VISOS ĮMANOMOS ANGELŲ SPALVOS (papildyta) 1
Savo močiutės Helenos Nastopkaitės (Korsakienės) gimtadienio proga Jurga Ivanauskaitė sukuria paveikslą tokiu siužetu. Maža mergytė balta suknele pasipuošusi stovi ant liepto ežero fone, rankose laiko didžiulę puokštę oranžinių lelijų, jau subrendusių aguonų, violetinės raganės. Puokštėje matome du veidus: moters ir vyro. Paveikslo apačioje skaitome labai smulkų kaligrafišką įrašą: „p.s. Mergaitė Helena su mama Elena ir tėčiu Petru švenčia gimtadienį prie Biržų ežero, kuriame jau nužydėjo lelijos ir irstos valtimi du balti angelai.“
Balta Sigutės Chlebinskaitės parinkta spalva Jurgos Ivanauskaitės maldų knygelei „Angelo rūbas“ (Vilnius: Tyto alba, 2012) tokia pat balta kaip ir valtyje besiirstantys angelai ir mažosios mergaitės suknelė. Balta ir dalmatika, t.y. angelo drabužis, ant kurio Jurga surašė savo maldas, sukurdama vienu metu ir vizualinį, ir rašytinį meno kūrinį. Menamame ar tikrame Čiurlionio paveiksle „Grojantis angelas“ ankstyvojoje novelėje Paveikslas iš knygos Kaip „užsiauginti baimę“ („Tyto alba“, V.:2009, p. 59) taip pat baltas. „Žaliam pajūry baltas angelas pučia ilgą auksinį trimitą“, pradeda rašytoja novelę apie Sankt Peterburge (tuometiniame Leningrade) dingusį Čiurlionio paveikslą (p. 59). Tačiau peržvelgus visą Ivanauskaitės kūrybą paaiškėja, kad jos matyti angelai nėra vien baltos spalvos. Tarp dviejų baltų taškų išryškėja ir kitos įmanomos angelų spalvų variacijos. Jie gali būti žydri, kaip vienos ankstyvųjų Jurgos novelių „Kada ateis Godo?“ („Pakalnučių metai“) pasakotojas, kuris laukdamas merginos mintyse kuria tokią artėjančio vakarėlio programą: „Aš irgi buvau pasiryžęs negerti, sėdėti štai taip įsmeigęs akis į nebūtį, rūkyti ir šypsotis tolimam žydram angelui, kurio nėra šioje žemėje.“ (p. 5) Blekitny Aniol – Žydrasis angelas – taip pavadino garsusis naujų vijoklinių raganių veislių išvedėjas jezuitų vienuolis brolis Stefanas Franczakas vieną savo išvestų raganių. Raganė – viena pastebimų ir tapomų Jurgos gėlių. Jos tapytomis raganėmis iliustruota paskutinė Jurgos eilėraščių knyga Odė džiaugsmui. Ten pat publikuojamas ir močiutei skirtas dviejų angelų, besiirstančių Biržų ežere, paveikslas.
Tačiau žydra angelų spalva gali būti labai apgaulinga, kaip parodė režisierius Josefas von Sternbergas, 1930 metais sukūręs pirmąjį įgarsintą vokiečių filmą pagal Heinricho Manno novelę Profesorius Unraas. Jis pavadino filmą „Mėlynuoju Angelu” (Vok. „Der blaue Engel“). Taip vadinasi kabaretas, kuriame kas vakarą dainuoja primadona, vaidinama aktorės ir dainininkės Marlene Dietrich. Ją pamilęs gimnazijos mokytojas praranda darbą, orumą, save, tampa klounu, gastroliuoja kartu su trupe. Kai trupė užsuka į jo gyventą miestą, jis galiausiai sugrįžta į savo buvusią klasę numirti.
Maldų knygelėje „Angelo rūbas“ viena Jurgos užrašyta malda skamba šitaip: „Kas, jei surikčiau, išgirstų mane iš angelų /būrio? Jeigu kuris ir priglaustų ūmai/mane prie krūtinės: subyrėčiau nuo jo didingesnio buvimo. Nes grožis tėra/tik baisybės pradžia, kurią dar ištverti įstengiam,/stebėdamiesi, jog per menka jai būtų mus sudoroti. Baisūs visi angelai./Tai dėl to liaujuos šaukęs ir tamsiąją/raudą užgniaužiu“<...>“.. Šis fragmentas - tai pati pradžia Rainerio Marijos Rilke‘s eilėraščio – Pirmosios Duino elegijos, parašytos 1923 metais, o lietuviškai prabilęs Sigito Gedos vertime (Rilke R.M. Duino elegijos // Rilė R.M.Poezija. V.:Vaga, 1975, p. 74). Rašytoja toliau tarsi aidu daug sykių atkartoja paskutiniąją R.M.Rilke‘s frazės eilutę:“ / Baisūs visi Angelai / Baisūs visi Angelai / Baisūs visi Angelai / Baisūs visi Angelai / Baisūs visi Angelai / Baisūs visi Angelai Baisūs visi Angelai / Baisūs visi Angelai / Baisūs“ („Angelo rūbas“, p. 101). Pakartota devynis kartus. Akivaizdu, kad Ivanauskaitė skaitė Rilke‘s „Duino elegijas“ 1. R. M. Rilke’s vardas nuskamba apsakyme „Labai nemalonus atsitikimas“ pirmojoje J. Ivanauskaitės knygoje „Pakalnučių metai“. Siužetas ironiškas: pasakotoją vyriškį viliodama Ilona kartais pacituoja jam kokį R. M. Rilke’s posmą, kviesdama jį aptarti: „Kaip manai, MYLIMASIS, kodėl taip kalbėjo Raineris?“(„Pakalnučių metai“, Vilnius: Tyto alba, 2003, p.137).
