Dailė

Šventųjų relikvijų bei stebuklingų paveikslų kultas verčia manyti, kad krikščionybė nėra grynai monoteistinė religija. Vien todėl, kad žmonės tiki begale ,,mažesniųjų dievybių“ šalia Aukščiausiojo Dievo. O kas gi yra šventasis? Juk tai ta pati dievybė, turinti pagoniškas šaknis. Pavyzdžiui, Senovės Romoje šalia pagrindinių dievų garbinti larai, genijai. Be to, viduramžių Europoje, kaip ir Antikoje, mėgti stebuklai. Viduramžiais jie išpopuliarėdavo „šventajam“ dar esant gyvam. Pvz., Prancūzijoje XII a. tikėta, kad karalius Liudvikas VI (1108 – 1137) gali gydyti skrofuliozę, vien paliesdamas ranka ligonį. Tad žmonės nėra ir niekada nebuvo monoteistai iš prigimties.

Šventųjų stebuklingumas slypėjo jų kūnuose, kauluose, plaukuose, apdaruose, todėl visa tai nuolat rinkta ir saugota bažnyčiose, koplyčiose ar namuose. Stebuklingi paveikslai – taip pat ypatingas bažnytinis reliktas, masinęs žmones ne tiek dėl meninės reikšmės, kiek dėl stebuklų bei mįslingo atsiradimo. Per ištisus šimtmečius išliko pasakojimų apie verkiančius Madonų paveikslus, skulptūras ir kt. Ir tai leidžia žmonėms tikėti, kad jų maldos išklausomos. Jei tokie atvaizdai būdavo sudarkomi, šventasis galėdavo net keršyti. Didaktinėje literatūroje <...> išganytojas gali nužengti nuo kryžiaus ir spyriais pasiųsti į aną pasaulį žmogų, įžeidusį jį patį arba jo motiną, o panelė Marija, bausdama nusidėjėlį, išspjovusį komuniją, <...> užtvindo visą šalį su šimtais tūkstančių gyventojų. Tuo norėta įrodyti, kad Dievas stebi žmogų kiekviename žingsnyje. Stebuklais garsėjančius meno kūrinius galima atpažinti iš juos supančių votų, kurie liudija magiškas galias. Vis dėlto stebuklais dažnai pasinaudodavo ir patys šventikai norėdami pritraukti kulto namams papildomų lėšų.

Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje irgi būta nemažai stebuklais garsėjančių paveikslų. Bene garsiausi yra Šiluvoje, Trakuose, Vilniuje. Tačiau mažai kas žino, jog Kaune taip pat esama „dieviškų galių“ turinčių atvaizdų ir net vienas stebuklais garsėjantis Nukryžiuotasis (1850 m. iš griaunamos Viešpaties Jėzaus koplyčios E.Ožeškienės g. perkeltas į Šv. Gertrūdos bažnyčią). Mieste suskaičiuojami keturi stebuklingi paveikslai, su kuriais ir supažindinsiu šiame straipsnyje.

Nuo krikščionybės įsigalėjimo Europoje paplito šventųjų paveikslų bei relikvijų garbinimas, tapęs neatsiejamu nuo piligrimystės. ,,Tamsiaisiais amžiais“ piligrimo kryptys pasikeitė. Keliauta į Jeruzalę, Romą, Santjagą, San Mišelį, Kenterberį ir kt. Jau nuo vėlyvosios Antikos relikvijos laikytos paslėptos nuo žmonių akių. Šventenybė gulėjo po tuo paviršiumi arba visiškai paslėpta (kaip kad Etiopijoje šv. Jobas. – M.V.), arba tik šmėkštelėdama pro siauras angeles (kaip Hebrone Abraomas. – M.V.). Paviršių nepermatomumas padėjo geriau suvokti, jog asmuo, kurio paliesti piligrimai įveikė tokias beribes erdves, šiame gyvenime absoliučiai nepasiekiamas. Šis Viduramžių reliktas atėjo iš Antikos. Senovės Delfų arba Olimpijos šventovėse kabėdavo didvyrių ginklai, dovanos, kurias garbino minios. Net Herodotas ,,Istorijoje“ užsimena, kaip rastas Oresto kapas buvo paverstas piligrimystės centru. 

