"PERKŪNO" NAMAI: TARP LEGENDŲ IR TIKROVĖS 14

Jolita Butkevičienė
www.kamane.lt, 2012-02-01
Restauruotas Perkūno namas, liudijantis lietuvių pirklio, o ne vokiečių pirklių architektūrinį skonį ir finansines galimybes.

Šiandiena madinga kultūros paveldo objektus apipinti atraktyviomis būtomis ir nebūtomis istorijomis. Sensacijų ištroškusią visuomenę lengviau priviliosi pilies šmėklomis, šimtmečiams požemiuose įkalintais grandinių žvangintojais, įsimylėjėlių vaiduokliais, balkšvais plevenančių mergelių siluetais ir t.t. Dažnai šie turistams pritraukti skirti pasakojimai tampa bene esminėmis apie objektą suteikiamomis žiniomis. Juk nieko nereiškia Kauno pilį tituluoti seniausia mūrine Lietuvos pilimi 1, argi potencialus turistas puls ieškoti 2002 m. publikuotų archeologinių tyrimų, paneigiančių šį faktą 2. O ir ar patys turizmo specialistai skaito naujausią informaciją? Tenka pastebėti, kad archeologijos ir architektūros istorijos mokslai Lietuvoje dar palyginti jauni, todėl visai natūralu, kad kai kurie duomenys, atlikus naujus tyrimus, keičiasi. Ne visada galima pasikliauti prieš porą dešimtmečių išleistais fundamentaliais leidiniais. Mokslui judant į priekį kartkartėmis reikia pasižvalgyti ir po naujesnius informacijos šaltinius. Tačiau kol kas viena  pagrindinių švietimo funkcijų nustumiama į tolimus užkaborius, tikintis, kad atraktyvūs pasakojimai/pasakos, o ne tikrovė darys objektus patrauklesnius. Kita vertus, kaip rodo faktai, subjektyvių traktuočių sklaida turi gilias tradicijas.

Vienas iš tokių architektūros paveldo objektų pavyzdžių, skendinčių legendų miglose, yra Perkūno namas Kaune (Aleksoto g.  6). Taigi atverkime jo paslaptis, vadovaudamiesi istoriko, menotyrininko Jurgio Okso tyrimais 3.

Pati pastato pavadinimo kilmė liudija, jog paslaptingos istorijos buvo labai populiarios ir prieš du šimtus metų. Tuo metu, kai Rusijos imperija susitelkė į lietuvių tautos ištrynimą ne tik iš pasaulio, bet ir jos pačios atminties, jokių sąlygų gilesniems paveldo tyrimams nebuvo. Todėl XIX a. pradžioje buvo įmanomos tik romantizmo dvasios veikiamos interpretacijos. O ši legenda prasidėjo 1818 metais, kai greta statant naują pastatą buvo apgriauta kelių šimtų metų senumo namo siena ir iš jos iškrito žalvarinė apie 27 cm aukščio skulptūrėlė. Tai buvo figūra žmogaus,  kurio galvą vainikavo miesto vaizdas su bokštais ir šventyklomis, rankos laikė tris žuvis, o kojos buvo sukryžiuotos. Nekyla jokių abejonių, kad tokia įspūdinga statulėlė turėjo įaudrinti romantizmo persmelktus kultūrininkų protus. Bet iš pradžių pasekime jos pačios pėdsakais. Pirmiausia skulptūrėlė buvo priglausta Kauno magistrate, tačiau, kaip žinia, jokio muziejaus tuo metu mieste nebuvo, todėl ji buvo atiduota kolekcininkui grafui Mykolui Kasakauskui. Netrukus paslaptinga figūrėlė buvo išgabenta iš Kauno ir niekada nebegrįžo. Grafas M. Kasakauskas perdavė ją Varšuvos mokslo bičiulių draugijai, kuri skulptūrėlę eksponavo Varšuvos muziejuje, o vėliau šis eksponatas iš Lenkijos buvo išvežtas į Peterburgą. Rusijos imperijos sostinėje Kauno statulėlė pradingsta. Tuo tarpu jos mįslė gyvena savo gyvenimą. Kolekcininkas grafas M. Kasakauskas įžvelgė figūroje patį Kauno miestą, kurio rankose laikomos trys žuvys reiškė Nemuną, Nerį ir Nevėžį. Daug toliau romantinės interpretacijos keliu nužengė Varšuvos mokslo bičiulių draugijos nariai, nusprendę, kad tai nežinomos indų dievybės atvaizdas, kurį į Kauną atgabeno totoriai. Tuo tarpu istorikas Teodoras Narbutas pamatė skulptūroje pagonių dievo Perkūno atvaizdą, o patį namą įvardijo Perkūno šventykla. Tokia istoriko nuomonė pasirodė labiausiai atliepianti laiko dvasią. Ir nors archeologas Adomas Kirkoras teigė, kad pagonys šventyklų nestatė, tačiau tokia jo ir kai kurių kitų to meto kultūrininkų nuomonė nebuvo išgirsta. Taip vienam  įstabiausių Kauno pastatų buvo suteiktas Perkūno vardas. Nors šiuo metu turbūt niekam nekyla abejonių, kad tokia skulptūrėlės ir pastato paskirties traktuotė buvo grynai romantinė, neturinti nieko bendra su realybe, tačiau kartu galima pripažinti, kad pastatui suteiktas Perkūno vardas padarė jį išskirtiniu Lietuvos architektūros paveldo kontekste.

