Kauno pilyje – stiklo portretai, ženklai, rankų atspaudai 0

Raimonda Simanaitienė
www.kamane.lt, 2016-03-17

Kauno miesto muziejaus padalinyje – Kauno pilyje – net du mėnesius bus eksponuojamas stiklo menas. Kovą čia veikia Kauno kolegijos J. Vienožinskio menų fakulteto dėstytojos Sigitos Grabliauskaitės personalinė paroda „Stiklo logika“, o balandį numatyta rodyti šio fakulteto studentų stiklo darbus.

S. Grabliauskaitė Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultete studijavo meninio stiklo specialybę ir, nors dailininkė mėgsta lieti akvareles, fotografuoti, visgi esminė jos kūrybos sritis visuomet išliko stiklas. Menininkė yra surengusi daugiau kaip penkiolika personalinių parodų, dalyvavusi daugelyje tarptautinių projektų, tarp kurių tokie, kaip „Vitrum Balticum“ trienalė Kaune ar „European Glass Context“ bienalė Bornholme.

Pristatant S. Grabliauskaitės kūrybos raidą, reikėtų paminėti, kad ji ypač mėgsta kurti ciklais ar netgi greičiau etapais, trunkančiais po kelerius metus. Tais periodais keičiasi autorės gvildenamos temos, technikos, meninės formos suvokimas. Tarkime, vienas ankstyvesnių S. Grabliauskaitės kūrybinių etapų buvo inspiruotas „Ženklo“ temos: kelis metus ji kūrė monochromines plokštes, praturtintas stilizuotų gyvūnų (metalo inkliuzų) vaizdiniais ir ornamentais. Plokštėse tarsi uolų petroglifai įsirėžė ir savotiški rankų atspaudai – delnoženkliai, skatinantys pajausti priešistorinių epochų dvelksmą. Vėliau šis ženklų periodas dar pasipildė stilizuoto angelo atvaizdu.

2007 metais menininkė pradėjo kurti ryškaus kolorito darbus. Tuo laikotarpiu spalva tiesiog liejosi sukepinto stiklo plokštėse, pavyzdžiui, įspūdinguose „Kaukių“ atvaizduose ar „Tulpių“ serijoje, kur skleidėsi karnavalo veikėjų ir gamtiškasis gėlių pasaulis, žiūrovui primenantis abstrakčią vaizdo viziją ir art nouveaux krypties estetiką. Dailininkė šias plokštes demonstravo A. Žmuidzinavičiaus, vėliau – Kauno miesto muziejaus patalpose.

Apie 2010 metus S. Grabliauskaitė susidomėjo moters tema. Pastarasis menininkų neretai gvildenamas siužetas dailininkės kūryboje buvo realizuotas skulptūrinio stiklo reljefu. Tokią šios temos atsklaidą matėme Keramikos muziejuje surengtoje ekspozicijoje. Tarsi nematomą naštą nešantys palinkę moterų torsai, moterys – angelai, geometriški, kubistiški moterų aktai, skaidrios moterų ir vyrų figūrėlės, regis, visiškai pakeitė prieš tai vyravusį menininkės koloristišką stiklo plastikos suvokimą.

Pasak dailininkės, jai nepaprastai įdomu bandyti skirtingus raiškos būdus, tobulinti stiklo kūrimo įgūdžius, kaitalioti skaidraus ir spalvoto stiklo etapus. Stiklą mes dažniausiai siejame su skaidrumu, optika ir tai iš tiesų yra išskirtinė ir nuostabi šios medžiagos plastinė ypatybė. Bet galime žavėtis ir spalvingu stiklu, pavyzdžiui, dar Antikos laikais darytas sulydytas stiklas iki šiol stebina įspūdingomis mozaikinėmis tekstūromis, giliais spalvos tonais.

Visus S. Grabliauskaitės kūrinių etapus žiūrovai galėjo įsimintini, nes jų rezultatus menininkė paprastai pristatydavo parodose. Menininkė jas režisuodavo kaip savotiškus pasakojimus, išryškinančius vis kitokius siužetus, technikas, stiklo kūrinio santykį su aplinkine erdve. Kiekvienai savo parodai dailininkė parinkdavo įdomų, savitą pavadinimą (pavyzdžiui, „Alsavimas savimi“, „Myliu“, „Stiklo testas“, „Įšalusios spalvos“, „Stiklo sala“), kuris intriguodavo ne ką mažiau nei eksponuojami kūriniai, ir, žinoma, žiūrovui siųsdavo žinutę apie demonstruojamų darbų pobūdį.

Prieš metus Kauno pilyje surengtoje menininkės parodoje atsispindėjo dar viena S. Grabliauskaitės aistra – žirgai, kurių reljefus ji liejo ir tapė stiklo plokštėse.