Galime daryti prielaidą, kad Senoji Europa buvo stebuklingų paveikslų kūrėja, išpopuliarinusi juos pasaulyje. Iki šiol Europoje sunku aptikti bažnyčią, kurioje nebūtų ,,magiško“ atvaizdo. Pavyzdžiui, Vienos (Austrija) Šv. Stepono katedroje saugoma ,,Pötscher Madona“ (dar vadinama ašarojančia Madona). Maskvoje (Rusija) – Šv. Vladimiro Dievo Motinos ikona, XII a. nutapytas nežinomo Konstantinopolio meistro kūrinys, padovanotas Kijevo kunigaikščiui Jurijui Dolgorukiui. Tai itin retas Bizantijoje ,,emocinis“ tipas. Ikona stebuklais pagarsėjo vos po keleto metų, kai, pervežant ją į kitą vietą, arklių tempiamas vežimas sustojo ties Vladimiru, ir žmonės tai palaikė stebuklu. XIV a., kai Maskvą laikė apsiautę mongolai, didysis kunigaikštis visą naktį meldėsi prie į miestą atgabentos ikonos, ir priešų armija atsitraukė. Ji taip pat apsaugojo miestą nuo totorių. Dar vieną šiame mieste saugomą ikoną galima išvysti Raudonosios aikštės priegose. Čia, Prisikėlimo vartų koplyčioje, laikoma Panagijos Portatisos (,,Vartų saugotojos") ikonos kopija. Originalas – Atono kalne. Sakoma, kad Bizantijoje per ikonų karus kirtus į ją kardu ištryško kraujas. Norėdami apsaugoti ikoną, vienuoliai ją paleido pasroviui, ir taip ji atplaukusi į Atoną. Teigiama, kad prie jos išnykdavo bet kokie socialiniai skirtumai. Caras galėjo melstis šalia elgetos, vagies. Tad žvakės šioje koplyčioje dega kiaurą parą. Čenstakavoje (Lenkija), Jasna Goros vienuolyne, saugoma Juodoji Čenstakavos Dievo Motina. Istorikai iki šiol negali nustatyti tikslaus jos amžiaus. Kaip skelbia lenkų šaltiniai, paveikslas atkeliavo iš Jeruzalės per Konstantinopolį ir Belzą apie XIV a. pab. Jos Rytų kilmę tarsi įrodo tapybos bruožai, būdingi Rytų Bažnyčios menui. Legenda ją sieja su šv. Luko nutapytu Madonos portretu. Tačiau tai tik viena iš daugelio versijų. Garsiausias jos stebuklas įvyko XVII a., kai vienuolynas buvo apgintas nuo švedų invazijos. Apie ant dešiniojo Madonos skruosto esančius randus taip pat pasakojama legenda, skelbianti, kad XV a. husitų kariai, apvogę vienuolyną, norėjo išvežti paveikslą, tačiau arkliai su pakrautu vežimu nesijudino iš vietos. Supykę plėšikai sviedė paveikslą į žemę, o vienas jų kardu perrėžė Madonos skruostą. Ruošdamasis suduoti trečią smūgį kareivis staiga griuvo ant žemės ir mirė agonijoje.