Tačiau tenka konstatuoti, kad pastato kilmės nustatymo klystkeliai nesibaigia kartu su romantizmo epocha. XX a. septintajame dešimtmetyje iš naujo pradėjus revizuoti pastato praeitį, kuriamos naujos jo pirminės paskirties versijos.  XIX amžiuje vieninteliu pastato paskirtį nurodančiu ženklu buvo lemtingoji skulptūrėlė, o jau XX a. antrojoje pusėje pagrindiniu atspirties tašku tapo išskirtinė architektūrinė kompozicija. Įmantrus gana gerai išlikusio frontono ir kitų elementų vaizdas lėmė dviejų idėjų išrutuliojimą. Viena jų teigė, kad tai vokiečių architektūrines tradicijas atspindintis Hanzos pirklių kontoros pastatas, kita pritardama, kad tai pirklių kontora, pabrėžė lietuvišką jos kilmę. Dėl neaiškių priežasčių laimėjo pirmoji – Hanzos pirklių kontoros versija. Kita vertus, nieko keista, kad negausiai išlikusiame Lietuvos gotikinių gyvenamųjų namų kontekste išskirtinę vietą užimantis Perkūno namas suponavo prielaidą apie didelius ekonominius išteklius bei  gerą estetinį skonį, kurie, nepasitikint pakankamomis lietuvių miestiečių galimybėmis, buvo priskirti vokiečių pirkliams. Neturint daugiau jokių duomenų apie pastato kilmę, tik gotikinius likučius, buvo pasikliauta tokia interpretacija, greitai pasklidusia tiek mokslinėje, tiek visuomeninėje erdvėje.

Tačiau plėtojant architektūros istorijos mokslą, nuolatos ieškoma šaltinių, kurie galėtų suteikti kuo daugiau autentiškų, patikimų žinių. Taip ir Perkūno namo istorijos tyrimai neapsiribojo vien empirinėmis interpretacijomis. Keliolika metų J. Oksas sistemingai rinko informaciją ir atskleidė tikrąją paslaptimis apgaubto namo kilmę. 1985 m. pabaigoje Maskvoje, SSRS centriniame valstybiniame senųjų aktų archyve, jėzuitų ordino bylose rasta informacija bylojo, kad 1546 metais Kaune lietuvis pirklys Steponas Dulkė savo privatų gyvenamąjį namą, esantį Švenčiausiosios mergelės Marijos gatvėje (dabar Aleksoto g. 6), pardavė Bernardui Bitneriui. Reikia pastebėti, kad S. Dulkė nebuvo namo statytojas, jį buvo paveldėjusi pardavimo metu jau mirusi pirklio žmona 4. Čia galima daryti prielaidą, kad lietuvio S. Dulkės sutuoktinė taip pat buvo lietuvių kilmės.

