BŪTI ČIA AR TĘSTIS TEN? 3

Milda Kiaušaitė
www.kamane.lt, 2012-02-23

Pasaulis nekantrus, kupinas beatodairiškos skubos, fragmentiškai pralekiančių žmonių ir akimirkų. Tokiame kontekste fotomenininkas Vytautas Pletkus išnyra kaip kito laiko svetys, o gal veikiau apdairus savojo laiko šeimininkas –  aktyvus grupinių parodų dalyvis, galintis pasididžiuoti ir ne viena personaline paroda, dažnai bičiulių apibūdinamas kaip itin tikslus žmogus. V. Pletkus išleido pirmąjį savo fotografijos albumą „Tiltai“ (Lietuvos fotomenininkų sąjungos Kauno skyrius, 2011). Tad metas stabtelėti, apdairiai pasitraukti nuo skriejančio laiko disko briaunos jo centro link ir gerai įsižiūrėti. 

 

                          

 Visa kažkur prasideda. Albumo atveju toji pradžia – pirmasis žvilgsnis į leidinį. Senokai mėginu įminti „Tiltų“ viršelio fenomeną (sudarytojas ir dailininkas Vytautas Stanionis). Sakytumei, nieko daugiau, tik pažįstama pilkuma, drėgmė, keletas kuklių miglą sugeriančių raidžių. Ir vis dėlto atvaizdas parinktas labai apdairiai – familiarus, tačiau ne nuobodus, erdvus ir vis tik išsaugantis turinį, net, pasakytumei, tirštas, tačiau nedusinantis savo klampumu. Pats sudarytojas neslepia, kad kiek įmanydamas stengėsi pabėgti nuo tiltų temos (kaip ironiška, juk ji pagrindinė!), bet galiausiai visas albumas tapo vienu didžiuliu tiltu. Net pavadinimas tarytum kybo tarp dangaus ir žemės, sunkus ir sykiu plūduriuojantis rūke, švelniai atsispiriantis ir levituojantis kažkur „tarp“. Regėjusieji albumą pritars, kad viršelio fotografijoje yra ir tikrų tikriausias pletkiškas tiltas – iš balos kyšantis šapelis kreipia aukštyn savo vertikalę, grakščiai stiebiasi iš balos į begalinį rūką, plonytė jungtis tarp „būti“ ir „nebūti“, o gal veikiau jau tarp „būti čia“ ir „tęstis ten“.  

 V. Pletkaus tiltai nėra įprasti, patogumo dėlei jungiantys du krantus. Norėtųsi juos pavadinti vaizdo, atminties, būties tęsiniais. Ne veltui autorius tiltus fotografuoja ryte, skendinčius miglose tarsi didžiules mitines būtybes, jau išmirusias, bet sykiu amžinas, keliančias susižavėjimą, pagarbią baimę ir nuostabą. Jie prasideda iš niekur ir niekur nesibaigia, tarytumei iš amžių ūkanų atklydę titanai, paslaptingi milžinai, begaliniai laike ir buvime, neaprėpiami ir nepažinūs, tik delnuose dangaus link keliantys vieną kitą spurdančią žmogišką plaštakę.

 Žmogus šiame albume – retas svečias, tik kur ne kur pamatysi miglose tirpstantį jo pavidalą. Tiltas visuomet yra virš (žmogaus, žemės, vandenų, krūmynų...) ir sykiu visados yra tarp. Teisingai pastebi įvadinio teksto autorė Audronė Meškauskaitė: „Tiltai visą savo gyvenimą kybo ore vos vos pasirėmę. Daugiau niekas taip ilgai.“ Tam, kad sujungtų, pirmiausia jie atskiria, verčia pakilti į minėtąjį „virš“ (tačiau kokį „virš“? Galbūt „virš savęs“?), palikti vieną krantą, kad galėtum pasiekti kitą. V. Pletkus paprastai lieka patiltėje – juk tvirčiausiai eina kojomis liečiantis žemę. O tie, nesupratę tiltų persimainymo, įtikėję, kad šie yra aiškūs ir žemiški, užtikrintai žengia ant jų; ir tik fotografijose matyti, kaip blunka, blykšta ir skaidosi jų pavidalai. Kas pirmasis įspaus pėdą kitame krante, ar jis tebebus tas pats, ar apskritai tebebus jis ir kitas krantas?

 Nors albume regime ne tik tiltus, bet ir darbus iš kitų V. Pletkaus ciklų (gaila, kad po fotografijomis šie nėra nurodyti), minėtas įspūdis išlieka. Pilki miestai atrodo tikri, bet sykiu netvarūs, pažįstami ir kartu nepasiekiami, gyvenami, bet neturintys gyventojų. Čia nesurasi konkretaus žmogaus, tačiau visa kas pasakoja apie žmogų. Apie vietas, kurioms kadaise priklausyta, kintančias erdves, apleistas ir išduotas – jose dabar dvelkia liūdna vienatve. Visur jo būta, gyventa, eita, visa kas mylėta. V. Pletkus pasakoja apie pasaulį kitapus laiko tiltų, kurio jau nebeturėtų būti, apie pradžią ir pabaigos tęstinumą.

 Iš pirmo žvilgsnio V. Pletkaus darbai paprasti, kartkartėmis netgi, galėtumei pasakyti, monotoniški. Vis dėlto toje ramybėje yra kažkas, neleidžiantis nurimti.  Kartais net pradedi stebėtis, kokia rami,  lėta ir įžvalgi gali būti spalvota fotografija, nesišvaistanti isteriškais šūkčiojimais ar šiurkščiomis provokacijomis. Atrodo, kad pro objektyvą lėtai sruvenanti pilka šviesa sulėtina laiko slinktį. Žmogus to nepastebi, inertiškai skrieja pro šalį, pro virš galvos kabantį laiko tiltą, o laikas, pavaldus tik sau pačiam, lašas po lašo kapsi į fotografiją, kondensuojasi į vieną kasdienišką ir drauge nepažįstamą atvaizdą.   


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*