Pasakotojas nelabai turi ką pasakyti ir tada, kai išgirsta R. M. Rilke’s eilėraščio citatą, kuri vėliau pasikartos ir meditacijose ant Angelo rūbo: „Kas / jei surikčiau, / išgirstų mane / iš angelų būrio? / Jei kuris ir priglaustų ūmai mane prie krūtinės / subyrėčiau nuo jo didingesnio buvimo.“ Jis tiesiog apsidairo, ar nematyti kur angelų: „Užverčiau galvą, tikėdamasis išvysti angelų spiečių. Dangumi plūdo tik tiršti dūmai iš gretimo fabriko kamino“ („Pakalnučių metai“, p. 137). Tad rašytoja čia šiek tiek ironizuoja.
Kodėl Rilke‘s lyriniam subjektui baisūs visi angelai?
Atrodytų, kad pirmojoje Duino elegijoje Rilkes‘s lyriniam subjektui baisūs ne tik angelai, bet ir žmonės, baisus suvokimas, kad „ne tokie saviškiai mes esam/šitam suprastajam pasauly‘ (p.74). Kas tada lieka ? Rilke‘s lyrinis subjektas atsako: „Galbūt, medis/koks lieka ant skardžio, kad kasdien/vis naujai pamatytum, vakarykštė gatvė<...>“ , „Ir naktis, ta naktis, kai visatos verpetai/mūsų veidus užlieja<...>“ Nepaisant to, kad angelai baisūs, Rilke prie angelų „Duino elegijose“ nuolat grįžta. Toliau rašo: „Ir vis viena, o varge,/apdainuosiu aš jus, vos ne mirtį nešą sielos paukščiai,/pažinodamas jus/“(p.79). Ar įmanoma pažinti angelus, o gal tik spėlioti? Rilke klausia: „Ar angelai/renka tik tai, kas jų spinduliuota,/ar kada nors, apsirikę, lašą/ir mūsų buvimo? Ar esam jų bruožuos/įmaišyti tik tiek, kiek viltingas trapumas/į veidus nėščioms moteriškėms?“ (p.80). Klausimas retorinis. Rilke‘s lyrinis subjektas vis dėlto nežino, kaip atrodo angelas. Viena iš Jurgos maldų nuskamba labai panašiai: „Mano Angele, – skaitome knygelėje „Angelo rūbas“, – kaip norėčiau įsivaizduoti Tavo veidą: / ar atrodai lygiai taip, kaip aš, / ir drauge su manimi sensti, / o gal išsaugojai tą pavidalą, / kokį aš turėjau vaiku būdama? / Gal Tavo veidas – tik kaukė, / o gal – šviesos srautas, / ne mano akims?!“ (p. 31). Viena Rilke‘s ir Jurgos iškeltų hipotezių: angelai – tai spinduliavimas, tai šviesos srautas, jie apakina mus, todėl mes jų matyti ir neįstengiame.
Tačiau toliau, penktojoje elegijoje, Rilke‘s lyrinis subjektas, kreipdamasis į mylimąją, vadina ją Angelu, o septintojoje pokalbis su mylimąja, siekis ją prisišaukti pavirsta pokalbiu su Angelu: „Ar ne stebuklas tai? Angele, juk tai mes“ (p.101). Devintojoje elegijoje lyrinis subjektas save ragina: “Angelui šlovink pasaulį“ ir nurodo dar vieną skirtumą tarp angelų ir žmonių. Žmogus – tik naujokas visatoje, kurią šimtąkart jautriau jaučia angelai. Todėl didingais jausmais žmogus nenustebins angelo. Rilke skatina atskleisti pasaulį paprastumu: “Daiktus sakyk. Ir stovės jis apstulbęs“<...>Pasirodo, ir žmogus turi kuo nustebinti angelą: „Parodyk, koks laimingas gali būti daiktas, koks nekaltas ir/savas“ (p.108). Pasirodo, angelai vis dėlto yra pajėgūs mus išklausyti, girdėti, stebėtis.
