IŠ ILGESIO VISA TAI 3
Vieną vakarą mes, Neringa Butnoriūtė, Ramūnas Čičelis, Mindaugas Grigaitis ir Jurga Tumasonytė, įsitaisome kultūringoje kavinės „Kultūra“ prietemoje. Pokalbio fone skamba bokalų dzingsėjimas, o pro ausis sunkiasi vis stiprėjančios muzikinės nuotrupos. Susitinkame be progos ir mėginame patyrinėti nuogą, pamėlusį nuo senatvės karalių bei pasidžiaugti galimybe nebijoti kalbėti apie tai, kas rūpi.
Jurga Tumasonytė : Kokias naujas tendencijas ir ateinančios kartos bruožus pastebite šiandieninėje literatūroje?
Mindaugas Grigaitis : Mano akimis, tada reikėtų kalbėti apie visus, kurie rašo šiuo metu. Tiek tavo bendraamžius, tiek, pavyzdžiui, Romualdo Granausko kartą. Šiuolaikinė literatūra yra per daug plati sąvoka, o jeigu sukonkretintume ir kalbėtume apie jaunimą, dabartinių „iki-trisdešimtmečių“ kartą, negalėtume jos tiksliai apibrėžti, nes toji karta dar nėra susiformavusi.
Neringa Butnoriūtė : Kodėl? Juk jau galime pastebėti ir kalbėti ir apie naujas tendencijas. Pavyzdžiui, atsiranda šiandieninių emigrantų kūrybos. Nesakau, kad tai labai gera literatūra, bet matoma tam tikra kryptis.
JT: O aš dar pridėčiau atsiradusį socialumo ilgesį, kuris pagimdė naują slam poezijos rūšį.
NT: Bet ar tai tikrai yra poezija?
MG: Nauja jos raiškos forma.
Ramūnas Čičelis : Kažin, ar ji labai nauja. Slemas Lietuvoje prasidėjo nuo Rolando Rastausko. Turiu omenyje, toji savita repavimo maniera skaitant.
JT: Bet tradicinius, Amerikoje rengiamų slemo varžybų, principus pradėta praktikuoti visai neseniai – prieš keletą metų.
RČ: Taip, aš pažįstu keletą žmonių, kurie skaito slemą. Jiems maždaug dvidešimt penkeri, daugelis jų jau šį bei tą parašę, kai kurie išleidę knygas. Jie pagarbiai save laiko jaunaisiais menininkais.
MG: Čia yra tokia jaunuolių susireikšminimo yda, kuri ir trukdo naujoms raiškos formoms įgyti svarbesnį statusą. Kiek man yra tekę bendrauti su jaunaisiais poetais arba skaityti jų straipsnius, pastebėjau, kad juos labai greitai apninka susireikšminimas. O tai trukdo toliau bręsti. Taip priartėjame prie kritikos autoritetų stygiaus. Klausimas, kiek kritika turi būti autoritetinga ir kaip susikurti autoritetą, nepradėsiantį represuoti? Šiuo metu nėra kritikos, kuri suteiktų mąstymo apie literatūrą kryptis. Ir to labai trūksta ne tik tarp jaunųjų, bet apskritai.
JT: Kokia priežastis?
NB: Manau, kad didelė bei karšta rašytojo ir kritiko draugystė. Juk net ir tarp jaunųjų atsiranda noras būriuotis išvien.
JT: O man atrodo, kad kritikui, visų pirma, trūksta reikiamo piniginio įvertinimo, kad jis galėtų kokybiškai ir atsidėjęs atlikti savo darbą.
RČ: Taigi kritiko darbas yra darbas, už kurį neįmanoma sumokėti. Tarkim, „Metuose“ turėjau apžvelgti penkiasdešimt naujų knygų, iš kurių skaitęs buvau tik dešimt. Redaktorius pasakė, kad viskas gerai – pakanka ir tų dešimties. Nes už penkiasdešimt jau reikėtų mokėti specialų atlyginimą. Visas tas penkiasdešimt knygų net už pinigus sunkiai kas įveiktų perskaityti.
MG : Tos apžvalgos yra atgyvena – juk per metus tiek knygų išleidžiama! Vėlgi, knygų dešimtukai, knygų apžvalgos – tai atranka. Kažkas ėmė ir atrinko penkiasdešimt knygų – neaišku, kokiais kriterijais vadovaudamiesi. Juk visuomenei niekas nieko nepaskelbia: susėda grupė, tarkim „Metų“ redakcijoje ar kokio nors instituto mokslininkų ratelyje, ir išrenka dešimtuką...
