AR TIKRAI IŠRINKTAS GERIAUSIAS METŲ KŪRINYS? 2

Ugnė Kraulaidytė
www.kamane.lt, 2012-02-23

Klausdama, ar išrinktas geriausias 2011 m. kūrinys, neketinu ginčytis su suskaičiuotais balais ar užsipulti tokį jo (jų) rinkimo mechanizmą, koks yra dabar. Šventė žiūrovams ir nusprendusiems dalyvauti menininkams, be abejonės, surengta. Tai rodo ir meno kūrinius atnešusių autorių, ir juos palaikančių lankytojų skaičius, kuris bent kol kas nemažėja. Tačiau kur kas svarbiau, nei atsakyti į pirmąjį klausimą, pateikti dar vieną: iš ko renkami tie geriausieji?

Kauno paveikslų galerijoje kasmet renkamas geriausias metų kūrinys. Šiais metais tai įvyko keturioliktą kartą.

1999 m. pradėtos organizuoti Geriausio metų kūrinio parodos tikslas – visiems norintiems menininkams suteikti galimybę parodyti savo kūrybą, menotyrininkams leisti apčiuopti mene vyraujančias tendencijas, o žiūrovams sukurti šventę renkant geriausią metų meno darbą. Apribojimų beveik nėra, svarbiausia, kad savanoriškai ir savarankiškai pačių dailininkų pasirinkti kūriniai būtų sukurti ne seniau kaip prieš metus. Į kūrinių atrankos procesą nesikiša jokia komisija ar kuratoriai, menininkams neprimetamas nei žanras, nei tema. Todėl įprastai šios parodos pasižymi keleriopa įvairove: atlikimo technikos, stilistikos, tematikos ir meninės kokybės. Pastarasis aspektas kelia kone daugiausia ginčų: kol lankytojai džiaugiasi parodoje atrastu grožiu, menotyrininkai skundžiasi, kad nėra į ką žiūrėti.

        Kas pasikeitė Geriausio metų kūrinio parodoje daugiau nei per dešimtmetį? Palyginti su pirmaisiais metais, padaugėjo balsuotojų, ties šimtu nusistovėjo dalyvaujančių dailininkų vidurkis (šiemet joje dalyvavo 96 menininkai), o dauguma rimtesnių menininkų nustojo joje dalyvavę. Rezultatas – abejotinos vertės kūrinių maišalynė, turinti ambicingą, tačiau tikrovės neatitinkantį pavadinimą ir vis dėlto sutraukianti nemažą muziejaus lankytojų srautą.

Tradiciškai Vasario 16-osios vakarą buvo paskelbti parodos laureatai. Muziejaus komisija (Osvaldas Daugelis (Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus direktorius), Eglė Komkaitė-Baltušnikienė (muziejaus direktoriaus pavaduotoja parodoms ir ekspozicijoms), Daina Kamarauskienė (direktoriaus pavaduotoja muziejininkystei ir administracijai), Kristina Civinskienė (muziejaus Parodų rengimo skyriaus vadovė), Violeta Jasevičiūtė (muziejaus Švietimo ir informacijos skyriaus vadovė), Violeta Krištopaitytė (muziejaus Vaizduojamosios dailės skyriaus muziejininkė), Eugenijus Nalevaika (Lietuvos dailininkų sąjungos pirmininkas) bei Vytauto Didžiojo universiteto Menotyros katedros dėstytoja Raimonda Kogelytė-Simanaitienė) geriausiais kūriniais išrinko Alono Štelmano tapybos triptiką „Vienišas paukštis“, Zinaidos Dargienės tekstilės darbą „Gyvenimo geismas“ bei Egidijaus Rudinsko grafikos kūrinį „Jeronimas Bosch stebi skraiduolius Kauno padangėj“. Renginio staigmena tapo menininkų pamėgtų kavinių „Kultūra“ ir „Suflerio būdelė“ įsteigtas prizas, atitekęs Elenai Brazdžiūnienei už tapybos darbą „One man army“. Žiūrovai populiariausiu išrinko Lauros Obelevičiūtės tekstilės kūrinį „Trys matymai“.