Taigi šie J. Okso surasti moksliškai patikimi faktai vienareikšmiškai rodo, kad Perkūno šventykla, Hanzos pirklių kontora, lietuvių pirklių kontora tituluoto pastato pirminė paskirtis buvo ne visuomeninė, juo labiau ne sakralinė, o gyvenamoji! Tai iš tiesų ne tik Lietuvos architektūros istorijai, bet ir miestų socialinės sanklodos raidos tyrimams svarbūs faktai. Ką jie reiškia? Pirmiausia, jei pastatą būtų statę Hanzos pirkliai, tada jis perteiktų ekonomiškai stiprios prekybos sąjungos finansinius išteklius, Vokietijoje subrandintą skonį ir architektūrines tradicijas. Tačiau dabar gotikos laikus siekiantis namas mums atskleidžia, kad XV a. pab. Kauno miestiečiai (S. Dulkės uošviai) buvo turtingi ir galėjo pasistatyti sudėtingos architektūrinės kompozicijos namą, turėjo išlavintą estetinį skonį, kuriam atskleisti negailėjo lėšų. Taip pat neatmestina, kad tokiu būdu norėjo parodyti ir savo sukauptus turtus (paprastai tariant, pasipuikuoti prieš kitus miestiečius). Taigi surasti archyviniai duomenys neabejotinai padidina namo išskirtinumą ir vertę. Šiuo metu tai vienintelis Lietuvoje žinomas gotikinis gyvenamasis namas, pasižymintis tokia sudėtinga, išskirtine menine kompozicija.

Atrodytų, toks svarbus atradimas turėjo toli į užribį nustumti visas abejones, tačiau taip neatsitiko. 1991 m. publikuotoje „Kauno architektūroje“ tvirtinama, kad pirminė pastato paskirtis buvo visuomeninė. Tokia nuomonė grindžiama teiginiu, jog pastate nebūta virtuvės ir pirmasis aukštas neturėjo ryšio su antruoju 5. Tačiau nuo XVII a. pradžios namas priklausė jėzuitams ir įrengiant jame koplyčią buvo perstatytas: išgriautos visos vidinės sienos ir perdanga. Ordinui pastačius bažnyčią, nuo 1722 iki 1773 metų pastatas buvo naudojamas kolegijos reikmėms. Panaikinus jėzuitų ordiną, kurį statinys laiką stovėjo apleistas, o XVIII a. pačioje pabaigoje įrengta nauja tarpaukštinė perdanga, kuri dar kartą buvo perdaryta XIX a. viduryje. Keitėsi ir pastato paskirtis. XIX a. pr. jis priklausė bajorų mokyklai, 1844-1863 metais čia veikė pirmasis Kaune dramos teatras, XIX a. antroje pusėje – XX a. tarnavo skirtingoms visuomeninėms reikmėms 6. Taigi per keturis šimtus metų namas turėjo ir sakralinę funkciją, tik katalikišką, o ne pagonišką, kaip manė romantikai. Skleidėsi čia ir įvairi visuomeninė veikla, tik susieta su kultūra ir švietimu, o ne su prekyba. Tačiau knygoje Kauno architektūra vietos gyvenamajai funkcijai neatsirado. Patikimus archyvinius duomenis nurungė architektūrinių tyrimų informacija, negalėjusi pateikti konkrečių žinių apie gyvenamajam namui būtiną virtuvę, vidinius laiptus, jungiančius pirmąjį ir antrąjį aukštus. Tačiau kyla klausimas: ar XVII a. pritaikant pastatą koplyčiai negalėjo būti sunaikinti nerastų minėtų gyvenamųjų namų atributų pėdsakai? Tenka konstatuoti faktą, kad Lietuvoje labai sunku pakeisti, nors ir klaidingą, tačiau anksčiau susiformavusį požiūrį. Nepadeda nei atrasti moksliškai patikimesni duomenys, nei jų publikavimas (tai patvirtina ir anksčiau minėtas Kauno pilies atvejis.)

