mickevičiaus-Kapsuko dukra Lena gyvenimą pasuko priešinga linkme. Iš Lenos Gražina sulaukė pasiūlymo darbuotis Vilniaus modelių namuose, kur dailininke modeliuotoja pradirbo nuo 1962 iki 1974-ųjų. Per šiuos dvylika metų menininkė sukūrė nemažai kolekcijų bei pavienių drabužių ansamblių, dalyvavo kolekcijų pristatymuose Lietuvoje ir kitose šalyse, tuometėse Sovietų Sąjungos respublikose. Dailininkės aprangos modeliai visuomenei buvo pristatomi Vilniaus modelių namų leidžiamame mados žurnale „Banga“. Kadangi autentiškų šio laikotarpio drabužių neišliko, parodoje šis menininkės kūrybinis etapas atspindėtas planšetuose, pasitelkiant to laikmečio „Bangos“ žurnalo fotografijas.   

Palaipsniui eskizų kūrimas ir rūbų modeliavimas menininkei tapo kasdienybe, tad dar tebedirbdama Vilniaus modelių namuose, G. K. Remeikaitė ėmėsi veiklos teatre bei kine. Šis periodas buvo dar ilgesnis: derindama teatro ir kino sritis, menininkė produktyviai darbavosi net iki 2001 metų.

1994 m. ji kartu su dukra įkūrė dar ir privačią siuvimo įmonę „Ekadus“, taip vėl tarsi grįždama į mados pasaulį. Tai buvo prestižinių drabužių siuvimo studija, kurios klientais tapo žymūs Lietuvos asmenys: politikai, dainininkai, aktoriai ir verslininkai. Galima teigti, jog čia G. K. Remeikaitė tam tikrą laiką formavo oficialų bei reprezentacinį valstybės vadovų ir kitų svarbių asmenų įvaizdį. Už viso gyvenimo kūrybą 2011 m. menininkė buvo įvertinta Lietuvos kultūros ir meno premija.

Vilniaus modelių namų etapas

Kaip jau minėta, Vilniaus modelių namuose Gražina pradėjo dirbti 1962 m. Pasak pačios menininkės, pradžioje nors ši veikla ir buvo visai nepažįstama, bet darbas labai patiko. „Vaikystėje, kaip ir kiekviena mergaitė, irgi piešdavau visokias „damas su krinolinais“. Dabar dariau kažką panašaus.“[3] Tuo metu Vilniaus modelių namai jau skaičiavo aštuntus gyvavimo metus ir buvo tapę gerai žinomais visoje Sovietų Sąjungoje. Neseniai baigusi tapybos mokslus Dailės institute, ateidama į modelių namus Gražina neatsinešė ypatingos patirties, reikalingos dirbant dailininke modeliuotoja. Tačiau tuo metu profesinių žinių mados srityje nebuvimas nebuvo laikomas dideliu trūkumu[4]. „1954 m. įsteigtų Vilniaus modelių namų kūrėjams trūko pramoninio kostiumo projektavimo žinių, nes specialistai neturėjo atitinkamo išsilavinimo. Dailininkai tuo metu mados srityje buvo lyg ir savamoksliai, o konstruktoriai ir siuvėjai – paprasti amatininkai.“[5] Todėl ir G. K. Remeikaitė, turinti dailininkės išsilavinimą ir nestokojanti bendrųjų meninių įgūdžių, iš karto buvo priimta į darbą. Jai teko kurti įvairių kostiumų vizualines idėjas. Darbas buvo ne visai lengvas, nes greta kūrybinių sprendimų dar reikėjo paklusti nurodymams, ateinantiems iš Maskvos visasąjunginių modelių namų bei SSRS lengvosios pramonės ministerijos. Pasak mados tyrinėtojos Lijos Janauskienės, modelių namai visų pirma turėjo tarnauti sovietiniam žmogui. Tai reiškia, kad drabužiai turėjo būti serijinės gamybos, universalūs, be kokių nors įdomių, išskirtinių detalių[6]. Daugumos dailininkų modeliuotojų, taip pat ir G. K. Remeikaitės, veikla tuo metu buvo ribojama cenzūros, nukreiptos prieš galimas vakarietiškos mados interpretacijas Vilniaus modelių namų siūlomoje aprangoje.