Žirgais dailininkė domėjosi daugelį metų, fotografavo juos. Ji teigia, kad meilė žirgams atkeliavo ne tik iš pagarbaus šio gyvūno vertinimo tautoje ar liaudies mene, bet ir iš asmeninės šeimos nuostatos (žirgais itin žavėjosi dailininkės senelis). Menininkės žirgų tapyba ant stiklo dažnai būdavo šiek tiek eskiziška, vietomis tarsi neišbaigta, padedanti išgauti įvairius nuotaikų niuansus. O kai kuriuose vaizdiniuose piešinys įgydavo didesnio preciziškumo, pabrėždavo fizines gyvūnų savybes. Grafiniuose piešiniuose, atliktuose oksidu ir teptuku, matėme stiprėjantį siluetą, dėme išreikštą figūros apimtį. Faktūringoje, gumbuotoje stiklo plokštėje žirgo atvaizdą papildė stiklo blizgesys, plokštės tekstūros, spalviniai akcentai.

              

Grįžtant prie šį mėnesį Kauno pilyje veikiančios S. Grabliauskaitės parodos „Stiklo logika“, derėtų pasiaiškinti jos meninį sumanymą. Čia pasitelktas išmoningas praeityje įgyvendintų stiklo skulptūrų panaudojimas naujai ekspozicijai. 2008 metais dailininkė pradėjo kurti „Miegančiųjų laike“, o kiek vėliau „Baltų veidų“ ciklus. Jų pradžia susijusi su tuo, jog vieno plenero metu nuo savo draugų bei kolegų veidų autorė „nuėmė“ gipsinius atspaudus, kuriuos vėliau įkūnijo stiklo skulptūrose. Sustingę, stiklo medžiagoje įamžinti modeliai demonstravo netikėtas mimikas, įgijo visai kitokias portretines išraiškas ar net asmenybės bruožus, kurių realiame gyvenime žmonės nesitikėjo turį. Šiuos skulptūrų ciklus autorė tęsia ir šiandien, papildydama „Rankų“ serijos darbais. Paklausta, kodėl susidomėjo portretu ir rankomis, menininkė paaiškina, jog jai svarbu žmogaus asmenybės išskirtinumas, išraiškingumas: tiek išorinis, tiek ir vidinis. O rankos yra ypač reikšmingos menininkui. Jos padeda įkūnyti visas dailininko vizijas, tik dėl jų esi pajėgus išreikšti tai, ką sumanei...

Kūrybinis darbas ir technologiniai procesai, vykę įgyvendinant portretus ir rankas, liko užfiksuoti fotografijose. Taigi parodoje Kauno pilyje galime pamatyti gana netradicinę (iš dalies net edukacinę) ekspoziciją: ant sienų kabančiose fotografijose pristatomas stiklo darbų gimimo kelias, tai yra jų gamybos procesas, o salėje ant stiklinių stovų demonstruojami patys darbai – skulptūrinių stiklo portretų ir rankų atliejos. Fotografijos padeda suprasti stiklo gamybos technologines paieškas. „Tai neįkainojamas potyris, kuris atsiskleidžia žiūrovui, pagrindžia stiklo medžiagos tapsmo meno kūriniu logiką. Šias studijas galime vadinti stiklologija“, – juokaudama teigia dailininkė.

S. Grabliauskaitės paroda keista, intriguojanti, šiek tiek siurrealistiška. Šį pojūtį sustiprinti padeda ir fotografijų (tuo pačiu ir jose pavaizduotų objektų) išdidinimas. Pastarąjį menininkė aiškina kaip poreikį žiūrovui ne tik perteikti kūrybinį procesą, bet ir akcentuoti jį, traktuoti kaip sudėtinę meno dalį. Atsižvelgiant į Kauno pilies parodų salės specifiką, ratu išdėliota ekspozicija tarsi grindžia neužsibaigiantį kūrybos vyksmą...

Kuo giliau pažinti stiklo menines galimybes ir ypatybes S. Grabliauskaitė skatina ir savo mokinius. Jos personalinę parodą pilyje balandį pakeis studentiška ekspozicija, susieta su istorine tematika – Lietuvos ir Kauno žemėlapių interpretavimu, senojo Kauno vaizdinių atkūrimu stikle. Šiuose darbuose matysime ne tik siekį studijuoti siužetinę medžiagą, bet ir panaudotą originalią technologiją, plokštėms suteikiančią specifinį paviršiaus grublėtumą, virpėjimą, archajiškumą, taip tinkantį istorinės tematikos plėtotei.

 

Sigitos Grabliauskaitės, Erlendo Bartulio, Giedrės Jankauskienės nuotr.


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*