RČ: Bet taip buvo visada. Visada institutas, universitetas kanonizuoja tam tikrus atvejus.
MG: Čia ir yra didžiausia problema – institucionalizuoti ryšiai. Visa kultūrinė žiniasklaida, išskyrus „Šiaurės Atėnus“, priklauso nuo Lietuvos rašytojų sąjungos. Juk ir patys vyresnieji kalba apie tam tikrą konjunktūrą, tam tikras grupeles. Reiškia, kad kultūrinė žiniasklaida tikrai neatlieka savo funkcijos, nes ten dirba tiesiog siauras draugų ratas.
RČ: Pereidamas prie maišto problemos šiuolaikinėje literatūroje pasakyčiau, kad jis yra neįmanomas. Daugelis jaunųjų tiesiog šliejasi prie Rašytojų sąjungos ir senosios nomenklatūros – taigi perima jų veikimo principus. Paprastas klausimas – kas šiandien yra avangardas?
MG: Avangardo nėra, nes jis tapo dominuojančia mąstymo ir rašymo forma. Bet čia jau natūralus kultūros mechanizmas – kas kažkada buvo maištas, pamažu ima dominuoti ir tampa slegiančia tradicija. Galvodamas apie nesustingstančią maišto aistrą kūryboje, maištą vertinu kaip pasipriešinimą tam tikriems visuomenės stereotipams. Kitas maišto variantas galėtų būti protestas prieš literatūros suplakimą su institucijomis. Būtent šioje vietoje ir turėtų spaudoje atsirasti reikiama niša. „Kamanė“ buvo užėmusi tokią poziciją iki šiol. Mes su alternatyvios krypties literatūros aktyviu sujudimu „Žirklionis“ rašydavome tai, ką manėme, nes „Kamanė“ buvo sveikai angažuota maištauti prieš tą absoliutų kauniečių snobiškumą, kuris dabar yra vyraujantis. Deja, šiuo metu idėjinės konkurencijos tarp „Nemuno“ ir „Kamanės“ nebėra.
RČ: Aš maištu laikyčiau tas knygas, kurių negalima paprastai padėti į emigrantų, tremtinių, eseistikos ar kurį kitokį stalčiuką. Jos savo originalumu iššoka iš tokio sugrupavimo.
NB: Man atrodo, kad maištavimą šiek tiek nuslopina ir leidėjai, kurie orientuojasi į komerciškai sėkmingas knygas.
JT: Na va, o aš į maištą žiūriu senoviškai. Įsivaizduoju, kad, vadinamieji avangardistai, privalėtų turėti savo manifestą, kažkokią kūrybinę programą, norą susprogdinti atgyvenusias formas. Ir debiutuoti taip pat galima būtų grupelėse – einant pagal pasirinktą bendrą nonkonformizmo trajektoriją. Šiuo metu panašiausiu į tai laikyčiau slemą.
MG: Prieš ką maištauja slemas?
JT: Prieš nuobodžią skaitymo manierą, prieš hierarchiją ir institucijas.
MG: Kaip ir minėjau, jo maištas yra rizikingas, nes pats pamažu tampa dominuojančia mąstymo forma.
RČ: Gaila, bet man „didžiausias maištininkas“ atrodo Kasparas Pocius su kitais anarchistais, bet jie beveik nesusiję su grožine literatūra.
JT: O kaip tada vertinate literatūroje siautėjusius CASTOR&POLLUX?
MG: Jų maištas man patiko – žaismingas, negailestingas. Protestavimas prieš seniokiškumą, prieš akademinę rimtį ir snobiškumą. Čia dar norėčiau pastebėti, kad mes negalime apeiti ir populiariosios literatūros – nėra Lietuvoje kritikų, pajėgių ją reflektuoti. Kaip gali sakyti, kad tai šlamštas, jei negali to iš tiesų pagrįsti? Tam, visų pirma, reikėtų rimtų antropologinių studijų.
JT: O kaip žiūrite į kritiką, kuris rašo knygų apžvalgas arba recenzijas be akademinio išsilavinimo?
NB: Aš žiūriu neigiamai. Kritikui yra ko pasimokyti iš filologijos – labiau pasigilinti, suteikti analitiškumo, daugiau argumentacijos.
RČ: Objektyvumas kaip toks išvis sunkiai egzistuoja.
