Sausis

Kur daugiau, jeigu ne Juozo Tumo-Vaižganto, kurį Juozas Keliuotis yra pavadinęs vaikščiojančia ir spindinčia Aukštaitija, muziejuje, kadaise buvusioje Vytauto Didžiojo bažnyčios klebonijoje, galėjo susiburti anykštėnai, svetingojo Vaižganto kraštiečiai. Neseniai jie, čia susirinkę, įkūrė arba, tiksliau sakant, atnaujino (nes tokia jau kurį laiką gyvavo) Kaune gyvenančių anykštėnų bendriją ir pristatė kultūros almanachą „Pasaulio anykštėnas“. Šiek tiek pavargęs po savo tarnybinių rūpesčių Vilniuje, į renginį atvažiavo Anykščių rajono meras Sigutis Obelevičius, susirinko anykštėnai vilniečiai bei anykštėnai kauniečiai. Kai kas atkeliavo ir iš pačių Anykščių, šiemet tapusių kultūros sostine, pavyzdžiui, verslininkas ir dainininkas Kazimieras Jakutis su savo liūdnokomis dainomis Aukštaitijai. O visus juos subūrė žinomas žurnalistas,  dabar ir almanacho „Pasaulio anykštėnas“ redaktorius, Tautvydas Kontrimavičius. Šis leidinys atsirado 2008 metų sausį kaip Pasaulio anykštėnų bendrijos mėnraštis. Per trejus metus buvo išleisti 36 rašytojo Rimanto Vanago redaguoti numeriai. Pernai „Pasaulio anykštėnas“ pertvarkytas į kultūros istorijos ir visuomenės raidos almanachą. Leidžiamas pavasarį ir rudenį bendradarbiaujant su A.Vienuolio-Žukausko memorialiniu muziejumi,  Anykščių L. ir S. Didžiulių viešąja biblioteka, Kraštotyros draugija, Vilniaus anykštėnų sambūriu. Dabar savo darbais prisidės ir Kaune gyvenantys anykštėnai.

„Sveiki sulaukę antrojo „Pasaulio anykštėno“ almanacho – šiemet aptukusio, per šimtą puslapių svorio priaugusio, todėl ir retesnio svečio jūsų namuose. Tai, kas dar taip neseniai  staigmena buvo, dabar jau kasdienybe tampa – atrodo, tik taip ir turi būti, kitaip nebeįsivaizduotume. „Pasaulio anykštėnas“ pasirinko savo kryptį ir stilių: rašys apie Anykščių krašto žmones, istorijos vėjuose ir skersvėjuose, keliuose ir klystkeliuose, šiapus ir anapus mūsų laiko“, – įžanginiame redaktoriaus žodyje rašo žinomas žurnalistas ir kultūros žmogus Tautvydas Kontrimavičius, perėmęs didelį įdirbį iš buvusio mėnraščio redaktoriaus Rimanto Vanago.

Naujausias, antrasis, 2011-ųjų „Pasaulio anykštėno“ numeris iš tikro solidus ir patrauklus: 120-yje puslapių sutalpinti net aštuoni almanacho skyriai, pradedant redaktoriaus įžanga ir baigiant trumpais, bet taikliais ir nuoširdžiais Stasės Mikeliūnienės, Romualdo Rakausko ir Antano Tylos atsiliepimais. „Aš įpratęs naują leidinį skaityti nuo balalaikų, bet įsivaizduok, kai prisėdau prie „Pasaulio anykštėno“, „Kuntaplio“ dar neatsiverčiau! Taip įtraukė mane tie tekstai apie šitam krašte gyvenusius žmones, kad negaliu iš jų išsivaduoti...“– rašo fotomenininkas R. Rakauskas. Iš tikrųjų almanache gausu informacijos, įdomiai pateiktų istorinių bei kultūrinių publikacijų, giminių ir dvarų istorijų, gražiai atspindėtas anykštėnų knygų derlius, prisimenamos garsių žmonių gyvenimo datos. Paskutinis puslapis skirtas humoro mėgėjams – „Anykščių kuntaplis“  prajuokins ne vieną skaitytoją.