Todėl galima į juos kreiptis malda, eilėraščiu, nutapytu vaizdu. Jurga pasirenka visu tris būdus. Jos sukurtą paveikslų ciklą „Angeliariumas“ sudaro dvylika angelų. Kiekvienas jų turi savąją spalvą. Rapolas, kuris rūpinasi sveikata ir ekologine Žemės būkle, yra žalias; Jofijelis, atsakingas už intuiciją ir dvasines įžvalgas, – auksaspalvis; Babalonas, kurio reikia šauktis ieškant savo antrosios pusės, - geltonasis, o Samaelis, globojantis klystančius ir nerandančius vietos, – juodasis; Šešiasparnis Serafimas, kovojantis už Tikėjimą, Tiesą, Laivę, – Liepsningasis, o katino pavidalo Bubastinis, dalijantis kūnškuosius malonumus, – oranžinis; Lailahielis, pasirodantis kūdikio gimimo akimirką ir nusprendžiantis, koks bus jo likimas, - baltasis; Čamujelis, naikinantis bet kokias tikriems jausmams iškylančias kliūtis, – raudonasis; Nut, valdantis naktį, miegą, sapnus, - mėlynasis. Atrodo, kad trims angelams net pritrūko spalvų, nes Zahijelis, išlaisvinantis nuo nuoskaudų ir pasąmonės gaivalų, nevadinamas jokia spalva, tik Gyvąja Kosminės laisvės ugnimi. Neliko tarsi spalvos Urijeliui, globojančiam kenčiančiuosius, ir Gabrieliui, atvedančiam klaidžiojančius į Tiesos kelią. Jie tarsi margi. Tačiau visur fone dominuoja šilta auksinė spalva. Gal kiek deginanti. Bet juk Rilke sakė, kad angelai – tai spinduliavimas. „Angelariumo“ angelai spinduliuoja gyvenimo jėgą ir šilumą. Bet nevilties akimirką angelų spalvos priblėsta.
Paskutiniame eilėraščių rinkinyje, pavadintame pagal Bethoveno kūrinio pavadinimą „Odė džiaugsmui“, angelai nebėra tokie ryškūs. Jie nėra ir balti. Eilėraštyje „Paveikslas“ poetė rašo: „Ieškojau juodos spalvos/tinkamo dažo/puolusio angelo/Asmodėjo fonui/radau tik purpurą/mėlį/pilkumą/aibę blyškių tonų/išblukusių pustonių/Nevilčiai nudažyti/labiausiai tiko/spragintų saulėgražų lukštai“ (P.27). Paskutinysis Jurgos eilėraščių rinkinys yra santūri poetinė nevilties meditacija. Kodėl tad ji pavadinta sekant Ludvigo van Bethoveno muzikinio kūrinio pavadinmą„Odė džiaugsmui‘? 1987 metais parašytos novelės „Kas atsitiko Monikai?“ (publikuotoje rinkinyje „Kaip užsiauginti baimę“) pagrindinė veikėja Monika viską mato kino režisierės žvilgsniu, nuolatos virsdama kino kamera. Taip važiuodama autobusu iš stadiono į viešbutį ji įsivaizduoja pritrenkiančią katastrofą, mato. kaip autobusas pasvyra virš skardžio, Mona suklykia „O viešpatie, mes krentam, viskas!!!”(p.146). Visi krinta ilgai ilgai, tarsi sulėtintame filme, efektingai dūžta stiklai, plastiškai vartaliojasi mergaičių kūnai, tarsi jos būtų meninės gimnastikos čempionės. Ir tada lyg tyčia pasigirsta įrašyta Bethoveno „Odė džiaugsmui“ . Galima manyti, kad ji turėjusi išryškinti į bedugnę krintančių žmonių nevilties begalybę.
Niekas jau neklausia, kur tuo metu, kai krintame į bedugnę, yra ir ką veikia mūsų angelai sargai. Gal jie palieka, gal trumpam atsitraukia. O gal jie tokie pat bejėgiai kaip mes ir tylomis kartu su mumis kenčia. Gal jie krinta kartu su mumis, praradę savo pavidalą? Angelas sargas, su kuriuo Jurga kalbasi eilėraštyje „Angelui sargui“ rinkinyje „Odė džiaugsmui“, tarsi nebeturi nei pavidalo, nei spalvos. Poetė sako, kad šaukiasi jo tik tada, „kai labai skauda, tarsi/mažas vaikas, kuris žino,/kad prisivėręs durimis pirštą/gaus saldainį“ („Odė džiaugsmui“, V.:“Tyto alba“, 2007, p. 107). Tada negali angelo sargo matyti, nes tokiomis akimirkomis angelas sargas sutampa su kenčiančiojo savastimi: „Tu niekada neatsiliepi,/neištiesi rankos nei piršto,/tik apreiški, kad tarp mūsų/nėra jokio tarpo,/net menkiausio plyšio“ (p. 107).