PAŽAISLIO MUZIKOS FESTIVALIO KELIONĖS PO LIETUVIŠKĄ ARCHITEKTŪRINĮ PAVELDĄ 0
Pažaislio muzikos festivalis – dalis Kauno vasaros: prasidedantis pirmosiomis kalendorinės vasaros dienomis, jis jau 17 metų iki paskutiniųjų rugpjūčio savaičių lepina profesionalia muzika netradicinėse vietose. Renginys gali pasigirti ne tik ilgu jame grojusių talentų iš viso pasaulio sąrašu – kiekviena Pažaislio muzikinė šventė kartu yra kelionė po gražiausias architektūrinio paveldo vietas Lietuvoje.
Šią kelionę pradedantis savo buveinėje ant Kauno marių kranto – Pažaislio architektūriniame ansamblyje – festivalis, renginio koordinatoriaus, Kauno valstybinės filharmonijos vadovo Justino Krėpštos teigimu, įpūtė dvasią ne vienam šimtmečiais amžių skaičiuojančiam statiniui. Festivalio programoje – bažnyčios, dvarai, pilys. Kai kuriose iš šių vietų dalyvius ir svečius pasitinka dvaro prabanga ir tarp daug regėjusių, praeitimi alsuojančių sienų įrengtos modernios koncertų salės, kitur publikai ir muzikantams tenka gelbėtis nuo varvančio pro stogą lietaus.
Atrodo, kad vasarą kultūra apskritai yra pasmerkta keliauti. Lietuvos pilių ir dvarų asociacijos vadovas Arūnas Svitojus, kalbėdamas apie kultūros renginius paveldo vietose, sako, jog šie ten atsiranda lyg savaime – vietose, iš kurių kultūra ir menas sklido nuo senovės.
To laukia ir publika, per karščius vangiai besirenkanti į renginius įprastose koncertų salėse, tačiau noriai sekanti paskui muzikantus ir solistus į nuošaliausias kaimo vietoves.
Vietų tokioms išvykoms Lietuvoje daugėja. Tai pastebi ir Pažaislio muzikos festivalio organizatoriai, ir A. Svitojus.
Į gyvenimą grįžusi istorinė architektūra
Architektūros paveldo tema Pažaislio festivalyje atsirado neatsitiktinai – ji planuota nuo pat pradžių. J. Krėpšta ir dvarų istorija besidomintis jo pavaduotojas Juozas Gudzinavičius nuolat ieško naujų vietų festivalio koncertams. „Mūsų sumanymas toks: pradėti Pažaisliu ir stengtis, kad mūsų renginiai vyktų kuo plačiau ir aprėptų kuo daugiau kitų paveldo objektų,“ – kalbėjo J.Gudzinavičius.
Viena pirmųjų vietų, kur koncertai, pasak J. Krėpštos, vykdavo dar prieš pradedant organizuoti Pažaislio festivalį, buvo Zapyškio bažnyčia. Gotikinis pastatas, puošiantis ir miestelio herbą, tapęs viena iš lankytojų pamėgtų festivalio koncertų vietų, ilgus metus stūksojo nuošaliai apleistas, kol vasaromis čia pradėjo plaukti klasikinės muzikos gerbėjų minios.
„Koncertuojame, o lyja, pradeda lašėti – pastumiame rojalį į kitą vietą...“ – apie pirmuosius koncertus, kai beveik pusės tūkstantmečio senumo bažnytėlėje nebuvo ne tik dabartinio naujo stogo, bet ir senojo likučiai laikėsi tik ant supuvusių sijų, pasakoja J.Krėpšta.
Į nepaprasto grožio statinį nukrypus visuomenės akims ir pradėjus čia burtis melomanams, galiausiai imtasi jį tvarkyti. Dabar gotikinio stiliaus bažnyčia jau turi naują stogą.
Panaši ir Kauno pilies atsiradimo festivalio programoje istorija. Šiemet prie pilies įvyko penkioliktasis spektaklis istorine tematika, matėme Maironio „Didysis Vytautas – karalius“.
Tuo metu, kai festivalio organizatoriai rengėsi pirmajam spektakliui, koncertų ir renginių Kauno pilies apylinkėse nevykdavo: vieninteliai lankytojai dažniausiai čia būdavo valkatos, gerokai suniokoję miesto simbolio vidų.
„Prieš 17 metų Kauno pilyje užkalėme grindis, nes jos buvo išdegintos, durys - atviros, tada į Kauno pilį ėjo benamiai. Mes gaisrininkus pasikvietėme, kad nuplautų visas sienas, ir čia buvo suvaidintas Justino Marcinkevičiaus „Mindaugas“. Per festivalį grąžinome pilį į gyvenimą, dvasią įpūtėme“, – prisimena J. Krėpšta.