Vis dėlto daugiausia tokių paveikslų (net 22) sukaupta Atono kalno vienuolynuose Graikijoje. Didžioji jų dalis stebuklingais būdais atkeliavo iš Konstantinopolio ir vėliau pertapyti pasklido po Europą. Pasak legendos, vienuoliai šioje vietoje apsigyveno IV a., tačiau istorikai linkę manyti, kad tai turėjo įvykti ne anksčiau kaip VIII a. Pats vienuolynas apipintas įvairiais mitais. Anot vieno, vienintelė moteris, įžengusi į Atoną, buvo XIV a. Serbijos karaliaus Stepono Urošo IV Dušano (1308 - 1355) žmona Jelena (mirė 1374 m.). Tačiau, kad nepaliestų kojomis žemės (moterims iki šiol draudžiama priartėti prie pusiasalio, o vienuoliai tiki, kad tik vienintelės Švč. Mergelės pėda palietė žemę, tad ji garbinama kaip Šventojo kalno igumenė), tarnai ją visą laiką nešiojo atvirame palankine. Nepaisant to, vienuolynai vis tiek traukia smalsuolius. Pavyzdžiui, jame saugomos stebuklingos Dievo Motinos ikonos ,,Ekonomisija“ (gr. Namų statytoja), ,,Kukuzelisa“ (pagal XII a. atsiskyrėlio Jono Kukuzelos vardą).

 Kaunas stebuklingais paveikslais nenusileidžia ne tik Vilniui, bet ir visai Vakarų Europai. Pasak menotyrininkės profesorės Laimos Šinkūnaitės, XVII – XVIII amžiais Švč. Mergelės Marijos Maloningosios paveikslo būta paties garsiausio Kaune. Galbūt neatsitiktinai triaukščio bokšto (pastatyto po 1624 m.; tai buvęs įėjimas į Bernardinų konventą) nišoje iš Rotušės aikštės pusės buvo šio atvaizdo kopija. XIX a. vyskupas Motiejus Valančius  (1801 - 1875) mini, jog prieš tą paveikslą žmonės giedodavo litanijas. Iš kur paveikslas atsirado ir kas jo autorius, žinių nėra (tai, beje, būdinga daugeliui stebuklingų paveikslų). Pirmą kartą jis paminėtas 1669 m. bernardinų konvento archyve, o nuo XIX a. prad. iki XX a. vid. – Šv. Jurgio Kankinio bažnyčios vizitacijų aktuose ir inventoriaus aprašuose (paskutinį kartą  – 1939 m.). Remiantis šaltiniais, tikslų paveikslo apibūdinimą pateikė 1670 m. rugpjūčio 25 d. bernardinų konvento subgvardijonas Aleksas Maceina. Tas Švč. Dievo Motinos atvaizdas nutapytas stebuklingosios Čenstakavos pavyzdžiu. Kas jį tapė ir kas mūsų bažnyčiai dovanojo, ir kaip seniai jis pas mus, išklausti netgi iškaršusių žmonių negalime. <...> Paveikslas prieš karą su Maskva turėjo ypatingą koplyčią bažnyčios mūrinės sienos viduryje, nuo griovio įėjus į bažnyčią – kairėje pusėje. Švč. Mergelės Marijos koplyčią, kurioje buvo paveikslas, po 1669 m. gaisro imtasi atnaujinti Kauno žemės ūkio teisėjo Samuelio Oborskio lėšomis, tačiau XVIII a. ji buvo nugriauta ir ten įrengtas dabartinis įėjimas į šventovę. Greičiausiai būtent tuo metu paveikslas buvo perkeltas į didįjį altorių. XIX a. jis vėl perkeltas, šį kartą į šv. Onos altorių. Anot prof. L. Šinkūnaitės, kadangi visas kūrinys ten netilpo, jis buvo šiek tiek sumažintas apkarpant drobę.

