Atrastasis laikas ir egzilio dovanos 0
Sumanymas rašyti šį tekstą kilo skaitant prancūzų literatūros klasiko Marcelio Prousto romaną „Prarasto laiko beieškant“ (jo septynios dalys publikuotos 1913-1927 metais). Laiko problematika – esminė ir centrinė egzilio menininkų kūrybos tema. Straipsnyje eksperimentuojant siekiama patikrinti, ar įmanoma iš minėto romano verbalinio pasakojimo suformuoti vizualiųjų kūrinių analizės metodą, kuris leistų atskleisti egzodo meno specifiką ir kartu turėtų apibrėžtis bei ribas, neleidžiančias mitologizuoti lietuvių diasporos dailės kūrėjų gyvenimą ir paveikslus, skulptūras, filmus.
M. Prousto romanas pasakoja apie jutiminę, ne vaizduotės ir ne vidujybės patirtį. Kūrinyje dominuoja regimybė, kuri yra bene labiausiai iš visų menų efemeriška ir kartu tikra: žodis ontologiniu požiūriu dažniausiai reiškia žmogaus asmeninės patirties primetimą įvykiams, daiktams, kitiems žmonėms. Apčiuopiamas fenomenas (ar tai būtų drobė, ar medis, ar granitas, ar filmo juosta) menininkui leidžia neprimesti verbalinės kalbos tikrovei. Dailė yra ypatingas menas, nepasiduodantis virtualybei ir simuliakro lemčiai: už vaizdo yra tikri daiktai (jei tai figūratyvioji dailė) arba pats vaizdas yra daiktiškas – jį galima apčiuopti, perkelti ir kitaip juo manipuliuoti.
Romane „Prarasto laiko beieškant“ meninis vaizdas, kuriamas žodžiais, yra būdas sumažinti ar panaikinti distanciją tarp užmarštin nugrimzdusios praeities ir dabarties, pasakojamojo momento. Taip ir dailėje: kažkada anksčiau patirti vizualieji ir jusliniai impulsai atgyja tapymo, kalimo, drožimo metu. Praeities ir kūrybinio proceso patirtys susilieja. Kultūrologas Mircea Eliade knygoje „Šventybė ir pasaulietiškumas“ (1957 m.) yra rašęs apie „kairos“ ir „chronos“ laiką: pirmasis yra šventumo, ypatingumo, visada prisimenamas laikas; antrasis – kasdienis, niekuo neypatingas, užmirštamas laikas. Suprantama, kad daugelio žmonių gyvenime dominuoja „chronos“ laikas. M. Prousto ir egzodo lietuvių menininkų darbai yra „chronos“ laiko vertimas į „kairos“ laiką. Tie dalykai, kurie anksčiau, iki pasakojimo ar dailės kūrybinio proceso, buvo įprasti ir atrodė neverti dėmesio, pasakojimo metu (M. Prousto atveju) arba palikus Tėvynę (egzodo dailės atvejais) tapo centriniais egzistencijos faktais. Kalbama ne apie naivią nostalgiją, o apie galimybę pasukti laiką atgal, įveikti egzilio ir neautentiškumo barjerą. Filosofas Arvydas Šliogeris daugelyje savo veikalų gvildena praeities klausimą. Knygoje „Niekis ir Esmas“ (2005 m.) A. Šliogeris rašo, kad praeitis ir kalbinis atsiminimas apie ją yra mirties ir nebūties, Niekio savastis. Esmui ir būčiai atviras žmogus visada yra dabar.
Egzodo dailė – plačiašakė ir nevienalytė: figūratyviojoje dailėje akivaizdžiai vyrauja konkretybė, suartinanti matomus daiktus su A. Šliogerio knygoje „Daiktas ir menas“ (1988 m.) išsamiai ir originaliai išanalizuota Paulio Cezanne‘o tapyba. Ir egzodo dailėje, ir P. Cezanne‘o tapyboje siekiama neleisti daiktams numirti, išnykti – juos reikia užfiksuoti, taip daiktus paverčiant nemirtinga klasika.
Abstrakčioji dailė – sudėtingesnė: norint ją analizuoti, reikėtų kalbėti apie asociacijas. M. Prousto romanas ne vienu fragmentu patvirtina, kad asociacijų ir vaizduotės šaltinis visgi yra pirminė daiktiškoji ir jutiminė patirtis. Sukurti to, kas neturi jokio realaus pagrindo, pasak M. Prousto, yra neįmanoma.