Almanachas prasideda kruopščiai parengtu, su meile savajam kraštui parašytu straipsniu apie Anykščių bei šio krašto miestelių herbus, tapusius skiriamaisiais ženklais, simbolizuojančiais ir išskiriančiais iš kitų tą vietovę ir jos žmones. Skaitytojas sužino, kad  „istorinio herbo neturėję Svėdasai naujai kuriamam heraldikos simboliui pasirinko garsiausią šio krašto legendą apie Alaušo ežere, tyvuliuojančiame miestelio pašonėje, kitatikių paskandintą bažnyčios varpą“. Ši legenda aprašyta ir visų laikų garsiausio svėdasiškio, mūsų literatūros klasiko Vaižganto „Pragiedruliuose“.

Netikėtai jaukiu, betarpišku tonu skamba tolesniuose almanacho puslapiuose gvildenama tema „Namai. Muzika namuose“. Čia spausdinamas pluoštas atsiminimų ir dokumentų fragmentų, kuriuose užfiksuoti gyvi liudijimai apie tai, kokia svarbi žymiesiems anykštėnams kasdienės jų aplinkos dalis buvo muzika. Julija Janulaitytė-Biliūnienė, prisimindama paskutiniąsias Jono Biliūno gyvenimo valandas Zakopanėje, rašo: „Priešais mūsų namelius buvo vila. Toje viloje muzikantai rengdavo koncertus. Labai gražios repeticijos būdavo. Jis klausydavosi muzikos. Paskutinė diena taip pat buvo su muzika, su daina.“

Įdomiai parengtos ir kitų žymių anykštėnų - Antano Baranausko, Vienuolio, Bronės Buivydaitės - mintys apie muzikos reikšmę jų namuose, spausdinamas vargonininko ir pedagogo Antano Gražio atsiminimų apie vaikystę fragmentas bei Tautvydo Kontrimavičiaus rašinys „Prigimties skambesio ilgesys“, pasakojantis apie anykštėno verslininko Artūro Šajevičiaus gyvenimą.
Skaitytoją tikrai sudomins pasakojimai apie senus Anykščių krašto dvarus. Šįkart daug įdomios istorinės medžiagos pateikiama iš Pienionių praeities. Kunigas Stanislovas Kiškis rašo, kad Vytauto Didžiojo laikais Kavarsko miestelio dar nebuvo ir iš viso tokio vietovardžio niekas nežinojo: „Žmonių šnekose buvo minima Ukmergė, Anykščiai, Traupis, tik ne Kavarskas. Ten, kur dabar Kavarskas, ir plačioje jo apylinkėje prieš penkis šimtus metų yra buvusi Pienionių vietininkija.“ Tikrųjų Pienionių istorijos miglose ieško ir žinoma istorikė, menotyrininkė bei dvarų istorijos tyrinėtoja Arimeta Vojevodskaitė savo rašinyje „Tikrųjų Pienionių beieškant“ bei architektas, humanitarinių mokslų daktaras Jonas Glemža straipsnyje „Pienionių parko raidos bruožai“.

Almanache gausu ir kitų įdomių medžiagų: pasakojama apie Gliaudelių, gyvenusių Klykūnų kaime, net aštuonias kartas; apie pedagogą, rašytoją ir vertėją Matą Grigonį; apie rašytojų Mildos Telksnytės bei Vyganto Račkaičio sumanymą „meniniu žodžiu pakviesti anykštėnus, kurių veidai ir vardai nugrimzdo tolimoje praeityje, į susitikimą su šiandiena“. Almanacho rubrika „Kaimynai. Anykščiai ir Ukmergė“ nubraukia užmaršties dulkes nuo rašytojo Antano Biliūno šviesaus paveikslo, pasakoja apie buvusį ukmergiškį, o dabar gyvenantį Anykščiuose poetą ir gilų kultūros žmogų Algirdą Ražinską. Spausdinama Gintauto Stankaičio, Vinco Lukšos, Zitos Butkutės, Bronislavos Šermukšnytės, Albino Kuliešio kūryba. Pristatomos Onos Pajedaitės, Mildos Telksnytės, Aldonos Vasiliauskienės, Vyganto Račkaičio 2011 metais išleistos knygos.

Žurnalas savo publikacijomis, patrauklia išvaizda, gausiomis iliustracijomis, subtiliu parengimo skoniu turėtų  sudominti  ne tik anykštėnus, bet ir daugelį Lietuvos kultūros žmonių.