Kita vertus, Vilniaus modelių namų dailininkų darbai buvo pristatomi konkursuose bei parodose, kurios vykdavo ne tik Lietuvoje ar tuometėje Sovietų Sąjungoje, tačiau ir už jos ribų (Bulgarijoje, Lenkijoje, Vengrijoje), dailininkės susipažindavo su kai kuriais užsienio mados žurnalais, tai, be abejo, joms darė tam tikrą įtaką.  

Gražina Vilniaus modelių namuose dirbo 7–8 dešimtmečiais, tad parodoje matome demonstruojamus planšetus, kuriuose nufotografuoti tuometiniai „Bangos“ žurnalo numeriai. Čia galime pastebėti pakankamai modernius moters aprangos modelius, alsuojančius laikmečio dvasia. Prisiminkime, jog 7–8 dešimtmečių užsienio šalių mados „gyvenimas“ buvo labai spalvingas bei gausus įvykių. Užgimęs hipių judėjimas ir jo stiliaus įsigalėjimas net pas mus pasireiškė jaunimo, sportinės aprangos elementų atgarsiuose, iš dalies išryškėjusius ir kasdieniuose moteriškuose drabužiuose, kostiumėliuose.

Apžvelgiant G. K. Remeikaitės modelius galime daryti išvadas, kad jiems būdingas klasikos ir laisvalaikio rūbų sintetiškumas. Kolekcijose vyrauja sportiškas, dalykiškas ir elegantiškas stilius. Dailininkė mėgsta gan paprasto, tiesaus kirpimo siluetus, „marškinių“ tipo sukneles, pabrėžia liemenį siaurais dirželiais, saikingai naudoja puošybines detales, dažniausiai pasitelkia trikotažo, vilnos ar pusvilnonius audinius, kreipia dėmesį į drabužių patogumą. O 7–8 dešimtmečių išdykėliškos aprangos atgarsius mes dar geriau pastebime G. K. Remeikaitės kinui kurtuose drabužiuose, pavyzdžiui, „hipių dvasia“ akivaizdžiai alsuoja filmo „Seklio Kalio nuotykiai“ personažai.

Dailininkės veikla teatre

Teatre (kaip, beje, ir kino studijoje) G. K. Remeikaitė pradėjo dirbti 1973 metais. Pirmasis spektaklis, kuriam dailininkė sukūrė kostiumus, buvo Augusto Strindbergo „Mirties šokis“. Jį režisavo pats maestro Juozas Miltinis. Šio spektaklio pastatymas Gražinai tapo kelio į teatro pasaulį pradžia. Pasak menininkės pasakojimų: „Būna juk taip, kad pabundi rytą ir sulauki visai netikėtos žinios. Skambina iš Kauno architektas Algis Mikėnas ir siūlo: „Gal norėtum sukurti kostiumus Panevėžio teatrui? Man tave rekomendavo A. Strindbergo „Mirties šokiui“. Kadangi seniai laukiau kokios kūrybinės atgaivos, sutikau nedvejodama. Pažintis su J. Miltiniu gąsdino, nes iš visų pusių mane „švietė“, kad jis despotas, storžievis, net „š...“ pavaro. Prisikroviau aibes literatūros, atspindinčios praeito šimtmečio pabaigą, šio pradžią. Patiko to laikotarpio drabužių stilius ir vizualiai, ir filosofiškai. Buvo žiemos pradžia. Apsigobiau skarele ir sėdu į autobusą. Man tos trys kelionės valandos iki Panevėžio atrodė amžinybė.“[7] Visgi menininkė režsieriui patiko, mat kurdama kostiumus „Mirties šokiui“ viską darė labai atsakingai: A. Strindbergo dramą skaitė daugybę kartų, į konkretaus laikotarpio gyvenimo būdą bei aprangą gilinosi itin atidžiai, kruopščiai. Šio kūrinio siužetas sukasi apie tris žmones, kuriuos sieja nelaiminga meilė, intrigos, stiprūs jausmų proveržiai. A. Strindbergo pjesės veiksmas vyksta XIX a. Režisierius J. Miltinis spektaklyje siužetą taip pat vystė šio laikotarpio plotmėje, stipriai neredukuodamas tikrosios rašytojo idėjos bei išlaikydamas kūrinio autentiškumą. Todėl ir G. K. Remeikaitė „Mirties šokiui“ sukūrė autentiškus, istoriją, konkretų laikmetį ir socialinę padėtį atspindinčius kostiumus.