NB: Bet dažnai tokia subjektyvi kritika atrodo tiesiog apžvalginio pobūdžio, kuris sukelia norą perskaityti smagų, bet, tiesa, paviršutinišką, tekstuką.
MG: Manau, kad kritinės pozicijos dėstymo formos įvaldymas yra svarbus, bet jeigu ją įvaldo žmogus iš neakademinio pasaulio – tai yra daug šauniau ir gražiau. Nebūkime elitistais. Žmogus, neturintis literatūrinio laipsnio, vis tiek skaito knygas ir turi apie jas nuomonę.
JT: Taip, vienintelis skirtumas tarp jo ir akademiko bus įprasti vertinimo įrankiai, kurių jis neturės.
MG: Nereikia ir tų įrankių. Juk literatūros mokslas ir literatūros procesas nėra tapatūs dalykai. Literatūros mokslas visada susijęs su institucijomis, o literatūros procesas vyksta natūraliai. Lietuvoje per daug sureikšminamas tiek literatūros mokslininko, tiek rašytojo statusas. Jį turintys subjektai manosi turį daugiau teisių diktuoti, kaip derėtų mąstyti apie literatūrą. Bet jie tokie patys amatininkai, kaip ir bet kuris savo veiklą puoselėjantis žmogus.
RČ: Aš manau, kad knygos recenzija turėtų ne įtikinti savo vertinimu, bet paskatinti skaitytoją perskaityti knygą. Be to, leidinys diktuoja formą. Viename žurnale gali sau leisti daugiau emocijų, žaismės. Kitame žurnale turi laikytis sausiau.
NB: Vis tiek reikia daugiau stiprios argumentacijos ir analizės, o filologijos nereikia tapatinti tik su nuoboduliu – įdomiai, išraiškingai parašytas tekstas išlieka siekiamybe. Bet jeigu emociją perima visą tekstą – blogai. Juolab kad dabar tiek daug knygų apžvelgiama, tikrai daugiau negu prieš trejus metus. Šiuo metu kritikoje man trūksta įdomesnio posūkio, argumentuoto vertinimo.
MG: Bet juk recenzija nėra reglamentuotas žanras.
NB: O ji galėtų būti labiau reglamentuota.
MG: Manau, kad neturėtų. Recenzija yra gan subjektyvus teksto prasmės projektas.
RČ: Aš galvoju, kad recenzijoje svarbūs du dalykai (bent jau taip man buvo aiškinama prieš dešimt metų). Pirmiausia, kritiko mėginimas suprasti autoriaus sumanymą: kaip jam pavyko arba nepavyko. Antra, paties kritiko manymas apie tai, kaip jis būtų parašęs.
MG: Autoriaus ketinimus mes suprasime nebent tada, jeigu jo paties to paklausime. O kūrinį suprantame iš kalbos. Manau, kad kritikas ir neturi iškoduoti jokių autoriaus intencijų; jis bendrauja su kalba ir vertina tai, kas iš tos kalbos susikuriama.
NB: Man nepatinka, kai rašoma turint išankstinių nuostatų.
RČ: Na, nežinau, ar tas išankstinis kritiškumas yra blogai. Pavyzdžiui, Daivos Šabasevičienės knyga „Valentinas Masalskis: ieškant teatro“ parašyta su išankstiniu nusistatytumu. Masalskis ten yra garbinamas asmuo – tai formuoja išankstinę skaitytojo nuomonę arba išankstinį atmetimą.
MG: Mūsuose kalbos apie kritikos neįgalumą yra užsitęsęs sindromas. Jau dešimt metų apie tai kalbama, bet niekas nesikeičia. Rimantas Kmita buvo „užkūręs“ kritikų klubą, kurio susitikimai nieko apčiuopiamo nepaliko. Kodėl?
JT: Tiesiog dėl to, kad kritiko darbas nėra prestižinis ir bent jau pusėtinai apmokamas.
RČ: Darbas priešokiais, ir tiek.