Kalbant apie meninę formą pažymėtina, kad tai kanoninis ankstyvosios Bizantijos Hodegetrijos kompozicijos variantas, laikomas bizantiškiausiu Švč. Mergelės Marijos su kūdikiu paveikslu Lietuvoje. Atvaizdą pagyvina gausūs puošybos elementai: Mariją ir Kristų puošiančios karūnos, išdabintos brangakmeniais ir perlais, auksu siuvinėtos aureolės. Marijos drabužiai dekoruoti perlais. Perlas, esantis kriauklėje, krikščioniškame mene simbolizuoja  įsikūnijimą (gimimą iš Mergelės Marijos ir išganymą). Akibrokštas, tačiau būtent perlas, arba tiksliau kriauklė, Antikoje simbolizavo Afroditę, kuri, pasak graikų poeto Hesiodo (700 m. pr. Kr.), pietvakariniame Kipro krante, šalia Pafo, išniro iš Urano apvaisintų vandenų ir atplaukė ant kriauklės į krantą. Tokį jos įvaizdį ir matome vienoje ankstyviausių Pompėjos freskų, sukurtų remiantis neišlikusiu graikų dailininko Apelėjo iš Koso (4 a. pr. Kr.) kūrinio pagrindu. Tad Marijos simbolika privalėjo būti perimta iš antikinių dievų ikonografijos. 

Paveikslas stebuklais pagarsėjo XVII a. Jie minimi to paties A. Maceinos užrašuose. Kai 1655 m. Maskva atakavo, tas paveikslas buvo išvežtas iš Kauno į Raudonę, į dvarą <...> Jo Malonybės pono Jeronimo Krišpino Kiršenšteino, šiuo metu LDK iždininko. Toje koplyčioje pamaldų metu, būtent tą valandą, kurią maskolius Vilnių užgrobė, aiškiai matė paveikslą verkiantį pats Jo Malonybė su šeima. Autorius mini, kad ir pats tapo stebuklo liudininku. Tolimesnius stebuklingus įvykius pradėta užrašinėti 1669 m. Iki 1676 m. (paskutinis įrašas 1706 m.) prirašyti devyni lapai, kuriuose minima, kad 1670 m. maldomis nuo nepakeliamų danties skausmų prieš Kalėdas išsigelbėjo ponas Mykolas Rudzianskis, kuris <...> dovanojo sidabrinę plokštelę. O 1671 m. ponia Magdalena, kuriai ,,iki išprotėjimo“ skaudėjo galvą, raudojo priešais stebuklingąjį paveikslą ir nuo to laiko jokio galvos skausmo nepatyrė.

Kitą ne mažiau garsų atvaizdą galima išvysti Kauno katedroje. Tai nežinomo autoriaus  Sopulingosios Dievo Motinos paveikslas, iš šonų supamas votų.

Šis meno kūrinys seniausias katedroje (manoma, jog atsirado 1600 m.), įtaisytas į to paties vardo altorių (altarija įsteigta 1742 m.). Teigiama, kad tarpukariu aplink šį altorių keliais eidavo partizanų bei Sibiro tremtinių artimieji. Pasak prof. L. Šinkūnaitės, paveikslas pirma buvo mediniame altoriuje, prie pirmojo pilioriaus dešinėje (epistolos) pusėje. Altorių restauravus paveikslas buvo grąžintas atgal ir iki šios dienos nepakeitė vietos. 1669 m. Kauno miesto parapijos vizitacijoje užsimenama, kad prie altoriaus pritvirtintos 27 sidabro plokštelės, o Marijos ir Jėzaus galvos vainikuotos aukso karūnomis, be to, esama ir senos sidabrinės karūnos. 1779 m. visas paveikslas, prieš pakabinant jį į naują altorių, buvo pertapytas. Anot klebono Pranciškaus Mykolo Pranckevičiaus, tai atlikta taip tobulai, kad nebuvę galima atskirti naujo darbo nuo seno. Šaltiniai mini, kad už paveikslo pataisymą dailininkui sumokėti 256 auksiniai. Vis dėlto autorinė tapyba, kaip XX a. pastebėjo restauratoriai, buvo gerokai pažeista.