Apie darbą teatre ir bendravimą su J. Miltiniu dailininkė pasakoja: „Mano darbas Juozui Miltiniui tikriausiai patiko. Po „Mirties šokio“ jis mane pasikvietė į Maskvą, kur M. Jermolovos teatre statė Alberto Laurinčiuko pjesę „Vidutinė amerikietė“. Viena aktorė, pasimatavusi kostiumą, suraukė nosį: „Man tai nepatinka.“ O J. Miltinis sau neleisdavo kalbėti rusiškai, turėjo vertėją iš prancūzų kalbos. Taigi vertėjui ir sako: „Pasakykit jai, kad jeigu nepatinka kostiumas, aš pakeisiu aktorę.“ Viskas tuo ir baigėsi.“[8]

G. K. Remeikaitė savo darbą teatre įvardija kaip daugiausiai įspūdžių ir džiaugsmo teikusią veiklą, o pažintį su režisieriumi J. Miltiniu mini kaip ryškiausią bei svarbiausią įvykį, nutikusį gyvenime. Bet teatro sferoje dailininkė dirbo ir su kitais kūrėjais. Pavyzdžiui, nuo 1989 m. ji taip pat bendradarbiavo su režisieriumi Linu M. Zaikausku. Tai buvo produktyvus laikotarpis, kurio metu sukurti kostiumai net trylikai spektaklių Rusų dramos, Kauno muzikiniame, Lenkijos teatruose.

Pasak Gražinos, piešti kostiumų eskizus jai buvo įdomiausia, todėl spektakliams menininkė kūrė tik kostiumus, o ne visą scenografiją. Dailininkės draugas menotyrininkas Jonas Jucevičius apie jos kūrybą atsiliepė taip: „Būdama gera piešėja, ji sugeba kostiumų eskizuose patraukliai perteikti figūrų judesį, veikėjų charakterį. Daug dėmesio skiria plastinių formų funkcijai, gerai suvokia kiekvienos epochos stilių ir sumaniai pritaiko jį nūdienai. Kaip gera tapytoja, žaismingomis spalvomis išryškina drabužių konstrukciją bei puošybą ir taip pabrėžia veikėjų tipažą. Jos kostiumai visada tarnauja kūrinio idėjai: arba džiaugsmingi, arba tragiški, arba komiški, arba puošeiviški, pabrėžiantys veikėjo socialinę priklausomybę.“[9]

Gražinos kostiumų piešiniai visada pasižymėjo kruopštumu, tiksliu piešiniu, tapybiškumu, dėmesiu kiekvienai, net mažiausiai aprangos detalei, estetišku pateikimu. Todėl parodoje juos matome įrėmintus kaip savarankiškus, nuosekliai išbaigtus paveikslus. Be kita ko, eskizuose vaizduojami spektaklių veikėjai – dinamiški ir išraiškingi. Menininkė sugebėjo puikiai perteikti personažams būdingus charakterius. Teatrologė Rita Bočiulytė taip pat negailėjo pagyrimų dailininkės kūrybai: „Kostiumai pagrįsti personažo bruožų akcentavimu, kraštutinumų išryškinimu, dideliu išoriniu dinamiškumu. Egzistuoja nematomas ryšys tarp spektaklio režisūros, scenografo ir kostiumų dailininkės darbo bei muzikinės kalbos. Kartais kostiumai dominuoja, tarsi nustumdami į antrą planą visą scenografiją ir muziką, ir vaidmenis... Spalvingi ir puošnūs, savo grožiu, išmone ir stilistinių derinių įvairove tiesiog prikausto žvilgsnį, sutelkia kone visą publikos dėmesį.“[10]      

G. K. Remeikaitė mėgo kurti istorinius kostiumus, stengėsi laikytis tų meninių idėjų ar formų, kurios vyravo viename ar kitame šimtmetyje. Dailininkė dažniausiai dirbdavo statant tiek spektaklius, tiek ir kino filmus, kurių siužetai būdavo susiję su XIX a. laikotarpiu.