MG: Manau, kad mūsų kritikoje yra tam tikri mąstymo blokai, galbūt baimė peržengti išsisėmusius autoritetus, o gal savo principus. Juk diskutuoti reiškia pripažinti, kad tavo tiesa nėra vienintelė, todėl geriau nediskutuoti, kad dviprasmybės galimybė nepasirodytų. Todėl susirenka grupelės ir tarpusavyje, hermetiškai užsidarę, padiskutuoja. Tarkim, „Žirklionis“ susideda iš bendraminčių, panašių pažiūrų žmonių. Mes tikrai norėtume diskutuoti platesniame lauke, tačiau kol kas tai nelabai pavyksta, kontreakcijų nesulaukiame. Galbūt dar nenusipelnome. Bet dabartinės mūsų mokslininkų diskusijos primena literatūrinę terapiją. Manau, kad nekuriant viešos ir aštrios polemikos, apie jokį kritikos atgimimą negalime kalbėti. O kad diskutuoti bijoma – matosi akivaizdžiai. Netgi moksliniuose straipsniuose, kiek gi ten yra polemikos? Vyrauja sausas akademikų darbas. Ta pati tendencija ir literatūros procese: mūsų literatūriniai žurnalai pakankamai vienodi. Polemikos ten maža, o jeigu ir mėginama diskutuoti, viena pusė paprastai jaučiasi pernelyg išdidi, kad teiktųsi parašyti argumentuotą atsakymą.
RČ: Kartais net specialiai paskelbdamas pačią aštriausią nuomonę, sulauksi tokio atsakymo: „Galėjo būti proga padiskutuoti, bet aš čia išdėstysiu savo požiūrį, o diskusijos nepradėsime“. Toks tarnybinis oponento „atsirašinėjimas“.
MG: Galime kalbėti apie tam tikrą autizmą ir apie egocentrizmą: aš esu per daug išdidus, kad reaguočiau į nuomonę, kuri man prieštarauja. Bet jeigu žmogus eina į viešumą ir drįsta parašyti recenziją ar straipsnį, jis įsipareigojęs diskutuoti. Dabar reakcija į kritiką yra maždaug tokia: aš visai nebendrausiu su tuo žmogumi, o pirmai progai pasitaikius dar ir ką nors blogą jam padarysiu.
JT: Bet kai tokia maža bendruomenė, sunku to genčių santykio išvengti.
RČ: Čia klausimas: ar verta už šimtą litų pyktis?
MG: Trūksta idėjinės aistros. Lygiai tas pats ir akademinėje sferoje: kiekviena katedra užsidariusi, susiskirstyta grupelėse. Retas skaito kitų universitetų mokslinius žurnalus. Klausimas, ar „Nemuno“ aplinka skaito ir seka kitus laikraščius? Kažkodėl kyla kultūrinio autizmo įspūdis.
JT: Literatūriniai Kauno renginiai man panašūs į šokius „kam per penkiasdešimt“.
RČ: Toks požiūris atėjęs iš Rašytojų sąjungos ir senųjų įpročių: penkiasdešimties sulaukęs tapsi autoriumi.
NB: Sutinku, toks įspūdis susidaro ir apsilankius „Poezijos pavasaryje“. Apskritai, PP atidarymas ir uždarymas tampa svarbesniu už laureatų apdovanojimą. Atvažiuoja į Kauną televizija filmuoti apdovanojimų, o taip nyku – susėda beveik vien čionykščiai autoriai vieni kitiems ir laureatui pasiploti, praktiškai nėra jaunų žiūrovų ir rašančiųjų. Trūksta dėmesio iš sostinės. Juk tuo pat metu spaudoje publikuojami tokie dalykai kaip, pavyzdžiui, jaunoji poetė Ieva Gudmonaitė važiavo į rajoną skaityti eilėraščių ir skaniai valgė...
MG: Kauno rašytojų skyrius turi prisiimti didžiąją dalį atsakomybės už Kauno literatūrinio gyvenimo stagnaciją. Tarkim, visos viešosios erdvės, kurios lyg ir turėtų formuoti literatūrinį gyvenimą, savivaldybės pavedimu uzurpuotos LRS Kauno skyriaus narių. Kadangi tas skyrius, kaip kokia bažnyčia, ten vyrauja hierarchinė struktūra – visos jaunimo iniciatyvos atsiduria žemiausioje hierarchijos pakopoje.
NB: Taip pat juokingi skamba mistinė „jaunųjų sekcija“. Suprask, tai būtų tokia karta, kuri augs, reprezentuosis, o dabar yra nuošaly nuo subrendusių rašytojų. Kalbama apie tai, kad reikėtų auginti jaunąją auditoriją, bet juk patys autoriai neturi tos charizmos, kuri jaunimą trauktų.
MG: Jaunųjų sekcija yra gryna sovietinė atgyvena. Toks vyresniųjų nusiteikimas, kad jaunimą mes nustumsime į „jaunųjų sekcijas“, o tai mums, vyresniesiems, suteiks dar daugiau autoriteto. Tai yra labai provincialus, siaurų pažiūrų diktuojamas požiūris.