Europos tapyboje galima aptikti keletą skirtingų Sopulingosios Dievo Motinos atvaizdų. Pvz., Pieta (it. gailestingumas), kai Marija laiko mirusiojo Jėzaus kūną ant kelių. Ankstyvosiose scenose Kristus vaizduotas gulintis ant žemės, o virš jo palinkusi rauda Marija. Tokio tipo paveikslai atsirado Šiaurės Europoje – XIV a. I pus. vokiečių dailėje. Italijoje jie paplito XVI a. I. pus. Iš įdomesnių Pietos formų galime paminėti Artonelo de Mesinos (1430 - 1479) paveikslą ,,Pieta su angelu“ (1477 – 1479), eksponuojamą Prado muziejuje. Jame matome mirusį Kristų, laikomą liūdinčio angelo. Mums šiais laikais pažįstamą Pietą sukūrė Mikelandželas Buonaroti (1475 – 1564). Ji greitai išplito Europos tapyboje. Būtent Mikelandželas įkvėpė Kauno paveikslo kompoziciją. Istorikai tvirtina, kad lietuviškas atvaizdas sukurtas pagal italų skulptoriaus piešinio graviūrą, vaizduojančią neužbaigtą "Rondanini Pietą" (1564), prie kurios menininkas dirbo paskutinėmis savo gyvenimo dienomis. Išraiškinga skulptūra įprasmina asmeninį dailininko požiūrį į religiją – jis atsiskleidžia per žmogaus kančią. Tokia pati mintis pastebima ir Kauno katedros paveiksle. Kompozicijos centre regime kančios iškamuotą  Mergelės Marijos veidą ir ant jos kelių susmukusį Kristų. Sudvasinimo jausmą dar labiau stiprina meninės formos, pvz., judesių, gestų, mimikų ar švelnios tapysenos pasirinkimas. Atvaizdas turėjo palenkti į save, ,,kiaurai perverti tikinčiojo sielą“, sukelti užuojautą ar pagarbią baimę. Tamsus nakties peizažas su pastatais ir gamtos vaizdais tarsi suteikia paveikslui ypatingo gilumo.  

Įdomu, kad stebuklingo paveikslo bijota ne visada. Pasak šaltinių, 1679 m. liepos 26 d., po Šv. Onos šventės, nuo šio altoriaus pavogti votai. Vis dėlto pamaldūs žmonės greitai suaukojo naujus – tai įrodo stiprią atvaizdo galią visuomenėje. Apie vieną stebuklų rašoma 1680 m. Rūmininkas Sila Petrovičius, Kauno miesto prefektas ir šiuo atveju saugotojas, nusiuntė kelis kareivių būrius, kad paimtų paveikslą apsaugai, kai pasigirdo tris kartus lenkiškai ištarti žodžiai. Neimkit manęs iš čia! Neimkit manęs iš čia! Neimkit manęs iš čia! Išgąsdinti tų žodžių, visi atsigręžė susijaudinę, ankštoje erdvėje vos alsuodami ir klausydamiesi, šį faktą išgirdę ir supratę; rūmininkas  ne tik tą paveikslą, bet ir bažnyčią paliko neliesdamas Aukščiausiajam Dievui, kuris šitaip tuos dalykus tvarko, nes tai stebuklas, aiškiai paliudytas, norint paveikslą paimti...

Trečiasis paveikslas į Kauną atkeliavo iš Surdegio Šv. Dvasios vienuolyno (kuriame saugotas 1530 - 1915 m.) ir kauniečiams galbūt žinomas menkiau, kadangi yra stačiatikių Apreiškimo Švč. Dievo Motinos sobore.