Bet susidūrus su Mocarto „Don Žuanu“, menininkei pirmą kartą teko kurti kostiumus, būdingus XVII a. Gražina atidžiai studijavo operos personažus, jų charakterius. Režisieriaus Ginto J. Žilio „Don Žuano“ pastatyme kostiumai tapo ne tik konkretaus laikotarpio, šiuo atveju baroko, atspindžiu – scenos atlikėjams jie buvo viena svarbiausių priemonių, perteikiant personažų vidines savybes.

G. K. Remeikaitės gyvenime darbas teatre truko ilgiausiai, nuo 1973 iki 2001 metų. Jai teko dirbti skirtinguose teatruose, kostiumus kurti įvaraus žanro spektakliams: dramoms, baletui, miuziklams, operoms, operetėms, komedijoms, televizijos spektaklių ekranizacijoms, vaikiškiems pastatymams. Menininkė bendradarbiavo su daugeliu režisierių: G. Padegimu, J. Miltiniu, V. Pauliukaičiu, S. Domarku, J. Ragauskaite, J. Smoriginu, I. Bučiene. Iš viso ji sukūrė kostiumus trisdešimt šešiems spektakliams. O kur dar tie, kurių pastatymai neįvyko...

G. K. Remeikaitė – kino filmų dailininkė  

Kuomet Gražina pradėjo dirbti kine, jis, kaip ir kitos meno rūšys, nebuvo idėjiškai laisvas. Cenzūra, kuri Lietuvą pasiekdavo iš Maskvos, veikė kaip visakontroliuojantis mechanizmas. Kino kritikė Živilė Pipinytė teigė: „Kinui buvo skiriamas didžiulis sovietų ideologinės mašinos dėmesys. Kaip joks kitas menas, jis buvo atidžiai stebimas. Ideologinės cenzūros diktatas nulėmė ir pokario lietuvių kino temas, ir personažus, ir net džiūgaujantį diktoriaus toną.“[11] Ir nors lietuviškas kinas tuo metu vystėsi stipriai suvaržytos laisvės ir veikiančios kontrolės sąlygomis, šį laikotarpį visgi galime vadinti profesionalaus nacionalinio kino pamatų kūrimo etapu[12].

1973 m. pasirodė režisierių Stasio Motiejūno, Algimanto Kundelio bei Gyčio Lukšo kino filmas „Linksmos istorijos“, kuris buvo pirmasis Centrinės televizijos užsakytas filmas. Jame kaip kino kostiumų dailininkė debiutavo ir G. K. Remeikaitė. Kiekvienais metais dailininkė kurdavo kostiumus vis naujam (beje, vėlgi, įvairaus žanro) kino filmui. Čia paminėtinos kino apysakos „Nerami rudens diena“, „Ilga kelionė prie jūros“, dramos „Anglų valsas“, „Žaltvykslės“, „Mėnulio pilnaties metas“, „Markizas ir piemenaitė“, „Jo žmonos išpažintis“, istoriniai filmai „Žalčio žvilgsnis“ ir net detektyvai – „Visi prieš vieną“[13].

Vienas įdomiausių filmų – „Mėnulio pilnaties metas“ – buvo sukurtas 1988 m., režisuotas Arūno Žebriūno. Tai istorinė, kostiuminė drama, pasakojanti apie žmonių gyvenimų peripetijas Renesanso Lietuvoje. G. K. Remeikaitė šiam filmui turėjo sukurti kostiumus, atspindinčius XVI a. žmonių aprangą. Tai ji padarė labai tikroviškai: filmas tiesiog alsuoja neramiu, atšiauriu epochos gyvenimu. Kostiumai tam talkina, atspindi minėtą laikmetį, žmonių luomą, padeda išreikšti herojų tarpusavio santykius, jausmus.

Daug laiko, kurdama tokio pobūdžio darbus, dailininkė praleisdavo bibliotekose, detaliai studijuodama iliustracijas ir gilindamasi į literatūrą, skirtą kostiumo istorijai apžvelgti[14].