Tačiau viešajame diskurse Perkūno namas ir toliau tapatinamas su Hanzos pirklių kontora. Vieno renginio metu oponentai nenorėjo klausytis jokių komentarų apie J. Okso tyrimus, jiems daug svarbiau buvo pati Hanzos kontoros idėja. Į  klausimą, kur tada buvo prekybinės sąjungos būstinė, atsakius, jog kol kas duomenų nėra, buvo atrėžta maždaug taip: „Pirma suraskite Hanzos kontoros pastatą, tada persvarstykite Perkūno namų pirmąją paskirtį!“ Keista, kad informaciją, kuri, kaip minėjau, tik padidina pastato vertę, užgožia moksliškai pasenę teiginiai. Galbūt šiuo atveju suveikia vienas iš dviejų lietuviams būdingų kompleksų. Mes mėgstame didžiuotis savo valstybe, siekusia Juodosios jūros krantus, pagrįstai ar visai nepagrįstai ieškoti lietuviškų šaknų pasaulinių garsenybių genealogijoje. Kita vertus, mus vis dar slegia per pastaruosius priespaudos šimtmečius susiformavęs nevisavertiškumo kompleksas, neleidžiantis objektyviai vertinti savo praeities. Tiek vienu, tiek ir kitu atveju suveikia simbolinis praeities matymo būdas, kai svarbūs tampa ne rašytiniai faktai, ne išlikę materialūs praeities liudininkai, o nuo realybės nutolę simboliai, kurių vedami statome naujus, praeitį turinčius simbolizuoti objektus ir ignoruojame autentišką kultūros paveldą. Taigi kai kam vis dar svarbiau namą Kaune, Aleksoto g.  6, priskirti svetimšalių nuopelnams (turbūt ir čia galioja nuostata Vakarų Europos produktus vertinti labiau už vietinius), negu pripažinti, kad tai tik lietuvio gyvenamasis namas. Tačiau šioje vietoje žodelį tik reikėtų pakeisti žodeliu net.

Perkūno namų, kaip Hanzos pirklių statyto pastato, idėjos niekaip nepaleidžia ir Kauno turizmo informacijos centras 7. Įdomu, kokio senumo ir patikimumo literatūra čia vadovaujamasi, nes namui dar užkabinama ir liepsnojančios gotikos etiketė. Tačiau Lietuvoje nebuvo tokios gotikos krypties. Perteikti šį Prancūzijoje susiklosčiusį vėlyvojo gotikos laikotarpio pagrindinį bruožą – liepsnos motyvą  architektūrinėse detalėse buvo įmanoma tiktai naudojant lengvai modeliavimui pasiduodančias minkštas uolienas, kurių Lietuvoje nėra. Taigi ar ne laikas būtų Kauno turizmo informacijos centrui, remiantis naujesniais architektūros istorijos ir archeologijos mokslų tyrinėjimais, atnaujinti savo viešai platinamą informaciją apie Kauno architektūros paveldo objektus?
Grįžtant prie legendų ir architektūros paveldo santykių, reikėtų pasakyti, kad graži legenda tikrai didina objekto patrauklumą. Neabejotina, kad XIX a. pradžioje rasta tariamai Perkūno statulėlė pačiam pastatui suteikė savitą aurą ir unikalų pavadinimą. Tačiau kalbant apie kultūros paveldą visada turi būti nubrėžta aiški takoskyra tarp žmonių fantazijos vaisiaus ir tikrų istorinių faktų. Juk kultūros paveldas yra gyvasis praeities liudininkas, kurį prakalbinus dažniausiai nebereikia kurti naujų pasakojimų.

 

1.      http://visit.kaunas.lt/izym_detail?lang=lt&objID=565. Čia nurodoma, kad seniausia mūrinė pilis Lietuvoje - Kauno pilis pastatyta XIV a., o po to priduriama, kad aptvara sumūryta XIII a. Taigi pateikiama informacija visai neaiški. Tokią maišatį turbūt sukėlė senesniais (XX a. vidurio) ir naujausiais (XX- XXI a. sandūros) archeologiniais tyrimais paremtų teiginių suplakimas į vieną, nepastebint fakto, kad naujausia medžiaga paneigia seną. Reikia pastebėti, kad seniausios Lietuvos pilys datuojamos XIV a pr. Taigi tiksliausia šį objektą būtų vadinti vienu iš seniausių, nes ji buvo pastatyta apie XIV a. vid.2.     Žalnierius, Algirdas. Pirmoji Kauno pilis. In: Kauno istorijos metraštis T. 3, Kaunas: 2002 , p. 7-36. Čia pateikiam informacija paneigia iki tol gyvavusią nuomonę apie mūrinė Kauno pilies statybas XIII a. antrojoje pusėje. Lietuvos architektūros istorija T.1. Vilnius: Mokslas, 1988, p.37.3.      Oksas, Jurgis. Perkūno namas Kaune. Vilnius: Mintis:1988.4.      Ibid, p.14.5.      Kauno architektūra. Vilnius: Mokslas, 1991, p. 64. 6.      Ibid. p. 64-65.7.      http://visit.kaunas.lt/izym_detail?lang=lt&objID=569. Ta pati informacija platinama ir keliomis kalbomis leidžiamame Kauno turizmo informacijos gide.

Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*