Po Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo stačiatikiai prarado daugelį šalyje turėtų cerkvių. Bene skaudžiausias bažnytinis praradimas buvo Surdegio ir Kruonio cerkvės.         1918 - 1919 m. abi cerkves perėmė katalikų parapijos, motyvuodamos tuo, jog šventovės anksčiau priklausė unitams. Surdegio cerkvę, iš kurios per I pasaulinį karą vienuoliai evakavosi, o apylinkėse nebeliko tikinčiųjų, Vokietijos kaizerinė valdžia 1918 m. perdavė katalikams,  iki tol neturėjusiems Surdegyje bažnyčios. Joje buvęs stebuklingas paveikslas į Rusijos gilumą išvežtas 1915 m. rugpjūčio 3 d. Kauno stačiatikių metropolito Eleuterijaus pastangomis. Rusijoje (Jaroslavlio parapijos cerkvėje) jį atsitiktinai atrado Panevėžio progimnazijos direktorė, visuomenės veikėja Lidija Omeljanovič-Falejeva ir bematant ėmė rūpintis ikoną grąžinti į tėvynę. Kadangi Surdegyje cerkvės nebebuvo, ikona 1921 m. įkurdinta Panevėžio Kristaus Prisikėlimo cerkvėje. Tarpukario spaudoje išliko straipsnių, skelbiančių, kad paveikslas buvo vežiojamas po Lietuvą, ir kiekviename žingsnyje jį sutikdavo džiaugsmingos procesijos. Pagaliau 1936 m. pašventinus naująją Kauno cerkvę, ikona pusei metų – nuo lapkričio iki balandžio – buvo atvežta čia. 1941 m. dėl II pasaulinio karo ikona palikta Kaune visam laikui ir į Panevėžį nebesugrąžinta.

Kaipgi ji atsirado Surdegyje? Išlikusi legenda, kad 1530 m. rugpjūčio 15 d.  šalia cerkvės apsireiškusi Dievo Motina, ir toje vietoje rasta ši ikona. Ši istorija pritraukė piligrimų minias ir ilgam įsitvirtino žmonių sąmonėje. Šventovėje ikona laikyta garbingoje vietoje, Viešpaties vartų (viduriniai ikonostaso vartai) kairėje pusėje, po raižytu baldakimu ir karūna. Tapybinę paveikslo dalį dengia masyvūs aptaisai iš 84 prabų sidabro bei aukso su tokiu pačiu vainiku, puoštu emaliu ir akmenimis bei sveriančiu 9 svarus. Neuždengti palikti tik Marijos ir Jėzaus veidai (jie vaizduojami švelnių bruožų) bei rankos. Ikonos apatinėje dalyje ant balto emalio buvo įrašyta: Pod Tvoju milostj pribiegajem, Bogorodice Devo. Tuo tarpu kitas įrašas skelbė šių prabangių aptaisų savininko pavardę. Tai Aleksandras Neronovas, dovanojęs juos 1885 m. Taip pat svarbu pažymėti, kad ant ikonos buvo auksinis kryžius ir dvidešimt sidabrinių votų, vaizdavusių atskiras žmogaus kūno dalis: akis, kojas, rankas. Tokiu būdu norėta parodyti įvairius tikinčiųjų pagijimus bei stebuklingą atvaizdo galią.

Ikonos ,,magiškas galias“ primena ir viena XVII a. legenda, kuri tarsi pagrindžia Surdegio stačiatikių bei kaimynystėje buvusio Troškūnų bernardinų vienuolyno santykius. Sakoma, jog kartą vienuoliai bernardinai pagrobė Dievo Motinos ikoną ir norėjo ją išsigabenti į Troškūnus. Tačiau vos įnešus į bažnyčią Dievo Motinos veidas išgaravęs, o pagrobėjams sutraukę žandikaulius. Pabūgę Dievo pykčio, vienuoliai su iškilminga procesija grąžino paveikslą atgal. Tą grąžinimą lydėjo ne mažesni stebuklai: vienas netikintis, burnojęs prieš ikoną, staiga pakvaišo ir jį teko sukaustyti grandinėmis, tuo tarpu akla elgeta praregėjusi.

Paskutinis paveikslas miestiečiams žinomas geriausiai. Tai Pažaislio vienuolyne, dar vadinamame Kauno Versaliu, saugomas Gražiosios Meilės Motinos su Kūdikiu atvaizdas, žinomas kaip Kamaldulių Dievo Motina.