Kai pilies kaimynystėje esančioje Šv. Jurgio kankinio bažnyčioje buvo planuojamas festivalio koncertas 1997–aisiais, organizatoriams grindų teko... ieškoti – taip giliai jos buvo palaidotos po smėlio sluoksniu.
„Nuėjau tenai apsižiūrėti ir pagalvojau, kad grindų nėra. Kapsčiau kapsčiau, o vis šiukšlės, žemės... Sakau, nėra grindų. O paskui mes ir restauratoriai sutarėme su kareiviais - šie atvažiavo, atkasė. Pasirodo, kad ten yra senos grindys“, – prisiminimais dalijosi J. Gudzinavičius.
Šv. Jurgio bažnyčia, kaip ir kiti iš užmaršties prikelti paveldo objektai, dabar atgiję ir grįžę į gyvenimą. Nors šiemet koncertas čia nenumatytas, restauruojamame pastate jau vyksta šv. mišios. J. Gudzinavičius prisimena, kaip koncerto metu nuo kryžiaus, kabėjusio virš atlikėjų, šleptelėjo didelis sunkus paukščio lizdas; nelaimės pavykę išvengti tik per laimingą atsitiktinumą.
Dar nelankytos vietos programoje – kasmet
Nors jau atrastų ir aplankytų vietų festivalio koncertams surengti užtektų per akis, organizatorių paieškos nesibaigia, ir ištikimiausi lankytojai naujų architektūros paminklų pamatyti progų turi kasmet. Ir šiemet renginys koją įkėlė į naujus paveldo objektus.
Rugpjūčio 3 dieną koncertas vyks netoli Jonavos esančiame Žeimių dvare. Pamažu restauruojamoje dvaro sodyboje įvairūs koncertai ir festivaliai vyksta jau apie dešimtmetį.
Neseniai pagal senos toje vietoje buvusios Sasnavos bažnyčios brėžinius pastatytą Lietuvos liaudies buities muziejaus Švč. Mergelės Marijos Gimimo bažnyčią festivalio svečiai galėjo pamatyti birželio 30-ąją. XIX a. pradžioje čia pastatyta senoji Sasnavos bažnyčia buvo nugriauta šio amžiaus viduryje, o dabartinė bažnyčia pastatyta pagal išlikusią istorinę, archyvinę ir ikonografinę medžiagą.
Medinėje Margininkų Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės bažnytėlėje festivalis lankėsi liepos 6–ąją. Nedideliu bokšteliu ant stogo ir neįprastų formų varpine akį traukiančioje bažnytėlėje Valstybės dieną skambėjo Maironio eilės.
Nuošalioje Jonavos Skarulių Šv. Onos bažnyčioje liepos 14 dieną skambėjo varinių pučiamųjų muzika. Šią bažnyčią sovietmečiu, anot J. Gudzinavičiaus, išgelbėjo tai, kad, netoliese pastačius dabar „Achemai“ priklausančią gamyklą, visa Skarulių gyvenvietė buvo iškeldinta, o bažnyčia – užrakinta. Tai padėjo jai išvengti Šv. Jurgio ir kitų sovietmečiu suniokotų šventovių likimo.
Liepos 28 koncertas pirmąkart festivalio istorijoje vyko Raudondvario XVII amžiaus dvare, priklausiusiame Zabieloms, Tiškevičiams ir kitoms žinomoms didikų šeimoms. Čia vyksta restauracijos darbai, planuojama įrengti muziejų ir menų inkubatorių, o koncertų salė svečiams buvo atverta paskutinį liepos savaitgalį.
„Grammy“ laureatai - kaime
Į architektūros paveldo objektus įvairiuose Lietuvos kampeliuose organizatoriai yra vežęsi ne vieną pasaulinio garso žvaigždę. Šiemet į festivalį atvykęs prestižinį Amerikos „Grammy“ pelnęs Filadelfijos berniukų choras taip pat koncertavo ne filharmonijos salėje, o neseniai atstatytoje bažnyčioje Lietuvių liaudies muziejuje.
„Kalifornijos berniukų chorą iš Amerikos pernai nuvežėme į Žeimių bažnyčią. Visi stebėjosi: Žeimiuose - Kalifornijos berniukų choras, kuris koncertuoja su vienu geriausių pasaulyje Niujorko filharmonijos orkestru?! „Grammy“ apdovanotas...“ – nuostabą dėl tokio sprendimo prisiminė J. Krėpšta.
Žinomi muzikantai yra groję ir Prisikėlimo bažnyčioje – dar gerokai prieš baigiant ją restauruoti.