JT: Apskritai, pastebiu, kad Vilniuje vyksta dažni skaitymai įvairiose netradicinėse erdvėse, jaunimas pakankamai aktyvus ir kūrybingas. Gal Kaune tiesiog trūksta pačių mūsų iniciatyvų?
MG: Reikia turėti vadybą, kurios šiuo metu neturi nei „Nemunas“, nei ta pati „Kamanė“. Tokie ir renginiai – savi ateina pasisakyti saviems. Dažniausiai pagal tokį scenarijų, kuris vadinasi rašytojo pagerbimo vakaru. Rašytojas sėdi labai rimtu veidu, tada atsistoja koks nors kolega rašytojas ir pasako pagiriamąjį žodį. Rašytojas vaidina kuklų. Tada atsistoja koks nors kritikas ir paskaito dar vieną panegiriką. Rašytojas vis dar išlaiko rimtį, atsistojęs dėkoja ir kuklinasi...
JT: Bet ar mes turim Kaune iniciatyvaus rašančio jaunimo?
MG: Yra Kaune to iniciatyvaus jaunimo, jam tiesiog trūksta erdvės reikštis. Mes turime pradėti tas erdves kurti patys.
NB: Taip, turime, bet vyksta emigracija: žmonės paauga ir ieškodami, kur save realizuoti, traukiasi iš Kauno.
MG: Jeigu būtų sukurta reikiama aplinka, ji imtų formuoti ir tam tikrą auditoriją, išugdytų literatūros poreikį. Kol kas to nėra. Į institucijas tokių vilčių galime nedėti. Juk kiekvieną kartą galvodamas apie renginį jaunas žmogus atsimuša į institucijos diktatūrą, o tokie jaunimo iniciatyvumo projektai dažnai praeina pro valdininkų akis net neapmąstyti.
NB: Bandyti vis tiek verta. Be to, ypač sveikintini tęstiniai renginiai, kurie pradeda formuoti savo auditoriją. Pavyzdžiui, keletą dienų besisvečiuojantis audiovizualinės poezijos festivalis „Tarp“.
JT: Ar jūs patys dažnai lankotės literatūriniuose renginiuose?
MG: Aš esu labiau kabinetinis literatūrologas, bet naujienas stengiuosi sekti.
NB: Anksčiau nustojusi tai daryti, pastaruoju metu lankausi daugelyje tokių renginių – tiesiog iš filologinio smalsumo. Tarkime, vakaras su poetu Donaldu Kajoku sulaukė įvairios auditorijos žmonių. Galbūt dėl to, kad jo pavardė klausytojui reiškia kokybę ir tam tikrą simbolinį kapitalą.
RČ: Sykį trise ėjome į Viktoro Gerulaičio knygos pristatymą – jautėmės ten keistai, nes publikos amžiaus vidurkis buvo maždaug 70 metų.
MG: Kauno rašytojų snobizmas man atrodo mažumėlę juokingas. Nežinau, kodėl daliai jų atrodo, kad jie įžymūs ir skaitomi. Prieš kelerius metus atlikau tyrimą. Kauno viešosios bibliotekos ir knygyno „Pegasas“ perkamumo duomenys parodė, jog skaitomiausi Kauno rašytojai yra D. Kajokas ir K. Navakas. Visi kiti rašytojai greičiausiai skaitomi tik savo artimųjų...
RČ: Kaune aš neseniai, gal tik treji metai (o ir dabar ne Kaune, o Jonavoje), bet „Nemunas“ man darė rajoninio laikraščio prototipo su optimistinėmis pabaigomis įspūdį.
JT: Daugelis Kauno rašytojų, rodos, taip pat labiau rajoninio tipo, nors vis tiek pučiasi kaip povai.
RČ: Manau, kad yra skirtumas, kur žmogus, parašęs knygą, ją išsileidžia. Jeigu Vilniuje – tai jis jau didesnis rašytojas, jeigu Kaune – jis povas, o jeigu Klaipėdoje – tai jis yra vienos gatvės (na, gal Senamiesčio) rašytojas.
MG: Vienoje iš didelių Vakarų Europos šalių rašytojų sąjungoje tebuvo penkiasdešimt rašytojų. O kiek yra Lietuvoje? Vien Kauno skyriuje – penkiasdešimt.
JT: Dabar priėmimas sugriežtintas.