Šis pastatų kompleksas laikomas vienu gražiausių Rytų Europos baroko šedevrų. Pažaislio bažnyčios fundatoriai – LDK kancleris Kristupas Zigmantas Pacas (1621 - 1684) ir jo žmona Klara Izabelė Mailly Lascaris (1631 - 1685). Bažnyčia yra ir Pacų šeimos mauzoliejus, kuriame pagal baroko paprotį fundatorius su žmona ir sūnumi (šis mirė 8 dienų, tad simbolinė vaiko figūrėlė puošia bemaž kiekvieną vienuolyno kertę) ilsisi kriptoje po šventovės prieangiu. Vienuolynas skirtas kamalduliams – atsiskyrėlių (eremitų) bei bendruomenėje gyvenančių (cenobitų) ordinui. Pirmieji vienuoliai į Pažaislį atvyko 1661 m. ir išgyveno iki 1832 m., kai  vienuolynas buvo perduotas stačiatikiams.

Be visų šedevrų, nuo seniausių laikų Pažaislis garsėjo stebuklingu nežinomo autoriaus Marijos su kūdikiu paveikslu. Kaip skelbia šaltiniai, 1661 m. liepos 30 d. popiežius Aleksandras VII (1599 - 1667) davęs leidimą įsteigti kamaldulių vienuolyną, taip pat esą perdavęs per vienuolį Jeronimą didžiajam kancleriui kaip dovaną dar du šventųjų paveikslus: viename buvo pavaizduota Švč. Mergelės Marijos Apsilankymas, antrame – Marija su Kūdikiu Kristumi. Kamaldulių laikais paveikslas kabojo vienuolių chore, o vėliau buvo perkeltas į didįjį altorių. Įdomu, kad net užėmus rusams atvaizdas nenustojo būti garbinamas. Kasmet liepos 2 d., per Marijos Apsilankymo šventę, stačiatikių procesija apnešdavo paveikslą aplink bažnyčią ir vienuolyną. I pasaulinio karo metais traukdamiesi iš Pažaislio jie išsigabeno paveikslą į Rusiją. Jis buvo saugomas Donskovo vienuolyne, o 1928 m. metropolito įsakymu grąžintas į Lietuvą.

Ovalios formos, gėlių vainiko supamos Madonos su kūdikiu paveikslas išsiskiria ramiomis, švelniomis spalvomis. Jis priskiriamas natiurmortų grupei. Tamsus fonas bei Madonos drabužiai subtiliai susilieja į visumą, sukurdami gilumos erdvę. Savotišką poros ir fono atskirumą suteikia švytinčios aureolės. Figūrų veiduose įžvelgiama nežymi šypsena, o į stebėtoją nukreipti žvilgsniai stiprina abipusį santykį. Sugrąžintas iš Rusijos paveikslas, anot kunigo Juozo Tumo – Vaižganto (1869 - 1933), restauruotas. Drobės pakraščiai jau sudūlėję. Visa drobė užklijuota ant kitos drobės, kuri irgi sudūlėjus. Visas fonas aplink figūras subadytas daugybe vinių. Kai kurios vinys tebėra paveiksle. Tai liekanos barbarų darbo sumanius šį labai gražų paveikslą ,,pagražinti“ prasto darbo sidabrine skarda. Atvaizdas restauruotas dailininko Igno Rudolfo, Donelaičio g. Pasak prof. L. Šinkūnaitės, restauracija nusisekė prastai, pakeisti ne tik figūrų veidai, bet net pridėta neegzistuojanti ranka. Beje, priekaištų I. Rudolfui turėjo ir Vaižgantas.