Organizatoriai sako, kad į naujas, įdomias vietas vasarą lengviau privilioti gausesnį žiūrovų būrį. „Pastebėjome, kad jeigu koncertas vyksta šiuolaikiniame kultūros centre, publikos mažai. Jeigu paveldo objekte – pilna. To paties Raudondvario kultūros centro salė būna pustuštė, o pilyje arba bažnyčioje – pilna žmonių,“ – sakė J. Gudzinavičius.
Rekonstruojami dvarai – naujos koncertų vietos
„Jau galvojame apie kitus metus: Rietave Oginskio dvaro arklidės perdaromos į koncertų salę,“ – planais dalijosi J.Krėpšta.
Vietų, tinkamų festivaliui apsilankyti, sąraše – ne viena erdvė, kurią į kultūrinį gyvenimą grąžinti užsibrėžė ambicingi savininkai ar Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšų gavusios savivaldybės.
Įdomu tai, kad kultūrą į dvarus grąžina kadaise nedaug ką bendra su menais turėjusios erdvės. Organizatoriai šypteli, kad tinkamiausia vieta koncertų salėms dvaruose dažnai pasirodo esančios erdvios dvaro arklidės: salės čia įkurdintos Raudondvaryje, Rietave, šiuo metu rekonstruojamame Burbiškio dvare.
Prabangaus Žemaitkiemio dvaro koncertų salė įrengta buvusioje dvaro daržinėje.
Dar dvi vietos, galinčios ateityje patekti į festivalio programą, – Gelgaudiškio ir Šešuolėlių dvarai.
„Visuose dvaruose menas buvo puoselėjamas. Ir dabar mes natūraliai tęsiame veiklą – menas sklinda, o architektūra atsinaujina,“ – apie senąją dvarų kultūrą kalbėjo J. Krėpšta.
Architektūrinis paveldas tampa matomas
Vis dėlto tiek vietų koncertams rengti ėmė rastis palyginti neseniai. Lietuvos pilių ir dvarų asociacijos vadovas A. Svitojus pastebi, kad aktyvi veikla prikeliant Lietuvos architektūrinį paveldą prasidėjo tik prieš kiek daugiau nei šešetą metų.
Pašnekovo teigimu, sovietmečiu be gailesčio perstatinėti senoviniai mūrai, palikti be priežiūros, buvo niokojami dar dešimtmetį – maždaug iki 2000-ųjų. Pamažu pradėjęs keistis požiūris lėmė, kad praėjus dar penkeriems metams imta kryptingai dirbti siekiant šį paveldą išsaugoti ir atstatyti.
„Žmonės kitaip pradėjo vertinti savo tradicijas, kultūrą. Jie pripranta ir prie dvarų sąvokos, suvokia, jog kalbama ne apie kokius buožes, juo toliau, tuo aiškiau pamato, kad dvaras buvo kultūros, ekonomikos, tradicijų židinys. Taip pat ūkis, stambus ekonominis objektas“, – svarstė jis. Pasak A. Svitojaus, dvarų restauravimą labai paspartino ir pasikeitęs valdininkų požiūris. Pastebėję turizmo potencialą, jie sudarė palankesnes sąlygas prikelti objektus, savo istorija galinčius sudominti turistus.
„Anksčiau dvarą tvarkant būdavo daug išlaidų, reikėjo paramos, galbūt tekdavo susidurti su sudėtingomis Paveldo departamento taisyklėmis, o dabar jau daug geranoriškiau žiūrima į valdytojus, daugeliui suteikiama parama arba bent jau moralinis palaikymas. Vyksta įvairūs projektai, kuriais veiklesni, ieškantys dvarų savininkai gali pasinaudoti“, – teigė jis.
Derybas su kultūros paveldo apsauga užsiimančiomis institucijomis palengvino ir Lietuvos pilių ir dvarų asociacija, kurios nariai dalijasi informacija apie tai, kaip teisingai paveldinius pastatus rekonstruoti, kaip išsaugoti nepažeistą autentiką.
„Renginiai dvaruose įvyksta natūraliai, o po kurio laiko savaime pritraukiama lėšų. Kyla idėjų, atidžiau žvelgiama į praeitį. Visa tai džiugina“, – apie renginius dvaruose sakė A. Svitojus.
Kultūros paveldo departamento duomenimis, XX a. pradžioje dvarų Lietuvoje buvo per 3 tūkstančius, tačiau šiuo metu Kultūros vertybių registre yra 533 dvaro sodybos. Maždaug penktadalis jų – 32 dvarai – yra saugomi valstybės, o 26 – kultūros paminklai, turintys aukščiausią apsaugos statusą. Privatiems savininkams priklauso 38 procentai, taigi apie du šimtus dvarų.