1990 m. režisieriaus Gyčio Lukšo sukurtas kino filmas „Žalčio žvilgsnis“ pasižymi siužeto linijos painumu. Tai istorija, vykstanti XIX a. pabaigoje ir XX a. pirmoje pusėje. Filmo veiksmas rutuliojasi keliose laiko plotmėse. Šį filmą iš dalies galime priskirti prie istorinio žanro kūrinių. Viename iš savo interviu dailininkė G. K. Remeikaitė teigia, kad kurti kostiumus kostiuminėms dramoms arba tiems filmams, kurių veiksmas vyksta tolimoje praeityje, jai yra įdomiausia[15]. „Žalčio žvilgsnis“ yra tas kino filmas, kuris tarsi atlieka dokumentinę funkciją, jame yra vaizduojamas carinės Lietuvos gyvenimas, vėlgi skiriamas dėmesys istoriniams kostiumams, kurie atspindi įvairių socialinių sluoksnių žmonių anuometinį gyvenimo būdą.

A. Žmuidzinavičiaus muziejuje demonstruojama paroda apibendrina visą dailininkės kūrybą, atskleidžia jos universalumą, profesinę meistrystę. Ekspozicijoje atgimsta visa mados, teatro ir kino epocha, galinti žiūrovui sukelti tam tikrus asmeninius sentimentus (atgaivinti matytų filmų ar spektaklių fragmentus, norą „pakedenti“ giliausius drabužinių kampus). Taip pat skatinanti siekį patyrinėti kostiumą kaip itin vaizdingą meno rūšį, įprasminančią estetinę, psichologinę, plastinę bei konstrukcinę šio meninio objekto vienybę.

_______________

[1] Žebrauskienė, Jovita. Ilgesys, arba įtemptos kūrybos dešimtmečiai, neatplėšę širdies nuo Josvainių. In: Kėdainių garsas. 1997 rugpjūčio 2 d., p. 3.

[2] Kiek vėliau menininkė įstojo į Dailininkų sąjungos narių gretas, dalyvavo scenografų sekcijoje. Be kita ko, nuo 1989 m. ji yra ir Kinematografininkų sąjungos narė, o nuo 2000 metų – Teatro sąjungos narė.

[3] Žebrauskienė, op. cit., p. 3. 

[4] Tuo metu Lietuvoje buvo maža tokios srities specialistų, patyrimas šioje srityje ateidavo tiesioginės praktikos metu.

[5] Lietuviškos mados etiudai [interaktyvus]. Prieiga per internetą: http://iq.lt/iq-life/lietuviskos-mados-etiudai/.

[6] Janauskienė, Lija. Sovietų Sąjungos aprangos kontrolės mechanizmas: Baltijos šalių mados žurnalai „Banga“, „Rigas Modes“, „Siluett“ 1970–1990 m. [interaktyvus]. In: Istorija. T. 84, 2013. Prieiga per internetą: http://www.istorijoszurnalas.lt/index.php?option=com_content&view=article&id=411&Itemid=407.

[7] Žebrauskienė, op. cit., p. 3.

[8]Ibid, p. 3.

[9] Jucevičius, Jonas. Kėdainių krašto dailė ir dailininkai. Kėdainiai: Ramutės Šukienės leidykla, 2005, p. 174.

[10]Ibid, p. 174.

[11] Macaitis, Saulius. Ekrane ir už ekrano. Vilnius: Kultūros ir meno institutas, 1993, p. 14.

[12]Lietuva: šeimos enciklopedija. Kaunas: Šviesa,  2005, p. 352.

[13] Kaip jau minėta anksčiau, G. K. Remeikaitė kostiumus kūrė ne tik lietuviškiems kino filmams. Jai teko dirbti ir Maskvos, Odesos kino studijoje. Kitas nemažiau įdomus darbas – 1993 m. Lietuvoje statytas filmas „Naujieji Gineverės nuotykiai“. Šio filmo režisierė – Jud Taylor, kuri dirbo Holivude, JAV. „Kūriau kostiumus ir amerikiečių filmui „Gineverės nuotykiai“. Iš pradžių ketino naudotis amerikiečių dizainerės eskizais, pagal kuriuos turėjo būti pasiūti kostiumai, tačiau pagrindinį vaidmenį atliekantis britas Džeimsas Folkneris griežtai atsisakė tokius apsirengti. Kai aš pasiūliau savo variantą, Džeimsas apkabino ir pabučiavo dėkodamas“, pasakojo Gražina.

[14] Pokalbis su dailininke Gražina K. Remeikaite. Vilnius, 2013 03 13. Kalbėjosi Ieva Raudeliūnaitė.

[15] Žebrauskienė, op. cit., p. 3.

 

Raimondos Simanaitienės ir Ievos Raudeliūnaitės nuotr.


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*