 Nugalėtojai paskelbti „trumpai drūtai“, per daug nekomentuojant, kuo ypatingi išrinktieji kūriniai. Tik kartkartėmis muziejaus direktoriaus Osvaldo Daugelio sveikinimo žodyje pasigirsdavo epitetai „gražus“, „įspūdingas“, o kalban apie tekstilininkę Zinaidą Dargienę paminėta dar ir tai, kad jos darbas egzotiškas. Savaime suprantama, juk laimėjo tie, kurie surinko daugiausia balsų. O kodėl balsuota už vieną ar kitą  (galbūt balsuotojas yra menininko bičiulis arba ištikimas gerbėjas, o gal  kūrinys iš tiesų nustebino savo naujumu, idėja, atlikimo meistriškumu arba pasirodė tiesiog gražus, etc.), niekas neklausė. Taigi balsavo 1250 meno mėgėjų, kurių nuomonės ir skoniai skiriasi. Ir štai 87 iš jų žvilgsniai sustojo ties jaunos tekstilininkės Lauros Obelevičiūtės „Trimis matymais“, ir jos pavardė lygiai tiek kartų buvo užrašyta ant raudonu antspaudu paženklinto lapelio ir įmesta į balsadėžę. Toje pačioje dėžėje 58 kartus pasikartojo įrašai, atiduodantys balsą už Algimanto Žukausko „Širdies sargus“, 57 kartus – už Jūratės Kluonės triptiką „Vienos šeimos istorija“, 53 – už Zinaidos Dargienės „Gyvenimo geismą“ ir taip toliau mažėjančia tvarka. Tie 87 lankytojai, išsirinkę L. Obelevičiūtės  magistro diplominį darbą „Trys matymai“ (vadovė Loreta Švaikauskienė), tarytum susimokė prieš hipotezę esą „parodų lankytojams patinka tik realistinės manieros kūriniai“ ir patvirtino, kad atitinkami kūrinio matmenys yra sukeliamo įspūdžio sudedamoji dalis (be abejo, silpno darbo vien tai neišgelbėtų). Panašu, kad tokioje parodoje, kurioje vienas šalia kito kabantys paveikslai priverčiami konkuruoti tarpusavyje, dydis tampa koziriu: didelio formato darbas savaime patraukia žiūrovo dėmesį. Tačiau teigti, kad vien matmenys yra L. Obelevičiūtės kūrinio stiprioji pusė, būtų neteisinga. Nors darbas buvo kurtas konkrečiam interjerui ir atkartojo jo detalę – vamzdį, perkeltas į naują erdvę jis neprarado vizualinio efekto. Be to, į akis krito ir originalus techninis sprendimas, žaidimas keliamatėmis dimensijomis, išvadavęs kūrinį iš šalto nuobodumo gniaužtų.

Kad kūrinio dydis vis dėlto svarbus, pabrėžė ir tekstilininkė Z. Dargienė, šiemet, kaip ir pernai, pateikusi didelių matmenų kūrinį. Aborigenų meno stilistika grįsta ir aliuzijomis į lietuvių mitologiją papildyta kompozicija „Gyvenimo geismas“ buvo atvežta iš autorės asmeninės parodos, surengtos A. ir J. Juškų etninės kultūros muziejuje Vilkijoje. Paklausta, ar ilgai svarstė rinkdamasi, kurį kūrinį pristatyti šiai parodai, tekstilininkė atsakė: „Ne, nes šita kompozicija buvo pati didžiausia.“ Štai taip didžiųjų kūrinių paunksmėje, nors ir įkurdinti gretimose salėse, pradingsta ne tik mažesnieji jų broliai ir sesės – grafikos lakštai, piešiniai ir tapybos drobės, bet ir skulptūriniai objektai,  šiemet likę nepastebėti.

Žiūrovų vertinimo kriterijus atsekti sunku, nebent galima bandyti juos atspėti pagal tai, kaip išsibarstė balai tarp skirtingų kūrinių. Panašiai yra ir su muziejaus komisija – kiekvienas jos narys balsuoja atskirai, remdamasis asmeniniu vertinimu. Pasak komisijos narės menotyrininkės Kristinos Civinskienės, apibendrinant galima sakyti, kad kūriniuose ieškoma profesionalumo, novatoriškumo arba kaip tik savo stiliaus įtvirtinimo, nesiblaškymo. Nominuotųjų skaičius kiekvienais metais gali skirtis, nes balsų duodama tiek, kiek komisijai atrodo verta. 