RČ: Išvis, kyla klausimas, kiek rašytojas turėtų būti globojamas Rašytojų sąjungos, o kiek leidyklos, kuri leidžia jo knygas. Mano manymu, ta funkciją prisiimti turėtų leidykla. Bet tada taip pat kyla problema: ką daryti su nepopuliariąja literatūra? Vienintelę išeitį matau „Apostrofos“ tipo leidykloje, kuri bendrauja su autoriais taip, kaip įprasta Vakaruose.
JT: O aš nieko blogo apie Rašytojų sąjungos leidyklą negalėčiau pasakyti – jie globoja savo autorius, knygelė niekur nepradingsta.
RČ: Rašytojų sąjunga duoda tam tikrą kokybės ženklą ir turi reikiamą sklaidą. Panašiai kaip „Apostrofa“ ir kelios kitos leidyklos. O Klaipėdoje išleista knyga netampa lengvai prieinama skaitytojams.
MG: Toliau tęsiant apie kultūrinę spaudą ir kritiką, man labai gaila, kad privatus sektorius nesikiša į šį procesą. Vakarų Europos laikraščiai turi savo skiltį, į kurią rašo išsilavinę žmonės, nebūtinai literatūros mokslininkai. Kuriama poleminė terpė. Mūsų kultūros laikraščiuose tarpsta pensininkų kompanija, besidalijanti savo teritorijas ir įtakų zonas.
JT: Bet štai „15 min” Mindaugas Nastaravičius mėgino suderinti reklamą ir rimtus autorių tekstus, už kuriuos jiems mokėtų padorius honorarus...
RČ: Gal dėl to, kad į redaktoriaus kėdę atsisėdo intelektualesnis redaktorius?
NB: Apskritai, kultūrinė spauda praradusi savo vertę. Išsispausdinti dabar labai lengva ir tai gali padaryti beveik visi.
MG: Juk visi žinome, kad mūsų žiniasklaidoje yra krizė. Jau nebe pirmi metai apie tai kalbame.
JT: Kalbame beveik dvidešimt metų. Kodėl tai vis tęsiasi?
MG: Tęsiasi, nes redaktoriai neprisiima atsakomybės už savo leidinius.
NB: Gali būti, kad kultūros laikraščių redaktoriai nejaučia tarpusavio konkurencingumo
RČ: Redaktoriams imtis atsakomybės nėra prasmės – jie gauna normalų atlyginimą. Koks tikslas teptis rankas?
MG: Tada tiesiog nebėra žmogiškosios sąžinės. Ir suvokimo, kad jeigu imiesi kultūrinės veiklos – tai tą atsakomybę ir neši. Pavyzdžiui, aš, kaip mokytojas, irgi esu atsakingas už rezultatą – taip ir kultūrinis darbuotojas yra atsakingas už savąjį. Ir ne tik savo gildijai, bet ir visuomenei. Man atrodo, toks turėtų būti idealus institucijų vaidmuo. Bet tai daugiau idealistiniai paistalai. Tiesiog nemanykime, kad visuomenė yra masė neišsilavinusių valstiečių arba miesčionių.
RČ: Šitą situaciją „Santaroje-Šviesoje“ labai gerai apibūdino Arūnas Sverdiolas, kalbėdamas apie politinę situaciją, kurią reikėtų keisti. Tos amžinos kalbos yra kaip pasiryžimas nuo pirmadienio pradėti sportuoti. O tas pirmadienis niekada neateina...
JT: O ar mes, būtent mes, galėtume kažką pakeisti?
MG: Pokyčiai galimi, bet reikalingas strateginis mąstymas.
JT: O gal palaukti, kol pasikeis senoji karta?
MG: Į jų vietą jau daug jaunų pretendentų, kurie mąsto taip pačiai kaip senieji.
NB: Man atrodo, svarbu kalbėti būtent apie Kauną.
MG: Kalbant apie Kauno nišą, jokių galimų pokyčių šiuo metu nematau.
NB: O aš manau, kad tiesiog reikalinga gera vadyba.
MG: Taip, be vadybos mes neišsiversime apie ką bekalbėtume. Dabar kultūros leidiniai ne tik be vadybos, bet dar ir be idėjų. O jaunimas turi idėjų, bet vis dar neturi vadybos, ieško saviraiškos erdvių. Jeigu patys nebūsime aktyvesni, niekas nesikeis.
Šia nelinksma (kaip ir visose diskusijose apie kultūrą) gaida, kylame nuo stalo.
Užrašė Jurga Tumasonytė