Atrastasis laikas (tai, kas per jutiminės ar asociatyviosios patirties sąsajas leidžia praeitį paversti dabartimi) stebėtinai paradoksaliai naikina erdvės ribas ir svarbą. Laiko atradimo efektas įtikina rašytoją ir dailininką, kad erdvė jau netenka savo dramatizmo. Gyvenimo slinktis ir egzilis nėra tragiški, nes visa patirtis niekur nedingsta – žmogus įsigyvena į naują vietovę ne kaip į dykumą, o kaip į ankstesniųjų savo namų pakaitalą.
Skaitant M. Prousto romano tomus ir žiūrint į egzodo menininkų darbus (pradedant Jacques‘u Lipchitzu ir baigiant Ray Bartkumi, Žilvinu Kempinu bei kitais šiuolaikiniais kūrėjais), pastebima tai, kad beveik visas vietas ir visą laiką žmogus yra linkęs užmiršti. Labiausiai įsimenami yra tie momentai, kai nebūta verbalinės kalbos, kai žmogus dėl susižavėjimo, nuostabos ar siaubo negalėjo tarti nė žodžio, buvo praradęs amą. Psichoanalizės teoretikai ir praktikai teigia, kad tokie įvykiai, atsitikę konkrečiame laike ir vietoje, yra trauminiai. Jų laikas yra ypatingai intensyvus ir koncentruotas. Vizualieji kūriniai ir verbaliniai pasakojimai apie tuos momentus yra vienas iš būdų, patirti saviterapiją, atgauti psichinę pusiausvyrą. Tos akimirkos, kai žmogus buvo netekęs žado, ypatingos tuo, kad jose žmogus negalėjo reaguoti pagal jokią išankstinę savo elgesio schemą: paveikslai, skulptūros, filmai, performansai yra būtent tokių vidinių psichinių schemų kūryba.
Slavojus Žižekas knygoje „Sveiki atvykę į tikrovės dykumą“ (2010 m.) yra rašęs apie tai, kad žmogus, norintis pamiršti kokį nors nemalonų ar pernelyg stiprų įvykį, turi jį pirmiausiai labai gerai prisiminti. Taip formuojasi paradoksas: ir M. Proustas, ir daugelis egzodo dailininkų (litvakai, tarpukario bei pokario lietuviai ir šiuolaikiniai menininkai) egzilyje prisimena, atgauna lietuviškąjį laiką iš tiesų ne tam, kad jį saugotų kaip muziejinę vertybę ar praeities protezą dabartyje, o tam, kad sėkmingai jį pamirštų ir galėtų gyventi naujoje tikrovėje. Laiko tėkmės ir egzilio dramatizmas jutiminiame lygmenyje atsiskleidžia paaštrėjusia atmintimi, kuri ir tarnauja kaip būdas užmiršti.
M. Prousto „Prarasto laiko beieškant“ ir egzodo dailininkų kūrybos paralelės atskleidžia tai, kad lietuvių egzilų menas yra tarsi būdas atrasti visą lietuviškąją praeitį, kuri vis dar yra skaudi, nes ji kankina prisiminimais ir nekalbiniais, ypač vaikystės, kai dar nemokėta kalbėti, potyriais. Rašytojas Markas Zingeris žaismingai vadina Kauną „mažuoju Paryžiumi“, regis, labiau ne dėl kultūrinės dviejų miestų savasties panašumų, o būtent dėl jutiminių patirčių, kurios suartina lietuvį su prancūzu.
Egzilis – jautraus žmogaus likimas, nes nuo išvažiavimo momento nebelieka nė vienerių metų, kuriuos būtų galima vadinti „iššvaistytais“. Toks žmogus sąmoningai žino, kad yra mirtingas, ir, jei yra menininkas, savo kūryba nuolatos kovoja dėl teisės būti ir gyventi.
M. Prousto romanas kaip teorinė prieiga tirti egzodo lietuvių meną atveria ontologinio bei psichologinio žvilgsnio galimybes. Egzodo dailės kūrinių reikšmės gimsta nuolatinėje ontologijos ir psichologijos oksimoroninėje priešpriešoje, neignoruojant istorinio lietuvių diasporos gyvenimo užsienyje kontekstų.