Klausdama, ar išrinktas geriausias 2011 m. Kūrinys, neketinu ginčytis su suskaičiuotais balais ar užsipulti tokį jo (jų) rinkimo mechanizmą, koks yra dabar. Šventė žiūrovams ir nusprendusiems dalyvauti menininkams neabejotinai surengta. Tai rodo ir meno kūrinius atnešusių autorių, ir juos palaikančių lankytojų skaičius, kuris bent kol kas nemažėja. Tačiau kur kas svarbiau, nei atsakyti į pirmąjį klausimą, pateikti dar vieną: iš ko renkami tie geriausieji? Nieko bloga, kad kūrinius vertina mėgėjai. Juk taip pat balsuoja ir profesionalai, kurių nuomonė kartais išlygina balansą tarp to, kas tiesiog gražu, ir to, kas vertinga. Daug blogiau, kad sukurtoji šventė primena saulėje blizgantį muilo burbulą. Norėtųsi džiaugtis ne tik gražiu paviršiumi, bet ir pažvelgus giliau nerasti tuštumos. Kitaip tariant, už pramogaujančios minios šurmulio pamatyti daugiau kokybės. O ši priklauso nuo tų, kurie laisva valia nusprendžia dalyvauti parodoje. Parodą okupuoja jaunesni dailininkai, pasinaudodami proga pristatyti savo kūrybą visuomenei. Vyresni dėl jiems vieniems žinomų (ir veikiausiai asmeninių priežasčių) jos vengia. 

                 Mintimis apie geriausią metų kūrinį pasidalijusios dailininkės Audronė Petrašiūnaitė (g. 1954, 2009 metų Geriausio metų kūrinio laureatė, įvertinta už darbą „Žvilgsnis į save“) ir Aušra Barzdukaitė-Vaitkūnienė (g. 1962, 2010 m. šioje parodoje gavusi Kauno filharmonijos prizą, o 2003 m. tapusi laureate už kūrinį „Būties situacijos“) tvirtina nedalyvavusios parodoje ne dėl neigiamo nusistatymo. Abi tapytojos patikino, kad tokia demokratiška paroda reikalinga, nes pritraukia daug lankytojų, tačiau pačioms nebesinori blaškytis – abi autorės užsiėmusios asmeninių parodų rengimu (A. Barzdukaitė-Vaitkūnienė dalyvauja galerijos „Aukso pjūvis“ sumanytame parodų cikle „Duetai“, jos kūryba galerijoje bus pristatyta kovo pradžioje. . Petrašiūnaitės paroda (drauge su Laima Drazdauskaite) neseniai buvo eksponuota Vilniaus dailės akademijos parodų salėse).

                 Apie geriausio metų kūrinio rinkimus Audronė Petrašiūnaitė pasakoja: „Regis, dalyvavau juose tik vieną kartą, 2008, o gal 2009 m. Dabar nedalyvavau ne dėl kokių nors įsitikinimų, bet dėl sveikatos rūpesčių, nenorėjau patirti papildomo streso. Pamenu, tąkart bijojau parodyti savo darbą tarp daugybės kitų, kurie, būdami tokie skirtingi, tarpusavyje kovoja ir varžosi. Toje maišalynėje gali prapulti net labai gero dailininko kūrinys. Tačiau mane įkalbėjo, ir vieną darbą atnešiau.  Dabar manau, kad jauniems, ką tik baigusiems studijas dailininkams ši paroda yra aktualesnė. Mano gyvenime ji nedaug ką keistų: turiu savo nuomonę, darau tai, kas man patinka. Ne taip svarbu, kas ką sako, rašo ar galvoja. O konkuruoti su jaunais žmonėmis... na, gal ir galima. Svarsčiau šiemet parodoje pateikti vieną paveikslą su medžiotojais, nutapytą pagal P. Bruegelį, bet pagailo darbo – būtų pražuvęs toje mugėje. Silpnokų kūrinių joje, manau, buvo ir bus. Pats parodos principas toks – nebūna jokios profesionalios atrankos. Juk kabinama po vieną darbą visų, kurie tik juos atneša. Į tai galima žiūrėti kaip į mugę, bet ko gali reikalauti, kai ten kabo viskas? Nors tvirtai nusprendusi dalyvauti, to tikrai neišsigąsčiau. Juk būna visai blogų parodų tose salėse, nuobodžių, į kurias niekas neina. Gal ir gerai, kad yra tokia demokratiška paroda, nors rimtesni dailininkai nuo dalyvavimo joje susilaiko.“

Panašu, kad teigiamiausias parodos aspektas – gausus lankytojų būrys. Šalia to paminėtina ir kūrėjams suteikiama galimybė gana paprastai patekti į parodų salę bei renginio demokratija. Tačiau kai kalbama apie kokybę, parodos organizavimo principų privalumai virsta trūkumais. Galbūt organizatoriams atėjo laikas atsinaujinti, rimtiems kūrėjams pabusti, o jauniesiems vis labiau tvirtinti savo pozicijas? Pasak tapytojos A. Barzdukaitės–Vaitkūnienės, jaunų menininkų iniciatyva parodoje gali virsti įdomiu reiškiniu. 


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*