Nuo pat paveikslo atvežimo iš Rusijos pradėta aiškintis jo autorystė. Restauratorius ir Vaižgantas priskyrė jį olandų tapytojo Peterio Pauliaus Rubenso (1577 - 1640) teptukui. Vadovautasi tuo, kad Jėzaus figūra panaši į šio dailininko tapybos stilistiką. Be to, manyta, kad modeliais pasirinkti P.P. Rubenso sūnus ir žmona. Pažymėta, kad restauratorius įvertino tą paveikslą 30 tūkst. dollarių. Bandant paveikslą atributuoti kreiptasi į Vatikaną. Vaižgantas tarpukario spaudoje užsiminė nusiuntęs atvaizdo fotografiją generaliniam Šv. Tėvo muziejų ir galerijų direktoriui Bartolomėjui Nagarai, tačiau šis paneigė lietuvių spėliones. Ieškota informacijos Vatikano archyve, bet darbas tęsėsi nesklandžiai dėl informacijos stygiaus, tad Vaižgantas bandė duomenis tikslinti Lietuvos archyvuose.

Įdomu, kad P.P. Rubenso teptukui kūrinio nepriskyrė ir komiteto narys, dailininkas, Šv.Luko cecho pirmininkas, valstybės veikėjas Vytautas Bičiūnas (1893 - 1943),  palyginęs jį su kitais to paties tapytojo darbais Berlyne. Jis teigė, kad kamaldulių Madona panašesnė į P.P. Rubenso bendradarbio Danieliaus Segherso (1590 - 1661), tikro gėlių meistro, kūrinį, tačiau savo versijos plačiau neišplėtojo.

Stebuklais paveikslas garsėjo nuo pat atvežimo iš Italijos. Teigta, kad per epidemijas jį dažnai atveždavo į miestą, o kam nors sergant veždavo į ligonio namus. Pasak prof.                    L. Šinkūnaitės, išgijimai buvo registruojami tam skirtoje specialioje knygoje. XX a. I pus. tuo ypač rūpinosi sesuo Gerarda – Juozapa Vžesniauskaitė (mirė 1990 m.). Deja, bet knyga per suirutes dingo. 2000 m. liepos 15 d. stebuklai vėl imti registruoti iš naujo. 2000 - 2007 m. paaukoti 54 votai,  rodantys, jog maldos buvo išklausytos. 

Tad Kaune esantys stebuklingi paveikslai gali drąsiai lygintis su pasaulyje išgarsėjusiais atvaizdais ne tik savo daromais stebuklais, bet ir mįslingomis autorystėmis. 

Remtasi:      

1. Brown P., Šventųjų kultas, Vilnius, 1999.

2. Gurevičius A., Viduramžių kultūros kategorijos, Vilnius, 1989. 

3. Jacinienė – Kairiūkštytė H., Pažaislis, baroko vienuolynas Lietuvoje, Vilnius, 2001.

4. Kamuntavičienė V., Petras Veblaitis apie Kauno šv. apaštalų Petro ir Pauliaus arkikatedra, // Kauno istorijos metraštis, 10 T., Kaunas, 2009.

5. La peinture italienne, sud. Pirovano C., Rosenberg P., Paris, 2009.

6. Laukaitytė R, Stačiatikių bažnyčia Lietuvoje XX amžiuje, Vilnius, 2003.

7. Rome. The Golden Centuries, edited by Bussagali M., Potsdam, 2013.

8. Skrinskas R. G., Piligrimo vadovas po stebuklingas Marijos vietas, Kaunas, 1999.

9. Šinkūnaitė L., Valinčiūtė – Varnė R., Kamuntavičienė V., Lukšionytė – Tovaišienė N., Kauno Šv. Apaštalų Petro ir Pauliaus Arkikatedra Bazilika, Kaunas, 2008.

10. Šinkūnaitė L., Kauno pranciškonų (bernardinų) Šv. Jurgio bažnyčia, Kaunas, 2010.

11. Šinkūnaitė L., Pažaislio kamaldulių Švč. Mergelės Marijos su Kūdikiu gėlių vainike paveikslas kaip maldos ir tikėjimo kelrodis // Soter, Nr. 44 (72),  2012. 

12. Vaižgantas., Raštai, 12 – 13 T., Vilnius, 2000 – 2001.